2021-04-28 Nr. AB-9286-3-62-3-00993-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-204-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00993-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. spalio 12 d. buvo laikomas Marijampolės PN 3 būrio 3.3.6 gyvenamojoje patalpoje ir 5 būrio 5.3.3 gyvenamojoje patalpoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad šiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, bendrabučio tipo patalpų sanitariniai mazgai netinkamai atitverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Dušinėse taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi dušai neatskirti pertvaromis, nebuvo dušo kabinų, grindys slidžios, nebuvo guminių kilimėlių. Be to, gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, vasarą būdavo karšta, o žiemą – šalta, bloga ventiliacija bei apšvietimas. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

3. Pažymėjo, kad nurodytos kalinimo sąlygos sukėlė jam nepatogumus ir išgyvenimus, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 14 000 Eur.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 3 ir 5 būrius, kuriuose minimali gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi dėl atitinkamos oro temperatūros, apšvietimo, švaros ir sveikatos, gryno oro patekimo ir kt. Sanitariniai mazgai bei dušinės įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patikrinimą dėl gyvenamųjų patalpų atitikties higienos normų reikalavimams. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai.

6. Paaiškino, kad Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

7. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, padarytą Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. spalio 12 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

10. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. gegužės 3 d., todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, psichologines kančias, gyvenimo kokybės pablogėjimą, taigi turėjo galimybę realiai suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Teismas akcentavo, kad gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas Marijampolės PN prašymą tenkino, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. taikė trijų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą minėtu laikotarpiu atmetė. Teismas sprendė dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. spalio 12 d.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, teismas vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

13. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. spalio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 47,12 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,14 kv. m (47,12/15) gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo teisė šiuo aspektu nebuvo pažeista.

14. Pareiškėjas teigė, kad 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo laikomi 22-24 asmenys, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Pareiškėjo pateiktas 2018 m. spalio 23 d. raštas Nr. 20/07-1667 patvirtina atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie 5 būrio 3 gyvenamosios patalpos plotą bei joje įrengtą miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjas gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą bei prie jo pateiktus dokumentus jų neginčijo. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nei 15 nuteistųjų, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamosios patalpos plotą ir joje įrengtą miegamųjų vietų skaičių, todėl jais rėmėsi ir sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 111.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų yra nepagrįsti.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl privatumo pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Aplinkybę, kad sanitariniai įrenginiai atskirti sienelėmis patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

17. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo neužtikrinimu duše, nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog dušo patalpose nėra įrengtos pertvaros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nenustačius kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų, galimas privatumo duše neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip sąlyga konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl patalpų temperatūros, ventiliacijos bei apšvietimo teismas nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, toks patalpų vėdinimo būdas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langus. Teismas vertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip deklaratyvius ir atmetė.

19. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą bei apšvietą ginčo laikotarpiu, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog patalpose oro temperatūra buvo netinkama, o apšvietimas buvo prastas. Pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo, kuriose konkrečiose patalpose ir kokiais konkrečiai laikotarpiais buvo netinkamas apšvietimas, kokio apšvietimo jam trūko (dirbtinio ar natūralaus apšvietimo), byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos ar kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą. Byloje yra pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), patikrinimas atliktas artimu ginčui laikotarpiu, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti.

20. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos apšvietos bei oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl juos atmetė.

21. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis nurodė, jog visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, kad yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, jog kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, kad laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl to, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentus atmetė kaip neįrodytus.

22. Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

24. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

III. 25. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 14 000 Eur neturtinę žalą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas nurodytas aplinkybes, neįvertino pareiškėjo patirtų išgyvenimų. Teismas nevertino nuotraukų, kuriose matyti akivaizdūs pažeidimai. Prašo išsamiai išnagrinėti skundą ir priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas duše, kadangi dušai neatskirti pertvaromis. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2015–2016 m. bylose, kadangi pagal naujausią praktiką dėl privatumo neužtikrinimo duše yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kad duše nubuvo guminių kilimėlių, grindys slidžios, todėl buvo galima nukristi ir susižaloti.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Patalpoje gyveno ne 15 asmenų, kaip nurodė atsakovo atstovas, bet 22–24 asmenys, tačiau savo teiginiams pagrįsti negali pateikti įrodymų, nes tokių duomenų atsakovo atstovas jam neišduoda. Teismas nepagrindė, kodėl vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, o atmeta pareiškėjo teiginius. Patalpoje lovos buvo dviaukštės, 11–12 lovų, taigi gyveno 22–24 asmenys. Šiuo atveju teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie patalpoje gyvenusių asmenų skaičių.

29. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad sanitariniai mazgai įrengti tinkamai, todėl privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas. Šiuo atveju privatumas buvo pažeistas, kadangi pertvaros aukštis yra pakankamas, tačiau plotis nepakankamas, nes tik trečdaliu uždengia asmenį, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Be to, netinkamai įrengti ir pisuarai, kurie yra tiesiai prieš klozetus, o tualetai be jokių atitvėrimų.

30. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl netinkamo apšvietimo. Tiek natūralus, tiek ir dirbtinis apšvietimas nesiekė teisės aktuose nustatytų normų, o atsakovas jokių įrodymų dėl tinkamo apšvietimo nepateikė. Atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, t. y. nepaneigus pareiškėjo teiginių, pažeidimai laikomi nustatytais, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino atsakovo naudai.

31. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir aplinkybes, susijusias su rūkymu. Nors atsakovo atstovas ir baudžia pažeidėjus, tačiau tokios priemonės nėra pakankamos ir pažeidžia nerūkančiųjų teises.

32. Pareiškėjas pažymi, kad ne kartą pareigūnams reiškė pretenzijas žodžiu, tačiau į jas nebuvo reaguojama, o raštu kreiptis bijojo dėl galimos grėsmės iš kitų nuteistųjų.

33. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

34. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

35. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismui yra pateikęs visus įrodymus ir dokumentus, išsamiai pasisakęs dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 36. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas neįsigilino į visas nurodytas aplinkybes ir neteisingai jas įvertino, nevertino nuotraukų, kuriose matyti akivaizdūs pažeidimai, nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir nevertino pareiškėjo teiginių, neįvertino jo patirtų išgyvenimų, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

40. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui, išskyrus dėl privatumo neužtikrinimo duše. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

43. Vertindama pareiškėjo teiginius, susijusius su privatumo neužtikrinimu sanitariniuose mazguose, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3447-968/2020 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad Marijampolės PN šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose.

44. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vienam asmeniui tenkančiu plotu gyvenamojoje patalpoje, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog gyvenamojoje patalpoje buvo 22–24 asmenys, tačiau šiuos teiginius paneigia atsakovo atstovo tiek pareiškėjui pateiktoje pažymoje, tiek ir teismui pateiktoje pažymoje šiuo aspektu nurodyti duomenys. Gyvenamojoje patalpoje, kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, įrengta 15 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 47,12 kv. m, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

45. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodyti argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jų papildomai nekartoja.

46. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl privatumo duše neužtikrinimo, pažymi, kad šiuo atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN dušuose nėra įrengtų pertvarų, šią aplinkybę pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nenustatęs kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų, šio pažeidimo nevertino pažymėdamas, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nenustačius kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų, galimas privatumo duše neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip sąlyga konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, todėl šiuo aspektu nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020).

48. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta byloje, dušų neskiria jokios pertvaros, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Marijampolės PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-756/2020, kt.).

50. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

51. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

52. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių praustis duše, nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. spalio 12 d.) turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 24 kartų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, 24 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu. Įvertinusi pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 50 Eur.

53. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, todėl nepagrįstai šią skundo dalį atmetė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą ginčo laikotarpiu ir už nustatytą privatumo pažeidimą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisiama 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ernestas Spruogis Skirgailė Žalimienė