2016-03-31 Nr. AB-7048-3-64-3-01229-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1346-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01229-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis tapo nervingas ir irzlus, jautėsi žeminamas, 23 valandas per parą būdamas ankštoje kameroje išseko dvasiškai ir fiziškai, dėl užimtumo nebuvimo atsirado emocinis nuovargis, dažnai kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais dėl vietos (ploto) kameroje. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų, nes šiltuoju metų laiku pareiškėjas turėjo galimybę nusimaudyti tik vieną kartą per savaitę, nebuvo sudarytos buities sąlygos įsigytiems maisto produktams laikyti, neužtikrintas normalus vėdinimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2011 m. sausio 27 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daug laiko po to, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, o ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti, nes pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, o Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo K. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2010 m. liepos 26 d. ir laikytas iki 2011 m. sausio 27 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Atsižvelgęs į CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, o iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2011 m. sausio 27 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 17 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pats pareiškėjas skunde nurodė, kad buvimo Šiaulių TI metu patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, dėl kokių priežasčių jis delsė kreiptis į teismą, t. y. nenurodė jokių senaties termino praleidimo priežasčių, neprašė senaties termino atnaujinti, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 suformuotą praktiką pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė CK nuostatas dėl senaties termino praleidimo pasekmių ir skundą atmetė.

III. Pareiškėjas K. K. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti senaties terminą ir skaičiuoti jį nuo kreipimosi į teismą dienos, išnagrinėti skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės.

Pareiškėjas vadovaujasi CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių TI žinojo, jog pareiškėjo teisės yra pažeistos nuo pat pirmos įkalinimo dienos, tačiau pareiškėjo neinformavo, kad jis galėtų ginti savo Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas teises. Pareiškėjas akcentuoja, kad Šiaulių TI nėra informuojama apie teisių pažeidimus, nėra informacijos apie įkalinimo įstaigų pareigas kalinamiems asmenims, nėra viešinama informacija apie pačių įkalinimo įstaigų neatitikimą teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir pradėjo jomis domėtis tada, kai pamatė per televizorių viešai kalbant Lietuvos Respublikos Prezidentę, t. y. tada, kai „ši problema iškilo į viešumą“. Pareiškėjo teigimu, jis nesitikėjo, kad Šiaulių TI galėtų būti pažeistos žmogaus teisės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, neatsižvelgiant į valstybės logistinius ir finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų sudaroma saugi sveikatai ir higienai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra, žmogus būtų supažindintas ir informuojamas apie savo teises, o ne tik pareigas, valstybės nepajėgumas organizuoti kalinimo sistemą neturėtų slėgti paties nuteistojo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas laikosi pozicijos, kad vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, t. y. 2011 m. sausio 27 d., tačiau į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo jo išvykimo iš Šiaulių TI. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui K. K. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 17 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, byloje nėra duomenų, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, be to, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Šiaulių TI, o vėliau, nes Šiaulių TI neįvykdė savo pareigos informuoti pareiškėją apie jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 35–42) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog byloje nėra duomenų, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas senaties terminą skaičiavo nuo pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI, t. y. nuo 2011 m. sausio 27 d., o pareiškėjas apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpio teisingumo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat laikosi pozicijos, kad vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną (2011 m. sausio 27 d.).

Vertindama ir analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne būdamas Šiaulių TI, o vėliau, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2–3), kuriame jis buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2011 m. sausio 27 d. (b. l. 20), o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 17 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4).

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Šiaulių TI turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie daromus jo teisių pažeidimus ir galimybę ginti savo pažeistas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2011 m. sausio 27 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su šia pozicija sutinka. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad delsimą kreiptis į teismą pareiškėjas sieja su Šiaulių TI neveikimu informacijos teikimo srityje, su nesitikėjimu, jog Šiaulių TI galėtų būti pažeistos žmogaus teisės, ir su pavėluotu sužinojimu apie savo teisių pažeidimą bei galimybę jas ginti. Tačiau šios pareiškėjo įvardytos aplinkybės, vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, vadovavosi viešai paskelbtais teisės aktais: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, CK, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, su kuriais gali susipažinti visi subjektai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI ar išvykęs iš jo, būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl informacijos suteikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Kaip teisingai pažymi atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas nesitikėjimas, jog Šiaulių TI galėtų būti pažeistos žmogaus teisės, ir pavėluotas domėjimasis savo teisėmis / jų gynimu yra ne objektyvios, o subjektyvios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išreikalauti iš Šiaulių TI įrodymus: duomenis apie pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį, vidaus tvarkos taisyklių nuorašus, dokumentus apie į Šiaulių TI atvykusių asmenų informavimą apie jų teises ir pareigas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys apie pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį jau yra byloje ir buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą sprendimą. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi prašomi išreikalauti dokumentai yra nauji įrodymai, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė