2018-10-03 Nr. AB-17237-3-61-3-04975-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1516-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04975-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. kovo 17 d., nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. ir nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. buvo laikomas Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Ukmergės r. PK) areštinėje. Pareiškėjas areštinėje negalėjo tinkamai naudotis sanitariniu mazgu, nes nebuvo tinkamai užtikrintas jo privatumas, t. y. sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas. Be to, areštinėje budintis prižiūrėtojas kas 10–15 min. stebėjo jį pro langelį, kuris visą laiką buvo atidarytas, taip pat pro langelį pareiškėją stebėjo ir areštinėje dirbančios dvi pareigūnės moterys. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam yra padidėjusi prostata, jis vartoja vaistus. Nors Ukmergės r. PK įrengtas neseniai, tačiau žmogaus privatumas nėra užtikrintas, pažeidžiamos žmogaus teisės. Pareiškėjas dėl ligos negalėjo normaliai šlapintis, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepilnavertiškumo jausmą, dvasines kančias.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. Nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2014 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 14 (vienvietė), kurios gyvenamasis plotas buvo 8,23 kv. m. Nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 17 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 8 (dvivietė), kurios gyvenamasis plotas 11,01 kv. m ir iki 2014 m. kovo 14 d. kameroje buvo dviese, o nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 17 d. pareiškėjas kameroje buvo vienas. Nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 2 (trivietė), kurios gyvenamasis plotas 16,16 kv. m, kameroje buvo dviese, o nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su dviem asmenimis. Nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 9 (dvivietė), kurios gyvenamasis plotas 10,94 kv. m, kameroje buvo dviese. Kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų ir jo buvimo areštinėje laikotarpiu skundų ar prašymų dėl laikymo areštinėje sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės nebuvo užfiksuota. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl padažnėjusio šlapinimosi tik 2015 m. gegužės 13 d. buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojo urologo konsultacijai ir gydymui. Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinę nuolat tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus pareigūnai, kurie higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog areštinėje įrengta 15 kamerų, kiekvienoje kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios dalies atskirtas sienele; sanitariniame mazge įrengtas unitazas ir praustuvė, tiekiamas šaltas vanduo bei remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas sprendė, kad toks sanitarinių įrenginių atitvėrimas nėra pakankamas privatumo užtikrinimas.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių visišką pareiškėjo privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui Ukmergės r. PK areštinėje nebuvo užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui, kas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Ukmergės r. PK areštinėje žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis

8. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teismas atsižvelgė į tai, kad nors Ukmergės r. PK areštinėje pareiškėjo suėmimo sąlygų pažeidimai nebuvo ilgalaikiai ir žymūs, tačiau pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

9. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais neilgą laiką (18 parų), be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik trims metams po perkėlimo iš Ukmergės r. PK areštinės, nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų teikė skundus Ukmergės r. PK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Ukmergės r. PK areštinės veiksmų.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo sveikatos sutrikimais (padidėjusi prostata), teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Ukmergės r. PK areštinėje buvo laikomas 2014 metais, o dėl padažnėjusio šlapinimosi tik 2015 m. gegužės 13 d. buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojo urologo konsultacijai ir gydymui. Pažymėjo, kad duomenų, jog laikymo Ukmergės r. PK areštinėje sąlygos būtų tiesiogiai įtakojusios ar pabloginusios pareiškėjo sveikatos būklę, nėra.

11. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur suma.

III. 12. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog jis, būdamas Ukmergės PK areštinėje, negalėjo tinkamai naudotis sanitariniu mazgu, nes nebuvo užtikrintas jo privatumas. Areštinėje dirbo moterys, kurios nuolat vaikščiojo ir jį stebėdavo pro visada pravirą langelį. Pareiškėjas serga prostatos liga, todėl jis nuolat eidavo į sanitarinį mazgą. Negana to, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, t. y. nebuvo 1,5 m aukščio sienelės. Pareiškėjo nuomone, teismas į visa tai neatsižvelgė.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas slaugytojų ir jo buvimo areštinėje laikotarpiu skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės nebuvo užfiksuota.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. Š., jo teigimu, padarytos dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, jo laikymo Vilniaus AVPK, Ukmergės r. PK areštinėje laikotarpiu, priteisimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Vilniaus AVPK atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ukmergės r. PK areštinėje 18 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

21. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.)

22. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017 ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Ukmergės r. PK areštinėje sąlygomis, ir juos įvertino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei su pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo sveikatos sutrikimais (padidėjusios prostatos), vertinimu ir plačiau dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas Ukmergės r. PK buvo laikomas iš viso 21 parą, tačiau 6 iš jų kameroje jis buvo laikomas vienas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad prižiūrėtojai, tarp kurių yra ir moterų, atlieka kamerų stebėjimo kontrolę, savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Be to, iš areštinės patalpų plano (b. l. 15) matyti, jog sanitarinio mazgo patalpos, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra šalia durų, tačiau ne priešais duris. Pareiškėjas nurodydamas, kad jis pareigūnų buvo stebimas pro durų langelį, jokio realaus nutikimo nenurodė, byloje nėra duomenų, kad dėl tokių atvejų pareiškėjas būtų kreipęsis į Ukmergės r. PK administraciją. Todėl atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėją laikant Ukmergės r. PK areštinėje, 15 parų nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą, atliko klaidingą aritmetinį skaičiavimą ir nustatė, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 18 parų. Be to, pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

25. Teisėjų kolegija, vertindama ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (15 parų buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą klaidingai nustatė didesnę pažeidimo trukmę bei per didele suma įvertino pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti bloginama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė