2016-03-21 Nr. AB-6506-3-64-3-00830-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-620-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00830-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2009 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. liepos 1 d., o nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iš Alytaus pataisos namų buvo etapuojamas po savaitę ar dvi į Šiaulių tardymo izoliatorių. Buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotas apie 18–20 kv. m, su 7–8 asmenimis, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose šalta, drėgna, nuo sienų laša vanduo, pelėsis, nemalonus kvapas. Tokiose patalpose pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje, tai yra nepakeliama kiekvienam. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė jo akims, nes yra daug skaitantis ir rašantis, taip pat gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Manė, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, kuri laikė kamerose daug žmonių ir neužtikrino laikymo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą ir su jais yra susipažinęs iš nuogirdų, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeistos

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu supažindinimas su kalinamųjų teisėmis ir pareigomis buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsniu, kuriame numatyta, kad kalinamieji turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas.

Duomenų, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, įstaigoje nėra. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turėjo galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Tvirtino, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos sanitarinio mazgo pažeidimų, ar ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kaip matyti iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 30 d. pažymos Nr. 62/08-355, Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pasak atsakovo, pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl ginčo laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2009 m. rugpjūčio 17 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. gegužės 10 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, o Šiaulių TI jį prašė taikyti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skunde neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė skunde svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios, o tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis senaties terminų nenumato, todėl jo taikyti negali ir nacionaliniai teismai. Tvirtina, kad į teismą ankščiau negalėjo kreiptis dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą, o įkalinimo įstaigose su žmogaus teisių pažeidimais niekas nesupažindina.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju nėra įrodymų apie ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą, todėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo V. P. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. periodiškai jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo patirta laikant pareiškėją Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. Tačiau skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 7). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 73-81). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų ir nenurodo objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo teiginys, kad aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ar kad pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti, nesudaro jokio pagrindo vertinti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. gegužės 10 d.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė