2019-07-03 Nr. AB-13680-3-61-3-03497-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1670-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03497-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko pareiškėjo I. J. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6.) FR0680-71 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 860,63 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą bei mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas, Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-156 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 38860,63 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 20460,56 Eur GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI sprendimu baudos neskyrė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, bei jam paskirta 6 500 Lt dydžio bauda. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 68-94 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-207 (7-158/2017) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

2. Pareiškėjas I. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 ir MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos AVMI sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nusikalstama veika pasisavino iš UAB „Rumbelė“ 890657,05 Lt, nustatyta, kad 2011 m. nuo nedeklaruotų 890657,05 Lt apmokestinamųjų pajamų taikant 15 procentų tarifą ir įvertinus 5037,87 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas, pareiškėjo pajamas mažinančias išlaidas 910,50 Lt už studijas, 40 Lt išskaičiuotą GPM, pareiškėjui papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 134178 Lt (38860,63 Eur) GPM ir 20460,56 Eur GPM delspinigių suma. Mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami tuo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nusikalstama veika gautos piniginės lėšos pripažintos B klasės pareiškėjo pajamomis.

4. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju GPM buvo apmokestintos piniginės lėšos, kurios pagal teisės aktų reikalavimus neatitinka požymių, taikomų GPM objektui. Pareiškėjo nuomone, pajamomis gali būti laikoma tik tam tikra teisėtai gauta nauda, tačiau teismo sprendimuose vienareikšmiai konstatuota, jog pareiškėjas 890657,05 Lt įgijo neteisėtai. Be to, pareiškėjas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017, 209 793,08 Eur (t. y. 724 373,55 Lt) privalo grąžinti BUAB „Rumbelė“. Taigi 209793,08 Eur nėra pajamų mokesčio objektas, kadangi pareiškėjui nustatyta prievolė grąžinti gautas pinigines lėšas teisėtam šių lėšų savininkui.

5. Pareiškėjas paaiškina, kad VMI sprendime nurodyta, jog pareiškėjo skundo argumentai, susiję su paskolų gavimu iš A. J. ir R. S., yra nenagrinėti, nes nesusiję su kilusiu mokestiniu ginču ir šiuo atveju negali turėti jokios įtakos mokesčių mokėtojo mokestinei prievolei. Tačiau Klaipėdos AVMI sprendime nurodė, kad pareiškėjas 15 000 Eur (51 792 Lt) sumos iš savo motinos A. J. gauti negalėjo, o R. S. pagal paskolas sutartis nėra paskolinęs pareiškėjui 650 000 Lt. Pareiškėjas pažymi, kad A. J. mokestinio tyrimo metu patvirtino, kad 2011 metais be jokių formalumų, kaip mama sūnui (pareiškėjui), paskolino 15000 Eur. Mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodyta, kad R. S. pinigų pareiškėjui neskolino, nes nėra sandorį patvirtinančių dokumentų, be to, pats R. S. neigia skolinęs pinigus. Pažymi, kad tarp jo ir R. S. buvo sudarytos rašytinės formos paskolos sutartys: 2011 m. vasario 28 d. Nr. 01 dėl 300000 Lt; 2011 m. liepos 4 d. Nr. 2 dėl 200000 Lt ir 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. 3 dėl 150000 Lt. Pareiškėjas vertino, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą, nes negalima susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Paskolos sutartys yra galiojančios, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytinos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad R. S. nepaskolino pareiškėjui 650000 Lt, o R. S. paaiškinimas, kad jis pinigų I. J. neskolino, nepaneigia sudarytų paskolų sutarčių. Pažymi, kad R. S. nesikreipė į teismą dėl paskolų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

6. Atsakovas VMI atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2011 metais gautas 890657,05 Lt pinigines lėšas, neteisėtai pasisavintas iš UAB „Rumbelė“, Klaipėdos AVMI pagrįstai pripažino pareiškėjo pajamomis, kadangi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gauna pajamų. Aplinkybė, jog pajamos buvo gautos neteisėtu būdu, t. y. pasisavinus iš ūkio subjekto, nekeičia paties pajamų gavimo fakto, nes pajamomis mokestine prasme pripažįstamos bet kokios faktiškai gautos pajamos, išskyrus GPMĮ nustatytas išimtis. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017, įpareigojantis pareiškėją atlyginti padarytą žalą, taip pat neturi jokios įtakos mokesčių mokėtojo prievolei sumokėti į biudžetą GPM.

8. VMI pažymi, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 28 d. – 2016 m. gruodžio 9 d. atlikto UAB „Rumbelė“ operatyvaus patikrinimo metu, šios bendrovės bankroto administratorius UAB „Gribžiniai“ ir apskaitos paslaugas bendrovei teikusi UAB „OGSB sprendimai“ mokesčių administratoriui pateikė UAB „Rumbelė“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Pareiškėjas, kaip UAB „Rumbelė“ atskaitingas asmuo, nusikalstama veika pasisavintas jo žinioje buvusias UAB „Rumbelė“ pinigines lėšas (890657,05 Lt) naudojo kaip asmenines pinigines lėšas savo poreikių tenkinimui. UAB „Rumbelė“ operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Rumbelė“ išmokėjo pareiškėjui dalį (506955,82 Lt) susidariusios skolos. VMI pažymi, kad šiuo atveju mokesčio bazė nustatyta ir GPM apskaičiuotas ne pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 d.), o pagal kitų valstybės institucijų dokumentus (MAĮ 72 str. 1 d.), t. y. pagal teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą. Taigi ginčijama mokestinė prievolė suformuota konstatavus, jog nusikalstamu būdu įgytos lėšos yra pripažintinos GPM apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjo teikiami argumentai, siekiant pagrįsti 2011–2012 m. išleistų pajamų kilmę, neturi jokios įtakos jo mokestinei prievolei, nes GPM dėl disponavimo atitinkamais pajamų gavimo šaltiniais nepagrįstomis pajamomis pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas. Pažymi, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas (601914 Lt suma), todėl padaryta išvada, jog pareiškėjo 2011 metais gautos ir nedeklaruotos 890657,05 Lt piniginės lėšos pagrįstai pripažintos jo gautomis B klasės pajamomis, nuo kurių patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 38860,63 Eur GPM suma.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundus nepateikė.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo I. J. skundą atmetė.

11. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Nr. 1-230-462/2012 I. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šiame nuosprendyje konstatuota, kad O. M., I. J. ir M. B., veikdami kartu bendrininkų grupe, apgaule UAB „Rumbelė“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 154 562 Lt pridėtinės vertės mokesčio; I. J. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: būdamas UAB „Rumbelė“, direktoriumi, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per UAB „Rumbelė“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią UAB „OGSB“ finansininkę S. O., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos tam tikros faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos. Mokesčių administratorius iš UAB „Rumbelė“ pasisavintas 890 657,05 Lt dydžio pinigines lėšas pripažino pajamomis ir apskaičiavo mokėtiną GPM.

12. Teismas taip pat nustatė, kad ginčas iš esmės kilo dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų vertinimo GPMĮ taikymo prasme.

13. Teismas, atsižvelgdamas į GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatą, atkreipė dėmesį, kad pajamos, kaip GPM objektas įstatymu nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir/ar neteisėtumu. Pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir/ar nauda. Be to, GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi yra patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPMĮ objektui. Teismas pareiškėjo argumentą, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos turės būti perduotos (sugrąžintos) BUAB „Rumbelė“ Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017 pagrindu ir tai eliminuoja jų vertinimą pajamomis pagal GPMĮ 5 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą nei fakto, nei teisės taikymo prasme.

14. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo patraukimas baudžiamoje atsakomybėn ir įpareigojimas pareiškėjui atlyginti nusikaltimu padarytą žalą neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, iš kurių pareiškėjas neabejotinai gavo naudos. Teismas pažymėjo, kad GPM bauda nuo ginčo sumos (kaip mokestinės atsakomybės priemonė, MAĮ 139 str. 1 d.) pareiškėjui paskirta nebuvo.

15. Teismas, vertindamas sandorius su A. J. ir R. S., nustatė, kad 2011 m. vasario 28 d. I. J. ir R. S. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas (R. S.) suteikė paskolos gavėjui (pareiškėjui) 300 000 Lt paskolą su 1,5 proc. metinėmis palūkanomis. 2011 m. liepos 4 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis 200 000 Lt sumai su 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, o 2011 m. rugsėjo 5 d. – dėl 150 000 Lt su tokiomis pačiomis palūkanomis. Vertindamas šias sutartis, mokesčių administratorius, be kita ko, nustatė, jog tariamų paskolų davėjas R. S. šių sutarčių realumą paneigė ir nurodė, kad jos nebuvo vykdomos, todėl yra niekinės. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio (R. S.) faktą, pareiškėjas nepateikė nei tiesioginių, nei tikėtinų įrodymų apie jam realų R. S. lėšų perdavimą. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad A. J. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui 15 000 Eur. Teismas atsižvelgė, kad jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šias mokestinio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė.

16. Teismas taip pat vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijama mokestinė prievolė pareiškėjui paskaičiuota būtent dėl to, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos pripažintinos GPM apmokestinamosiomis pajamomis, todėl pareiškėjo argumentai, siekiant pagrįsti 2011–2012 m. išlaidų pajamų kilmę sandoriais su A. J. ir R. S., neturi teisinės reikšmės mokestinio ginčo nagrinėjimui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir/arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI ir MGK. Todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ir MGK savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas I. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 bei MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje pajamos kaip GPM objektas įstatymu nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir /ar neteisėtumu. Pažymi, kad šiuo atveju svarbu atskirti neteisėtą veiklą ir pajamas iš tokios veiklos bei nusikalstamą veiklą ir pajamas iš tokios veiklos. Piniginės lėšos, nuo kurių priskaičiuota pareiškėjui mokėtina GPM suma, negali būti traktuojamos kaip GPM apmokestinamos piniginės lėšos, nes vienareikšmiškai konstatuota, jog I. J. 890 657,05 Lt įgijo nusikalstamu būdu, t. y. šias pinigines lėšas pasisavino iš UAB „Rumbelė“. Dėl piniginių lėšų gavimo būdo ginčo tarp šalių nėra, todėl negali būti taikomas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nes tai reikštų, kad kiekvienas asmuo, kuris įgijo pinigines lėšas neteisėtai pasisavindamas ar jas pavogdamas, privalo nųo pasisavintos ar pavogtos sumos kaip teisėtas mokesčių mokėtojas sumokėti GPM į valstybės biudžetą.

19. Pareiškėjas teigia, kad jam grąžinus lėšas, bus pripažinta, kad jis šių lėšų negavo, t. y. negavo ir pajamų. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas gavo iš UAB „Rumbelė“ 209 793,08 Eur pajamų ir nuo šios sumos skaičiuoti GPM įmokas ir GPM delspinigius, nes priešingu atveju būtų apmokestinamos negautos pajamos.

20. Pareiškėjas vertina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš R. S. fakto. Pažymi, kad tarp pareiškėjo ir R. S. buvo sudarytos rašytinės formos paskolos sutartys (2011 m. vasario 28 d. Nr. 01 dėl 300 000 Lt; 2011 m. liepos 4 d. Nr. 1 dėl 200 000 Lt; 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. 3 dėl 150 000 Lt). Taigi R. S. pagal paskolas sutartis paskolino pareiškėjui 650 000 Lt, t. y. R. S. perdavė, o I. J. priėmė iš viso 650 000 Lt. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad A. J. neturėjo 15 000 Eur sumos ir jos negalėjo paskolinti pareiškėjui, todėl nėra pagrindo pripažinti jog A. J. nėra paskolinusi pareiškėjui 15 000 Eur.

21. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, atsiliepimą grįsdamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, jog pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo I. J. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2017 m. vasario 20 d. Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 860,63 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą bei mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas, Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-156 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 38860,63 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 20460,56 Eur GPM delspinigių.

24. Klaipėdos AVMI sprendimu baudos neskyrė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 500 Lt dydžio bauda. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 68-94 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.

25. MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-207 (7-158/2017) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

26. Pareiškėjas I. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 ir MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo I. J. skundą atmetė.

28. Pareiškėjas I. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 bei MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017). Pareiškėjas vertina, kad jam grąžinus lėšas, bus pripažinta, jog jis šių lėšų negavo, t. y. negavo ir pajamų, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas gavo iš UAB „Rumbelė“ 209 793,08 Eur pajamų ir nuo šios sumos skaičiuoti GPM įmokas bei GPM delspinigius, nes priešingu atveju būtų apmokestinamos negautos pajamos.

V. 29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pajamų, pareiškėjo gautų iš neteisėtos veiklos, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

30. Remiantis Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2013 m. sausio 10 d.) baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 I. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji atsakomybė jam taikyta kartu su kitais bendrininkais – O. M. ir M. B.. Šiame nuosprendyje yra nurodyta, kad I. J. sugalvojo schemą, kaip pasisavinti pinigus iš UAB „Rumbelė“. I. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. B. ir O. M., įgyvendino sugalvotą planą – įsigijo UAB „Zenitas 4“ akcijas. I. J. ir O. M. pasirašė fiktyvias PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Rumbelė“ pirktas statybines prekes iš UAB „Zenitas 4“. Banko pavedimu buvo pervesti pinigai iš UAB „Rumbelė“ į UAB „Zenitas 4“ sąskaitą. O. M. ir M. B. išėmė pinigus iš UAB „Zenitas 4“ sąskaitos ir atidavė I. J., kuris dalį pinigų davė O. M. ir M. B.. Taip buvo pasisavintas svetimas UAB „Rumbelė“ turtas – 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur) dydžio piniginės lėšos (žr. plačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-100-241/2018).

31. Taigi baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad pareiškėjas I. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį, kadangi jis kartu su bendrininkais 2011 metais pasisavino jo žinioje buvusį UAB „Rumbelė“ didelės vertės turtą, t. y. 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur).

32. Iš įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017 (dėl žalos atlyginimo ieškovui BUAB „Rumbelė“) nustatyta, kad ieškovas BUAB „Rumbelė“ teigė, jog dalį žalos atsakovas I. J. yra atlyginęs, todėl UAB „Rumbelė“ prašė priteisti mažesnę – 209 793,08 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-100-241/2018 Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas taikyti atsakovams I. J., O. M. ir M. B. solidariąją civilinę atsakomybę ir priteisti iš jų solidariai 209 793,08 Eur žalos atlyginimo.

33. Iš šioje mokestinėje byloje skundžiamame sprendime nustatytų duomenų matyti, kad atsakovas VMI vertino, jog pareiškėjo 2011 metais gautos ir nedeklaruotos 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur) piniginės lėšos pagrįstai pripažintos jo gautomis B klasės pajamomis, nuo kurių patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 38 860,63 Eur GPM suma.

VI. 34. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152, 2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1501 redakcijos) pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame straipsnyje išvardytas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas.

35. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o šio straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nurodyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos; jeigu pajamos gautos užsienio valstybėje, faktiškai gautomis pajamomis laikoma visa pajamų suma, neatsižvelgiant į toje valstybėje nuo tų pajamų išskaičiuotą ir (arba) sumokėtą pajamų ar jam tapataus mokesčio sumą, arba 2) kai bet kokia forma išmokamos išmokos, jei pagal šį Įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas.

36. Iš nurodytų teisės normų darytina išvada, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris realiai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ, 2019 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019, padarė išvadą, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos.

38. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį nediferencijuojant, ar pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos ar juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir MAĮ įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą pajamų iš nelegalios (draudžiamos) veiklos apmokestinimo aspektu, galima daryti išvadą, kad negalimas yra legalių ir nelegalių sandorių skirtingas vertinimas apmokestinimo prasme. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019). Remiantis fiskalinio neutralumo principu, nepriklausomai nuo to, ar piniginės lėšos gautos teisėtai, ar ne, jos gali būti apmokestintos pagal atitinkamo mokesčių įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d., nutartį administracinėje byloje Nr. A-957-438/2017).

39. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kitoks GPMĮ nuostatų traktavimas ir GPM objekto pripažinimas tik egzistuojant teisėtai pajamų kilmei, prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams (MAĮ 7 str., 8 str.) ir neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys. Taigi GPM objekto pripažinimas egzistuojant teisėtai pajamų kilmei prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams, nes neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys, todėl tokia situacija nėra galima teisinėje valstybėje.

40. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes, kad pareiškėjas I. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį dėl 2011 metais pasisavinto jo žinioje buvusį UAB „Rumbelė“ didelės vertės turto (t. y. 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur)), pareiškėjo teiginiai, jog nųo pasisavintos ar pavogtos sumos nėra pagrindo kaip teisėtam mokesčių mokėtojui mokėti GPM į valstybės biudžetą, yra nepagrįsti ir dėl to atmestini kaip deklaratyvūs argumentai.

41. Šioje byloje nustatyta ir nepaneigta liko svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas iš UAB „Rumbelė“ pasisavintas pinigines lėšas naudojo savo poreikiams tenkinti mokestinio patikrinimo metu nustatytai pareiškėjo patirtų išlaidų sumai dengti (konstatuota, kad pareiškėjo turėtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas 601 914 Lt suma). Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų. Šiuo aspektu paminėtina, kad mokesčių administratorius nustatęs, kad iki mokestinio patikrinimo pradžios pareiškėjas metinių pajamų deklaracijos už 2011–2012 metus nebuvo pateikęs, siekdamas įvertinti pareiškėjo pajamų – išlaidų balansą 2011–2012 metais, įteikė pareiškėjui nurodymą pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei juos pagrįsti už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Komisijos medžiaga, I t., b. l. 21–24).

Pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl, be kita ko, paskolų iš A. J. ir R. S. buvo pagrįstai kritiškai įvertinti tiek mokesčių administratorių, tiek MGK, kadangi R. S. paneigė paskolų (650 000 Lt) suteikimo faktą (kitų įrodymų apie realų R. S. lėšų perdavimą pareiškėjui nepateikta), o pareiškėjo motina A. J. neturėjo galimybių paskolinti 15 000 Eur, šios aplinkybės, kaip minėta, liko nepaneigtos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai bando įrodinėjimo pareigą minėtu aspektu perkelti mokesčių administratoriui, teigdamas, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A.

J. neturėjo 15 000 Eur sumos ir jos negalėjo paskolinti pareiškėjui. Šiuo aspektu primintina, kad įrodinėjimo pareiga mokesčių bylose yra paskirstyta tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, t. y. mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai sprendė, jog pareiškėjas į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus pagrįstai nustatytas faktines aplinkybes ir/arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK.

42. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliacinį skundą grįsdamas aplinkybėmis dėl to, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu yra priteista ieškovui UAB „Rumbelė“ turtinė žala, neteikia jokių įrodymų ir net nenurodo, jog pareiškėjas (arba kiti pareiškėjo bendrininkai minėtoje baudžiamojoje byloje) grąžino bent dalį iš minėtu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu UAB „Rumbelė“ naudai priteistos turtinės žalos sumos. Todėl šiuo konkrečiu atveju minėta aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu yra priteista ieškovui UAB „Rumbelė“ turtinė žala, neturi teisinės reikšmės ginčui teisingai išspręsti, be to, minėtos aplinkybės vertinti kitaip, nei šiuo atveju vertino pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, teisės aktai nenustato.

43. Taigi mokestiniu požiūriu pareiškėjas, turėjęs (turėdamas) galimybę laisvai disponuoti neteisėtai pasisavintomis lėšomis, nuo jų privalo sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Jokia išimtis, kaip minėta, nedaroma atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokios lėšos yra būtent nusikalstamu būdu įgytos lėšos. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus 38 860,63 Eur GPM ir 20 460,56 Eur GPM delspinigių. Minėta, kad ginčijamu Klaipėdos AVMI Sprendimu pareiškėjui bauda nebuvo skirta, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjui jau buvo paskirta 6 500 Lt dydžio bauda.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė