A-492-2138-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2138/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00199-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. prašymą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, D. D. ir D. D.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja A. M. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinos J. J. iki nacionalizacijos valdytą 0,08 ha žemės sklypą, esantį Švenčiuliškių k., Krekenavos sen., Panevėžio r., paduoti ir giminystės ryšius bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Paaiškino, kad jos mama J. J. 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą iš D. D., kurį šeima naudojo daržui. Pažymėjo, kad už žemę pinigai buvo mokėti dalimis iki 1943 metų. Nurodė, kad notaras buvo tik Panevėžyje (viskas vyko karo metu), kelionė pas jį dėl galutinio žemės dokumentų sutvarkymo buvo vis atidėliojama. Teigė, kad prisimena sandorio sudarymą ir pinigų mokėjimą. Nurodė, kad po karo kartu su tėvais ieškojo sutarties, bet jos nerado ir nutarė, kad dokumentas sudegė 1944 metais. Aiškino, kad neturėdama jokio dokumento manė, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, todėl niekur nesikreipė, nerašė prašymo ir neieškojo dokumentų archyvuose. Nurodė, kad 2011 m. gegužės mėnesį pirkimo-pardavimo sutartį atsitiktinai rado knygoje ir iš karto kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jai buvo pasiūlyta pirmiausia atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos prašymu.

Atsiliepime nurodė, jog notariškai patvirtinta žemės pirkimo-pardavimo sutartis iki nacionalizacijos tarp D. D. ir J. J. nebuvo sudaryta, o į pareiškėjos pretenduojamą žemės sklypą nuosavybės teisės Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 21-395-11651 buvo atkurtos D. D. sūnui Z. D., šis sprendimas nėra nuginčytas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėja žinojo apie, jos manymu, motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau dėl subjektyvių priežasčių – netikėjimo, kad pavyks rasti kokius nors dokumentus, liudytojus ir pan. – laiku nesiėmė jokių veiksmų, kad realizuotų savo teises. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog A. M., elgdamasi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių gauti informacijos apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pateikti prašymą ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja dokumentų pateikimo terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių, tiesiogiai priklausančių nuo jos valios.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikta 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis nėra notariškai patvirtinta. Teismas pažymėjo, kad sutarties turinys (sutarties antrame sakinyje esantys žodžiai „šiandien užpardaviau sklypą žemės ... už 400 litų“, sutarties 3 punktas „šis aktas galios nenustoja ligi bus sudaryti Notariniai Įpotekos skyriaus patvirtinti dokumentai Panevėžy pas II Notarą Rimšį“, 4 punktas „jeigu kuri nors pusė norėtų atsimesti nuo sutarties, įmoka kitai pusei 800 litų“) ir vėlesnis sutarties vykdymas leidžia teigti, kad pagal tuometinėje Panevėžio apskrityje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado (toliau – ir Sąvadas) X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsnius, sutartis iš esmės yra užpardavimo sutartis, nepakeitusi nuosavybės teisinių santykių. Teismas rėmėsi Sąvado 1679 straipsniu, kuris nurodė, kad užpardavimo sutartimi viena šalis apsiima parduoti antrai šaliai sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Čia pažymima kaina, kuria turi būti parduotas turtas ir netesėjimo baudos dydis, jeigu šalys išrastų reikalinga aptikrinti ja savo sutartį. Teismas pažymėjo, kad šio straipsnio komentare, remiantis Senato nutarimais, nurodomas skirtumas tarp pirkimo-pardavimo sutarties ir užpardavimo sutarties. Akcentuojama, kad pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas daiktas iš karto tampa pirkėjo nuosavybe, o užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui, o šalys tik susitaria už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. Todėl teismas padarė išvadą, kad žemės savininku iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) išliko D. D.. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. sausio 29 sprendimu Nr. 21-395-11651 Z. D. atkurta nuosavybės teisė į visą D. D. priklausiusį 3,52 ha žemės sklypą, šis sprendimas yra galiojantis, todėl padarė išvadą, kad termino atnaujinimas nesukeltų A. M. jokių teisinių pasekmių.

III. Pareiškėja A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog blogai surašyta žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Nurodo, kad ją sudarė notaras, kuris, pareiškėjos nuomone, žinojo, kokie reikalavimai keliami tokio pobūdžio dokumentams. Akcentuoja, kad teismas netinkamai išaiškino žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką – „užpardavimas“. Mano, kad ši sąvoka nurodo, jog ginčo žemė buvo užimta. Pažymi, kad 1943 m. spalio 23 d. už žemę buvo galutiniai atsikaityta, todėl baigėsi sąvokos „užpardavimas“ galiojimas, nes žemė buvo jau nupirkta. Pažymi, kad sutartyje D. D. patvirtino, kad pretenzijų neturi. Paaiškina, jog sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, nes buvo karo metai, nebuvo pinigų ir t. t. Pažymi, kad sutartis buvo dingusi, ją surado tik neseniai ir iš karto kreipėsi į Tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrių. Paaiškina, kad ankščiau negalėjo kreiptis, nes neturėjo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyku yra pirmosios instancijos teismo sprendimo neatnaujinti pareiškėjai termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos motinos J. J. iki nacionalizacijos valdytą 0,08 ha žemės sklypą, esantį Švenčiuliškių k., Krekenavos sen., Panevėžio r., paduoti ir giminystės ryšius bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti. (2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010 m., P. 301–329).

Pareiškėja nurodo, jog siekia atkurti nuosavybės teises į jos mamos J. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, jog pareiškėjos mama J. J. ginčo žemės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimui paskelbus deklaraciją dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos) buvo šios žemės savininkė.

Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad gali būti laikoma pretendente Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, pateikė 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 28), kuri, pareiškėjos vertinimu, patvirtina, kad ginčo žemės nacionalizacijos metu, jos savininke buvo pareiškėjos mama J. J.. Šioje sutartyje numatyta: „Aš, žemiau pasirašęs Lietuvos pilietis D. D. šiandien užpardaviau J. Lietuvos pilietei J., man priklausančią sklypą žemės, esančią Švenčiūliškių km. Krekenavos val., Panevėžio apskr. ir susidedančią iš 8 arų arba 800 kv. metrų, už keturis šimtus (400) Litų, išdėstytais terminiai, skaitant prie pasirašymo akto pirkimo-pardavimo gauta šimta penkiasdešimt (150) Lt.; šimta penkiasdešimt (150) Litų gruodžio mėn. tų pačių 1940 metų, o likusias šimta (100) Litu, bus įmokėti ligi bus sudaryti nuosavybės dokumentai. 2) Pirkta-parduota žemė iš šiaurės rubežiuojasi K. S., A. M. ir J. N. pleciaus žememis, iš rytų ir pietų – pardavėjo D. D. sklypu, o iš vakarų lauko keliu. 3) Šis pirkimo-pardavimo aktas galios nenustojo ligi bus sudaryti Notariniais Įpotekos skyriaus patvirtinti dokumentai Panevėžy pas II Notaro Rimšį. 4) Priešingu atveju kurį nors pusę noretų atsimesti nuo pirkimo-pardavimo sutarties, įmoka kitai pusei, aštuoni šimtai (800 Lt) Litų. 5) Sudarymo nuosavybės dokumentų notarine tvarka, susidariusias išlaidas šiam reikalui padengia pirkėjas ir pardavėjas per pusę bendromis lėšomis.“ Kitoje šios sutarties dokumento pusėje yra įrašai apie tai, kad D. D. tvirtina, jog 1940 m. lapkričio mėn. (diena neįskaitoma) gavo 50 Lt, 1942 m. balandžio 14 gavo 50 reiksmarkių, 1943 m. birželio 15 d. gavo 100 markių, 1943 m. liepos 4 d. – 100 markių.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniais 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį laikė užpardavimo sutartimi ir konstatavo, kad ginčo žemės savininku iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) išliko D. D., nes 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjos mamai J. J. nuosavybės teisės į ginčo žemę perduotos nebuvo. Įvertinusi 1940 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinį bei šios sutarties sudarymo metu galiojusio teisės akto (Sąvado) nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas užpardavimo sutarties paskirtį yra nurodęs, kad remiantis Sąvado 1684 straipsnio nuostatomis užpardavimo sutartis negali būti įrodymu nustatant nekilnojamojo turto nuosavybės teises (2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002), turtas negali būti parduodamas užpardavimo sutartimi, jis šiuo atveju gali būti perduotas tik sudarius pirkimo-pardavimo sutartį (1999 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-854/1999). Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad tokia sutartis būtų buvusi sudaryta, vadinasi nuosavybės teisės J. J. į ginčo žemę nebuvo perduotos ir ji nebuvo ginčo žemės savininkė jos nacionalizacijos metu. Tai, kad 1943 m. liepos 4 d. už ginčo žemę buvo visiškai atsiskaityta su D. D., nagrinėjamu atveju nėra svarbu, nes žemės užpardavimo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai detaliai reglamentavo, kaip sudaroma žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir nuo kada pirkėjui pereina nuosavybės teisės – tada, kai sudaroma ir notariškai patvirtinama pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, o ne nuo tada, kai sumokami pinigai. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. sausio 29 sprendimu Nr. 21-395-11651 Z. D. atkurta nuosavybės teisė į visą D. D. priklausiusį 3,52 ha žemės sklypą (taip pat ir į ginčo žemę) (D. D. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 11). Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja negali būti laikoma pretendente Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme, todėl neturi teisės paduoti prašymo nuosavybės teisėms atkurti.

Nustačius, kad pareiškėja neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, darytina išvada, kad teisės norma, reglamentuojanti praleisto termino atnaujinimo galimybę pareiškėjos atžvilgiu netaikytina, nes termino atnaujinimas nagrinėjamu atveju apskritai yra negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais teismas tokį prašymą turėtų atsisakyti priimti, kaip nenagrinėtiną teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010 m., P. 301–329).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė