2023-05-31 Nr. AB-11328-3-61-3-03707-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-380-789/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03707-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.14.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Futbolo stadionas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Futbolo stadionas“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. S-131 (7-83/2021) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ skundo“ dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 69-119, VMI 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 69-119 „Dėl UAB „Futbolo stadionas“ (Į. K. 303007832) 2020-07-27 skundo“ ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2020 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-311 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, Inspekcija ir Kauno AVMI klaidingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 14 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pelno mokesčio įstatyme nenustatyta išlyga, kad tikslinės dotacijos lėšos, panaudotos turtui įsigyti, negali būti įtraukiamos į turto savikainą. Tikslinės dotacijos lėšos PMĮ prasme yra pajamos. Po to, kai dotacija suteikiama dotacijos gavėjui, šios lėšos tampa dotaciją gavusio asmens pajamomis ir turtu. Šių lėšų panaudojimas ūkio subjektui yra sąnaudos ir išlaidos, kaip ir nuosavų lėšų panaudojimas. Pareiškėjas teigė, kad nei Komisija, nei Inspekcija ar Kauno AVMI savo sprendimuose nenurodo įstatymo nuostatos ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, kuri numatytų išimtį dėl ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų dalies, finansuotos iš gautų dotacijos lėšų, nepripažinimo leidžiamais atskaitymais. Ilgalaikis turtas perleistas pareiškėjui mažesne verte nei to turto savikaina Lietuvos futbolo federacijoje (toliau – ir LFF). Paaiškino, jog dėl stadiono perleidimo pareiškėjui nesusidarė turto vertės padidėjimo pajamos LFF. Dėl to yra nepagrįstas Komisijos sprendime nurodytas argumentas, kad pareiškėjas negali skaičiuoti įgyto turto nusidėvėjimo nuo faktinės turto įsigijimo savikainos, nes LFF neapmokestino turto vertės padidėjimo pajamų.

3. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiami sprendimai grindžiami vieninteliu argumentu, kad PMĮ prasme turi būti remiamasi tik vieneto faktiškai patirtomis turto įsigijimo išlaidomis, apmokėtomis nuosavomis, o ne tikslinio finansavimo lėšomis. Pareiškėjo įsitikinimu, toks argumentas nėra suderinamas su PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Inspekcijos pateiktu išaiškinimu. Pareiškėjas, cituodamas PMĮ 14 straipsnio 1 dalies komentarą, pažymėjo, kad komentaro nuostatos aiškintinos taip, kad iš subsidijos lėšų įsigyto turto įsigijimo kaina yra laikoma išlaidomis, patirtomis įsigyjant turtą.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad PMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios taisykles, kaip turi būti pripažįstama (apskaičiuojama) turto įsigijimo savikaina pelno mokesčio tikslais vienetui turtą gavus kaip kapitalo įnašą, nenustato jokių išimčių, leidžiančių paneigti PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatose pateiktą turto įsigijimo kainos (išlaidų) apibrėžimą. Nėra ginčo dėl to, kad LFF įsigijo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo perduotas pareiškėjui, panaudojęs kapitalo subsidijos lėšas, todėl, pareiškėjo nuomone, turi būti vadovaujamasi PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

5. Pareiškėjas nurodė, kad LFF gautų dotacijos lėšų (ne) apmokestinimo klausimas nėra susijęs ir negali daryti įtakos turto, kuris buvo įsigytas dotacijos lėšomis, savikainai PMĮ 14 straipsnio 1 dalies prasme bei pareiškėjo teisei amortizuoti šį turtą PMĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Komisija nepagrįstai remiasi PMĮ 19 straipsnio 4 dalies nuostata, nes LFF perleido ilgalaikį turtą pareiškėjui už mažesnę kainą (vertę) nei buvo likusi nenudėvėta LFF įsigijimo kainos dalis. Kadangi ilgalaikio turto perleidimo kaina pareiškėjui yra mažesnė už iki pirmojo perleidimo nenudėvėtą turto savikainą, pareiškėjas neprivalo tęsti LFF taikytos turto nusidėvėjimo sąnaudų skaičiavimo tvarkos.

6. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybė, kaip LFF apskaitė tikslinės dotacijos lėšas, nėra susijusi su ilgalaikio turto įsigijimo savikainos skaičiavimu pareiškėjui, nes jis įsigijo ilgalaikį turtą turto vertintojo nustatyta rinkos kaina, kuri neviršija LFF turto įsigijimo savikainos. Pareiškėjas nesupranta, kokiu pagrindu buvo perskaičiuota LFF ilgalaikio turto įsigijimo savikaina arba nustatyta mažesnė ilgalaikio turto įsigijimo savikaina, nei kaina, už kurią turtas buvo perleistas pareiškėjui. Komisijos sprendime nurodyta aplinkybė, kad LFF apskaitė dotaciją po ilgalaikio turto perleidimo pareiškėjui (susiejo su kitu turtu), nedaro ir negali daryti jokios įtakos pareiškėjo teisei priskirti visą ilgalaikio turto perleidimo kainą, apmokėtą akcijomis, to ilgalaikio turto įsigijimo savikainai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriaus pozicija, aiškinant įstatymo nuostatas, nesuderinama su apmokestinimo aiškumo principu. Skundžiami sprendimai grindžiami plečiamuoju ir netiesioginiu teisės aiškinimo metodu, bandant ginčo teisiniams santykiams neteisingai taikyti teisės aktuose neegzistuojantį draudimą įtraukti į įsigyto turto savikainą išlaidas, padengtas iš subsidijos lėšų. Tai nesuderinama su mokesčių teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 9 straipsnyje, ir pareiga visus mokesčių teisės aktų prieštaravimus arba neaiškumus vertinti mokesčių mokėtojo naudai.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Komisijos sprendime konkrečiai nenurodoma, kuri PMĮ nuostata numato išimtį iš 21-ojo Verslo apskaitos standarto „Dotacijos, subsidijos“ nustatytos taisyklės, kad dotacijos lėšos įtraukiamos į turto įsigijimo savikainą bei amortizuojamos laikantis įprastinės turto įsigijimo savikainos amortizavimo tvarkos. Komisijos sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat nenustato išimties iš bendros taisyklės.

9. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, kad LFF mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie mokestiniai pažeidimai, susiję su pareiškėjui perleisto turto amortizacijos skaičiavimu, tačiau tiek Kauno AVMI sprendime, tiek patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjui perleistas turtas buvo amortizuojamas nuo faktinės to turto įsigijimo vertės, įskaitant ir to turto įsigijimui panaudotas dotacijos lėšas. LFF buvo apskaičiuotas 762 411,26 Eur perleisto turto nusidėvėjimas. Tačiau LFF, įsigijusi turtą, už kurio dalį ji sumokėjo gautomis tikslinio finansavimo lėšomis (3 863 174,67 Eur), nepatyrė išlaidų apmokėti tą dalį, todėl nemažino apmokestinamųjų pajamų nuo minėtos dalies apskaičiuotomis nusidėvėjimo sąnaudomis bei nepriskyrė jų leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais. Todėl nėra jokio pagrindo sieti pareiškėjo apskaitytą 3 327 000 Eur vertės ginčo nekilnojamąjį turtą su PMĮ 14 straipsnyje numatyta turto įsigijimo kaina, nustatoma pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais.

11. Atsakovas nurodė, kad, kadangi LFF įsigyto turto įsigijimo kainos dalis buvo apmokėta tikslinėmis finansavimo lėšomis, LFF nepatyrė išlaidų, įsigyjant ilgalaikį turtą, todėl pelno mokesčio požiūriu šio turto faktiškai įsigijimo kaina yra kaina, sumažinta ir panaudota tikslinių lėšų suma. Todėl pareiškėjo nekilnojamojo turto įsigijimo kaina, apskaičiuojant pelno mokestį, yra to turto kainos, kurią sumokėjo LFF nuosavomis lėšomis, ir to turto nusidėvėjimo sumos, priskirtos LFF ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, skirtumas.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos sprendime padaryta išvada, kad iš cituotų PMĮ nuostatų matyti, kad PMĮ prasme įstatymų leidėjas sieja pajamų ir sąnaudų pripažinimą su faktiškai uždirbtomis pajamomis ir patirtomis sąnaudomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sąnaudos turi būti realiai patirtos. Taigi Inspekcija pritaria Komisijos išvadai, kad pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, kad mokesčių administratorius plečiamai aiškina PMĮ 14 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas ir siekia nagrinėjamam ginčui netiesiogiai taikyti teisės aktuose neegzistuojantį draudimą į įsigyto turto savikainą įtraukti išlaidas, kurios buvo padengtos iš dotacijos lėšų. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas apskaitė perimtą iš akcininko LFF turtą rinkos verte, kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas, vadovaujantis PMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nelaikytina, kad 3 327 000 Eur suma (turto rinkos vertė) yra pareiškėjo patirtos turto įsigijimo išlaidos, nes faktiškai nei pareiškėjas, nei jos akcininkas LFF nepatyrė tokio dydžio išlaidų. Nenustačius fakto, kad nagrinėjamu atveju LFF realiai patyrė 3 327 000 Eur išlaidas, įsigydama šį turtą, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną nuo minėtos turto rinkos vertės buhalterinėje apskaitoje apskaitytomis ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis. Siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančių sąnaudų susidarymo faktą, būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais pagrįsti išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, realumą. Atsakovas paaiškino, jog PMĮ nuostatos sieja pelno mokesčio skaičiavimą būtent su konkretaus subjekto faktinėmis, bet ne su tariamomis išlaidomis, kurių neturėjo nei vienas subjektas. Todėl ginčo turto įsigijimo kaina, nuo kurios apskaičiuotas nusidėvėjimo sąnaudas pareiškėjas turi teisę priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, apskaičiuodamas pelno mokestį, yra turto kainos, kurią nuosavomis lėšomis sumokėjo LFF, ir to turto nusidėvėjimo sumos, priskirtos LFF ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, skirtumas.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl PMĮ 19 straipsnio 4 dalies nuostatų ir vienodo požiūrio principo pažeidimo yra nepagrįsti. Pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais turi būti remiamasi ne buhalterine, o mokestine turto likutine verte. Nors LFF apskaitoje turto nusidėvėjimas ir buhalterinė turto likutinė vertė buvo apskaityti įvertinus ir ginčo turto išlaidas, sumokėtas gautos tikslinės dotacijos lėšomis, tačiau LFF nemažino apmokestinamųjų pajamų nuo turto dalies, sumokėtos tikslinio finansavimo lėšomis, apskaičiuotomis sąnaudomis ir jų nepriskyrė leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais.

14. Dėl 21-ojo Verslo apskaitos standarto „Dotacijos, subsidijos“ nuostatų atsakovas pažymėjo, kad PMĮ 57 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad mokestinėje apskaitoje apskaitos principai ir buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja PMĮ nuostatoms, tai reiškia, kad vieneto apmokestinamasis pelnas yra apskaičiuojamas vadovaujantis PMĮ nuostatomis. Tvarkant vieneto buhalterinę apskaitą pagal nustatytus apskaitos reikalavimus, ne visos buhalterinėje apskaitoje įregistruotos sąnaudos, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Inspekcijos įsitikinimu, pareiškėjas nepagrįstai padidino turto įsigijimo kainą turto vertės padidėjimo pajamomis, kurios LFF nebuvo apmokestintos pelno mokesčiu pagal PMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas. LFF neapmokestinus turto vertės padidėjimo pajamų pelno mokesčiu, pareiškėjo gauto turto įsigijimo vertė yra ta pati, už kurią jį įsigijo LFF. LFF nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas apmokėjo tikslinio finansavimo lėšomis, todėl šio turto įsigijimo kaina turto perleidimo momentu buvo lygi faktiškai patirtoms išlaidoms ir būtent nuo šitos turto įsigijimo kainos apskaičiuotas nusidėvėjimo sąnaudas pareiškėjas turėjo teisę priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, mažinantiems pareiškėjo apmokestinamąjį pelną.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ skundą.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokestinį patikrinimą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. gegužės 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-253, kuriame nustatė, jog pareiškėjas pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nes ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskyrė apskaičiuotas nusidėvėjimo sąnaudas nuo padidintos ilgalaikio turto įsigijimo vertės, iš dalies nepatyręs su šio turto įsigijimu susijusių realių išlaidų. Atsižvelgiant į nustatytus PMĮ pažeidimus, patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina 8 433 Eur dydžio PM suma. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis, 2020 m. birželio 10 d. pateikė rašytines pastabas. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pateiktas pastabas ir patikrinimo aktą, 2020 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. (7.45)-FR0682-311 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 8 433 Eur PM, apskaičiavo 526,35 Eur PM delspinigių ir skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 843,00 Eur, PM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, 2020 m. liepos 27 d. pateikė skundą VMI. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 69-119 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. S-131(7-83/2021) patvirtino VMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 526,35 Eur PM delspinigių. Pareiškėjas, nesutikdamas su MGK sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

17. Teismas, be kita ko, nustatė, kad LFF įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą 2015 m. Ankstesniais metais įsigijimo kaina sudarė 4 248 771,70 Eur, iš jų 3 863 174,67 Eur išlaidų buvo apmokėta gauto tikslinio finansavimo (dotacijos) lėšomis ir 385 597,03 Eur LFF komercinėmis ir / ar skolintomis lėšomis. LFF buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotas (2016 m. spalio 31 d.) ginčo nekilnojamojo turto nusidėvėjimas – 762 411,26 Eur, o buhalterinė likutinė vertė – 3 486 360,44 Eur.

Vienintelė pareiškėjos akcininkė LFF 2016 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą padidinti pareiškėjos įstatinį kapitalą, visas išleistas pareiškėjos akcijas (kurių vertė 3 326 982,72 Eur) apmokant nepiniginiu įnašu – pastatu (stadionu) ir kitais statiniais, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini). LFF apmokėjo pasirašytų akcijų emisijos kainą nepiniginiu įnašu, kuris buvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo. Perduoto turto rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną (2016 m. rugpjūčio 2 d.) buvo 3 327 000 Eur. Pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. akcijų pasirašymo sutartyje Nr. 636/2016 nurodyta, kad akcininkė pasirašo 114 882 vnt. pareiškėjo paprastų vardinių nematerialių 28,96 Eur nominalios vertės akcijų emisiją, išleistą 2016 m. rugsėjo 20 d. vienintelio akcininko sprendimu nepiniginiu įnašu padidinus pareiškėjos įstatinį kapitalą nuo 2 896 Eur iki 3 329 878,72 Eur. Ši sutartis laikoma ir turto perdavimo–priėmimo aktu. Už naujai išleistas akcijas 2016 m. spalio 3 d. įgytą nekilnojamąjį turtą Pareiškėjas apskaitė buhalterinėje apskaitoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta verte, t. y. 3 327 000 Eur suma, ir, pagal PMĮ 18 straipsnio nuostatas, kitą mėnesį po įvedimo į eksploataciją (2016 m. lapkričio mėn.) pradėjo skaičiuoti nuo jos ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Tikrinto laikotarpio pelno mokesčio deklaracijose pareiškėjas priskyrė leidžiamiems atskaitymams visą buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotą minėto turto nusidėvėjimo sumą – 661 184,94 Eur (2016 m. – 50 860,38 Eur, 2017 m. – 305 162,28 Eur, 2018 m. – 305 162,28 Eur).

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo turtas buvo perduotas pareiškėjui nepatyrus turto įsigijimo išlaidų, dėl to jis nepatyrė realių sąnaudų PMĮ prasme ir neturi teisės į leidžiamus atskaitymus. Be to, LFF įsigijo nekilnojamąjį turtą, apmokėdamas jo didesnę dalį tikslinėmis finansavimo lėšomis, tačiau LFF nepriskyrė gautų tikslinių lėšų prie pajamų.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog įstatymų leidėjas aiškiai bei išsamiai apibrėžė apmokestinamosios vertės sudedamąsias dalis. Viena iš jų gali būti ir dotacija, turinti įtakos apmokestinamajai vertei, bet su tam tikromis neatsiejamai tarp savęs susijusiomis sąlygomis. Nesant vienos iš trijų sąlygų, dotacija nėra įtraukiama į apmokestinamąją vertę. Taigi, siekiant atsakyti, ar konkreti dotacija yra sudedamasis apmokestinamosios vertės komponentas, būtina konstatuoti tokios dotacijos mokėjimą pardavėjui, jos mokėjimą trečiosios šalies ir tai, ar ta dotacijos suma sudaro atlygį už prekę (paslaugą) ar jo dalį. Teismas vertino, jog Inspekcija ir Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nekilnojamojo turto įsigijimo kaina, apskaičiuojant pelno mokestį, yra turto kainos, kurią LFF apmokėjo savo pajamomis, ir to turto nusidėvėjimo sumos, priskirtos LFF ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, skirtumas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, gaudamas nekilnojamąjį turtą iš akcininko, kurį jis gavo, iš dalies apmokėdamas tikslinėmis finansavimo lėšomis, nepatyrė jokių realių išlaidų. Teismas pažymėjo, kad nepriklausomų turto vertintojų nustatyta turto rinkos vertė yra nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo reikalavimų išpildymo tikslu, o ne apmokestinimo pagal PMĮ tikslais.

20. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 21-ojo verslo apskaitos standarto „Dotacijos, subsidijos“ nustatytų taisyklių, nurodė, kad finansinę apskaitą ir pelno mokesčio apskaičiavimą reglamentuojantys teisės aktai numato skirtingas nuostatas, apskaitant ilgalaikį turtą ir skaičiuojant jo nusidėvėjimą. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos PMĮ nuostatos. Mokesčių administratorius, spręsdamas klausimą, ar atsiranda tam tikros mokestinės pasekmės, vertina šį klausimą ne vien pagal tai, kaip mokesčių mokėtojas atvaizduoja apmokestinimą galinčius sukelti veiksmus savo apskaitoje, bet pagal tai, kokias mokestines pasekmes sukelia mokesčio mokėtojo faktiškai atlikti veiksmai. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Inspekcija ir Komisija plečiamai ir neteisingai aiškino byloje taikytas PMĮ straipsnių nuostatas. Teismas vertino, kad tiek VMI, tiek MGK teisingai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias PMĮ nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad MGK, VMI ir Kauno AVMI tinkamai ir teisingai taikė teisės aktų nuostatas, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

III. 21. Apeliaciniame skunde pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Futbolo stadionas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė ir aiškino PMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pareiškėjas nesutinka, kad šios nuostatos turėtų būti aiškinamos plečiamai, remiantis teleologiniu aiškinimu, kuriuo remiantis pareiškėjui būtų užkirstas kelias pasinaudoti PMĮ nuostatomis, leidžiančiomis įtraukti į leidžiamus atskaitymus nekilnojamojo turto nusidėvėjimą pagal šio turto vertę, atliekant įnašą į pareiškėjo kapitalą. Mokesčių administratoriaus pozicija negali būti grindžiama galiojančio teisinio reglamentavimo nuostatomis, nes tai prieštarauja PMĮ 14 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatoms bei centrinio mokesčių administratoriaus pateiktam šių nuostatų komentarui bei metodinėms rekomendacijoms.

23. Pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad LFF pareiškėjui perleisto ilgalaikio turto vertė turėtų būti mažinama tikslinės dotacijos lėšų suma, kadangi LFF, pasinaudodama tiksline dotacija, realiai nepatyrė išlaidų. Pareiškėjas teigia, kad PMĮ nenumato išlygos, kad tikslinės dotacijos lėšos, panaudotos turtui įsigyti, negali būti įtraukiamos į turto įsigijimo savikainą. Pirmosios instancijos teismas, MGK, VMI ir Kauno AVMI nenurodo konkrečios įstatymo nuostatos ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės, numatančios išimtį dėl ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų dalies, finansuotos iš gautos dotacijos lėšų, nepripažinimo leidžiamais atskaitymais. Pareiškėjas nurodė, kad LFF perleido pareiškėjui ilgalaikį turtą už 3 327 000 EUR, tačiau LFF tą turtą buvo įsigijusi už 4 248 771,70 EUR, todėl, skirtingai, nei teigiama MGK Sprendime, dėl ilgalaikio turto perleidimo LFF apskritai negalėjo sudaryti ir nesusidarė jokios turto vertės padidėjimo pajamos, galinčios būti apmokestintos LFF atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad dėl stadiono perleidimo pareiškėjui nesusidarė jokios turto vertės padidėjimo pajamos LFF, MGK Sprendimo argumentas, kad pareiškėjas negali skaičiuoti įsigyto turto nusidėvėjimo nuo faktinės turto įsigijimo savikainos, nes LFF neapmokestino turto vertės padidėjimo pajamų (kurios objektyviai net negalėjo susidaryti), vertintinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, MGK ir VMI klaidingai taiko ir aiškina PMĮ 14 straipsnio 1 dalies ir PMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas.

24. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi PVMĮ 15 straipsnyje nustatytomis sąlygomis dėl dotacijos įtraukimo į apmokestinamąją vertę, nors PVMĮ 15 straipsnio nuostatos taikytinos išimtinai tik dotacijos lėšų apmokestinimo PVM tikslu. Toks klausimas nėra nagrinėjamas byloje, todėl pareiškėjui nesuprantama, kaip ir kodėl pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą minėtomis nuostatomis ir jose nustatytomis tikslinės dotacijos apmokestinimo PVM sąlygomis.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teritorinis mokesčių administratorius grindė patikrinimo akto išvadas netiesioginiu arba teleologiniu teisės aiškinimo metodu, plečiamai aiškindamas PMĮ 2 straipsnio 31 dalyje įtvirtintą sąnaudų apibrėžimą. Kauno AVMI sprendime nurodoma, kad sąnaudos turi būti realiai patirtos, o ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudų kompensavimas yra būdas, leidžiantis iš dalies padengti realiai patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Pareiškėjo nuomone, ši pozicija nėra suderinama su apmokestinimo aiškumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai būtų aiškiai apibrėžti. Asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, tačiau turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris būtų aiškus ir galėtų užtikrinti tinkamą mokesčių sumokėjimą. Akivaizdu, kad skundžiami sprendimai, grindžiami plečiamuoju ir netiesioginiu teisės aiškinimo metodu, bandant ginčo teisiniams santykiams netiesiogiai pritaikyti teisės aktuose neegzistuojantį draudimą įtraukti į įgyto turto savikainą išlaidas, kurios buvo padengtos iš subsidijos lėšų, yra nesuderinami su mokesčių teisinio reglamentavimo aiškumo reikalavimais. Pareiškėjas pastebi, kad skundžiamame sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015, neturi sąsajų su kilusiu ginču, nes teismas minimoje byloje nagrinėjo mokestinių nuostolių perkėlimo klausimą, t. y. šioje byloje nebuvo sprendžiami jokie klausimai, susiję su dotacijų ir subsidijų apmokestinimu. Pareiškėjo vertinimu, negalima remtis šia nutartimi nagrinėjamoje byloje.

26. Pareiškėjas teigia, kad jis grindė savo skundą argumentu, kad mokesčių administratorių sprendimai nesuderinami su 21-ojo Verslo apskaitos standarto „Dotacijos, subsidijos“ nuostatomis, numatančiomis galimybę priskirti turto įsigijimui skirtos dotacijos lėšas turto įsigijimo savikainai bei vėliau amortizuoti šią savikainą, laikantis įprastinės turto įsigijimo savikainos amortizavimo tvarkos. Nei MGK, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios PMĮ nuostatos, ribojančios įtraukti LFF gautas tikslinės dotacijos lėšas į pareiškėjo ilgalaikio turto įsigijimo savikainą, nepaaiškino, kodėl teismas neatsižvelgė į VMI paskelbtą komentarą ir jame pateiktą priešingą mokesčių administratoriaus poziciją dėl dotacijų ir subsidijų pripažinimo turto įsigijimo savikaina. Pareiškėjui liko neaišku, kokia konkrečiai PMĮ nuostata rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą.

27. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Inspekcija prašo jį atmesti.

28. Atsakovas, iš esmės pakartodamas faktines ginčo aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nurodo, kad nors pareiškėjas tvirtina, kad LFF mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie mokestiniai pažeidimai, susiję su pareiškėjui perleisto turto amortizacijos skaičiavimu, tiek Inspekcijos sprendime, tiek ir patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjui perleistas turtas buvo amortizuojamas nuo faktinės to turto įsigijimo vertės, įskaitant ir to turto įsigijimui panaudotas dotacijos lėšas. LFF buhalterinėje apskaitoje buvo apskaičiuotas perleisto turto nusidėvėjimas, tačiau LFF, įsigijusi turtą, už kurio dalį sumokėjo gautomis tikslinio finansavimo lėšomis, nepatyrė išlaidų tai daliai sumokėti, todėl nemažino apmokestinamųjų pajamų nuo minėtos dalies apskaičiuotomis nusidėvėjimo sąnaudomis bei nepriskyrė jų leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija, vadovaudamasi PMĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pritarė mokesčių administratoriaus padarytoms išvadoms, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai padidino turto įsigijimo kainą turto vertės padidėjimo pajamomis, kurios LFF nebuvo apmokestintos pelno mokesčiu pagal PMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas. LFF neapmokestinus turto vertės padidėjimo pajamų pelno mokesčiu, pareiškėjo gauto turto įsigijimo vertė yra ta pati, už kurią jį įsigijo LFF. LFF nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas apmokėjo tikslinio finansavimo lėšomis, t. y. faktiškai nepatirdama išlaidų, ir komercinėmis / skolintomis lėšomis, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, jog šio turto įsigijimo kaina turto perleidimo momentu buvo lygi faktiškai patirtoms išlaidoms. Pareiškėjas turėjo teisę priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, mažinantiems pareiškėjo apmokestinamąjį pelną, nuo šios turto įsigijimo kainos apskaičiuotas nusidėvėjimo sąnaudas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalies, Inspekcijos ir Kauno AVMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Byloje nustatyta, kad:

30.1. LFF 2015 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. stadioną ir kitus statinius, kurių įsigijimo kaina sudarė 4 248 771,70 Eur, iš jų 3 863 174,67 Eur buvo apmokėta gauto tikslinio finansavimo (dotacijos) lėšomis ir 385 597,03 Eur LFF komercinėmis ir / ar skolintomis lėšomis. LFF buhalterinėje apskaitoje (2016 m. spalio 31 d.) apskaičiuotas ginčo nekilnojamojo turto nusidėvėjimas – 762 411,26 Eur, o buhalterinė likutinė vertė – 3 486 360,44 Eur.

30.2. Pareiškėjo UAB “Futbolo stadionas” akcininkė LFF 2016 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą padidinti pareiškėjo įstatinį kapitalą, visas išleistas pareiškėjo akcijas, kurių vertė 3 326 982,72 Eur, apmokant nepiniginiu įnašu – pastatu (stadionu) ir kitais statiniais, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini). LFF apmokėjo pasirašytų akcijų emisijos kainą nepiniginiu įnašu, kuris buvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo. Perduoto turto rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną (2016 m. rugpjūčio 2 d.) buvo 3 327 000 Eur.

30.3. Pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. akcijų pasirašymo sutartyje Nr. 636/2016 nurodyta, kad akcininkė pasirašo 114 882 vnt. pareiškėjo paprastų vardinių nematerialių 28,96 Eur nominalios vertės akcijų emisiją, išleistą 2016 m. rugsėjo 20 d. vienintelio akcininko sprendimu nepiniginiu įnašu padidinus pareiškėjo įstatinį kapitalą nuo 2 896 Eur iki 3 329 878,72 Eur.

30.4. Už naujai išleistas akcijas 2016 m. spalio 3 d. įgytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjas apskaitė buhalterinėje apskaitoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta verte, t. y. 3 327 000 Eur suma, ir kitą mėnesį po įvedimo į eksploataciją (2016 m. lapkričio mėn.) pradėjo nuo jos skaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Pateiktose tikrinto laikotarpio pelno mokesčio deklaracijose pareiškėjas priskyrė leidžiamiems atskaitymams visą buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotą 661 184,94 Eur (2016 m. – 50 860,38 Eur, 2017 m. – 305 162,28 Eur, 2018 m. – 305 162,28 Eur) minėto turto nusidėvėjimo sumą.

30.5. Kauno AVMI nustatė, kad LFF, perleidusi nekilnojamąjį turtą pareiškėjui, neapmokestino turto vertės padidėjimo pajamų, todėl, vadovaujantis MAĮ 114 straipsnio nuostatomis, buvo inicijuotas UAB „Futbolo stadionas“ mokestinis patikrinimas, siekiant nustatyti mokestines prievoles dėl turtinio įnašo perėmimo iš LFF. Kauno AVMI atliko pareiškėjo pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio mokestinį patikrinimą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

30.6. 2020 m. gegužės 15 d. Kauno AVMI surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45)FR0680-253, kuriuo nustatė, jog pareiškėjas pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pareiškėjas, gavęs nekilnojamąjį (ilgalaikį) turtą už išleistas akcijas, nepagrįstai padidino jo įsigijimo vertę turto prieaugio pajamomis, kurių LFF nebuvo apmokestinusi pelno mokesčiu. Buvo nustatyta, kad ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai buvo priskirtos apskaičiuotos nusidėvėjimo sąnaudos nuo padidintos ilgalaikio turto įsigijimo vertės, iš dalies nepatyrus su šio turto įsigijimu susijusių realių išlaidų.

30.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI patikrinimo akto išvadomis, 2020 m. birželio 10 d. pateikė rašytines pastabas. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pateiktas pastabas ir patikrinimo aktą, 2020 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. (7.45)-FR0682-311 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 8 433 Eur PM, apskaičiavo 526,35 Eur PM delspinigių ir skyrė 10 proc. dydžio, t. y. 843,00 Eur, PM baudą.

30.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, 2020 m. liepos 27 d. pateikė skundą Inspekcijai. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 69-119 atmetė jį ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą.

30.9. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. S-131(7-83/2021) patvirtino Inspekcijos sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 526,35 Eur PM delspinigių.

30.10. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022 m. vasario 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

31. Byloje yra kilęs ginčas dėl ginčo turto įsigijimo kainos ir turto vertės, nuo kurios skaičiuotinos turto nusidėvėjimo sąnaudos, priskirtinos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Atsakovo nuomone, į ginčo turto įsigijimo kainą neįskaičiuotina tikslinio finansavimo lėšomis apmokėta turto (jo dalies) įsigijimo kaina. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas plečiamai aiškina atitinkamas PMĮ nuostatas ir nepagrįstai teigia, kad tikslinės dotacijos lėšos, panaudotos turtui įsigyti, negali būti įtrauktos į turto savikainą.

32. Pagal PMĮ 14 straipsnio 1 dalį, turto įsigijimo kaina – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu. PMĮ 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei vieneto akcijas (dalis, pajus) jo dalyvis (dalininkas, pajininkas) apmoka turtu, to turto įsigijimo kaina vienetui yra ta pati, už kurią šį turtą įsigijo dalyvis (dalininkas, pajininkas). Ši vieneto turto įsigijimo kaina gali būti didinama akcininko (dalininko, pajininko) turto vertės padidėjimo pajamų, uždirbtų iš tokio šio turto perleidimo ir įtrauktų į akcininko (dalininko, pajininko) pajamas, kurios buvo apmokestintos, suma.

33. Byloje nėra ginčo, kad LFF įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. stadioną ir kitus statinius, tikslinio finansavimo (dotacijos) lėšomis ir komercinėmis ir / ar skolintomis lėšomis. LFF, priėmusi sprendimą padidinti pareiškėjo įstatinį kapitalą, visas išleistas pareiškėjo akcijas (vertė – 3 326 982,72 Eur) apmokėjo nepiniginiu įnašu, t. y. perleisdama minėtą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo (vertė – 3 327 000 Eur).

34. Teisėjų kolegija, remdamasi PMĮ 14 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo neįskaičiuoti į ginčo turto įsigijimo kainą tikslinės dotacijos lėšų, kurias LFF panaudojo ginčo turtui įsigyti prieš perleisdamas tą turtą pareiškėjui. PMĮ įstatymo 14 straipsnyje nenumatytos išimtys, kad tikslinio finansavimo lėšos (dotacijos) nepriskirtinos išlaidoms, patirtoms įsigyjant turtą. Taigi pirmosios instancijos teismas, pritardamas MGK ir mokesčių administratoriaus padarytoms išvadoms, ginčijamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nekilnojamojo turto įsigijimo kaina, apskaičiuojant pelno mokestį, yra turto kainos, kurią LFF apmokėjo savo pajamomis, ir to turto nusidėvėjimo sumos, priskirtos LFF ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, skirtumas.

35. Pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos priskiriamos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų (PMĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ir dėl ginčo turto vertės, nuo kurios gali būti skaičiuojamos turto nusidėvėjimo sąnaudos, priskirtinos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

36. Pagal PMĮ 18 straipsnį, ilgalaikio turto įsigijimo kaina yra vienas iš rodiklių, kuriuo vadovaujamasi apskaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudas. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad pareiškėjos susiejo ginčo turto vertę, nuo kurios buvo skaičiuojamos turto nusidėvėjimo sąnaudos, priskirtinos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, su jo rinkos verte, kuri iš esmės sutapo su išleistų akcijų, kurių verte buvo padidintas pareiškėjo įstatinis kapitalas, verte. Iš esmės analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-207/2009, kurioje buvo pritarta pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad turto įsigijimo kaina turi būti skaičiuojama pagal turto rinkos vertę, kuri lygi išleistų akcijų rinkos vertei.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-602-236/2014, kurioje buvo priimta atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta 2014 m. kovo 20 d. nutartis, buvo vertinamos iš esmės kitokios faktinės aplinkybės, nei nagrinėjamoje administracinėje byloje (administracinėje byloje Nr. A-602-236/2014 akcininkas dengė nuostolius akcininkų įnašais, tačiau įstatinis kapitalas nebuvo didinamas (buvo planuota išleisti akcijas, bet planas nebuvo įgyvendintas)).

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino teisėta ir pagrįsta atsakovo poziciją, kad pareiškėjas, gavęs ginčo turtą, nepagrįstai apskaičiavo šio turto nusidėvėjimą nuo jo rinkos vertės ir nepagrįstai priskyrė jį leidžiamiems atskaitymams. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad MGK, VMI ir Kauno AVMI tinkamai ir teisingai taikė materialinės teisės normas, tinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas patenkinamas ir panaikinami ginčijami VMI ir Kauno AVMI sprendimai ir ginčijama MGK sprendimo dalis.

39. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo galutinis procesinis sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

40. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo UAB „Futbolo stadionas“ atstovas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui sumokėjo 22,50 Eur ir 13,00 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas, byloje yra duomenys, patvirtinantys pareiškėjo patirtas išlaidas, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis už skundo padavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui – 35,50 Eur (22,50 Eur + 13,00 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ skundą patenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. S-131 (7-83/2021) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Futbolo stadionas“ skundo“ dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 69-119 „Dėl UAB „Futbolo stadionas“ (Į. K. 303007832) 2020-07-27 skundo“, VMI 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 69-119 „Dėl UAB „Futbolo stadionas“ (Į. K. 303007832) 2020-07-27 skundo“ ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-311 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Futbolo stadionas“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 35,50 Eur (trisdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis