2016-03-22 Nr. AB-6602-3-64-3-00496-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-922-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00496-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 144 810 Eur (500 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. sausio 22 d. vykdė pareigūnų reikalavimus, tik paaiškino, kodėl nenorėjo nusirengti, paprašė pareigūno leisti pasišildyti arbatos. Pareigūnas R. J. pareiškėjui liepė nusirengti iki apatinių; jo pareiškėjas klausė, ar galima nesirengti. Paprašė pasakyti pareigūno duomenis. Nurodė, kad jį pastatė veidu į sieną, R. J. spardė per kojas, kad išsižergtų, padėtų rankas ant sienos. R. J. per rentgeną patikrino pareiškėjo rūbus, nusviedė po kojomis rūbus ant žemės už dviejų metrų.

Dėl tokio pareigūnų elgesio jis buvo priverstas neapsirengti. Nebekalbėjo, neatsakinėjo į pareigūnų klausimus, reikalavimus, nes beviltiška. Paprašė, kad ateitų direktorius, atėjo pavaduotojas P. Ž.. Pareiškėjas pasiūlė eiti pažiūrėti vaizdo įrašo. P. Ž. pradėjo rašinėti žinutes, jam paskambino ir po pokalbio pasakė: „ne kokios naujienos, neveikė ta kamera“. Tada jis davė nurodymą atnešti kamerą, t. y. rankinę kamerą. Pareigūnai pateikė iškarpytą medžiagą. Jie iškarpė tai, kas jiems nepalanku. Pareigūnai šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

Savęs nežalojo, tik atsisakė apsirengti. Specialiąsias priemones panaudojo vien dėl to, kad atsisakė apsirengti. Pareiškėjas nurodė, kad panaudoję specialiąsias priemones jį vedė į kamerą, kur laikė ir sušaldę ištempė kaip šunį. Pareigūnas pasakė: „stokis prie sienos“, vartojo necenzūrinį žodį. Pareiškėjas buvo sugniuždytas. Taip jį tempė į antrą aukštą. Pareigūnas pasakė „įdėsime į youtube“, tyčiojosi. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad ėjo pats, jo nevedė, netempė. Vykdė reikalavimus, todėl neaišku, kokiu pagrindu pareigūnai panaudojo specialiąsias priemones.

Nurodė, kad pareigūnai jį išprovokavo, kad neapsirengtų. Jei nebūtų rūbų numetę, būtų apsirengęs. Atvedė į antrą aukštą, į bendrojo naudojimo koridorių, todėl buvo stebimas ir kitų nuteistųjų. Atėjo medikė slaugytoja ir apžiūrėjo pareiškėjo būklę bendrojo naudojimo patalpoje. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnas teigė, jog pareiškėjas ant grindų voliojosi, o pareiškėjas nurodė, kad nesivoliojo. Medikė tik apžiūrėjo. Kentėjo skausmus, buvo žeminamas, kankinamas. Sušalo, pareigūnai jį žemino necenzūriniais žodžiais.

Buvo sumenkintas, palūžęs, norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Iš kameros Nr. 66 paskambino žmonai. Filmuotą medžiagą išsiuntė žmonai, į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). Jie nemato nusikalstamos veikos sudėties. Jeigu pareigūnai taip elgiasi, tai jis turi jų elgesį vertinti atitinkama suma. Buvo sumenkinta jo savigarba. Jį kamuoja nemiga, pastoviai naudoja antidepresantus, pasidarė nervingas, irzlus, pastoviai gerdavo raminančiuosius vaistus. Pas psichologą lankėsi ne kartą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog prieš jį 2013 m. sausio 22 d. buvo panaudotos specialiosios priemonės. 2013 m. sausio 22 d. pareiškėjas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) atvyko į Šiaulių TI. Apie 15.50 val. Šiaulių TI Priėmimo–paskirstymo skyriuje, atliekant visą asmens kratą, patikrinus turimus nuteistojo asmeninius daiktus, buvo pareikalauta nusirengti iki apatinių rūbų, tačiau jis tai padaryti atsisakė. Po daugkartinių reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų nuteistasis R. K. nusirengė nuogai. Patikrinus rūbus, nuteistasis R. K. apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus atsisakė. Į daugkartinius reikalavimus apsirengti ir pasiimti savo asmeninius daiktus nuteistasis R. K. nekreipė dėmesio. Paklausus nuteistojo R. K., kodėl taip elgiasi, paaiškinti atsisakė. Prieš nuteistąjį R. K. buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, ir jis buvo nuvestas į paskirstymo kamerą Nr. PK-9. Apie 17.50 val. pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą Nr. 66. Prieš vedant į minėtą kamerą, nuteistajam R. K. buvo pasiūlyta apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus ir patalynę. Nuteistasis R. K. tai daryti atsisakė ir pareiškė, kad į gyvenamąją kamerą eis nuogas. Nuteistasis R. K. pateikė 2013 m. sausio 28 d. paaiškinimą (reg. Nr. 50-1-148), kuriame nurodė, kad 2013 m. sausio 22 d. iš LAVL jis buvo konvojuotas į Šiaulių TI. Priėmimo–paskirstymo skyriuje jis buvo nuvestas atlikti kratą, kurios metu pareigūnas jam pasakė nusirengti iki apatinių kelnaičių. Pareiškėjas teigė išreiškęs nepasitenkinimą ir atsisakęs nusirengti, nes buvo šalta; taros, skirtos sudėti rūbams, murzinos ir sulūžusios, guminiai kilimėliai murzini. Pareigūnai panaudojo prieš jį fizinį smurtą – trenkė kumščiu į šoną ir spardė kojomis. Po to pareigūnai pradėjo nuo jo draskyti rūbus, tada jis pats nusirengė visiškai nuogai. Dėl šitokio pareigūnų elgesio jis atsisakė apsirengti. Pareigūnai, patikrinę rūbus, numetė juos ant žemės ir liepė apsirengti. Teigė galiausiai buvęs visiškai nuogas patalpintas į kamerą Nr. 66.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo paaiškinime ir teismui pateiktoje medžiagoje nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu R. K. buvo skirta nuobauda, iš esmės sutampa su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančių įrodymų turiniu, t. y. pareiškėjas pats teigia nevykdęs pareigūnų reikalavimų: iš pradžių atsisakęs nusirengti, po to atsisakęs apsirengti. Vis dėlto atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie pareigūnų sąmoningą, tyčinį neigiamą veikimą pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstos ir apskritai neatitinka tikrovės. 2013 m. sausio 22 d. apie 18.10 val. buvo nutrauktas specialiųjų priemonių – antrankių R. K. panaudojimas ir jis buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai. Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas nustatė, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 120 straipsnio 5 dalimi, dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių TI Vidaus tarnybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas bei informuota Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. M.-G.. Tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai, vadovaudamiesi BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu, specialiąsias priemones – antrankius, panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių. Specialiųjų priemonių panaudojimas įformintas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos (2013 m. vasario 7 d. tyrimo išvada Nr. 37/05-31).

Remiantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja BVK 110 straipsnio 1 dalis. Reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios.

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartimi R. K. skundo netenkino. Teismas nustatė, kad smurtas prieš pareiškėją nebuvo naudojamas, ir akivaizdu, jog jo teiginiai apie smurtą, kankinimus ir žeminimą neatitinka tikrovės ir yra neteisingi. Teismas, išanalizavęs įrodymus, padarė išvadą, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros E. G. 2013 m. kovo 12 d. nutarimas „Dėl R. K. skundo atmetimo“ tinkamai motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo pareiškėjo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas netenkintinas.

Atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-783-257/2013, kuriuo R. K. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nurodė, kad jis buvo sumuštas, jam nepagrįstai buvo uždėti antrankiai, tačiau šie klausimai yra išspręsti įstatymo nustatyta tvarka: Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei tarnybinio tyrimo išvadą dėl nuteistojo R.

K. elgesio bei prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių, o Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Teismas pažymėjo, kad antrankiai R. K. buvo panaudoti tik tiek, kiek buvo reikalinga – iki jo patalpinimo į kamerą. Be to, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje yra 2013 m. sausio 22 d. medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad R.

K. po antrankių panaudojimo matyti riešų srities paraudimai. Jokių smurto žymių, nors pareiškėjas nurodė priešingai, nėra užfiksuota, to nenustatė ir pareiškėjo kūno apžiūrą atlikusi medicinos darbuotoja, smurto žymių nesimato ir peržiūrėtame vaizdo įraše, tai matyti ir iš pareigūnų tarnybinių pranešimų, kurie rašyti iš karto po įvykio ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Teismui netikėti surinktais įrodymais nėra pagrindo. Pareiškėjo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštarauja tiek jo paties paaiškinimams, tiek objektyviems byloje surinktiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai.

Pareiškėjas nenurodė jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl ko nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Pats pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus nusirengti, o po to apsirengti, nuogas eidamas į kamerą, sau susikūrė nemalonią ir žeminančią situaciją, kurioje pats nejaukiai jautėsi. Šiaulių TI savo veikloje vadovaujasi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai jį taiko, todėl negalima teigti, kad įstaiga veikė neteisėtai ir taip galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės. EŽTT pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai.

Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas įstaigoje nebuvo nepertraukiamas, įstaigos veikimas nebuvo nukreiptas išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, prašė nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjo reikalavimą priteisti 144 810 Eur (500 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atmetė. Pripažino dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių TI pateiktą filmuotą medžiagą nevieša medžiaga bei neleido su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, pareiškėjo advokatą G. A. ir Šiaulių TI.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių TI direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, konstatuota, jog faktinė aplinkybė, kad R. K. 2013 m. sausio 22 d. apie 15.50 val., atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus, yra nustatyta nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojų parodymai apie R. K. 2013 m. sausio 22 d. netinkamą elgesį Priėmimo–paskirstymo skyriuje yra pakankami konstatuoti, kad jis padarė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų tam, kad būtų atlikta krata, o vėliau apsirengti.

Taip pat minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Šiaulių TI pareigūnai šaipėsi iš pareiškėjo, jį žemino ir naudojo fizinį smurtą, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Minėtoje Šiaulių apylinkės teismo nutartyje buvo sprendžiama dėl Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šioje byloje nurodomų galimų neteisėtų pareigūnų veiksmų, teisėtumo. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, jog Šiaulių TI pareigūnai pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas nusirengtų iki apatinių rūbų, po to – apsirengtų, tačiau R. K. atsisakius vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, jo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės (antrankiai), jos buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai bei buvo naudojamos tik tiek, kiek buvo reikalinga (iki nuteistojo patalpinimo į kamerą Nr. 66).

Šiaulių TI Vidaus tyrimų skyriaus 2013 m. vasario 7 d. tarnybinio tyrimo išvadoje „Dėl nuteistojo R. K. elgesio bei prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių“ nurodoma, kad atsižvelgiant į tyrimo metu surinktus duomenis galima teigti, kad pareigūnų veiksmuose nėra požymių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties ir tos pačios dienos nutarimu nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu. Taip pat 2013 m. vasario 7 d. nutarime Nr. 30/05-22 nurodoma, kad tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai, vadovaudamiesi BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu, specialiąsias priemones – antrankius, panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją.

Liudytoja S. K. teismo posėdyje nurodė, kad 2013 m. sausio 22 d. antroje darbo pusėje jai paskambino pareigūnai dėl to, kad atvykęs R. K. yra išsirengęs ir neapsirengia. Ji atvyko į antrą aukštą; pareigūnai ramiai dirbo savo darbą. R. K. buvo nuogas, ji prašė, kad pareiškėjas eitų pas ją pokalbiui. Nurodė, kad pareiškėjas ją ignoravo. Buvo iškviestas apsaugos darbuotojas. Matėsi, kad pareiškėjas buvo suvokus, nes sekė žmogų, psichozės nebuvo. Jis pareikalavo, kad būtų pateikta video medžiaga. Jis kitus sulaikytuosius šokiravo, ten buvo ir moteris. Po 10 min. ji išėjo. Apie nusirengimą daugiau pokalbio nebuvo. Negirdėjo pareigūnų keiksmų. Jie dirbo savo darbą.

Įvertinus turimą medžiagą, liudytojos parodymus, matyti, kad neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, susijusių su specialiųjų priemonių panaudojimu pareiškėjo atžvilgiu, su pareiškėjo patikros, kratos procedūros vykdymo atlikimu, organizavimu pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta, taip pat, kaip matyti iš turimos bylos medžiagos, nenustatytos veikos, dėl kurių būtų buvęs pagrindas, remiantis pareiškėjo prašymu, pradėti ikiteisminį tyrimą Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodomi galimai neteisėti Šiaulių TI pareigūnų veiksmai vertinti (tik) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas. Šiaulių TI 2011 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-287 patvirtintų Šiaulių TI vidaus tvarkos taisyklių 54 punkte numatyta, kad darbuotojai turi laikytis darbo etikos reikalavimų, 56 punkte numatyta, kad Šiaulių TI turi būti vengiama triukšmo, palaikoma dalykinė darbo atmosfera, darbuotojai turi elgtis pagarbiai vieni su kitais, aptarnaujamais ir kitais asmenimis, 57 punkte įtvirtinta, kad darbuotojams darbo metu draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius ir posakius. Teismas aptarė skaitmeninės laikmenos Nr. 00006 įraše, padarytame su video kamera, užfiksuotą pokalbį, pareigūnų vartojamus necenzūrinius žodžius, bendrosios praktikos slaugytojos žodžius, pasakytus pareiškėjui.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas galimai neteisėtus Šiaulių TI veiksmus sieja ir su netinkama medicinine apžiūra po specialiųjų priemonių pritaikymo. Šiaulių TI 2013 m. sausio 22 d. medicinos pažymėjime Nr. 49/10-19 pažymima: „po specialiųjų priemonių panaudojimo riešų paraudimai“. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių TI atsiliepime nurodoma, kad 2013 m. sausio 22 d. apie 18.10 val. buvo nutrauktas specialiųjų priemonių R. K. antrankių panaudojimas ir jis buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai. Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas nustatė, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse.

Iš jau aptartų faktinių aplinkybių, nustatytų susipažinus su turimais Šiaulių TI vaizdo kameros ir video kameros įrašais, matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas ne Sveikatos priežiūros tarnyboje, o bendrosiose patalpose bendrosios praktikos slaugytojos, komentuojant, girdint, matant ir kitiems Šiaulių TI pareigūnams. Pareiškėjas nurodė, kad slaugytoja apžiūrint pareiškėją nepatikrino jo temperatūros, nepamatavo jo spaudimo, o tik nustatė riešų paraudimą. Pažymėta, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1, 2 ir 3 d.).

Taip pat teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsakytus pastebėjimus teismo posėdžio metu dėl vaizdo įrašo („pareigūnai pateikė iškarpytą medžiagą; jie iškarpė tai, kas jiems nepalanku“) pažymi, kad, įvertinus turimą bylos medžiagą, matyti, jog Šiaulių TI vaizdo kameros pirmojo aukšto įraše (download20130122191600_1002_3) nėra 18 val. 17 min. 4 ir 5 sekundės, t. y. iš karto po įrašo 18 val. 17 min. 3 sekundės yra 18 val. 17 min. 6 sekundė. Taip pat iš Šiaulių TI vaizdo kameros pirmojo aukšto įrašo (download20130122191600_1003_2) matyti, kad nėra 18 val. 16 min. 51 sekundės ir didžiosios dalies 52 sekundės, t. y. iš karto po įrašo 18 val. 16 min. 50 sekundės pasirodo 52 sekundė, iš karto besikeičianti į 53 sekundę; nėra 18 val. 17 min. 29 sekundės ir didžiosios dalies 30 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 17 min. 28-osios sekundės pasirodo 30-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 31 sekundę; nėra 18 val. 21 min. 39 sekundės ir didžiosios dalies 40 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 21 min. 38-osios sekundės pasirodo 40-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 41 sekundę; nėra 18 val. 21 min. 45 sekundės ir didžiosios dalies 46 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 21 min. 44-osios sekundės pasirodo 46-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 47 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 13 sekundės ir didžiosios dalies 14 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 12-osios sekundės pasirodo 14-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 15 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 23 sekundės ir didžiosios dalies 24 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 22-osios sekundės pasirodo 24-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 25 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 49 sekundės ir didžiosios dalies 50 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 48-osios sekundės pasirodo 50-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 51 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 53 sekundės ir didžiosios dalies 54 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 52-osios sekundės pasirodo 54-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 55 sekundę; nėra 18 val. 24 min. 57 sekundės ir didžiosios dalies 58 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 24 min. 56-osios sekundės pasirodo 58-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 59 sekundę; nėra 18 val. 25 min. 43 sekundės ir didžiosios dalies 44 sekundės, t. y. po įrašo 18 val. 25 min. 42-osios sekundės pasirodo 44-oji sekundė, iš karto besikeičianti į 45 sekundę.

Atsižvelgiant į ankščiau konstatuotas faktines bylos aplinkybes, į Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byloje Nr. 13.11-21 SP-83, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014 įvertintas bylos aplinkybes, minėtieji nustatyti Šiaulių TI 1-ojo ir 2-ojo aukšto vaizdo kameros įrašų aspektai esminės reikšmės šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ribose neturi. Kita vertus, tokia Šiaulių TI vaizdo įrodymų (su ankščiau nustatytais aspektais) teikimo praktika vertintina kritiškai.

Konstatuota, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl Šiaulių TI pareigūnų vartotų necenzūrinių žodžių, replikų, nepagarbių komentarų pareiškėjo atžvilgiu, vedant pareiškėją 2013 m. sausio 22 d. iš Šiaulių TI kameros Nr. PK-9 į kamerą Nr. 66 ir pareiškėjo medicininės apžiūros po specialiųjų priemonių panaudojimo procedūros atlikimo metodo, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, padaryta išvada, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių TI būtų buvę laikytasi ankščiau minėtų teisės normų reikalavimų. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas sąlygas tardymo izoliatoriuje. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014, į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsnio 2 dalį, pripažino dalį šios administracinės bylos medžiagos, t. y. Šiaulių TI pateiktą filmuotą medžiagą, nevieša medžiaga bei neleido su ja susipažinti ir/ar kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, pareiškėjo advokatą G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Šiaulių TI.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą peržiūrėti ir tenkinti jo skundą. Išaiškinti, ar atsakovas pažeidė Konvencijos 1, 2 ir 3 straipsnius.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišaiškino byloje surinktų ir nesurinktų reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas ABTĮ 57 ir 81 straipsnių reikalavimus. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, suvaržydamas pareiškėjo ir jo atstovo procesines teises, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto papildomo skundo ir prašymo dėl psichologinės ekspertizės paskyrimo. Atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl liudytojų iškvietimo, nors liudytojų parodymai būtų lėmę teisingą bylos išnagrinėjimo visetą. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl pareiškėjo keliamų klausimų: ar panaudojant prieš pareiškėją specialiąsias priemones nebuvo pažeistas BVK 120 straipsnis, dėl kokių priežasčių prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės, kodėl antrankiais rankos buvo surakintos už nugaros, ar buvo tikslas prieš pareiškėją panaudoti specialiąsias priemones, kodėl jis buvo laikomas kameroje Nr. 9 surakintomis už nugaros rankomis, kodėl jis buvo laikomas kameroje Nr. 9 ir šaldomas nuogas, kodėl pareigūnai jį nuogą patalpino į kamerą Nr. 66, kurioje buvo ir kiti kalinamieji, o jis net neturėjo kuo prisidengti. Mano, kad toks įrodymų vertinimas neatitinka ABTĮ suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, teismas buvo šališkas. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI pareigūnai šiurkščiai, grubiai pažeidė daugybę Lietuvos Respublikos teisės aktų ir įstatymų. Nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti vien tik pažeidimo pripažinimą, įvertinus visas faktines aplinkybes ir mastą. Mano, kad teismas privalo nustatyti neturtinės žalos kompensaciją, nes Šiaulių TI pareigūnai su pareiškėju netinkamai elgėsi. Būtent dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų pareiškėjas buvo kankinamas, šaldomas, žeminamas jo orumas, iš jo buvo tyčiojamasi, buvo padarytas psichologinis sukrėtimas, jis patyrė ne tik dvasinius, bet ir fizinius išgyvenimus. Sveikatos sutrikdymas jam buvo padarytas atliekant teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pareigūnai, atlikdami savo pareigas, veikė netinkamai, nerūpestingai, neatidžiai, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Asmens sveikata yra viena svarbiausių vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. kovo 9 d. buvo gautas pareiškėjo papildomas prašymas prie apeliacinio skundo, kuriame išdėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai. Pareiškėjas nurodo, jog neturtinės žalos kompensaciją vertina 177 810 Eur, taip pat prašo grąžinti jam originalų voką, nes jam reikalingas įrodymas dėl patirtų išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atmetė, dalį šios administracinės bylos medžiagos pripažino nevieša.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, jog jam turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pareiškėjas neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus siejo su tuo, jog Šiaulių TI Priėmimo-paskirstymo skyriuje dirbantys pareigūnai prieš pareiškėją smurtavo, žemino orumą, tyčiojosi iš jo, sukėlė didelius dvasinius nežmoniškus skausmus; prieš pareiškėją neteisėtai buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai; jis buvo patalpintas į PK-9 kamerą, kurioje jį sąmoningai šaldydami kankino, surakintomis rankomis už nugaros, tuo jam sukėlė neapsakomą skausmą, pažeminimą, žalodami jo protą; netinkamai, neatsakingai pareiškėjas buvo apžiūrėtas medikės, slaugytojos, buvo apžiūrėtas 2-ame aukšte bendro naudojimo koridoriuje prie visų 10-ies pareigūnų, slaugytoja apžiūrint pareiškėją nepatikrino jo temperatūros, nepamatavo spaudimo, o tik nustatė riešų paraudimą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, su kuriais jis sieja jam padarytą neturtinę žalą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių TI direktoriaus 2013 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 25/04-199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2S-926 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, kurioje buvo konstatuota, jog faktinė aplinkybė, kad R. K. 2013 m. sausio 22 d. apie 15.50 val., atliekant visą asmens kratą, nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų, o vėliau nusirengė nuogai ir po visos asmens kratos nevykdė pareigūnų reikalavimų apsirengti bei pasiimti asmeninius daiktus, yra nustatyta nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog R. K. padarė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkte numatytų reikalavimų pažeidimą, t. y. nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų tam, kad būtų atlikta krata, o vėliau apsirengti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014 taip pat pažymėta, jog Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi R. K. skundo dėl 2013 m. kovo 12 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“ netenkino. Minėtoje Šiaulių apylinkės teismo nutartyje buvo sprendžiamas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. nutarimo „Dėl R. K. skundo atmetimo“, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šioje byloje nurodomų galimų neteisėtų pareigūnų veiksmų, teisėtumo. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių TI pareigūnai pagrįstai reikalavo, jog pareiškėjas išsirengtų iki apatinių rūbų, po to – apsirengtų, tačiau R. K. atsisakius vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, jo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, jos buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai bei buvo naudojamos tik tiek, kiek buvo reikalingos (iki nuteistojo patalpinimo į kamerą Nr. 66). Teismas pabrėžė, jog iš pateiktos filmuotos medžiagos matyti, kad smurtas prieš pareiškėją nebuvo naudojamas, jo kūno išorinę apžvalgą atlikusi medicinos darbuotoja ant pareiškėjo kūno smurto žymių nenustatė, taip pat nėra nustatyta, kad R. K. atžvilgiu buvo naudojami įžeidžiantys žodžiai ar kiti neteisėti pareigūnų veiksmai.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bylai aktualiais įsiteisėjusiais ir prejudicinius faktus nustačiusiais teismų sprendimais ir pagrįstai nekonstatavo Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją panaudojant specialiąsias priemones (Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių TI pareigūnai pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu panaudojo specialiąsias priemones – antrankius) bei neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo patikros, kratos procedūros vykdymo atlikimu, organizavimu pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių TI (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1470/2014 konstatuota, jog pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų nusirengti iki apatinių rūbų tam, kad būtų atlikta krata, o vėliau apsirengti, taigi tai, jog pareiškėjas sušalo, iš esmės buvo jo pasirinkto elgesio modelio pasekmė).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai dėsto argumentus, susijusius su specialiųjų priemonių (antrankių) panaudojimu prieš pareiškėją, teisėjų kolegija pažymi, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi, kurioje buvo spręstas klausimas dėl prokurorės nutarimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl nesutikimo su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą (Šiaulių TI Vidaus tyrimo skyriaus 2013 m. vasario 7 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 30/05-22 nurodoma, kad tyrimo metu nustatyta, jog Šiaulių TI pareigūnai, vadovaudamiesi BVK 121 straipsnio 1 dalies 2 punktu, specialiąsias priemones – antrankius, panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją) buvo atmestas) nustatyta, kad specialiosios priemonės (antrankiai) prieš pareiškėją buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai, jos buvo naudojamos tiek, kiek buvo reikalinga, iki pareiškėjo patalpinimo į kamerą Nr. 66, šių aplinkybių nėra pagrindo vertinti kitaip, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jam buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje tokių duomenų nėra, priešingai, Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo ir iš bylos duomenų matyti, jog smurtas prieš pareiškėją nebuvo naudojamas, jo kūno išorinę apžvalgą atlikusi medicinos darbuotoja ant pareiškėjo kūno smurto žymių nenustatė, kitų duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo nėra pateikta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų, susijusių su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI, pagrįstai nevertino. Specialioji teismingumo kolegija yra ne kartą nurodžiusi, kad reikalavimai, susiję su žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimu turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje P. K. prieš Lietuvos valstybę Nr. T-110/2013).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme dėl Šiaulių TI pareigūnų vartotų necenzūrinių žodžių, replikų, nepagarbių komentarų pareiškėjo atžvilgiu vedant pareiškėją 2013 m. sausio 22 d. iš Šiaulių TI kameros Nr. PK-9 į kamerą Nr. 66 ir pareiškėjo medicininės apžiūros po specialiųjų priemonių panaudojimo procedūros atlikimo metodo (pareiškėjas buvo apžiūrimas ne Sveikatos priežiūros tarnyboje, o bendrosiose patalpose bendrosios praktikos slaugytojos, komentuojant, girdint, matant ir kitiems Šiaulių TI pareigūnams). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių TI būtų buvę laikytasi teisės normų reikalavimų (Šiaulių TI 2011 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-287 patvirtintų Šiaulių TI vidaus tvarkos taisyklių 54 punkto, pagal kurį darbuotojai turi laikytis darbo etikos reikalavimų, 56 punkto, kuriame numatyta, kad Šiaulių TI turi būti vengiama triukšmo, palaikoma dalykinė darbo atmosfera, darbuotojai turi elgtis pagarbiai vieni su kitais, aptarnaujamais ir kitais asmenimis, ir 57 punkto, pagal kurį darbuotojams darbo metu draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius ir posakius; pareiškėjas bendrosios praktikos slaugytojos būtų apžiūrimas ne bendrosiose patalpose, komentuojant, matant ir girdint kitiems Šiaulių TI pareigūnams).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išaiškini, ar atsakovas pažeidė Konvencijos 1, 2 ir 3 straipsnius.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Konvencijos 2 straipsnyje numatyta, jog kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo vertinti, jog Konvencijos 1 ar 2 straipsniai būtų pažeisti.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Atsižvelgus į tai, daroma išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilusios rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, į tai, kad veiksmai nebuvo intensyvūs, jie vertintini kaip mažareikšmiai ir trumpalaikiai, sprendžia, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.). Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas dėl jo patirtos žalos kompensavimo formos.

Nors pareiškėjas nurodo, kad atsakovo dalyvavimas byloje buvo būtinas, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant atsakovo atstovui. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. informacinės pažymos, teismas nutarė bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovo atstovui ir nematė pagrindo pripažinti atsakovo atstovo dalyvavimą būtinu. Byloje yra pateikti išsamūs atsakovo atstovo paaiškinimai (atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 163–167), todėl nėra pagrindo vertinti, jog atsakovo atstovo nedalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje galėjo turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui.

Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. informacinės pažymos matyti, jog teismas nutarė prašymo dėl liudytojų V. B., R. J., V. J., L. B., E. K. ir N. P. iškvietimo į teismo posėdį netenkinti, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su nagrinėjama byla, kurias minėti liudytojai galėtų paaiškinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl liudytojų iškvietimo, taip pat jokių su byla susijusių aplinkybių, kurias jo nurodyti liudytojai galėtų paaiškinti, nenurodė, toks abstraktus nesutikimas nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjo prašymas dėl liudytojų iškvietimo buvo nepagrįstai netenkintas. Iš byloje esančio pareiškėjo 2015 m. balandžio 7 d. prašymo matyti, jog pareiškėjas prašė paskirti jam psichologinę ekspertizę, tačiau teismas šio jo prašymo netenkino. Teisėjų kolegija nevertina, jog šio pareiškėjo prašymo netenkinimas turi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. pažymos matyti, jog teismo posėdyje dalyvavo psichologė S. K., kuri nurodė, jog pareiškėjas buvo suvokus, sekė žmogų, psichozės nebuvo. Be to, byloje nagrinėjamo dalyko specifika nėra susijusi su pareiškėjo psichinės sveikatos būkle.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan