e0bbd80d-0269-4773-b6df-e12176a693cb · Kauno apygardos teismas

Teisėjas Dainius Ročys                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-402-594/2016Pranešėjas Albinas Antanaitis                                                Proceso Nr. 1-01-1-28765-2015-9                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                              2016 m. birželio 28 d.                                                                          Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino,sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei A.

P.,nukentėjusiajam G. K.,iÅ¡teisintajam M. K.,iÅ¡teisintojo gynėjui advokatui G. U.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokurorės A. P. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. (toliau – M. K.) dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, iÅ¡teisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

M. K. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje ir raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.G. K. civilinis ieÅ¡kinys atmestas. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : M. K. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2015 m. gegužės 19 d. 2015 m. gegužės 21 d. laikotarpyje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytÄ dienÄ ir nenustatytu laiku, tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iÅ¡pjovęs Å¡oninę sienelę, iÅ¡ seifo pagrobė 11700 eurų, padarydamas nukentėjusiajam G.

K. 11700 eurų turtinę žalÄ .Pirmosios instancijos teismas M. K. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ apkaltinamÄ jį nuosprendį; pripažinti M. K. kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, sutinkamai su BK 75 straipsniu, jos vykdymÄ atidėti 2 (dvejiems) metams;

įpareigoti M. K. bausmės vykdymo atidėjimo metu neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos be jo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos sutikimo; nukentėjusiojo G. K. civilinį ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai, iÅ¡ M. K. nukentėjusiojo naudai priteisiant 11700 eurų; M. K. paskirtas kardomÄ sias priemones – įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje ir raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti; daiktinius įrodymus nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, kad liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. J. parodymai iÅ¡ esmės skiriasi. Pasak prokurorės, jau pirminėje apklausoje D. J. parodė, kad jai sunku prisiminti tiksliÄ Ä¯vykio datÄ , tačiau pabrėžė, jog M. K. iÅ¡einantį iÅ¡ savo tėvų namų ir iÅ¡metantį kažkokį sunkų daiktÄ Ä¯ Å¡iukÅ¡lių konteinerį ji galėjo matyti gegužės 19 d. - 20 d..

Kiek vėliau liudytoja Å¡iÄ datÄ patikslino, nurodydama, jog 2015 m. gegužės 20 d. ji girdėjo M. K. iÅ¡metantį kažkÄ sunkaus į Å¡iukÅ¡lių konteinerį. Å ios liudytojos parodymai, prokurorės įsitikinimu, neabejotinai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. (kaip tai nurodoma ir kaltinime), M. K. buvo įvykio vietoje ir iÅ¡metė į Å¡iukÅ¡lių konteinerį betono luitÄ , kuris buvo nuskeltas nuo seifo jį ardant. Å ie įrodymai sutampa su duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiÅ«ros protokole, iÅ¡ kurio matyti, kad seifas pritvirtinamas ir yra nuskelto betono luitų fone.

Tai, kad pirminėje apklausoje D. J. nurodė mačiusi, o vėliau, tvirtino girdėjusi analogiÅ¡kas aplinkybes, nėra besÄ lygiÅ¡kas pagrindas iÅ¡vadai, jog jos parodymai analizuojamu atveju skiriasi iÅ¡ esmės.Tuo tarpu tai, kad analizuojamu atveju M. K. pareikÅ¡tuose kaltinimuose nebuvo nustatytas tikslus jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikas, prokurorės teigimu, taip pat negali bÅ«ti laikoma esmine aplinkybe, įtakojančiÄ iÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimÄ . Tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatyti nepavyko, nes po įvykio nusikaltimo vieta buvo sutvarkyta – vieta, kurioje buvo įmÅ«rytas seifas, buvo vėl paslėpta už spintos, dėl ko vagystės faktÄ nukentėjusysis pastebėjo ne iÅ¡ karto, tik namuose jautė pjauto metalo kvapÄ , tačiau tam reikÅ¡mės nesuteikė, todėl preliminarus nusikalstamos veikos padarymo laikas nustatytas remiantis nukentėjusiojo parodymais, kad seifu naudojosi kas antrÄ dienÄ , o vagystę pastebėjo 2015 m. gegužės 21 d. bei liudytojos E. J. parodymais.Nepagrįstai, prokurorės įsitikinimu, teismas neįvertino ir liudytojo G.

M. parodymų, kad konvojuojant M. K., pastarasis pats pasakojo apie jo ir tėvo santykius, sakė. jog elektriniu įrankiu iÅ¡pjovęs tėvui priklausantį seifÄ pagrobė 1000 eurų. 2016 m. balandžio 27 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiojo G. K. praÅ¡ymas nenagrinėti prokurorės apeliacinio skundo, kadangi pretenzijų dėl skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendžio jis neturi, byloje pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio atsisako.Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje iÅ¡teisintasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis prašė prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti, o prokurorė - jos apeliacinį skundÄ tenkinti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokurorės A.

P. apeliacinis skundas atmetamas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Teismų praktikoje Å¡iuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Ä®rodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Å io straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimÄ turtÄ arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba pagrobė svetimÄ turtÄ dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iÅ¡ asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimÄ daiktÄ , numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavÄ , ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-517-303/2015). Tuo tarpu vagystė, pagrobiant didelės vertės svetimÄ turtÄ , yra tuomet, kai pagrobto turto vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , apimančiÄ tik realiai nusikaltimu padarytÄ turtinę žalÄ .

Vertinant M. K. pareikÅ¡tų kaltinimų pagrįstumÄ ir objektyvumÄ , visų pirma pažymėtina, kad sutinkamai su BK 2 str. 4 d. nuostatomis, pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

IÅ¡ nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima paÅ¡alinti, aiÅ¡kinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymių visumÄ , iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad M.

K. dalyvavo padarant BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ nusikaltimÄ . AukÅ¡tesniojo teismo įsitikinimu, M. K. nekaltumas grindžiamas teisme iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Å ios aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad sprendžiant M. K. kaltės klausimÄ , prieÅ¡ingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , padaryta nebuvo.Remiantis nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausto G.

K. parodymais, 2015 m. gegužės 21 dienÄ apie 11 val., prireikus pasiimti pinigų, jis pastebėjo iÅ¡pjautÄ seifÄ . Eidavo į tÄ seifÄ kas antrÄ dienÄ pasiimti pinigų kasdienėms iÅ¡laidoms. Atsidaręs seifÄ pamatė dulkių masę, suverstus seife buvusius daiktus - dokumentus, žemės sutartis, nuomos sutartis, banko dokumentus, iÅ¡raÅ¡us. Pastebėjo, kad toje seifo dalyje nebėra ten laikytų 11700 eurų. Apie tai, kiek seife vagystės dienai turėjo bÅ«ti pinigų, jis žino, kadangi veda užrašų knygelę.

Seifo virÅ¡us buvo nepaliestas, iÅ¡pjautas tik jo Å¡onas, todėl seifo virÅ¡uje liko gal 1500-2000 eurų. IÅ¡ vakaro ir ryte jautė metalo pjovimo kvapÄ , pagalvojo, kad kvapas iÅ¡ kaimynų. IÅ¡ karto suprato, kad tai M. K. darbas. Žmona sÅ«nui raktus nuo namų duodavo. SÅ«nus nedirba, niekur nesimoko, dėl jo kildavo konfliktai ir su sutuoktine E. K.. Vagystės paaiÅ¡kėjimo dienÄ Å¾mona pasakė, kad sÅ«naus jau Lietuvoje nebuvo. Seife be kitų daiktų buvo laikomi ir nauji akiniai, kuriuos rado M.

K. gyvenamojoje vietoje – bute Mickevičiaus g.

39. Iš esmės analogiškas - pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytoms -, tiriamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis išdėstė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, jo parodymai dėl seife buvusios pinigų sumos, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo pirmosios instancijos teismas, vis tik nesutapo. Iš karto po analizuojamo įvykio G. K. nurodė, jog seife buvo 10200 eurų, vėliau patikslino, kad pagrobta buvo 11700 eurų suma, pažymėdamas ir tai, kad analizuojamo įvykio metu buvo pagrobti pinigai, kuriuos jis atsiėmė iš AB „Ūkio bankas“ ir konvertavo į eurus.

Paskutinį kartÄ iki vagystės seifÄ jis buvo atidaręs 2015 m. gegužės 18 d., visi pinigai buvo vietoje, jų pasigedo 2015 m. gegužės 21 d. (b. t. 2, b. l. 27). Vertinant Å¡ias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 40000 litų (atsiimto indėlio dydis) konvertavus į eurus, gaunama 11584,80 eurų, t. y. mažesnė suma nei G. K. teigimu buvo pagrobta iÅ¡ jo seifo. Be to, atsižvelgiant į G. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog iÅ¡ minėto seifo jis kas antrÄ dienÄ iÅ¡siimdavo reikiamÄ sumÄ pinigų, įvertinus ir tai, kad po vagystės seife dar buvo likusi 1500-2000 eurų suma, kyla pagrįstų abejonių dėl analizuojamo įvykio metu tikslios pagrobtų pinigų sumos.

Nors abejonių tuo, jog G. K. galėjo turėti ir daugiau grynųjų pinigų, kuriuos laikė savo namuose, teisėjų kolegijai ir nekyla, kadangi, sutinkamai su 2015 m. kovo 13 d. AB „Swedbank“ iÅ¡raÅ¡u, G. K. buvo pervesta 12337,20 eurų už žemės nuomÄ (b. t. 1, b. l. 41), kuriuos G. K. galimai iÅ¡sigrynino 2015 m. sausio 30-31 d. (b. t. 2, b. l. 81), tačiau aptariamu atveju, sprendžiant kaltės klausimÄ visų pirma bÅ«tina nustatyti ar vagystę įvykdė bÅ«tent M. K., tačiau nukentėjusiojo parodymai, kiek jie susiję su M.

K. kaltės įrodinėjimu, pastarojo kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Nukentėjusiojo prielaidos, jog nusikaltimÄ galėjo padaryti bÅ«tent M. K., yra tik jo subjektyvi nuomonė, nes tiesiogiai nusikaltimÄ padariusio asmens ar asmenų, nukentėjusysis nematė, o patį nusikaltimo faktÄ , kaip jau minėta, pastebėjo praėjus tam tikram laiko tarpui po jo padarymo. AnalogiÅ¡ka iÅ¡vada darytina įvertinus ir G. K. teiginius (pateiktus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu), jog iÅ¡laužtame seife buvę akiniai „Ray Ban“ po vagystės buvo rasti M.

K. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas nukentėjusiojo įsitikinimu neabejotinai patvirtina M. K. kaltę BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padaryme. Remiantis paties nukentėjusiojo parodymais, raktus nuo buto, kuriame gyveno M. K., turėjo ir jis pats, akinius M. K. namuose rado ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė pats G. K., o, atsižvelgiant į itin konfliktiškus G. K. ir M. K. santykius, kuriuos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir E. K., įvertinus teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo išdėstytas aplinkybes, jog jis iš karto žinojo, jog vagystė – tai M.

K. darbas, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti G. K. parodymų patikimumu šioje dalyje, o būtent, kad G. K. pateikti akiniai, kuriuos jis galimai rado M. K. gyvenamojoje vietoje, yra tie patys akiniai, kuriuos G. K. laikė išlaužtame seife. Pažymėtina ir tai, kad paties nukentėjusiojo atliktas minėtų akinių paėmimas iš galimo įtariamojo M. K. gyvenamosios vietos, yra netinkamas procesiškai, kadangi tokiu atveju jų suradimo aplinkybės iš esmės vėlgi yra grindžiamos tik G.

K. parodymais. Paminėtina ir tai, kad bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas nukentėjusiojo praÅ¡ymas, kuriame jis nurodė, kad sutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu ir skundo praÅ¡o nenagrinėti, civilinio ieÅ¡kinio atsisako (b. l. 107, t. 2).Abejonių M. K. pareikÅ¡tuose kaltinimuose užfiksuotomis aplinkybėmis teisėjų kolegijai kelia ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. Nors prokurorė apeliaciniu skundu teigia, kad preliminarus nusikalstamos veikos padarymo laikas analizuojamu atveju buvo pagrįstai nustatytas pagal nukentėjusiojo G.

K. ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. J. parodymus, tačiau, įvertinus Å¡ių asmenų iÅ¡dėstytuose aplinkybėse esančius prieÅ¡taravimus bei kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu tinkamai patikrintus įrodymus, neginčijamai konstatuoti, kad nustatytÄ dienÄ M. K. vis tik buvo įvykio vietoje ir padarė jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , pakankamo pagrindo nėra.Nukentėjusiojo G. K. parodymais nustatyta, kad seifo iÅ¡laužimo faktÄ jis pastebėjo 2015 m. gegužės 21 d., o 2015 m. gegužės 18 d. seifas dar buvo sveikas.

Å ios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog analizuojama vagystė galėjo bÅ«ti įvykdyta 2015 m. gegužės 19 d.– 21 d.. Å iame kontekste pastebėtina ir tai, kad G. K. pjaunamo metalo kvapÄ , kuriam didesnės reikÅ¡mės nesuteikė, galvodamas, kad Å¡is sklinda iÅ¡ kaimynų, namuose juto 2015 m. gegužės 20 d. vakare ir 2015 m. gegužės 21 d. ryte, kas, įvertinus tai, kad seifas (metalinis) analizuojamu atveju buvo iÅ¡laužtas iÅ¡pjovus jo Å¡oninę sienelę, suponuoja prielaidÄ , kad vagystė kaltinime nurodytu bÅ«du galėjo bÅ«ti įvykdyta 2015 m. gegužės 20 d. nuo 10.30 val. (kada iÅ¡ namų iÅ¡vykdavo nukentėjusysis) iki 21 val. (kada nukentėjusysis parastai grįždavo namo), kÄ skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Tuo tarpu liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. J. teigimu, M. K. prie jo tėvų namų ji matė apie 8.30 val. ar tai 2015 m. gegužės 19 d., ar 2015 m. gegužės 20 d.. 2015 m. gegužės 25 d. apklausos metu patvirtino, jog tai tikrai buvo 2015 m. gegužės 19 d. apie 8.30 val. (b. t. 1, b. l. 34-35), tuo tarpu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji jau aiÅ¡kino, jog M. K. matė trečiadienį, t. y. tÄ pačiÄ dienÄ , kai buvo iÅ¡vežamos Å¡iukÅ¡lės (2015 m. gegužės 19 d.

– antradienis, 2015 m. gegužės 20 d. trečiadienis). Jos teigimu, ji girdėjo, kaip kažkas bumbtelėjo, po ko pamatė nuo savo tėvų namų nueinantį M. K.. Jos manymu, tÄ garsÄ sukėlė Å¡iukÅ¡lių konteineris, į kurį M. K. iÅ¡metė Å¡iukÅ¡les (b. t. 2, b. l. 34-35), kÄ ji patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.  Vertinant Å¡ių duomenų pagrįstumÄ prokurorės apeliacinio skundo argumentų kontekste vis tik konstatuotina, jog aukščiau aptarti D.

J. parodymai, analizuojant juos kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų bei apklaustų asmenų parodymų plotmėje, skiriasi ne tik dėl aplinkybių ar ji matė, ar girdėjo, kaip M. K. iÅ¡metė Å¡iukÅ¡les į konteinerį, bet ir dėl dienos, kuriÄ ji galimai matė M. K., nueinantį nuo savo tėvų namų – nurodydama tai 2015 m. gegužės 19 d., tai gegužės 20 d. rytÄ , kas Å¡iuo atveju neatitiktų nukentėjusiojo G. K. parodymų, jog metalo kvapÄ savo namuose jis jautė 2015 m. gegužės 20 d. vakare ir 2015 m. gegužės 21 d. ryte esmės. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, D.

J. teigimu, M. K. ji matė ryte, t. y. apie 8.30 val., tuo tarpu, G. K., jo paties teigimu, iÅ¡ namų kiekvienÄ dienÄ iÅ¡važiuoja tik 10.30 val., todėl įvertinus tai, kad analizuojamu atveju seifas buvo iÅ¡laužtas pjaunant metalinę seifo sienelę elektriniu prietaisu, spinta (prie kurios stovėjo seifas) atitraukta, dailylentės, dengusios seifÄ , gražiai, tvarkingai iÅ¡imtos po vienÄ ir sudėtos atgal, sutvarkant visÄ Ä¯vykio vietÄ , nėra pagrindo manyti, jog G. K. dar bÅ«damas namuose nebÅ«tų girdėjęs pjaunamo metalo garso, ar nematęs seifo įsilaužimo fakto, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti D.

J. parodymų patikimumu. Ä®vertintina ir tai, kad, pasak D. J., M. K. ji matė iÅ¡ apytiksliai 60 metrų atstumo, patvirtino, jog jis buvo apsirengęs juodai, tačiau, kokius drabužius vilkėjo, tiksliai įvardinti negalėjo, pažymėdama, jog M. K. buvo pakankamai toli nuo jos. Esant Å¡ioms aplinkybėms, D. J. negalint įvardinti net jos matyto asmens vilkėtų drabužių, motyvuojant tuo, kad jis buvo per toli, kad tai įžiÅ«rėtų, neabejotina, jog analizuojamu atveju ji aiÅ¡kiai nematė ir to asmens veido, todėl neatmestina galimybė, jog ji įvardindama matytÄ asmenį kaip M.

K., galėjo ir suklysti. Netgi ir pripažinus, kad liudytoja kažkuriÄ iÅ¡ jos paminėtų dienų matė bÅ«tent M. K., tai nei patvirtina, nei paneigia jo kaltę aptariamos nusikalstamos veikos padaryme, juolab, kad pati liudytoja nurodė, kad nematė kas buvo iÅ¡mesta į Å¡iukÅ¡lių konteinerį ir, kad daiktus, sukėlusius triukÅ¡mÄ , iÅ¡metė bÅ«tent M. K., todėl nors vėliau Å¡iame konteineryje ir buvo rasta objektų susijusių su aptariama nusikalstama veika, tai nesudaro patikimo pagrindo, leidžiančio daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad vagystę įvykdė bÅ«tent M.

K.. Nors prokurorė apeliaciniame skunde daro kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad D. J. girdėtÄ garsÄ sukėlė M. K. iÅ¡mestas betono gabalas (likęs po seifo iÅ¡pjovimo) į konteinerį, tačiau kaip jau buvo minėta, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad bÅ«tent M. K. iÅ¡metė konteineryje rastus daiktus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra, todėl tokie prokurorės teiginiai laikytini deklaratyviais ir priimtini tik kaip jos pačios samprotavimai apie analizuojamo įvykio aplinkybes, niekaip nepatvirtinantys M.

K. kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Nustatant preliminarų nusikalstamos veikos įvykdymo laikÄ , prieÅ¡ingai nei teigiama prokurorės skunde, be Å¡ių asmenų parodymų, ne mažiau svarbus ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų bei kitų įrodymų vertinimas. Paties M. K. teigimu, 2015 m. gegužės mėn. pradžioje jis iÅ¡važiavo į OlandijÄ , kur valymo tarnyboje dirbo kambarių tvarkytoju. Jam bÅ«nant Olandijoje, iÅ¡ jo pavogė kortelę, pinigus (kelis Å¡imtus eurų), telefonÄ ir pasÄ .

Dėl vagystės jis kreipėsi į policijÄ , po to į Lietuvos ambasadÄ . Olandijoje gyveno benamių įstaigoje. Grįžęs iÅ¡ Olandijos, birželio 26 dienÄ jis buvo patalpintas į reabilitacijos centrÄ Molėtuose. Sutinkamai su 2016 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos ambasados Nyderlandų karalystėje raÅ¡tu Nr. (53.5.4.7)SD53-85, M. K. į ambasadÄ kreipėsi 2015 m. gegužės 27 d. pateikė policijos raportÄ , kurio duomenimis, Lietuvos Respublikos paso jis pasigedo 2015 m. gegužės 25 d. 12 val. (b. t. 2, b. l. 83).

M. K. iÅ¡vykimÄ Ä¯ OlandijÄ nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neabejotinai patvirtina ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos E. K. teiginiai, jog paskutinį kartÄ M. K. iki iÅ¡vykimo į OlandijÄ jį matė iki įvykio likus 5-6 dienoms (atsižvelgiant į tai, kad G. K. seife buvusių pinigų pasigedo 2015 m. gegužės 21 d., remiantis E. K. teiginiais, M. K. paskutinį kartÄ tėvų namuose lankėsi 2015 m. gegužės 16 d.). Be to, net ir pačiam nukentėjusiajam, jo teigimu, buvo žinoma, jog M.

K. į OlandijÄ iÅ¡vyksta 2015 m. gegužės 20 d.. Tokiu bÅ«du, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. K. analizuojamos vagystės metu buvo Lietuvoje ir paneigiančių tiek paties M. K., tiek jo mamos E. K. versijÄ dėl iÅ¡teisintojo iÅ¡vykimo į OlandijÄ (kuriÄ iÅ¡ dalies patvirtino ir pats nukentėjusysis), konstatuoti M. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, pakankamo pagrindo vis tik nėra. Juo labiau įvertinus tai, jog sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., visos abejonės, kurių negalima paÅ¡alinti, aiÅ¡kintinos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Nors M.

K. konvojavusio pareigÅ«no G. M. teigimu, iÅ¡teisintasis jam prisipažino iÅ¡ tėvo seifo pagrobęs 1000 eurų, tačiau, toks jo prisipažinimas, įvertinus M. K. asmenybę, prieÅ¡ingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, vis tik nelaikytinas pakankamu pagrindu M. K. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 178 str. 3 d. kilti. Sutinkamai su byloje esančia M. K. charakteristika, jis dalyvauja ilgalaikės psichologinės – socialinės reabilitacijos programoje, kurios tikslas – keisti psichoaktyvias medžiagas vartojančio asmens mÄ stymÄ , elgsenÄ , gyvenimo bÅ«dÄ bei formuoti blaivaus ir socialaus gyvenimo įgÅ«džius.

Å iuo dokumentu pažymima, jog pas M. K. pastebimi atminties ir mÄ stymo sutrikimai, dėmesio koncentracijos problemos (b. t. 2, b. l. 23), kas leidžia pagrįstai teigti, jog Å¡ioje situacijoje vertinant iÅ¡teisintojo parodymų visumÄ jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme remtis vien tik jo G. M. iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, dėl galimo netinkamo M. K. situacijos vertinimo (esant priklausomybei nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų), teisinio pagrindo nėra. Darant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieÅ¡ M.

K. konvojavimÄ nebuvo atliktas jo galimo apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų tyrimas, todėl aplinkybė, jog jo prisipažinimÄ dėl 1000 eurų vagystės G. M. galėjo lemti ir jo apsvaigimas, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, taip ir liko nepaneigta. Å iame kontekste pažymėtina, kad asmens, faktiÅ¡kai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių, yra esminis Å¡io kodekso pažeidimas, todėl tokiais įrodymais asmens kaltė iÅ¡vis negali bÅ«ti grindžiama (2013-09-24 nutartis byloje Nr. 2K-350/2013).IÅ¡ bylos medžiagos matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiu įrankiu buvo iÅ¡pjauta anga seife, pats įrankis nerastas ir neapžiÅ«rėtas, todėl pagrindo teigti, kad tai buvo padaryta kampiniu Å¡lifuokliu, buvusiu dėžutėje ant kurios rasti M.

K. pirÅ¡tų pėdsakai nėra objektyvaus pagrindo, tuo tarpu tiek iÅ¡ kaltinamojo, tiek iÅ¡ nukentėjusio, tiek iÅ¡ liudytojos E. K. parodymų matyti, kad kaltinamasis bÅ«davo namuose, kuriuose įvyko nagrinėjamas įvykis, naudojosi įrankiais, todėl kaltinamojo pirÅ¡to antspaudo suradimas ant kampinio Å¡lifuoklio dėžutės yra savaime suprantamas dalykas, nesuteikiantis pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tent jis padarė jam inkriminuojamÄ nusikaltimÄ .Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartÄ paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk v.

Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iÅ¡ esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesÄ apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iÅ¡­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iÅ¡­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi bÅ«ti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mÄ Ä¯ kiekvie­nÄ ar­gu­men­tÄ , bet turi bÅ«ti atsakyta į apeliacinio skundo praÅ¡ymus ar es­mi­nius argumen­tus.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylÄ Ä¯rodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iÅ¡ naujo nekartoja.Teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu bÅ«tų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais bÅ«tų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie bÅ«tų sukliudę teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas M. K. nekaltumÄ BK 178 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, prieÅ¡ingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja prokurorė, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos iÅ¡tyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Tokiu bÅ«du, įvertinus aukščiau iÅ¡dėstytų aplinkybių visumÄ , vadovaujantis visuotinai pripažįstamu principu, jog visos abejonės aiÅ¡kintinos kaltinamojo naudai, naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ 2016 m. kovo 29 d. Kauno apylinkės teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį prokurorės apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokurorės A.

P. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                                   Albinas Antanaitis                                                                                                                     Svetlana Jurgaitienė                                                                                                                                                                                                                Rimas Å virinas