2017-09-07 Nr. AB-16255-3-45-3-00013-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5028-662/2017

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00013-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija: 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant K. K. R. R. (K. K. R. R.), jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,

vertėjui Rahman Hazar Sor Rahman,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. K. R. R. (K. K. R. R.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl K. K. R. R. (K. K. R. R.) sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) 2017 m. liepos 7 d. teikimu teismo prašė pratęsti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui K. K. R. R. paskirto sulaikymo terminą iki 2017 m. spalio 18 d.

Centras nurodė, kad K. K. R. R. 2014 m. lapkričio 27 d. buvo apgyvendintas Centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, tačiau pasišalino iš Centro, dėl to 2015 m. balandžio 15 d. jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas. 2015 m. gruodžio 18 d. užsienietis grąžintas į Lietuvą pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Dublino III reglamentas), jis vėl pateikė prašymą suteikti prieglobstį. K. K. R. R. 2015 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimu buvo sulaikytas Centre, 2016 m. spalio 14 d. teismo sprendimu užsieniečiui paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Užsienietis nesilaikė nustatytos tvarkos ir 2017 m. balandžio 5 d. į Centrą negrįžo. 2017 m. balandžio 16 d. užsienietis buvo perduotas iš Lenkijos. Centras paaiškino, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. birželio 23 d. sprendimu K. K. R. R. nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nuspręsta jį išsiųsti iš šalies. Būdamas sulaikytas, užsienietis pakartotinai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2017 m. liepos 7 d. sprendimu Migracijos departamentas užsieniečio prašymo netenkino. Šiuo metu buvo įsiteisėjęs Migracijos departamento sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, jis turėjo būti įvykdytas.

K. K. R. R. 2017 m. liepos 17 d. teismo posėdžio Švenčionių rajono apylinkės teisme metu prašė jo nesulaikyti.

K. K. R. R. teigė negalintis grįžti į kilmės valstybę, nes ten jo gyvybei grėsė pavojus. Jis iš Lietuvos išvyko dėl to, kad sužinojo, jog bus deportuotas į (duomenys neskelbtini). Be to, jo judėjimo laisvė neturėtų būti apribota atsižvelgiant į jo sveikatos būklę – jam diagnozuota depresija.

K. K. R. R. atstovė A. Astrauskienė nurodė, kad užsienietis išvyko iš Lietuvos sužinojęs, jog bus išsiųstas į savo kilmės šalį. Jis tikėjosi kreiptis dėl prieglobsčio kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Tuo metu jis nebuvo prieglobsčio prašytojas ir negavo nemokamos teisinės pagalbos. Užsieniečiui išaiškinta, kad jo prašymas dėl prieglobsčio gali būti nagrinėjamas tik Lietuvoje, kitos Europos Sąjungos valstybės jo nenagrinėtų – persiųstų į Lietuvą, todėl K. K. R. R. niekur neišvyktų iš Lietuvos ir, apskundęs Migracijos departamento sprendimą, lauktų galutinio rezultato.

II. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino.

Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) pilietis K. K. R. R. buvo sulaikytas Centre, siekiant įvykdyti Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes užsienietis, siekdamas išvengti išsiuntimo, neteisėtai išvyko iš Lietuvos. Po minėto teismo sprendimo priėmimo pasikeitė užsieniečio teisinė padėtis – jis pakartotinai pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu priėmė nagrinėti šį užsieniečio prašymą ir nusprendė išduoti užsieniečiui registracijos pažymėjimą. 2017 m. liepos 7 d. Migracijos departamentas nusprendė K. K. R. R. nesuteikti prieglobsčio, tačiau šis sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, todėl užsienietis turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą.

Teismas nurodė, kad, įsiteisėjus Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimui išsiųsti K. K. R. R. iš Lietuvos Respublikos, atsirado Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai. Užsienietis prašymą suteikti prieglobstį buvo pateikęs tris kartus, o, jam paskyrus alternatyvią sulaikymui priemonę netaikant judėjimo laisvės apribojimų, du kartus buvo išvykęs iš Lietuvos, taip trukdydamas priimti sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo ir įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo. Taigi, buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog K. K. R. R. piktnaudžiavo prieglobsčio suteikimo procedūra ir, nebūdamas sulaikytas ir vengdamas išsiuntimo, galėjo pasislėpti.

Teismas taip pat nustatė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindą – užsienietis, būdamas sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį ir, atsižvelgiant į tai, kad užsienietis iš Lietuvos Respublikos buvo išvykęs nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį, buvo rimtas pagrindas manyti, jog šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą jį grąžinti į užsienio valstybę, nes užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra. Be to, K. K. R. R., būdamas apgyvendintas Centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Centro tvarką. Todėl buvo didelė tikimybė, jog užsienietis, nebūdamas sulaikytas ir turėdamas galimybę laisvai judėti, vėl išvyks iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis, trukdydamas priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo. Išlikus užsieniečio sulaikymo pagrindams, sulaikymo terminas pratęsiamas.

Teismo vertinimu, K. K. R. R. nurodyta aplinkybė, kad jis negalėjo būti sulaikytas dėl jo sveikatos būklės – jam diagnozuota depresija, dėl kurios jis lankėsi pas psichologą, negalėjo būti pagrindu paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, kadangi užsienietis du kartus pažeidė laikino išvykimo iš Centro tvarką, išvyko į užsienį ir, kol nebuvo grąžintas į Lietuvą bei sulaikytas Centre, medikų pagalba jam nebuvo teikiama. Pabrėžta, jog medikų pagalba teikiama ir sulaikytiems asmenims.

III. K. K. R. R. apeliaciniu skundu prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir netenkinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimo.

K. K. R. R. paaiškino, kad jis, būdamas sulaikytas 2017 m. balandžio 16 d. grąžinus iš Lenkijos, pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, remdamasis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. susisiekęs su šeimos nariais, jis buvo informuotas apie tolimesnį jo ir jo šeimos narių persekiojimą bei grasinimus iš jo tėvą nužudžiusių asmenų. 2017 m. liepos 7 d. sprendimu Migracijos departamentas nusprendė K. K. R. R. nesuteikti prieglobsčio, šis sprendimas apskųstas teismui, jam pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – uždrausta užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos iki tol, kol administracinėje byloje įsiteisės teismo sprendimas. K. K. R. R. teigė, kad jis išvyko iš Lietuvos Respublikos bijodamas deportavimo į kilmės valstybę dėl ten jam gresiančio pavojaus, o išvykimo iš Centro tvarką pažeidė nežinodamas, kad jo prašymas suteikti prieglobstį kitoje valstybėje nebus nagrinėjamas ir jis bus grąžintas į Lietuvą. Žinodamas šias aplinkybes, K. K. R. R. tvirtino nebeturintis pagrindo slėptis ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, ypač atsižvelgiant į jo prašymu taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į K. K. R. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Centras pabrėžia, kad K. K. R. R. prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas du kartus bei pripažintas nepagrįstu, jo atžvilgiu priimtas įsiteisėjęs sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis kelis kartus pasišalino iš Centro ir išvyko į kitas Europos Sąjungos šalis, į Lietuvą buvo grąžintas pagal Dublino III reglamentą. Centro nuomone, K. K. R. R. piktnaudžiauja teise pateikti pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį, neturėdamas tam pagrįstų motyvų ir siekdamas visais įmanomais būdais likti Europos Sąjungoje bei sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) piliečio K. K. R. R. sulaikymo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro teikimą ir nusprendė pratęsti K. K. R. R. sulaikymą iki 2017 m. spalio 18 d.

K. K. R. R. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad žinodamas, jog jo prašymas suteikti prieglobstį kitoje valstybėje nebus priimtas, jis iš Lietuvos nebeišvyks.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. – paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6-10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

Nagrinėjamu atveju K. K. R. R. pirmą kartą Centre buvo apgyvendintas 2014 m. lapkričio 27 d., netaikant judėjimo laisvės apribojimų, bet iš ten pasišalino, todėl jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas nutrauktas 2015 m. balandžio 15 d. 2015 m. gruodžio 18 d. jis grąžintas iš Vokietijos Federacinės Respublikos ir pakartotinai kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 20 d. sprendimu K. K. R. R. sulaikytas Centre. Migracijos departamentas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu nusprendė jam prieglobsčio nesuteikti ir išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Suėmimas tęsėsi iki 2016 m. spalio 14 d., kai Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu užsieniečiui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, kuri buvo pratęsta iki 2017 m. balandžio 14 d. 2017 m. balandžio 5 d. K. K. R. R. išėjo iš Centro ir nebegrįžo. 2017 m. balandžio 16 d. jis grąžintas iš Lenkijos Respublikos (VSAT Varėnos rinktinės 2017 m. balandžio 16 d. tarnybinis pranešimas Nr. 198-471, K. K. R. R. asmens byla (toliau – ir Asmens byla), b. l. 5). Lazdijų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu (Asmens byla, b. l. 19-20) nusprendė užsienietį sulaikyti iki 2017 m. liepos 18 d. 2017 m. birželio 21 d. užsienietis pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (15/6-9)12PR-100 (Asmens byla, b. l. 35-36) nusprendė jam nesuteikti prieglobsčio, šis sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas K. K. R. R. atžvilgiu yra pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausta užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos iki tol, kol administracinėje byloje pagal jo skundą dėl Migracijos departamento 2017 m. liepos 7 d. sprendimo įsiteisės teismo sprendimas. Skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimu (Asmens byla, b. l. 38-40) pareiškėjo sulaikymas pratęstas iki 2017 m. spalio 18 d.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad K. K. R. R., kaip prieglobsčio prašytojas, sulaikytinas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu. Šios nuostatos taikymo kontekste akcentuotina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas vadovaujantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, jog atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad užsienietis Migracijos departamentui yra pateikęs tris prašymus suteikti prieglobstį: 2014 m. lapkričio 26 d. prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas 2015 m. balandžio 15 d., nes užsienietis išvyko iš Centro; 2015 m. gruodžio 18 d. prašymas, pateiktas jį grąžinus iš Vokietijos ir sulaikius Centre, buvo netenkintas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu, kartu nusprendžiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teismas netenkino užsieniečio skundų dėl šio sprendimo; 2017 m. birželio 21 d. prašymas, pateiktas jį grąžinus iš Lenkijos ir sulaikius Centre, buvo netenkintas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu, kuris šiuo metu yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi K. K. R. R., pažeisdamas Centro tvarką ir neteisėtai išvykdamas iš Lietuvos, trukdė nagrinėti jo pateiktus prašymus suteikti prieglobstį ir vykdyti sprendimą jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, o sulaikytas pateikdavo naują prašymą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad K. K. R. R. primygtinai siekė nebūti grąžintas į kilmės valstybę (tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas) ir piktnaudžiavo prieglobsčio suteikimo procedūra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog K. K. R. R., būdamas Centre netaikant judėjimo apribojimų, du kartus pažeidė Centro tvarką ir neteisėtai išvyko į kitą valstybę. Pirmąjį kartą jis išvyko į Vokietiją, net nesulaukęs Migracijos departamento sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį. Antrąjį kartą užsienietis 2017 m. balandžio 5 d. išvyko į Lenkiją, susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi netenkinti jo skundo dėl Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo jo prašymas suteikti prieglobstį buvo netenkintas ir nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę. Nors apeliaciniame skunde K. K. R. R. tvirtino neteisėtai nebeišvyksiantis iš Lietuvos Respublikos, nes dabar žino, kad jo prašymas suteikti prieglobstį kitoje Europos Sąjungos valstybėje nebus nagrinėjamas, toks pasižadėjimas nebuvo paremtas jokiais įrodymais ir neatitiko iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdaus užsieniečio elgesio modelio. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog, K. K. R. R. neskyrus sulaikymo, pavyzdžiui, pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę, jis nebepažeis Centro tvarkos ir nebesudarys kliūčių vykdyti įsiteisėjusius Migracijos departamento sprendimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra didelė tikimybė, jog užsienietis pasislėps (bandys pasislėpti) teismui priėmus jam nepalankų sprendimą arba iki šio sprendimo priėmimo, taip trukdydamas įvykdyti Migracijos departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl Centro prašymas pratęsti K. K. R. R. sulaikymo terminą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytų pastabų, jog jis Centre buvo sulaikytas 11 mėnesių, teisėjų kolegija akcentuoja, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui (Įstatymo 114 str. 5 d.). Užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir šio Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, priimti ir (arba) įvykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (Įstatymo 114 str. 6 d.).

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), kuri yra vienas iš Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti 6 mėnesių, o 6 dalyje – kad valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, išskyrus kai, laikydamosi nacionalinės teisės, gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar 12 mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog, nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad: a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) pažymėta, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintas maksimalus sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. N858-90/2014 išaiškinta, jog Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga valstybėms narėms nustatyti sulaikymo laikotarpio ribas, neviršijančias nurodytų terminų, t. y. valstybės narės gali pasirinkti įtvirtinti ir trumpesnius nei nurodytieji sulaikymo terminus. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko įtvirtinti palankesnes sąlygas užsieniečiams nei privaloma pagal Direktyvą 2008/115, nustatydamas maksimalų 18 mėnesių trukmės užsieniečio sulaikymo laikotarpį, kai vyksta procedūra dėl jo išsiuntimo, apimantį 6 mėnesių terminą, kai užsienietį galima sulaikyti Įstatymo 113 straipsnyje nustatytais pagrindais, nesusijusiais su išsiuntimu. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad, suėjus maksimaliam 18 mėnesių užsieniečio sulaikymo terminui, jis privalo būti nedelsiant paleistas (Įstatymo 119 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai užsienietis gali būti sulaikytas kitų įstatymų pagrindu. Taigi, Lietuvos Respublikos nacionalinis teisinis reguliavimas atitinka Europos Sąjungos institucijų nustatytus standartus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas K. K. R. R. skirti sulaikymą šiuo metu yra proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o K. K. R. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

K. K. R. R. (K. K. R. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan