2022-01-26 Nr. AB-2088-3-61-3-03682-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-61-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03682-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 51S-25 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiam M. J.“ (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti nagrinėti iš naujo klausimą dėl lygiaverčio vandens telkinio suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir vandens telkinį) Salų kaime, Zarasų rajone, Utenos apskrityje, M. J. teisių perėmėjas. Prašyme atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą M. J. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į 40,43 ha plotą Zarasų apskrities Smalvų valsčiaus Salos kaime, iš jų: ariamos 15,08 ha, pievų ir ganyklų 8,91 ha, miškų 3,53 ha, tvenkinių ir ežerų 3,03 ha. Formoje „Pretendentų į žemę valia“ M. J. išreiškė valią susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, kas reiškia ir valią gauti natūra turėtą vandens telkinį. Pareiškėjas pažymėjo, jog visos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūros metu tiek jo tėvas M. J., tiek jis pats pageidavo atkurti nuosavybės teisę į vandens telkinį. Išvadą pareiškėjas prašė išduoti, kad gautų lygiavertį vandens telkinį, o valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdo nekeitė.

3. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu įgaliojo A. T. atstovauti jam atkuriant nuosavybės teises į žemę Vilniaus apskrityje. Įgaliojimu pareiškėjas A. T. neleido keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Įgaliojimas buvo išduotas 2 m. laikotarpiui. Įgaliotas asmuo informacijos ir / ar ataskaitų dėl nuosavybės teisių atkūrimo eigos neteikė. Po įgaliojimo termino pabaigos 2013 m. pareiškėjas sužinojo, kad M. J. vardu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2,3-8165-(42) patvirtintu Austeniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte projektuojamas 2,32 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. 2594). Pareiškėjas pateikė šio žemės sklypo atsisakymą. Su NŽT ir NŽT Elektrėnų skyriumi vyko susirašinėjimas, tačiau žemės sklypo projektavimas M. J. buvo tęsiamas. Pareiškėjas 2020 m. spalio 12 d. gavo skundžiamą Sprendimą.

4. Pareiškėjo teigimu, jis aiškiai išreiškė valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą vandens telkinį būdo ir niekada nekeitė savo valios atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį suteikiant lygiavertį žemės arba miško sklypą, o pageidavo gauti lygiavertį vandens telkinį. Tačiau atsakovas, vadovaudamasis A. T. parašais, suteikė su vandens telkiniu net nesiribojantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Be to, NŽT skyrius pareiškėjo neinformavo, jog nuosavybės teisių atkurti jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra suteikiant lygiavertį vandens telkinį) nėra galimybių, ar, kad pareiškėjo išreikšta valia dėl būdo atsakovui yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta rinktis kitų būdų (vietoje vandens telkinio suteikiant žemės sklypą) ar tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Jis 2006 m. kovo 20 d. prašyme išreikštos valios dėl atlyginimo būdo nepakeitė ir ekvivalentinės natūros vietove vandens telkinio suteikiant lygiavertį žemės sklypą neišreiškė.

5. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, 105 punktu, kuriame nustatyta, kad perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai seniūnijose išnagrinėja piliečių prašymus, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir pagal kiekvieno piliečio pasirinktą atlyginimo būdą parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog turi teisę atsisakyti jam Ausieniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) M. J. suprojektuoto 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (projektinis Nr. 2594). Tokios galimybės nenumato nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojusios Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) nuostatos. Apie tai, jog pareiškėjas neturi galimybės atsisakyti jau suprojektuoto sklypo, jis buvo informuotas NŽT Elektrėnų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 51SD-(14.5.2.)-959, taip pat NŽT 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 1SS-1015-(7.5), 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. 51SD-769(145.92), 2020 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 1SS-1005-(7.5), kurių pareiškėjas administracine tvarka neskundė. Pareiškėjas apie tai pakartotinai buvo informuotas ir NŽT Elektrėnų skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 51S-25.

8. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnį pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti valią arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Taigi po 2003 m. balandžio 1 d. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti keičiama, todėl pareiškėjas nepagrįsta teigė, kad NŽT turėjo vadovautis jo 2006 m. kovo 20 d. prašyme išreikšta valia. Šiuo atveju NŽT turėjo vadovautis M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme išreikšta valia.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad M. J. (pareiškėjas yra jo teisių perėmėjas) 2000 m. vasario 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir vandens telkinį) Salų kaime, Zarasų rajone, Utenos apskrityje. M. J. išreiškė valią susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, įskaitant ir gauti natūra turėtą vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko administracijos Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. spalio 12 d. pažymoje Nr. 337-5533 nurodyta, kad M. J. iš V. J. valdyto 40,43 ha žemės ploto turi teisę atkurti nuosavybės teises į 28,80 ha žemės. Pareiškėjas 2004 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė po tėvo mirties paveldėtą žemės sklypą Zarasų raj.

Turmanto sen., Salos kaime, paženklinti natūra, išskyrus negrąžintą Zarasų raj. 2,5 ha ežerą, kurį nori susigrąžinti natūra. Pareiškėjas 2006 m. kovo 20 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė parengti išvadą dėl vandens telkinio grąžinimo ir nurodė, kad pagal išvadą nori gauti lygiavertį vandens telkinį Vilniaus rajone. Utenos apskritis parengė 2006 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 18-1391 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad M. J. turi teisę atkurti nuosavybę į 2,5 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui.

Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 13-17812 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pil. M. J.“ pretendentui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, suteikiant neatlygintinai 25,77 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinį Zarasų rajone, Turmanto seniūnijoje, Salų kaime, suteikiant neatlygintinai 0,70 ha žemės sklypą, 13,67 ha žemės ir 11,93 ha miško žemės sklype. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 2,50 ha vandens telkinį bus atkurtos patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Pareiškėjas NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. raštą, kuriuo prašė Utenos apskrities parengtą 2006 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 18-1391 persiųsti Elektrėnų skyriui. Pareiškėją atstovaujantis A. T. Elektrėnų skyriui 2010 m. vasario 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė Ausieniškių kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypą pagal M. J. vardu paskaičiuotą išvadą. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) Ausieniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte M.

J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. 2594). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. prašymu NŽT Elektrėnų skyrių informavo, kad atsisako suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. 2594), kadangi atstovas pareiškėjo neinformavo apie projektuojamą žemės sklypą. NŽT Elektrėnų skyrius 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 51SD-(14.51.2.)-959 pareiškėją informavo, kad Metodikos nuostatos nenumato galimybės atsisakyti patvirtintame žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 23 d. prašymu Elektrėnų skyriaus prašė panaikinti atliktus kadastrinius matavimus, kadangi jis atsisako nuo suprojektuoto žemės sklypo.

NŽT Elektrėnų skyrius 2016 m. sausio 20 d. raštu Nr. 51SD-122-(14.51.92) pareiškėją pakartotinai informavo, kad pareiškėjas neturi teisės atsisakyti suprojektuoto sklypo ir taip pat, vadovaujantis Metodikos 107 punktu, suprojektuotas sklypas turi būti paženklintas. NŽT Elektrėnų skyriaus sprendimo teisėtumą NŽT patvirtino 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-1015-(7.5). Pareiškėjas 2020 m. vasario 20 d. prašymu NŽT Elektrėnų skyriaus prašė neformuoti sklypo ir atidėti visus darbus, tačiau NŽ Elektrėnų skyrius 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. 51SD-769-(14.51.92) pareiškėją pakartotinai informavo, jog nėra galimybės atsisakyti sklypo.

Skyriaus sprendimo teisėtumas buvo patvirtintas NŽT 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 1SS-1005-(7.5). Skundžiamu Sprendimu M. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8428 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio projektinis Nr. 2594, esantį Vilniaus apskrityje, Elektrėnų savivaldybėje, Pastrėvio seniūnijoje, Toleikių kaime.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog Įstatymas bei jį įgyvendinanti Tvarka reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau galioja prašymai pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Įvertinęs faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į 29,45 ha žemės, grąžinant žemę natūra Utenos apskrities Zarasų rajono Turmano seniūnijos Salų kaime ir neturėjo teisinio pagrindo vadovautis jau po 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjo pateiktu 2006 m. kovo 20 d. prašymu, kuriuo pareiškėjas prašė lygiaverčio vandens telkinio Vilniaus rajone. Taigi, nors pareiškėjas ir teisingai rėmėsi Tvarkos 3 punkto nuostata bei nurodė, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, tačiau ši Tvarkos nuostata turėtų būti vertinama atsižvelgiant į Įstatymo 21 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtintas imperatyvas, kad pilietis valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo teisę pareikšti, arba ją pakeisti vėliausiai iki 2003 m. balandžio 1 d. Vėliau pateikti prašymai neturi būti nagrinėjami.

12. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Byloje nėra ginčo, kad dalis nuosavybės, t. y. 2,5 ha vandens telkinio buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (kita dalis buvo atkurta natūra turėtoje vietoje). Pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių į 2,5 ha vandens telkinį atkurti nebuvo galimybės (priskirta valstybės išperkamai žemei), todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. 2594). Teismas nurodė, jog Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą nuosavybės dalį (2,5 ha), turėjo teisinį pagrindą už valstybės išperkamą vandens telkinį atlyginti vienu iš Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu atveju, kaip šiuo atveju – už turėtą vandens telkinį atkurti žemės plotu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises ir už valstybės išperkamą vandens plotą atlyginti suteikiant žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. 2594).

13. Vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2012 m. sausio 31 d., teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad NŽT skyrius pareiškėjo neinformavo, jog nuosavybės teisių atkurti jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra suteikiant lygiavertį vandens telkinį) nėra galimybių, ar, kad pareiškėjo išreikšta valia dėl būdo atsakovui yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, ar tai, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlyta rinktis kitų būdų (vietoje vandens telkinio suteikiant žemės sklypą) ar tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

14. Nors pareiškėjas nurodė, kad NŽT neturėjo pagrindo vadovautis trečiojo asmens (pareiškėjo įgalioto asmens) galbūt vienasmeniškai priimtais sprendimais, tačiau tam tikrų atstovavimo teisių perdavimas kitam asmeniui neatleidžia ir pačio pareiškėjo nuo savalaikio domėjimosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Į bylą nėra pateikta tokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo atstovo pateiktus sprendimus.

15. Pareiškėjas nors ir nesutiko su jam suprojektuotu sklypu ir siekė jo atsisakyti, tačiau jis nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis turėtų galimybę atsisakyti jam Ausieniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuoto sklypo (projektinis Nr. 2594). Nei Metodika, nei Įstatymo ar Tvarkos nuostatos tokios galimybės nenustato. Ši aplinkybė pareiškėjui ne kartą buvo išaiškinta ir NŽT Elektrėnų skyriaus bei NŽT raštais, dėl kurių teisėtumo patikrinimo pareiškėjas administracine tvarka nesikreipė.

16. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, pirmosios instancijos teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo grąžinti nagrinėti iš naujo klausimą dėl lygiaverčio vandens telkinio pareiškėjui suteikimo.

III. 17. Pareiškėjas S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo nuomone, byla turėtų būti narinėjame žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjas teigia, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės. Teismas nevertino pretendento valios atgauti vandens telkinio natūra bei pirminių atkūrimo dokumentų, nepasisakė, kodėl pretendento pirminis prašymas (1991 m. lapkričio 11 d.) nėra vertinamas, kodėl visa atkūrimo procedūra buvo susijusi su nuosavybės teisių į vandens telkinius atkūrimu.

19. Pareiškėjas pažymi, jog, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis (Įstatymo 21 str. 3 d. bei Tvarkos 3 p.), nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 1991 m. lapkričio 11 d. ir 2006 m. kovo 20 d. prašymuose aiškiai ir tinkamai išreiškė valią dėl atlyginimo už turėtą vandens telkinį būdą – gauti lygiavertį vandens telkinį, o sprendimas dėl atkūrimo buvo priimtas pažeidžiant jo tinkamai ir aiškiai išreikštą valią, todėl turi būti panaikintas. NŽT neinformavo pareiškėjo, kad nėra galimybės atlyginti už valstybės išperkamą telkinį suteikiant lygiavertį vandens telkinį, nepasiūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir prieš pareiškėjo valią nuosavybes teises atkūrė lygiaverčiu žemės sklypu. Nuo pat pradžių pretendentas ir jo teisių perėmėjas pageidavo gauti vandens telkinį, tačiau atkūrimą vykdanti institucija, pažeisdama Tvarkos 105 punktą, net nepasidomėjo dėl atlyginimo būdo, taip pažeisdama pamatinę teisę į nuosavybę, įtvirtintą Konstitucijoje.

20. Pareiškėjo vertinimu, jis 2009 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu nesuteikė A. T. teisės keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (t. y. dėl kompensavimo už valstybės išperkamą turtą).

21. Aplinkybė, jog nėra numatyti pagrindai atsisakyti suprojektuoto žemės sklypo, nesudaro pagrindo atmesti skundą, nes ginčas yra ne dėl tokios galimybės, bet dėl to, kad pareiškėjui žemės sklypas suprojektuotas pažeidžiant imperatyvias teisės normas (Tvarkos 105 p.), prieš jo valią.

22. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, jog S. J. apie tai, kad jis negali atsisakyti žemėtvarkos projekte, M. J. suprojektuoto 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (projektinis Nr. 2594), buvo informuotas NŽT Elektrėnų skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 51SD-(14.51.2.)-959 ir 2016 m. sausio 20 d. raštu Nr. 51SD-122-(14.51.92.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, taip pat NŽT 2016 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 1SS-1015-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir 2020 m. kovo 17 d. raštu Nr. 51SD-769-(14.51.92.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kurių teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. vyko ikiteisminis tyrimas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, tačiau Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs S. J. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės 2017 m. liepos 12 d. nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas S. J. įgalioto asmens atžvilgiu, nenustačius nusikalstamos veikos požymių, 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi byloje Nr. 1.9-1600555 S. J. skundą atmetė. NŽT Elektrėnų skyriaus 2020 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 51SD-2219 „Dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo“ S. J. buvo informuotas, kad Elektrėnų skyrius parengė mirusiojo M. J. vardu sprendimo atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą projektą ir kvietė S. J. 2020 m. rugpjūčio 27 d. atvykti į NŽT Elektrėnų skyriuje vykstantį posėdį. S. J. į minėtą posėdį atvyko, tačiau su sprendimo projektu nesutiko ir jo nesuderino, 2020 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė atsisakantis suprojektuoto žemės sklypo. NŽT Elektrėnų skyrius išnagrinėjo S. J. 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą ir NŽT Elektrėnų skyriaus 2020 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 51 SD-2690-( 14.51.92.) dar kartą informavo S. J., kad jis negali atsisakyti M. J. suprojektuoto žemės sklypo. NŽT 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu M. J. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8428 ha (vertė 614 Eur) žemės ūkio paskirties žemės sklypą, projektinis Nr. 2594, esantį Vilniaus apskrityje, Elektrėnų savivaldybėje, Pastrėvio seniūnijoje, Toleikių kaime.

24. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis (Įstatymo 21 str. ir Tvarkos 3 p.), atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, kad NŽT, atkurdama nuosavybės teises pareiškėjui, turėjo vadovautis pareiškėjo valia, išreikšta 2006 m. kovo 20 d., yra nepagrįsti.

25. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos turėjo vadovautis M. J. 2000 m. vasario 27 d. pateiktu prašymu, ir jame išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į 29,45 ha žemės, grąžinant žemę natūra Utenos apskrities Zarasų rajono Turmano seniūnijos Salų kaime. Nuosavybės teisės natūra atkuriamos į buvusio savininko turėtą žemę, t. y. toje vietoje, kurioje buvęs savininkas tą žemę turėjo, bet ne tiesiog atkuriant nuosavybės teises už turėtą žemę - žemės sklypu, už turėtą mišką - mišku, už turėtą vandenį - vandens telkiniu. Todėl skundo argumentai, kad M. J. išreikšta valia susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, reiškia ir valią gauti natūra turėtą vandens telkinį Elektrėnų savivaldybėje yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad atkurti nuosavybės teises natūra į visą tenkančią žemės dalį M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme nurodytu būdu nebuvo įmanoma, nes dalis, t. y. 2,50 ha vandens telkinio, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, buvo parengta Utenos apskrities 2006 m. gegužės 2 d. išvada Nr. 18-1391. Apie tai, kad yra parengta išvada pareiškėjui yra žinoma nuo 2006 m., jis tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo niekada neginčijo ir savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad nuosavybės teisės jam bus atkurtos ne natūra, t. y. ne toje vietoje kur buvęs savininkas ją valdė.

26. Pilietis negali atsisakyti jam žemės reformos žemėtvarkos projekte ar jam prilygintam žemės sklypo plane nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuoto žemės sklypo, todėl, jeigu pilietis po 2012 m. sausio 1 d. teikia tokį atsisakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimui jam suprojektuoto žemės sklypo, į šį jo atsisakymą negali būti atsižvelgta, o jam nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuotas žemės sklypas turi būti paženklintas bei parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla kaip yra numatyta Metodikoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 51S-25 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiam M. J.“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8428 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrityje, Elektrėnų savivaldybėje, Pastrėvio seniūnijoje, Toleikių kaime, teisėtumo ir pagrįstumo

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir jo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, todėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tenkinti nėra pagrindo.

30. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių iš esmės laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

34. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

36. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

37. Nuo 2012 m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

38. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

39. Bylos duomenys patvirtina, jog M. J. (pareiškėjas yra jo teisių perėmėjas) 2000 m. vasario 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę ir vandens telkinį) Salų kaime, Zarasų rajone, Utenos apskrityje. M. J. išreiškė valią susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, taip pat gauti natūra turėtą vandens telkinį. Pareiškėjas 2004 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė po tėvo mirties paveldėtą žemės sklypą Zarasų raj. Turmanto sen., Salos kaime, paženklinti natūra, išskyrus negrąžintą Zarasų raj. 2,5 ha ežerą, kurį nori susigrąžinti natūra. 2006 m. kovo 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriuo prašė parengti išvadą dėl vandens telkinio grąžinimo ir nurodė, kad pagal išvadą nori gauti lygiavertį vandens telkinį Vilniaus rajone.

Utenos apskritis parengė 2006 m. gegužės 2 d. išvadą Nr. 18-1391 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad M. J. turi teisę atkurti nuosavybę į 2,5 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 13-17812 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pil. M. J.“ pretendentui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, suteikiant neatlygintinai 25,77 ha žemės ir 3,03 ha vandens telkinį Zarasų rajone, Turmanto seniūnijoje, Salų kaime, suteikiant neatlygintinai 0,70 ha žemės sklypą, 13,67 ha žemės ir 11,93 ha miško žemės sklype.

Sprendime buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į 2,50 ha vandens telkinį bus atkurtos patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėją atstovaujantis A. T. Elektrėnų skyriui 2010 m. vasario 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė Ausieniškių kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypą pagal M. J. vardu paskaičiuotą išvadą. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) Ausieniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. 2594).

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. gruodžio 23 d. ir 2020 m. vasario 20 d. prašymais siekė atsisakyti suprojektuoto žemės sklypo, tačiau NŽT atsakymuose nurodė, jog pareiškėjas neturi teisės atsisakyti suprojektuoto sklypo. Šioje byloje skundžiamu Sprendimu M. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,8428 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio projektinis Nr. 2594, esantį Vilniaus apskrityje, Elektrėnų savivaldybėje, Pastrėvio seniūnijoje, Toleikių kaime.

40. Nors, vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, tačiau atsižvelgus į Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, prašymas dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, turėjo būti pateiktas iki 2003 m. balandžio 1 d. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog NŽT neturėjo pagrindo nesivadovauti M. J. 2000 m. vasario 27 d. prašyme išreikšta valia susigrąžinti žemę natūra Utenos apskrities Zarasų rajono Turmano seniūnijos Salų kaime, kadangi pareiškėjo S. J. 2006 m. kovo 20 d. prašymas gauti lygiavertį vandens telkinį Vilniaus rajone buvo pateiktas jau po 2003 m. balandžio 1 d.

41. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Kadangi dalis nuosavybės (2,5 ha vandens telkinio) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir jos atkurti nebuvo galimybės, todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 2.3-8165-(42) M. J. suprojektavo 2,32 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (projektinis Nr. 2594).

42. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 21 straipsnio redakcijoje (galiojusioje iki 2012 m. sausio 31 d.), nustatančiame piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų, ar pakeistų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju. Taigi NŽT neturėjo pareigos informuoti pareiškėjo, kad nėra galimybių atkurti nuosavybes teises jo pasirinktu būdu (ekvivalentine natūra suteikiant lygiavertį vandens telkinį).

43. Nors pareiškėjas teigė, kad jis 2009 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu nesuteikė A. T. teisės keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau įgaliojime nurodyta, kad A. T. buvo įgaliotas atstovauti S. J. interesus atkuriant jo vardu nuosavybės teises į žemę Vilniaus apskrityje, pateikti ir pasirašyti visus dokumentus, skirtus nuosavybės teisėms atkurti pareiškėjo vardu <...>. Taigi draudimas keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgaliojime nebuvo numatytas, o įrodymų, kad A. T. veikė savavališkai, pareiškėjas nepateikė.

44. Taip pat pažymėtina, kad, kaip jau nurodė atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nenustato galimybės atsisakyti jau suprojektuoto žemės sklypo, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl teisės atsisakyti suprojektuoto žemės sklypo laikytini nepagrįstais.

45. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė