2017-04-11 Nr. AB-8279-3-61-3-03440-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-981-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03440-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Muitinės paslaugų centras“ skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyviosios medicinos centrui ir J. C. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Muitinės paslaugų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su 2015 m. birželio 15 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 49SK-439-(14.49.109.) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 2) panaikinti NŽT 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. SS-1391-(9.5) (toliau – ir Atsakymas); 3) palikti galioti NŽT 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-1574. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Nr. 2 pripažintas netekusiu galios Tarnybos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-1574 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) 2 punktas, kuriuo valstybiniam žemės sklypui Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas) bei taip pat buvo nuspręsta patikslinti valstybinės žemės sklypo Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal suinteresuoto asmens – matininkės J. C. 2015 m. sausio 26 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Pareiškėjo tvirtinimu, toks sprendimas priimtas nesant pareiškėjo prašymo ir tai konstatuota Atsakyme.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu Nr. 1 buvo nustatytas kelio servitutas, kuris buvo ir tebėra neišvengiamai būtinas pasiekti prekybinės paskirties statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statinys), o toks servitutas atitiko statinio projektą ir su visomis atsakingomis institucijomis suderintą Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano projektą. Be to, priimant Sprendimą Nr. 2 ir Atsakymą, neatsižvelgta į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės miesto ūkio skyriaus išduoto sutikimo pagrindu privačiomis UAB „Saneta“ akcininkų lėšomis buvo parengtas statinio projektas, pagal kurį nuo Santariškių g. nutiestas kelias į statinį ir įrengta stovėjimo aikštelė.

Pareiškėjas nurodė, kad priėmus skundžiamus sprendimus, tapo neįmanomas susisiekimas su Statiniu, o pareiškėjas ir tretieji asmenys patyrė nuostolių ne tik dėl negalėjimo naudotis savo lėšomis nutiestu keliu bei automobilių stovėjimo aikštele, bet ir dėl to, kad statinio negali pasiekti jame esančios parduotuvės pirkėjai, verslo subjektai, kurie, negalėdami naudotis infrastruktūra, pareiškėjui reiškia pretenzijas. Pareiškėjas pažymėjo, jog susiklostė tokia situacija, kad patekti į patį statinį iš esmės neįmanoma nei pėsčiomis, nei automobiliu. Tai patvirtina 2013 m. lapkričio 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir 2014 m. kovo 14 d. antstolio D. T. parengtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Taip pat iš šio protokolo matyti, kad viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Santariškių klinikų Vaikų ligoninės vidinis kiemas (akligatvis), kuriame automobiliui neįmanoma apsisukti, nei teisiškai, nei faktiškai negali būti skirtas statyti privačių asmenų transporto priemones ir laikomas aikštele, nes iš antstolio D. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų nuotraukų matyti ant akligatvyje esančių vartelių užkabintas draudžiamasis ženklas „Užstatyti draudžiama“ bei „Neužstatyti įvažiavimo“. Antstolė D. P. 2015 m. balandžio 1 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuotas itin prastas Statinio pasiekiamumas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, priėmus ginčijamus aktus, statinys iš esmės negali būti naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį, nes į jį negalima patekti, nes statyti automobilius iš vidinės statinio pusės draudžiama, o stovėjimas yra mokamas.

Pareiškėjas akcentavo, jog Tarnyba 2015 m. balandžio 1 d. pranešimu informavo, jog, priimdama Sprendimą Nr. 2 ir nustatydama pareiškėjui itin nepalankų servitutą iš P. B. g. pusės, vadovavosi UAB „GeoBaltija“ 2015 m. sausio 26 d. patikslintais žemės sklypo kadastro duomenimis, kurie su pareiškėju nebuvo suderinti ir dėl jų tikslinimo nebuvo pateiktas prašymas. Tai patvirtina ir Atsakymo 8 lape nurodyta informacija. Taip pat patvirtinta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. vasario 19 d. žemės sklypo duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 49KAM-7119 klaidingai nurodyta, jog tokį prašymą pareiškėjas pateikė, nors realiai tokio prašymo nebuvo, o pačios kadastro duomenų bylos buvo atsiimtos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Atsakymu Sprendimas Nr. 2 paliktas nepakeistas, motyvuojant tuo, kad 2015 m. vasario 19 d. Žemės sklypo duomenų bylos tikrinimo aktas Nr. 49K.AM-7119 nebuvo skundžiamas. Pasak pareiškėjo, šis tikrinimo aktas jam niekada nebuvo pateiktas. Be to, jis negalėjo sukelti Sprendimu Nr. 1 nustatytų duomenų pakeitimo.

Pareiškėjas mano, jog, nesant prašymo patikslinti žemės sklypo duomenis, Sprendimas Nr. 2 negalėjo būti priimtas. Atsakyme taip pat konstatuota, jog priimant šį sprendimą buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, nes be pareiškėjo prašymo Sprendimas Nr. 2 dėl Žemės sklypo duomenų patikslinimo apskritai negalėjo būti priimtas. Mano, kad Tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjas neturėjo pagrindo tikslinti Sprendimo Nr. 1 ir pripažinti netekusiu galios šio sprendimo 2 punktą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgęs į Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Inovatyvios medicinos centro 2014 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. S-276 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 35 straipsnio 1 dalimi, skundžiamu Sprendimu Nr. 2 ėmėsi reikalingų priemonių klaidai ištaisyti, t. y. pripažino netekusiu galios prieštaraujantį detaliojo plano sprendiniams Sprendimo Nr. 1 2 punktą, kuriuo viešpataujančio sklypo naudai buvo nustatytas servitutas. Įvertinus Sprendimo Nr. 2 turinį, pažymėjo, kad servitutas iš (duomenys neskelbtini) gatvės minėtu sprendimu viešpataujančio sklypo naudai nėra nustatytas.

Atsakovas sutiko, kad priimant Sprendimą Nr. 2, kuriuo patikslinti viešpataujančio žemės sklypo kadastro duomenys, buvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Tačiau pažymėjo, kad iš esmės teisėtas viešojo administravimo subjekto sprendimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus ir priimtas tinkamai įvertinus faktinę situaciją, neturėtų būti naikinamas vien dėl nereikšmingų formalių procedūrinių pažeidimų. Be to, panaikinus Sprendimą Nr. 2, liktų galioti Sprendimas Nr. 1, kuriuo nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose nenumatytas servitutas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau 2013 m. pabaigoje kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame iš esmės dėstydamas analogiškas faktines aplinkybes kaip ir šiuo metu pateiktame skunde, prašė nustatyti kelio servitutą per tarnaujantį žemės sklypą pareiškėjo valdomo statinio naudai. Akcentavo, kad ieškinio padavimo metu viešpataujantis žemės sklypas net nebuvo suformuotas. Pasak NŽT, aplinkybę, jog prie viešpataujančio žemės sklypo ir jame esančio statinio nėra privažiavimo, pareiškėjas grindžia antstolių surašytais faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, kuriuose konstatuojamos aplinkybės, buvusios dar prieš skundžiamo Sprendimo Nr. 2 priėmimą. Todėl atsakovas nurodė, kad jokios įtakos aplinkybėms, atsiradusioms dar iki ginčijamo sprendimo Nr. 2 priėmimo, minėtas sprendimas negalėjo turėti. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. priimtas sprendimas negalėjo paveikti pareiškėjo interesų dar 2013 m.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyviosios medicinos centras atsiliepimo į skundą nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. C. atsiliepimo į skundą nepateikė, prašė bylą pagal UAB „Muitinės paslaugų centras“ skundą nagrinėti jai nedalyvaujanti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Muitinės paslaugų centras“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 49SK-439-(14.49.109.); panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1SS-1391-(9.5.); pareiškėjo UAB „Muitinės paslaugų centras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtą.

Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (VAĮ 3 str.). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (VAĮ 35 str.). Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo.

Konkrečių teisės nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), nėra. Taigi viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas įgijo privalomumo ir teisėtumo galią ir negalėjo būti pakeistas ar panaikintas jį priėmusio subjekto sprendimu.

Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal VAĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų priėmimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentą, kad Sprendimu Nr. 2 buvo ištaisytos tik techninės klaidos Sprendimo Nr. 1. Teismo vertinimu, minėtu sprendimu buvo pakeista pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis, kas nėra laikytina techninės klaidos ištaisymu, kaip jis suprantamas VAĮ 35 straipsnio 1 dalyje. Taigi atsakovas Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės (įgalinimų) spręsti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 49SK-439-(14.49.109.) panaikinimo klausimo. Kadangi skundžiamą sprendimą priėmė subjektas, neturintis teisės atlikti tokių veiksmų, pirmosios instancijos teismas šį sprendimą panaikino. Atitinkamai neteisėtu laikė ir Tarnybos 2015 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1SS-1391-(9.5.), kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas ikiteismine tvarka dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis ir daroma išvada, kad servitutas administraciniu aktu gali būti nustatomas tuomet, kai yra išreikšta viešpataujančiu tampančio žemės sklypo savininko valia dėl servituto reikalingumo, nustatomas servitutas atitinka vieną iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų atvejų ir servituto nustatymas yra numatytas galiojančiame teritorijų planavimo dokumente.

Nurodoma, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ 11 punktu, žemės sklypų kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius, specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą. NŽT Vilniaus miesto skyriui 2014 m. gegužės 26 d. tikrinti pateiktoje viešpataujančio žemės sklypo kadastro duomenų byloje esančiame matininkės 2014 m. kovo 29 d. surašytame šio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte ir 2014 m. gegužės 23 d. parengtame minėto žemės sklypo plane buvo nurodyti duomenys apie kelio servitutą (viešpataujantį daiktą), todėl teritorinio skyriaus specialistai, tikrindami šią kadastrinių matavimų bylą, turėjo nustatyti, kad šie dokumentai neatitinka teritorijų planavimo dokumento, todėl yra tikslintini. Atsižvelgiant į tai, kad ši faktinė klaida – teritorijų planavimo dokumentų neatitinkančio servituto nustatymas – paaiškėjo po Sprendimo Nr. 1 priėmimo, NŽT Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis VAĮ 35 straipsniu, minėtą faktinį neatitikimą ištaisė – pripažino servitutą netekusiu galios.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, absoliučiai neanalizavo išdėstytų ginčo aplinkybių, nevertino byloje pateiktų įrodymų, neatskleidė nagrinėjamo teisinio ginčo esmės, todėl priėmė nepagrįstą, formalų sprendimą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas panaikinti Sprendimą Nr. 2, kuriuo Vilniaus miesto skyrius ištaisė Sprendime Nr. 1 esančią faktinę klaidą, t. y. pripažino netekusiu galios detaliojo plano sprendiniams prieštaraujantį servitutą, paliko galioti teisės aktams prieštaraujantį administracinį aktą, visiškai neatsižvelgdamas į jo akivaizdų ydingumą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą vadovaudamasis tik ta aplinkybe, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius negalėjo pripažinti negaliojančiu savo priimto administracinio akto, nes tokiu būdu neva pakeitė pareiškėjo teisių apimtį, o Sprendimo Nr. 1 antro punkto pripažinimas netekusiu galios nelaikytinas techninės klaidos ištaisymu VAĮ 35 straipsnio 1 dalies prasme. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Be to, nesutinka su teismo teiginiu, kad minėtos faktinės klaidos ištaisymas iš esmės pakeitė pareiškėjo teisių apimtį. Servituto nustatymas visais atvejais sąlygoja dviejų nekilnojamojo turto objektų savininkų teisių pasikeitimą: nustačius servitutą, viešpataujančio daikto savininkas įgyja tam tikrų teisių tarnaujančio objekto atžvilgiu, tarnaujančio daikto savininkas, priešingai, patiria apribojimų, susijusių su tarnaujančio daikto naudojimu. Pažymi, kad minėtos teisės ir pareigos abiem subjektams atsiranda tik nuo servituto įregistravimo viešajame registre. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju formuojant viešpataujantį žemės sklypą, jo naudai galimai per klaidą buvo nustatytas servitutas per tarnaujantį žemės sklypą, tačiau nurodo, kad tarnaujančiame žemės sklype analogiško turinio servitutas nebuvo nustatytas. Taigi, tik viešpataujančiam žemės sklypui nustatytas servitutas, nesant servituto tarnaujančiame žemės sklype, negalėjo sukurti viešpataujančio žemės sklypo savininkui jokių teisių tarnaujančio žemės sklypo atžvilgiu, nes tarnaujančio žemės sklypo savininkas (naudotojas) tuo pačiu metu nepatyrė jokių ribojimų, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimo Nr. 1 panaikinimas negalimas, kadangi tokiu būdu yra keičiama pareiškėjo teisių apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad servitutas tarnaujančiame žemės sklype nustatytas nebuvo, atsakovas daro išvadą, kad iš viešpataujančiam žemės sklypui per klaidą nustatyto servituto atsirandančios teisės yra išimtinai teorinio pobūdžio ir negali būti pareiškėjo realiai įgyvendinamos. Be to, akcentuoja, kad tiek viešpataujantis, tiek ir tarnaujantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas NŽT, o pareiškėjas nevaldo viešpataujančio žemės sklypo jokiais teisės aktų nustatytais pagrindais.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė panaikinti visą Sprendimą Nr. 2, t. y. ne tik pirmą punktą, kuriuo pripažįstamas netekusiu galios viešpataujančio žemės sklypo naudai nustatytas servitutas, bet ir tą jo dalį, kuriuo patikslinami ir Nekilnojamojo turto registre įregistruojami viešpataujančio žemės sklypo kadastro duomenys. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime dėl šios Sprendimo Nr. 2 dalies galimo neteisėtumo visiškai nepasisakė, tačiau nepaisant to, panaikino Sprendimą Nr. 2 ir skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1SS-1391-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ visa apimtimi.

Pareiškėjas UAB „Muitinės paslaugų centras“ su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 105–118).

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo teiginys, kad pareiškėjui nustatytas servitutas iš Santariškių g. pažeidžia Santariškių medicinos miestelio detalųjį planą su sprendiniais yra niekinis, kadangi kaip nurodyta teismų praktikoje – teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais yra išreiškiamas servitutų poreikis, tačiau jie nustatomi administraciniais aktais, o ne teritorijų planavimo dokumentais. Pabrėžia, jog norint panaikinti servitutą, kuris nustatytas administracine tvarka, valstybinė institucija turi vadovautis teisės normomis, o ne savivaliauti.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė ir išdėstė, jog NŽT Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės (įgalinimų) spręsti NŽT Vilniaus skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 49SK-439-(14.49.109.) panaikinimo klausimo.

Pabrėžia, kad dar ankstesnioji Statinio savininkė UAB „Saneta“, siekdama vykdyti prekybinę veiklą ir taip Statinį naudoti pagal pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį (atkreipia dėmesį, kad VĮ Registrų centro valdomame Nekilnojamojo turto registre Statinys įregistruotas kaip prekybinės paskirties pastatas), iš Vilniaus miesto savivaldybės miesto ūkio skyriaus buvo gavusi sutikimą įrengti: privažiavimo kelią prie Statinio (kelias buvo nutiestas nuo (duomenys neskelbtini) per žemes sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei automobilių stovėjimo aikštelę. Atsižvelgiant į šiuos sutikimus, kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, privačiomis UAB „Saneta“ akcininkų lėšomis buvo parengtas Statinio projektas, nutiestas kelias ir įrengta stovėjimo aikštelė ir kuriais, kaip vienintelė Statinio, kuriame tiek anksčiau, tiek šiuo metu veikia parduotuvė, pasiekimo priemone, naudojosi ne tik pareiškėjo ir UAB „Via domina“ darbuotojai, bet ir klientai, tiekėjai, taip pat aplinkiniai gyventojai. Minėti du objektai, tuometinio savininko jėgomis bei lėšomis įrengti ne savavališkai, o atsižvelgiant į teisėtus sutikimus, pasikeitus Statinio savininkams, buvo/tebėra tvarkomi ir prižiūrimi jau išimtinai pareiškėjo jėgomis ir finansiniais ištekliais.

Pažymi, jog šis UAB „Saneta“ nutiestas kelias bei automobilių stovėjimo aikštelė nebuvo ir nėra nei valstybės, nei savivaldybės, nei sklypo, kuriame nutiesti šie inžineriniai statiniai, valdytojo nuosavybė, todėl jų teisinis likimas negali priklausyti nuo pastarųjų asmenų valia atliekamų veiksmų/neveikimo.

2013 m. liepos 26 d. Statinio prieigose buvo pradėti intensyvūs statybos (kasybos) darbai, kurie su pareiškėju nebuvo suderinti ir apie tai net nebuvo pranešta. Pareiškėjui, klientams, atvykstantiems įsigyti maisto prekių, tiekėjams ir kitiems asmenims patekimas į Statinį yra visiškai uždraustas (užtvertas), o didesnėje dalyje (apie 4/5) prie parduotuvės esančios ir ankstesnių savininkų privačiomis lėšomis įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės vietoje iškasta gili duobė (aikštelė statybas vykdančių asmenų buvo ne tik aptverta, bet ir iškasta, pažeidžiant vandentiekio komunikacijas, dėl kurių buvo užlietas kelias). Susipažinus su Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano rengimo medžiaga, tapo akivaizdu, kad nei į pareiškėjo su visomis atsakingomis institucijomis dar 1997 m. suderintą detaliojo plano projektą, nei į 1998 m. atliktą šio plano papildymą, nei į pareiškėjo faktiškai nutiestus inžinerinius statinius (kelią ir automobilių statymo aikštelę), nei į valdomo Statinio poreikius atsižvelgta nebuvo.

Nurodo, kad apie Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano rengimą ir derinimą užklausus tuometinį Statinio valdytoją AB DnB Lizingas, kuriam Statinys laikinai buvo perleistas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, buvo informuoti, kad AB DnB Lizingas apie Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano derinimo veiksmus ir aplinkybes neturi duomenų, kad Santariškių medicinos miestelio detalusis planas būtų buvęs eksponuojamas seniūnijos patalpose. Pabrėžia, jog minėtų duomenų neturi ir Verkių seniūnija. Dėl visų nurodytų priežasčių, o ypač dėl to, kad buvo priimti neteisėti ir skundžiami Sprendimas Nr. 1 ir Atsakymas, susiklostė tokia situacija, kad patekti į patį Statinį iš esmės yra neįmanoma nei pėsčiomis, nei, juo labiau automobiliu.

Atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nustatyta, kad NŽT Vilniaus skyrius, neva atsižvelgdamas į Valstybinio mokslinio tyrimo instituto Inovatyvios medicinos centro 2014 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. S-276 ir vadovaudamasis VAĮ 35 straipsnio 1 dalimi, Sprendimu Nr. 1 ėmėsi reikalingų priemonių klaidai ištaisyti, t. y. pripažino netekusiu galios prieštaraujantį detaliojo plano sprendiniams Sprendimo Nr. 2 2 punktą, kuriuo viešpataujančio sklypo naudai buvo nustatytas servitutas. Pabrėžia, jog instituto Inovatyvios medicinos centras 2014 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. S-276 neišreikštas prašymas, kad 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109)-1574 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo), servituto nustatymo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ nustatytas servitutas būtų panaikintas. Nurodo, kad NŽT Vilniaus skyrius, kaip institucija, panaikindama minėtą servitutą pažeidė CK 4.130 straipsnio 1 dalį bei VAĮ 35 straipsnį, kadangi Sprendimu Nr. 1 pareiškėjui bei tretiesiems asmenims neadekvačiai sumažino teises patekti prie pareiškėjo valdomo Statinio.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš tiesų jis ir prašė naikinti būtent visą Sprendimą Nr. 1 – ir tą dalį, kuria patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys, nes jame numatytas servitutas iš (duomenys neskelbtini) g. pusės yra itin nenaudingas. Taigi, pareiškėjui sužinojus, kad UAB „GeoBaltija“ pateikus derinti Žemės sklypo kadastro duomenų bylą, bus nustatomas servitutas iš (duomenys neskelbtini) puses, kadastro duomenų byla, pareiškėjo raginimu, buvo nedelsiant atsiimta bei telefonu informuoti Nacionalines žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus specialistai, kad byla derinama nebus. Tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai savo iniciatyva pasiliko vieną pareiškėjo netenkinančią kadastro duomenų bylą ir ją, nesant jokio prašymo tikslinti kadastro duomenis bylą (klaidingai 2015 m. vasario 19 d. Žemės sklypo duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 49KAM-7119 nurodę, kad ji yra), užregistravo, apie tai pareiškėjo net neinformavę, negali sukelti pareiškėjui visiškai radikalių pasekmių, turinčių didžiulės įtakos netgi jo Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltai civilinei bylai. Tai, kad ši kadastro duomenų byla, kuri vis tiek (net ir atsiimta) buvo įregistruota VĮ „Registrų centras“ pagal 2015 m sausio 26 d. pateiktą kadastro duomenų bylą, pareiškėjui yra itin žalinga, patvirtina tai, kad iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, minėta, gali būti pasiekiamos tik vidinės – pagalbinės Statinyje esančio sandėlio, kuriame laikomos ne prekybai skirtos prekės, atsarginės žaliavos, biuro reikmenys, bendrovės dokumentai ir asmeniniai darbuotojų daiktai, durys. Kartu tai reiškia, kad nustačius privažiavimą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, kaip tai buvo padaryta Sprendimu Nr. 1 ir Atsakymu, norint pasiekti Statinį automobiliu, tenka iki Statinio durų apvažiuoti akligatviu pro konteinerius, transformatorinę, Vaikų ligoninės Maisto bloką ir tualetus iki pramoninės, vidinio kiemo pusės (iki rampos), bet prie pagrindinio įėjimo privažiuoti apskritai nėra įmanoma).

Nors pareiškėjo pasamdytas trečiasis asmuo kadastro duomenų bylą tikslino, tačiau pareiškėjas su patikslinimais nesutiko, todėl trečiojo asmens atstovė pareiškėjo raginimu nuvyko pas Vilniaus skyriaus vyr. specialistą V. B. ir iš jo patikslinta kadastro duomenų byla buvo atsiimta. Nepaisant šio atsiėmimo fakto, 2015 m. kovo 16 d. Vilniaus skyriaus vedėjas priėmė apskųstą Sprendimą Nr. 1, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-I574 2 punktas, kuriuo valstybiniam žemei sklypui Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas kelio servitutas (viešpataujantis daiktas).

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo nuspręsta patikslinti valstybinės žemės sklypo Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal trečiojo asmens matininkės J. C. 2015 m. sausio 26 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Kadangi ši kadastro duomenų byla su pareiškėju nebuvo suderinta, o jos sprendiniai netenkina pareiškėjo, kuris žemės sklypo kadastro duomenų bylą rengė siekdamas išsinuomoti Statiniui pagal paskirtį reikalingą eksploatuoti žemės sklypo dalį, o ne norėdamas sau pakenkti, trečiojo asmens matininkei šią bylą atsiėmus, nesant jokio prašymo pakeisti/tikslinti nustatytus kadastro duomenis, pateikta kadastro duomenų byla negalėjo būti įregistruota.

Tai, kad atsiimant kadastro duomenų bylą NŽT savavališkai, to nederindama su pareiškėju, pasiliko vieną kadastro duomenų bylos egzempliorių, niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjo valia buvo palaikyti ginčijamą Sprendimą Nr. 1. Pastebi, jog, remiantis Rašte išdėstyta nuomone, darytina išvada, jog vien dėl to, kad NŽT sau pasiliko vieną kadastro duomenų bylos egzempliorių, turėtų būti laikoma, kad byla nebuvo atsiimta. Pabrėžia, jog tokia pozicija yra klaidinga iš esmės, kadangi jau atsiėmęs bent vieną dokumentą ir telefonu paprašęs nutraukti bet kokius veiksmus, pareiškėjas aiškiai išreiškė savo poziciją, jog nenorima tęsti tolesnių veiksmų, todėl pažymi, jog atsakovas, traktuodamas vieno bylos egzemplioriaus palikimą kaip dokumento neatsiėmimą, yra visiškai neteisus.

Akcentuoja, kad už kadastro duomenų bylos rengimą mokėjo pareiškėjas (tam, kad galėtų išsinuomoti jo naudai suformuoto žemės sklypo dalį), todėl toks vienašališkas NŽT Vilniaus skyriaus elgesys, kai kadastro duomenų byla įregistruojama ne tik nesant jokio prašymo, bet ir apie tai nežinant nei pačiam sklypo naudotojui pareiškėjui, nei trečiajam asmeniui, yra iš esmės pažeidžiantis pareiškėjo interesus išsinuomoti jo prekybinės paskirties Statiniui reikalingą žemės sklypo dalį ir sudarantis sąlygas valstybei nepagrįstai praturtėti privačių asmenų sąskaita. Tokiu būdu atsakovas, net ir žinodamas, kad dėl servituto nustatymo Žemės sklypo naudai iš Santariškių g. pusės yra kilęs ginčas, galima teigti, vienašališkai išsprendė teisme kilusį ginčą.

Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog suinteresuoti asmenys (tarnaujančio ar viešpataujančio daikto savininkai) buvo pateikę prašymą atsakovui panaikinti servitutus, todėl akivaizdu, kad atsakovas neturėjo pagrindo pradėti servitutų panaikinimo procedūros.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 98–99).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės administraciniu aktu panaikinti sprendimą, kuriuo valstybiniam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip viešpataujančiam daiktui nustatytas kelio servitutas, patikslinti šio žemės sklypo kadastro duomenys.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, panaikino pareiškėjo ginčytus sprendimus, nurodęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, remdamasi administracinių sprendimų klaidų taisymo institutu, negalėjo panaikinti administracinio sprendimo, kuriuo valstybiniam žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas.

Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas formaliai sprendė kilusį ginčą, neįvertino visų jo nurodytų aplinkybių, nepasisakė dėl ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 49SK-439-(14.49.109.) naikinimo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija tokiai atsakovo pozicijai pritaria iš dalies.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl to, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109)-1574 buvo suformuotas 1 918 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyti jo kadastro duomenys, numatytas šio viešpataujančio žemės sklypo naudai kelio servitutas per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, pakartotinai patikrinęs suformuoto žemės sklypo kadastrinių matavimų bylas, 2014 m. spalio 31 d. raštu (t. I, b. l. 147-148) informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės 2006 m. gegužės 24 d sprendimu Nr. 1-1191 „Dėl Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintu Santariškių medicinos miestelio detaliuoju planu, įvažiavimas į ginčo žemės sklypą buvo suprojektuotas ne iš (duomenys neskelbtini) g., bet (duomenys neskelbtini) g., todėl pateiktos kadastrinių matavimų bylos taisytinos. Atsižvelgus į tai, kad netinkamai buvo nurodytas įvažiavimas į šį ginčo žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49SK-439-(14.49.109.) buvo panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo 2 punktas, kuriuo viešpataujančio žemės sklypo naudai ne toje vietoje nustatytas kelio servitutas, patikslinti viešpataujančio daikto kadastro duomenys bei nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir servituto išregistravimo.

Proceso šalys nesutaria šiuo atveju dėl to, ar atsakovas turėjo teisę, vadovaudamasis, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 35 straipsnio 1 punktu, atlikti nurodytus veiksmus, be to, ar pagrįstai jis patikslino ginčo žemės sklypo kadastro duomenis.

Vertindama, ar pagrįstai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49SK-439-(14.49.109.) buvo panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo 2 punktas, kuriuo viešpataujančio žemės sklypo naudai nustatytas kelio servitutas, teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktame skunde nurodyti reikalavimai ir skundo pagrindas apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas (ABTĮ 23 str. 2 d. 7-8 p.), todėl šiuo atveju nėra vertinama, ar egzistavo pagrindas nustatyti servitutą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, bet tai ar pagrįstai šio sprendimo 2 punktas buvo panaikintas remiantis VAĮ 35 straipsnio 1 dalimi (I t., b. l. 19-20).

Nurodytu aspektu pažymėtina, kad VAĮ (2015 m. sausio 1 d. redakcija) 35 straipsnis reglamentuoja administracinės procedūros sprendimų klaidų taisymo institutą. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog administracinės procedūros sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl nurodytos nuostatos taikymo, yra nurodęs, kad VAĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti aktų ar dokumentų taisymo pagrindu, kuomet kyla ginčas dėl teisės turinio ar tam tikrų akto turiniui reikšmingų faktinių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-267/2012; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-469-951/2007). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-2347/2014). Administracinį aktą priėmusi valstybės viešojo administravimo institucija gali ištaisyti šiame sprendime padarytas techninio pobūdžio klaidas ir tik su sąlyga, kad toks ištaisymas nepakeičia administracinės procedūros sprendimu nustatytų asmens (-ų) teisių ir pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1434/2012).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teigimu, pagrindas taikyti VAĮ 35 straipsnį buvo tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo 2 punktu viešpataujančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudai nustatytas kelio servitutas prieštaravo Santariškių medicinos miestelio detaliajam planui (I t., b. l. 60-64). Tai buvo susiję su tuo, kad rengiant šio žemės sklypo kadastro duomenų bylą, pagal kurią buvo priimtas šis administracinis sprendimas, nebuvo vadovautasi nurodyto detaliojo plano sprendiniais, pagal kuriuos įvažiavimas į šį žemės sklypą buvo suprojektuotas ne iš (duomenys neskelbtini) g., bet iš (duomenys neskelbtini) g., t. y. ne per žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje (I t., b. l. 10-18).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardinta situacija, kai galimai netiksliai buvo nustatyta kelio servituto vieta, kai rengiant žemės sklypo planą nebuvo atsižvelgta į detaliojo plano sprendinius, negali būti laikoma techninio pobūdžio klaida, taisytina VAĮ 35 straipsnio pagrindu, kadangi akivaizdu, jog tai yra faktinio konteksto, kuriame buvo priimtas administracinės procedūros sprendimas, pasikeitimas, atitinkamai turintis įtakos ir šiuo sprendimu nustatytoms asmens teisėms ir pareigoms. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog būtina sąlyga techninio pobūdžio klaidų taisymo procedūrai atlikti yra fakto, kad toks ištaisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų, konstatavimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nurodo, kad šis nustatytas kelio servitutas yra reikalingas jam patekti į jo valdomą prekybinės paskirties statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir servituto vieta atitinka jo interesus (I t., b. l. 1-8). Taigi toks priimtas sprendimas sudaro prielaidas kelio servituto įtvirtinimui. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog VAĮ 35 straipsnis turi būti taikomas atsižvelgiant į nurodyto instituto paskirtį ir tikslus. Juo negali būti naudojamasi siekiant panaikinti galimai neteisėtą aktą, priimtą kompetentingoms institucijoms nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų ir sukūrusį asmenims prielaidas įgyti tam tikras teises ar jomis naudotis. Nurodytas klaidų taikymo institutas viešojo administravimo subjektui taisyti tokio pobūdžio klaidų prieš kitų asmenų valią nesuteikia.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčijami viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Vis dėlto pagal VAĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012).

Svarbu ir tai, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas įstatymuose, leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-502-6/2012).

Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) IV knygos (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 4.124 straipsnio 1 dalis numato, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2015 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 9 dalis numato, jog administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Taigi Žemės įstatymas vertinant servituto pasibaigimo pagrindus nukreipia į CK.

Tuo tarpu CK 4.130 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kai nustatytas servitutas baigiasi. Servitutas gali pasibaigti tik šiame straipsnyje numatytais pagrindais (CK 4.130 str. 2 d.). Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus (CK 4.130 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, CK 4.130 straipsnį, pažymi, jog administraciniu aktu nustatytas servitutas baigiasi CK nustatytais pagrindais, kuris pateikia tokių atvejų numerus clausus sąrašą. Šiuo atveju nei CK, nei Žemės įstatyme, nei kituose aktuose Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nėra suteikti įgaliojimai vienašališkai panaikinti savo priimtus sprendimus, kuriais nustatyti servitutai, teigiant, kad jie buvo nustatyti nesant tam numatytų pagrindų ir toks priimtas sprendimas pažeistų suinteresuotų asmenų interesus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas panaikinti administracinio akto dalį, kuria valstybiniam žemės sklypui numatytas kelio servitutas, buvo siejamas ne su CK 4.130 straipsnyje numatytu kuriuo nors atveju, bet su VAĮ 35 straipsnio taikymu ir šiuo atveju sąlygų naudotis klaidų institutu nebuvo, sprendžia, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės (įgalinimų) spręsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo 2 punkto panaikinimo klausimo.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentai, kad tiek viešpataujantis, tiek ir tarnaujantis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra patikėjimo teise jo valdomas, savaime nesuteikia pagrindo spręsti, kad jis turėjo teisę nepaisydamas nurodyto teisinio reguliavimo panaikinti skundžiamą administracinį aktą, kuriuo buvo nustatytas servitutas valstybiniam žemės sklypui, kai tuo servitutu patekti į pareiškėjo valdomą pastatą naudojasi ir pareiškėjas ir servituto nustatymo vieta atitiko jo interesus (I t., b. l. 115-116).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta patikslinti valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis pagal matininkės J. C. 2015 m. sausio 26 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą (I t., b. l. 19-20). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų dėl šios sprendimo dalies nepasisakė, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra ydinga (II t., b. l. 82-86). Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos aplinkybes, proceso šalių argumentus, į tai, kad nėra poreikio rinkti naujus įrodymus, vadovaudamasi proceso operatyvumo principu, vertina, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą ar jo dalį ir administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl šiuo klausimu pasisako iš esmės.

Kiek tai susiję su ginčijamo administracinio sprendimo dalimi, kuria buvo tikslinami ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, teisėjų kolegija pažymi, jog kadastrinių duomenų tikslinimas buvo siejamasi su netinkamai kadastro duomenų byloje atvaizduotu įvažiavimu į ginčo žemės sklypą (I t., b. l. 82-86, 147-148). Tačiau iš priimto sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas remiantis VAĮ 35 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įtvirtinančiu, jog visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemės, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinis yra Nacionalinė žemės tarnyba, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (2015 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 841.1.1.2. punktu, numatančiu, kad kadastro tvarkytojui teikiamas prašymas įrašyti ar pakeisti būtent šiame punkte nurodytus žemės sklypo kadastro duomenis (I t., b. l. 19-20).

Įvertinusi ginčijamą sprendimą, vykusį procesą, teisėjų kolegija pažymi, jog tarp proceso šalių nekyla ginčo dėl to, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius patikslino ginčo žemės sklypo kadastro duomenis nesant pareiškėjo, kuris atliko procedūras siekdamas šią žemę išsinuomoti, ar kito asmens prašymo. Šią aplinkybę nustatė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (I t., b. l. 140). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 35 straipsnio pagrindu, kaip tai yra nurodyta skundžiamame sprendime, negalėjo tikslinti ginčo žemės sklypo kadastro duomenų. Kaip minėta, šiuo atveju nebuvo taisoma padaryta techninio pobūdžio klaida, bet iš esmės tikslinami žemės sklypo kadastro duomenys pagal naujai pateiktą J. C. 2015 m. sausio 26 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, motyvuojant tuo, kad įvažiavimo į ginčo žemės sklypą vieta neatitiko Santariškių medicinos miestelio detaliojo plano sprendinių (I t., b. l. 19-20, 125-126). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia kadastrinių duomenų tikslinimo procedūra negali būti atliekama VAĮ 35 straipsnio pagrindu, kadangi akivaizdu, jog tai yra faktinio konteksto, kuriame buvo priimtas administracinės procedūros sprendimas, pasikeitimas, atitinkamai turintis įtakos ir su šiuo sprendimu susijusių asmenų teisėms. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog jokio kito pagrindo, kuriuo remiantis buvo atlikti nurodyti veiksmai, ginčijame sprendime nėra nurodyta, tokio pagrindo nenurodė ir atsakovas (I t., b. l. 18-19). Atsakovas taip pat nepagrindė, kad atliekant nurodytus veiksmus buvo laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų. Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, jog sprendimas patikslinti ginčo žemės sklypo kadastro duomenis pagal matininkės J. C. 2015 m. sausio 26 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, priimdamas 2015 m. kovo 16 d. sprendimą, nesilaikė jam teisės aktuose numatytų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijami aktai yra neteisėti ir atitinkamai juos panaikino.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 105-118). Vertindama šį pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo jis siekia, nepateikė įrodymų, kad faktiškai jas patyrė (II t., b. l. 105-118), tačiau jis tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šios teismo nutarties paskelbimo, paduodamas prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pateiktas prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir panaikino ginčijamus administracinius aktus. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė