2017-03-20 Nr. AB-6262-3-61-3-05031-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1396-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05031-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) ir jo papildymu (b. l. 27), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 2 d. jam buvo skirta nuobauda – perkėlimas 1 metams į drausmės grupę, todėl jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Pasibaigus minėtos nuobaudos galiojimui, jis turėjo būti laikomas paprastosios grupės sąlygomis bei turėti teisę pasimatyti su artimaisiais. Tačiau Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama matytis su artimaisiais. Pareiškėjo manymu, tokie Lukiškių TI-K veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), o tokiu būdu jis buvo baudžiamas kankinant. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėto draudimo matytis su artimaisiais laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 15 d. jis patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo žeminamas jo orumas, jam daroma dvasinė ir psichologinė skriauda, sukeliama depresija. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems matytis su artimaisiais neprieštarauja Konstitucijai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėn. į kamerų tipo patalpas, o Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. teikimu ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. paskyrimu pareiškėjas buvo perkeltas atlikti nuobaudą iš Vilniaus PN kamerų tipo patalpų į Lukiškių TI-K. Šiame kontekste pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 86 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą; 4) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Tuo tarpu BVK 86 straipsnyje nėra numatyta pasimatymo galimybė su artimaisiais. Be to, Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jam dėl skunde nurodytų aplinkybių buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir žalos, kurią jis galėjo patirti bei prašo atlyginti, todėl toks pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 37–39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Šiame kontekste teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 28-681(11) buvo paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose.

Atlikti minėtą nuobaudą pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K. Taigi, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 15 d., pareiškėjui vis dar galiojo nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Tuo tarpu nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose reglamentuoja BVK 145 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad BVK 86 straipsnyje drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems teisė į pasimatymus nėra įtvirtinta. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui pasimatymų su artimaisiais, kol jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose, teisės aktų nepažeidė, t. y. nagrinėjamu atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, kurie yra viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas kartu akcentavo, kad jam nekyla abejonių dėl BVK 86 bei 145 straipsnių konstitucingumo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–45), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir abstraktus, priimtas neištyrus įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, o remiantis vien tik Lukiškių TI-K paaiškinimais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 50–51) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikia, jo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 15 d. jam būnant Lukiškių TI-K nebuvo suteikti pasimatymai su artimaisiais, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui vis dar galiojo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį jam buvo taikomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, pagal kurį drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems teisė į pasimatymus nėra įtvirtinta, padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui jo laikymo kamerų tipo patalpose metu pasimatymų su artimaisiais, teisės aktų nepažeidė, t. y. teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, ir sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 28-681(11) buvo paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose (b. l. 14). Atlikti minėtą nuobaudą pareiškėjas buvo perkeltas į Lukiškių TI-K (b. l. 15–16), ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad ginčo laikotarpiu jam vis dar galiojo paskirta nuobauda ir jis nebuvo priskirtinas paprastosios grupės sąlygomis laikomam nuteistajam, be to, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pagal BVK nuteistasis už pasikartojančius pažeidimus gali būti perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę iki 1 metų, o jis buvo baudžiamas ilgiau nei 1 metai.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad ši pareiškėjo akcentuojama nuobauda (perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę) buvo įtvirtinta BVK 142 straipsnio (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) 2 dalyje ir skiriama būtent paprastojoje grupėje laikomiems nuteistiesiems, o pats pareiškėjas skunde (b. l.

1) teismui nurodė, kad tokia nuobauda 1 metams jam buvo paskirta 2014 m. spalio 2 d. (skundo papildyme (b. l.

27) pareiškėjas nurodė 2014 m. spalio 1 d.). Tuo tarpu pataisos namuose būtent drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimo į kamerų tipo patalpas nuobaudą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo BVK 142 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) 1 dalies 6 punktas. Taigi, akivaizdu, kad tai yra dvi skirtingos nuobaudos, kurių taikymo sąlygos taip pat skiriasi – minėta BVK 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuobauda galėjo būti paskirta paprastosios grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, o 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta nuobauda už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą galėjo būti skiriama pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems.

Šiuo aspektu kartu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nurodyta Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 28-681(11) pareiškėjui paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose, teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikinta, o šios nuobaudos skyrimo pareiškėjui teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos ginčo dalykas. Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šiai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjui vis dar galiojo nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas.

Atitinkamai nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo BVK 145 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, o BVK 86 straipsnyje drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems teisė į pasimatymus nebuvo numatyta.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui pasimatymų su artimaisiais, kol pareiškėjui galiojo jam paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, teisės aktų nepažeidė, t. y. šiuo aspektu nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamoje byloje ginčui aktualiu aspektu taikytinų BVK 86 bei 145 straipsnių nuostatų konstitucingumo ištyrimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl minėtų BVK nuostatų galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti nurodytų nuostatų atitiktimi Konstitucijai, ir pagrindžiančių būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Šiuo aspektu papildomai akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas BVK įtvirtintas pareiškėjo teisių ribojimas (galimybės gauti pasimatymus su artimaisiais nebuvimas) buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šis ribojimas buvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas įstatyme ir buvo taikomas pareiškėjui dėl jo paties netinkamo elgesio – sistemingo, piktybiško kalinimo režimo pažeidinėjimo, dėl kurio pareiškėjas tuo metu buvo įgijęs specialų įstatyme įtvirtintą statusą, lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems nebuvo paskirtos tokios nuobaudos. Be to, toks ribojimas buvo laikinas ir taikomas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos galiojimo metu (nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekėlė ginčo, jog jam pasimatymai su artimaisiais nebuvo suteikti laikant jį paprastosios grupės sąlygomis).

Apibendrinant, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylą, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pritaria ginčijamo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti minėtomis teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius