2016-03-01 Nr. AB-4900-3-61-3-01401-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2743-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01401-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. K. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. I. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino prašydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (15/5-10)17U-152 dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K.;

2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktus dokumentus;

3) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba) 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 10-SP9-11.

Paaiškino, kad Mykolo Romerio universiteto rektoriaus 2015 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 21BMS-15 pareiškėjas buvo priimtas studijuoti į Mykolo Romerio universiteto ir Midlesekso universiteto Verslo ir medijų mokyklos finansų ekonomikos programą anglų kalba bakalauro nuolatinių valstybės nefinansuojamų studijų I kursą. Tai, kad pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete patvirtina ir Mykolo Romerio universiteto 2015 m. sausio 13 d. tarpininkavimo raštas Nr. 11TRS-352 bei Mykolo Romerio universiteto 2015 m. kovo 20 d. pažyma apie studijas Nr. 17BMS-125. Pareiškėjas buvo apgyvendintas Mykolo Romerio universiteto Studentų namuose, kur jam leista deklaruoti gyvenamąją vietą. Šiuo metu pareiškėjas yra sumokėjęs universiteto nustatytą studijų kainą už pavasario semestrą ir didžiąją dalį sumos (800 Eur) už visas pirmo kurso studijas. Taip pat pareiškėjas turi pakankami pajamų pragyvenimui Lietuvoje savo studijų laikotarpiu, tai patvirtina AB „Šiaulių bankas“ 2015 m. sausio 13 d. pažyma apie pareiškėjo turimas lėšas banko sąskaitoje, be to pareiškėjas yra apsidraudęs sveikatą iki 2016 m. sausio 31 d. Visa tai pagrindžia pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje, bei buvimo sąlygas. Iš Migracijos departamento sprendimo visiškai nėra aišku, kokiais motyvais remiantis buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti vizą. Tiek pareiškėjo buvimo tikslas, tiek pareiškėjo buvimo sąlygos yra patvirtintos pridėtais įrodymais. Dėl Migracijos departamento sprendimo jis negalės tęsti savo studijų nepaisant to, jog už šias studijas jau yra sumokėjęs. Valstybės saugumo departamento atsakymas pareiškėjui nėra žinomas. Pareiškėjo žiniomis tuo pačiu pagrindu, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atsakymu, buvo atsisakyta išduoti nacionalines vizas ir kitiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, ketinusiems studijuoti Mykolo Romerio universitete, kas sudaro pagrindą manyti, jog asmenims, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, yra atsisakoma išduoti nacionalines vizas remiantis kažkokia bendrojo pobūdžio pažyma ignoruojant individualias pareiškėjų prašymų aplinkybes. Dėl priimto Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos sprendimo jis būtų priverstas nutraukti studijas.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 39–41) paaiškino, kad vykdydamas Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, gražinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1V-382 (toliau – ir Aprašas) 92 punkto reikalavimus, 2015 m. vasario 6 d. per Užsieniečių registrą konsultavosi su Valstybės saugumo departamentu dėl vizos pareiškėjui išdavimo. Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 punktu (nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų), pateikė Migracijos departamentui neigiamą išvadą dėl vizos pareiškėjui išdavimo, Migracijos departamentas 2015 m. vasario 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Šengeno vizą, kurią išdavė (duomenys neskelbtini). Paprastai už Šengeno vizos išdavimą yra atsakinga ta valstybė, kurios teritorija yra pagrindinis kelionės tikslas (nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo pateiktos informacijos patikimumo ir deklaruoto atvykimo tikslo. Anksčiau pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikos institucijų išduotų vizų ar leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad pareiškėjas priimtas į Mykolo Romerio universitetą, savaime nesudaro pagrindo išduoti nacionalinę vizą. Lietuvos Respublikos institucijos nebuvo priėmusios sprendimų, suteikiančių teisę pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad bus priimtas sprendimas, leidžiantis jam teisėtai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. I. K. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą Nr. 011540766, galiojančią nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio 17 d. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius 2015 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-10) 17U-152 dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K.. Vadovaujantis Įstatymo 127 straipsniu, kompetentinga institucija, nustačiusi Įstatymo 125 straipsnyje nurodytas aplinkybes privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti spendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Migracijos departamento sprendimu dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K.. Priimant sprendimą buvo atsižvelgta į M. I. K. ir Mykolo Romerio Universiteto prašymus pasilikti Lietuvoje ilgesnį laiką dėl vykstančių paskaitų tvarkaraščio ir nustatytas maksimalus 30 dienų išvykimo terminas. Vadovaujantis Aprašo 43 punktu ir atsižvelgiant į M. I. K. prašymą bei aplinkybes, kad užsienietis turėjo pateikti papildomus dokumentus teismui, šis terminas buvo pratęstas dar 14 dienų. Priimant ginčijamą sprendimą jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į (duomenys neskelbtini), nenustatyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu nesutiko, prašė atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas neišduoti pareiškėjui vizos priimtas jo kompetencijos ribose vadovaujantis galiojančiais Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais, yra teisėtas, pagrįstas ir suverenus. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, teikė konsultaciją, kuri galėjo būti reikšminga priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad informacija, kurios pagrindu teikė konsultaciją, susijusią su minėtu sprendimu yra įslaptinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 14 d. Vilniaus apskrities VPK pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, argumentuodamas, kad studijuoja Mykolo Romerio universitete. Pateikė tam būtinus dokumentus, todėl prašymas buvo persiųstas į Migracijos departamentą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (15/5-10) 17KU-152 atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, argumentuodamas tuo, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, Aprašo 92 punktu bei gavus Valstybės saugumo departamento neigiamą atsakymą.

Teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. Reglamentu (EB) Nr. 562/2006, nustatančiu taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksu (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintu Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas).

Įvertinus šių teisės aktų normas, padaryta išvada, kad trečiųjų šalių piliečiai, norėdami atvykti į Šengeno erdvę, turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą, sąlygas bei įrodyti pragyvenimo lėšų turėjimą buvimo laikotarpiu, grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie būtų įleisti, arba teisėtai gauti tokių lėšų. Migracijos departamento pareigūnas, spręsdamas vizų išdavimo klausimą, turi teisę kreiptis pagalbos į kompetentingas šalies institucijas, gauti iš jų paaiškinimus, įrodymus dėl vizos prašančio asmens. Sprendimą dėl vizos išdavimo Migracijos departamento pareigūnas priima savarankiškai įvertinęs visą surinktą medžiagą. Taigi Migracijos departamento pareigūnas, priimdamas sprendimą išduoti ar neišduoti vizą, privalo įvertinti vizos prašančio asmens tikrąjį buvimo tikslą ir sąlygas bei turimas lėšas, sąžiningumą, socialinę bei ekonominę padėtį, taip pat turi vertinti kilmės šalies ekonominę padėtį (nedarbo lygis, skurdas ir kt.).

Teismas pažymėjo negalįs sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, nes vizą pareiškėjui atsisakyta išduoti vadovaujantis Apraše reglamentuojama konsultavimosi tvarka iš Valstybės saugumo departamento atsakingam pareigūnui gavus neigiamą išvadą dėl vizos išdavimo. Šios išvados gavimas pagrįstai lėmė Migracijos departamento pareigūno abejones ir sudarė rimtą pagrindą manyti, kad užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Be to, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Šengeno vizą (turistinę), kurią išdavė (duomenys neskelbtini), todėl paprastai už Šengeno vizos išdavimą yra atsakinga ta valstybė, kurios teritorija yra pagrindinis kelionės tikslas. Pareiškėjas 2014 metų pabaigoje atvykęs į (duomenys neskelbtini) pagal turistinę vizą prarado savo bagažą ir dokumentus, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl naujo paso išdavimo, kur jam buvo išduotas laikinas pasas. Turėdamas laikiną pasą pareiškėjas vyko į (duomenys neskelbtini) ,ketino įstoti mokytis į kokią nors mokymo įstaigą, tikėdamasis gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini). Nepavykus to padaryti, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką su tikslu gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Todėl visos šios aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo pateiktos informacijos patikimumo ir deklaruoto atvykimo tikslo.

Valstybės saugumo departamento atstovo teismo posėdyje paaiškinimai, teismui pateikta informacija patvirtina, kad buvo pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, nes į (duomenys neskelbtini) atvyko pagal turistinę vizą, prarado dokumentus, vyko į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) ir visose šalyse pareiškėjas siekia gauti leidimą legaliai gyventi. Šias aplinkybes patvirtina bylos įrodymai, VSD pateikta riboto naudojimo medžiaga su kuria teismas susipažino teismo posėdyje, be to, pareiškėjas pripažino, kad atvyko su turistine viza, buvo pametęs dokumentus, buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikos institucijų išduotų vizų ar leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl negalėjo tikėtis, kad bus priimtas sprendimas, leidžiantis jam teisėtai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o studijos Mykolo Romerio universitete nesudaro pagrindo išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjo paaiškinimai teisme, jog atvyko į Lietuvos Respubliką studijuoti Mykolo Romerio universitete, kelia teismui pagrįstas abejones dėl sąžiningo pareiškėjo siekio baigti studijas.

Pareiškėjo atstovo teiginiai, kad vadovaujantis Valstybės saugumo departamento atsakymu, buvo atsisakyta išduoti nacionalines vizas ir kitiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, ketinusiems studijuoti Mykolo Romerio universitete, sudaro pagrindą manyti, jog asmenims, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, yra atsisakoma išduoti nacionalines vizas remiantis bendrojo pobūdžio pažyma ignoruojant individualias pareiškėjų prašymų aplinkybes, neatitinka tikrovės, nes teismo vertinimu, šios aplinkybės neturi įtakos šiam ginčui, kiekviena byla nagrinėjama atskirai pagal pateiktą skundą.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytas vizos gavimo tikslas yra formalus, pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Todėl įvertinus faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimą, nuostatas, pareiškėjui buvo pagrįstai atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę vizą vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 2 punktu.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktus dokumentus bei panaikinti Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 10-SP9-11. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat panaikino savo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, kuria buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 10-SP9-11 galiojimo sustabdymas.

III. Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde (I t., b. l. 176–183) prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo argumentų pažymi, kad teismo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo nuvykimo į (duomenys neskelbtini), bandymo įstoti į (duomenys neskelbtini) mokymo įstaigą, nepaneigia pareiškėjo nurodomo atvykimo į Lietuvą tikslo. Tai, kad pareiškėjui nepavyko įstoti į mokymo įstaigą (duomenys neskelbtini), iš jo buvo pavogti asmeniniai daiktai ir dokumentai, negali būti laikoma įrodymais, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taip pat su pareiškėjo patikimumu nėra susijusi aplinkybė, kad jis turėjo (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, su kuria atvyko į Lietuvą ir kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo. Teismas nenurodo, kokie pareiškėjo paaiškinimai teismui sukėlė abejonių dėl jo atvykimo tikslų, neargumentuoja, kodėl abejoja dėl pareiškėjo sieko baigti studijas. Pareiškėjas Mykolo Romerio universitete studijuoja nuo 2015 m. vasario 1 d., lankė paskaitas ir seminarus, sėkmingai išlaikė egzaminus. Jis aktyviai dalyvauja universiteto veikloje: yra Mykolo Romerio universiteto Tarptautinių studentų asociacijos viceprezidentas, padeda organizuoti universiteto renginius. Pareiškėjo pateikti įrodymai ir paaiškinimai akivaizdžiai patvirtina jo buvimo tikslą ir sąlygas, kurių nepaneigia remiantis Valstybės saugumo departamento pateiktais išrašais teismo nustatytos aplinkybės. Pastebėtina, jog Valstybės saugumo departamento 2015 m. vasario 9 d. rašto, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, išraše nėra pateikiama informacija, kuri pagrįstų išvadą, kad pareiškėjo atvykimo tikslas yra ne studijos universitete. 2015 m. balandžio 20 d. rašto išraše nurodyti teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir nepatvirtina išvados dėl nurodomų pareiškėjo tikslų. Pareiškėjui nėra žinoma jokia kita informacija, kurios pagrindu teismas galėjo padaryti išvadą dėl pareiškėjo atvykimo tikslų, todėl pareiškėjas negali pateikti dėl jos jokių paaiškinimų ar įrodymų. Pažymėtina, kad slapta informacija negali būti remiamasi kaip vieninteliu įrodymu priimant sprendimą. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir sutinka su teismo padarytomis išvadomis. Mano, kad sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas pagrindė numatomo buvimo valstybėje tikslą ir sąlygas, privalo būti įvertinta surinktų duomenų visuma, tarp jų ir šios aplinkybės, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) atvyko 2014 m. pabaigoje, kur jam 89 dienoms išduota Šengeno viza. Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 20 d. rašte nurodyta informacija, taip pat pareiškėjo paaiškinimai, patvirtina, kad studijų pagrindu jis siekė gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) ir tik nepavykus jo gauti pareiškėjas kreipėsi dėl vizos Lietuvos Respublikoje. Įvertinus šių ir kitų teismo nurodytų duomenų visumą, manoma, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomas vizos gavimo pagrindas yra formalus, o atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas teikti išvadas, o Migracijos departamentas neturi pagrindo jomis nepasitikėti. Be to, pažymoje nurodytus duomenis patvirtina paties pareiškėjo paaiškinimai. Migracijos departamentas savo sprendime ne tik pažymėjo atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui pagrindą, bet ir nurodė priežastis, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teismui buvo pateikti Valstybės saugumo departamento išslaptintų dokumentų išrašai, su kuriais susipažinti galėjo ir pareiškėjas.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Remiasi savo atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Remiasi savo atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį, dalinai išslaptino informaciją, kurios pagrindu buvo pateikta neigiama konsultacija Migracijos departamentui, ir ją pateikė į bylą. Teismas su ja susipažino ir, departamento nuomone, pagrįstai konstatavo, kad pateikti faktai yra pakankami pripažinti, kad pareiškėjo nurodytas vizos gavimo tikslas yra formalus ir jis nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (15/5-10)17U-152, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė kompleksiškai įvertinęs aplinkybių visumą, nustatęs, kad pareiškėjo ir trečiųjų asmenų (Valstybės saugumo departamento) pateikta informacija kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjo atvykimo tikslo ir sąlygų, o tai yra pagrindas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 2 punktą.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktus dokumentus bei panaikinti Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 10-SP9-11.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014 ir kt.).

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad, be kita ko, vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas), arba norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 punktas). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo 80 punkte numatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas); su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą grindė tuo, kad buvo priimtas studijuoti į Mykolo Romerio universitetą, apgyvendintas universiteto Studentų namuose, sumokėjęs universiteto nustatytą studijų kainą, turintis pakankamai pajamų pragyvenimui Lietuvoje savo studijų laikotarpiu, be to, apsidraudęs sveikatą iki 2016 m. sausio 31 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė atvykimo tikslo ir sąlygų, galima tik įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos visumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis bylos duomenimis, nustatyta, jog vizą išduodantis subjektas vertino ne tik pareiškėjo nurodytas aplinkybes, bet ir trečiųjų asmenų (Valstybės saugumo departamento) pateiktą informaciją, taigi vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma. Kompetentingas subjektas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, priėmė atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusį asmenį informavo naudodamas nurodytą standartinę formą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1728/2013).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendime J. M. Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą sujungtose bylose T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 yra pripažinęs, kad kovos su terorizmu veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija apie terorizmu įtariamus asmenis ar subjektus turi būti laikoma slapta siekiant, kad ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų, dėl to prašomo dokumento viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos visuomenės interesui, susijusiam su visuomenės saugumu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje prašomam atskleisti dokumentui taikytinos išimtys dėl su visuomenės saugumu ir tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso, bet koks išsamesnis ir konkretesnis jo turinio atskleidimas sukeltų pavojų informacijos, kuri dėl šių išimčių turi likti paslaptyje, konfidencialumui. Šios išvados patvirtintos Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimu byloje C-266/05P pagal J. M. Sison apeliacinį skundą dėl 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad individo interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumą (pareiškėjo siekį gyventi ir studijuoti konkrečioje valstybėje, kuris remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nebuvo nuoseklus, pareiškėjo elgesį atvykus į Lietuvą, įskaitant ir veiksmų išsidėstymą laike: M. I. K. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojančią iki 2015 m. sausio 17 d., 2015 m. sausio 15 d. Mykolo Romerio universiteto rektorius įsakymu priėmė pareiškėją studijuoti nuo 2015 m. vasario 1 d., tai reiškia, kad turima Šengeno viza nebegaliojo net studijų pradžioje ir kt.), daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytas vizos gavimo tikslas buvo formalus, pareiškėjas tinkamai nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų ir buvo pagrindas abejonėms dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė