2016-05-17 Nr. AB-10830-3-61-3-01783-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2016-05-17 Nr. AB-10830-3-61-3-01783-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja M. S. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. – 23 313,59 Lt.
Full text
Administracinė byla Nr. A-58-552/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01783-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja M. S. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. – 23 313,59 Lt.
Pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu, už kurį ji prašo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, ji dirbo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja. 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2; 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti dar kartą – iki 11,56. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.), kuriame buvo nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos manymu, teisėjo atlyginimas jai buvo sumažintas be jokio konstituciškai pagrįsto pagrindo, remiantis antikonstituciniu teisės aktu, todėl jos pažeistos teisės turi būti apgintos. Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2013 m. liepos 1 d., oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., todėl jos skundas teismui yra savalaikis, ji neturi pareigos laukti, kol valstybė patvirtins prarasto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, nes realus kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas iki šiol.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimais į skundą prašė skundo netenkinti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsniu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodė, kad neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Vilniaus miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų priimtų teisės aktų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams sumažinimo, yra pareiškėjai sumokėjęs visas jai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus priklausiusias atlyginimo sumas.
II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, priteisė M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 23 313,59 Lt nesumokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 dienos. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2015 biudžetiniams metams.
Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3, 4 straipsniais, pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) apylinkės teismų teisėjų koeficientas buvo nustatytas 14,2. Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, kuriuo nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas sumažino iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. antrą kartą sumažino apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą iki 11,56. Toks Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas galiojo iki 2013 m. spalio 1 dienos.
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išduota darbo užmokesčio pažyma patvirtina, jog pareiškėjai dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo nuo 14,2 iki 11,56 laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. nebuvo išmokėta 23 313,59 Lt. Teismas pažymėjo, kad pareiginės algos koeficientas M. S. buvo sumažintas remiantis teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, 2010 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2013 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimui taikytinu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytu trejų metų ieškinio senaties terminu. Teismas nurodė, jog pareiškėja su skundu priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 30 d., t. y. nepraleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino, todėl jos skundą priteisti neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį teismas tenkino. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, ginčo dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo materialinių teisinių santykių subjektas yra Lietuvos valstybė, todėl pareiškėjai nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Teismas pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo (2013 m. spalio 1 d.) atlyginimo nepriemoka pareiškėjai nebuvo sumokėta, todėl pareiškėja turi reikalavimo teisę dėl jos nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo įvykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.
III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas pabrėžia, kad 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą.
Atsakovas pažymi, kad šis įstatymas yra galiojantis, ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat turėjo per šį laiką sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas nurodo, kad visų darbo užmokesčių kompensavimui reikėtų 1 mlrd.
Lt, o šalies ekonominė finansinė padėtis išlieka sudėtinga. Atsakovas remiasi ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodo, kad pavedimas Vyriausybei nustatyti teisinį reguliavimą iki 2014 m. gegužės 1 d. negali būti laikomas nepagrįstu delsimu. Pareiškėjas pažymi, kad buvo neišmokėta ir turėjo būti grąžinta nesumokėto darbo užmokesčio dalis, todėl negalima teigti, kad iš esmės yra apribotos pareiškėjos teisės ir jos turėtų būti kuo greičiau ginamos teismine tvarka. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo tikslaus turtinės žalos dydžio ir perkėlė atsakomybę visa apimtimi atsakovui.
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjos teisių pažeidimas, pasireiškiantis neproporcingu ir todėl neteisėtu pareiginės algos koeficiento sumažinimu, gali būti atstatytas atitinkamai kompensavus sumažintą pareiginės algos sumą, tačiau teismas nenustatinėjo, kokia suma galėtų būti proporcingai sumažinta pareiškėjos pareiginė alga ir kokia suma gali būti priteisiama. Atsakovas nurodo, kad tokie skaičiavimai bus atlikti vykdant 2013 m. rugsėjo 19 d. priimtą įstatymą Nr. XII-523, ir daro išvadą, kad pareiškėjos teisės neturėtų būti ginamos teismine tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo dėl skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apelianto motyvu, kad pareiškėja neturėjo teisės kreiptis į teismą, o privalėjo laikytis šios kategorijos byloms taikytinos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. birželio mėnesį, o tuo metu Konstitucinis Teismas dar nebuvo pasisakęs dėl Seimo priimtų teisės aktų, susijusių su atlyginimų sumažinimo teisėjams atitikimu Konstitucijai, ir nebuvo nustatytas joks teisinis reguliavimas dėl nesumokėto atlyginimo grąžinimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad šios kategorijos bylose nėra nustatyta išankstinė bylos nagrinėjimo ne teisme tvarka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – tuometinė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja – kreipėsi į administracinį teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai 2010–2012 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.
Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti M. S. reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus miesto apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip tretysis suinteresuotas asmuo ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. S. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Veslava Ruskan