2020-12-16 Nr. AB-23935-3-61-3-02772-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5097-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02772-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSAT) 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (21/20)-14VR „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas 2020 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (21/20)-159-256 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas dėl grąžinimo), kuriuo ji buvo įpareigota išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2020 m. balandžio 26 d. Taip pat nurodė, kad 2020 m. balandžio 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl šio sprendimo pratęsimo, minėtas sprendimas ir savanoriškas išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo pratęstas iki 2020 m. gegužės 26 d, vėliau pratęstas karantino laikotarpiui, o atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje nustatytas toleravimo laikotarpis iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. Iki tada N. D. turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau teigė, kad ji neturėjo galimybių tai padaryti.

3. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą atsakovui dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti termino pratęsimo dėl susidariusių ekstraordinarių aplinkybių. Tačiau atsakovas, pareiškėjos nuomone, neįsigilinęs į jos argumentus, Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja iškino, kad šiuo metu COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacija (duomenys neskelbtini) ženkliai pablogėjusi, lyginant su ta, kuri buvo karantino metu. Nurodė, kad nevyksta joks įprastinis reguliarus keleivių susisiekimas su (duomenys neskelbtini). Esant tokiai situacijai, pareiškėja neturėjo fizinių galimybių grįžti į (duomenys neskelbtini). Be to, grįžus į (duomenys neskelbtini), kai joje fiksuojamas vienas didžiausių koronavirusinės infekcijos susirgimų skaičius pasaulyje, pareiškėjai grėstų realus pavojus sveikatai, netgi gyvybei.

4. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nustatytų individualaus administracinio akto formai ir turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jame nebuvo nurodytas faktinis sprendimo pagrindas bei nepateiktas teisinis įvertinimas, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka, kiti privalomi rekvizitai.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. VSAT nurodė, kad 2020 m. kovo 26 d. gavo pranešimą iš Vilniaus pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus, kad 2020 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės nutarimu pareiškėjai bus panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Todėl atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjos tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka. Pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. (90 dienų). Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nuo 2020 m. sausio 17 d. gyveno Šengeno valstybėse neteisėtai, nes Šengeno valstybėse viršijo 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, todėl 2020 m. kovo 27 d., vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietę – pareiškėją, į (duomenys neskelbtini) ą 2020 m. kovo 27 d. priėmė Sprendimą dėl grąžinimo.

7. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją pasaulyje dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) pandemijos priimant sprendimą buvo nustatytas maksimalus Įstatymo leistas 30 dienų išvykimo terminas. Vėliau, atsižvelgiant į pareiškėjos 2020 m. balandžio 23 d. prašymą ir vadovaujantis įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, išvykimo terminas pratęstas iki 2020 m. gegužės 26 d.

8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. kovo 23 d. rašte Nr. D1-1486 „Dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje karantino metu“, numatyta, kad visi užsieniečiai dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, gali likti Lietuvoje karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje metu, tačiau tokie užsieniečiai privalės išvykti pasibaigus karantinui Lietuvos Respublikoje per nustatytą toleravimo laikotarpį, t. y. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24.00 val. Pareiškėja iki šio laikotarpio turėjo savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini).

9. VSAT pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje 2020 m. birželio 17 d. atšaukus karantiną buvo atnaujinami skrydžiai į kitas valstybes bei susisiekimas su kitomis valstybėmis žemės transportu, neatnaujinus įprastinių susisiekimų tarp Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini), pareiškėja turėjo galimybę išvykti į (duomenys neskelbtini) tranzitu per trečiąsias šalis.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos N. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko teisėtai turėdama Šengeno vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. (90 dienų). 2020 m. kovo 27 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl grąžinimo ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. balandžio 26 d. Atsakovas, gavęs pareiškėjos 2020 m. balandžio 23 d. prašymą, nustatė išvykimo terminą iki 2020 m. gegužės 26 d. Atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo suteiktas 2 mėnesių toleravimo laikotarpis savanoriškam išvykimui, skaičiuojant nuo karantino pabaigos, t. y. nuo 2020 m. birželio 17 d., todėl 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. šis toleravimo laikotarpis baigėsi. Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė prašymą atsakovui dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti termino pratęsimo dėl susidariusių ekstraordinarių aplinkybių. Sprendimu atsakovas atsisakė pratęsti įpareigojimo savanoriškai išvykti terminą vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi.

12. Teismas aptarė teisinį reguliavimą, susijusį su užsieniečių grąžinimu. Iš Sprendimo dėl grąžinimo turinio buvo matyti, kad atsakovas konstatavo, jog pareiškėja nuo 2020 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes viršijo 90 dienų per 180 dienų buvimo Šengeno valstybėse laikotarpį ir įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo Sprendimo dėl grąžinimo jai įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. balandžio 26 d., išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

13. Teismas akcentavo, kad Įstatyme yra numatyta galimybė terminą, per kurį užsienietis yra įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, pratęsti, tačiau bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų (Įstatymo 127 straipsnio 32 dalis). Pareiškėjos prašymu šis terminas atsakovo buvo pratęstas dar 30 dienų, t. y. iki 2020 m. gegužės 26 d., neviršijant 60 dienų bendro termino. Atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, buvo nustatytas toleravimo laikotarpis iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, taikytinas ir pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad tai buvo nurodyta ir skundžiamame Sprendime, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 11 d. prašymą pratęsti savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini) terminą iki 2020 m. rugsėjo 16 d.

14. Teismas, atsakydamas į pareiškėjos argumentą, jog atsakovo priimtas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, padarė išvadą, kad ginčijamame Sprendime yra aiškiai suformuluotas pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas, t. y. pareiškėjai atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi įpareigojimo savanoriškai išvykti bendrasis pratęsimo terminas negali viršyti 60 dienų, kad pasibaigus toleravimo laikotarpiui bus taikomos įprastinės taisyklės, kad tiems užsieniečiams, kurie po toleravimo laikotarpio pabaigos liks Lietuvos Respublikoje toliau būdami neteisėtai ir dėl kurių buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bus priimami sprendimai dėl išsiuntimo, kad gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), motyvuotas, o ta aplinkybė, kad ginčo Sprendime nenurodyta minėto administracinio akto apskundimo tvarka, buvo tik sprendimo formos trūkumas ir šis procedūrinis pažeidimas neturi ir neturėjo jokios įtakos ginčo sprendimo teisėtumui, kadangi pareiškėja suprato, kur ir kaip reikia skųstis, pareiškėją atstovavo teisės srities profesionalas – advokatas, pareiškėjos teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeista. Teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad nustatytas neesminis procedūrinis pažeidimas dėl to, jog nenurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

15. Dėl pareiškėjos skunde dėstomo argumento, kad nevyksta joks įprastinis reguliarus keleivių susisiekimas su (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja neturi fizinių galimybių grįžti į (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja iš esmės siekė išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau to padaryti negalėjo (tranzitu per kitas trečiąsias šalis ir kt.). Taigi šie pareiškėjos teiginiai teismo atmesti kaip neįrodyti.

16. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytos aplinkybės. Dėl pareiškėjos argumentų dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijos (duomenys neskelbtini) teismas pabrėžė, kad COVID-19 (koronavirusinė infekcija) plinta nepaisant valstybės sienų, tiek Lietuvos Respublikoje, tiek (duomenys neskelbtini). Byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę pareiškėjos gyvybei dėl COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) gresia pavojus labiau ar kitaip negu jai būnant Lietuvos Respublikoje.

17. Teismui konstatavus, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, kadangi VSAT nepažeidė Įstatymo reikalavimų, susijusių su savanoriško išvykimo termino pratęsimu, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 31 d.

18. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai atliko viešojo administravimo funkcijas, objektyviai vertino ginčo aplinkybes, tinkamai rėmėsi Įstatymo nuostatomis ir priėmė pagrįstą sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 19. Pareiškėja N. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą ir įpareigoti VSAT priimti naują sprendimą, pratęsiant įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 30 d.

20. Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindai remtis Įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi ir sustabdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Tokie pagrindai egzistuoja dėl to, kad šiuo metu dėl viruso COVID-19 keliamos grėsmės ir pandemijos, kelionės į (duomenys neskelbtini) valstybę yra apribotos, tai patvirtina ir viešai skelbiama informacija. Epideminė situacija (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra ypatingai pavojinga, todėl grįžimas į šią valstybę ne tik yra neįmanomas dėl objektyvių priežasčių (nevykstančių reguliarių skrydžių ir kelionių viešuoju transportu), tačiau ir kelia tiesioginę grėsmę pareiškėjos sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl COVID-19 yra nepagrįsti objektyviais ir visuotinai žinomais faktais. Nėra jokių abejonių, jog kelionės į kitas valstybes, juo labiau į (duomenys neskelbtini), yra nerekomenduotinos. Todėl griežtas Įstatymo nuostatų taikymas, neatsižvelgiant į force majeure aplinkybes, būtų neproporcingas, rodantis visišką abejingumą ekstremaliai situacijai.

21. Pareiškėja tvirtina, kad ji nevengia išvykti iš Lietuvos Respublikos, priešingai, veikdama sąžiningai ir pareigingai, tačiau atsižvelgdama į objektyvius ribojimus dėl kelionių bei sparčiai plintančio viruso keliamą grėsmę jai ir jos šeimos nariams, prašė pratęsti terminą. Pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini) susirgimų COVID-19 virusu skaičius yra itin didelis ir nepalyginamas su užsikrėtusių asmenų statistika kitose šalyse (taip pat ir Lietuvos Respublikoje), o tai patvirtina ir viešai publikuojama informacija.

22. Pareiškėjos nuomone, svarbu ir tai, jog per buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pareiškėja įkūrė verslą Lietuvoje ir jį intensyviai plėtoja. Vadinasi, šiai dienai pareiškėja atitinka visas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikti. Todėl pratęsus terminą dokumentams pateikti, būtų išvengta itin didelių nuostolių, kurie kiltų įpareigojus pareiškėją išvykti iš šalies.

23. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo sprendimu. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau atsakovas priėmė Sprendimą dėl grąžinimo, tai yra pareiškėja per nustatytą laiką privalėjo palikti Lietuvos Respubliką savarankiškai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja N. D. 2020 m. lapkričio 2 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Ginčas šioje byloje kilo dėl VSAT atsisakymo pratęsti įpareigojimą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, pratęsiant terminą pareiškėjai savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. gruodžio 31 d.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė Sprendimą dėl grąžinimo, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. balandžio 26 d. Minėtas terminas dėl COVID-19 pandemijos buvo pratęstas iki 2020 m. gegužės 26 d. ir iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. Šioje byloje skundžiamu Sprendimu buvo netenkintas pareiškėjos prašymas dar kartą pratęsti terminą iki 2020 m. rugsėjo 16 d. Teismas pabrėžė, kad Įstatyme nėra numatyta pagrindų ši terminą pratęsti. Be to, teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, nes pareiškėja nurodė abstrakčius teiginius apie COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovas priėmė pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad egzistuoja pagrindai remtis Įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi ir sustabdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Tokie pagrindai egzistuoja dėl to, kad šiuo metu dėl viruso COVID-19 keliamos grėsmės ir pandemijos, kelionės į (duomenys neskelbtini) valstybę yra apribotos, nerekomenduotinos ir rizikingos. Be to, pareiškėja buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu įkūrė verslą ir jį intensyviai plėtoja, todėl pratęsus terminą dokumentams dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti, būtų išvengta itin didelių nuostolių.

28. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. Nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) (Nutarimas negalioja nuo 2020 m. birželio 17 d.) paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną. Nutarimo 6 punkte numatyta karantino režimo trukmė yra nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 24:00 val. (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 16 d.). VSAT 2020 m. kovo 27 d., paskelbto karantino laikotarpiu, priėmė sprendimą Nr. (21/20)-159-256 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. D. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“. Sprendime dėl grąžinimo atsakovas nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. balandžio 26 d. Ginčijamu Sprendimu, priimtu 2020 m. rugpjūčio 12 d., atsakovas nurodė, kad Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje įpareigojimo savanoriškai išvykti bendras pratęsimo terminas negali viršyti 60 dienų, remiantis tuo, pareiškėjai buvo skirtas maksimalus pratęsimo terminas, kuris jau nebegali būti pratęstas. Pareiškėjai priminta, kad, atšaukus karantino režimą Lietuvos Respublikoje yra nustatytas toleravimo laikotarpis, kuris baigiasi 2020 m. rugpjūčio 17 d. 24:00 val., o pasibaigus toleravimo laikotarpiui bus taikomos įprastinės taisyklės.

30. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindai remtis Įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi ir sustabdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Tačiau, kaip tinkamai nurodė atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, pareiškėjos atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o atsakovas priėmė Sprendimą dėl grąžinimo, tai yra pareiškėja per nustatytą laiką privalėjo palikti Lietuvos Respubliką savarankiškai ir savanoriškai. Taigi, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Įstatymo 127 straipsnio 2 dalies nuostatos, kadangi nėra priimto sprendimo dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pandemijos laikotarpiu pareiškėjai galėjo būti sudėtinga įvykdyti ginčijamą sprendimą ir išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Dėl pandemijos objektyviai susiklosčiusios sąlygos, trukdančios užsieniečiui įvykdyti šalies kompetentingos institucijos ginčijamą sprendimą, yra įpareigojimų nevykdymą pateisinančios priežastys, dėl kurių užsieniečiui negali kilti neigiamų teisinių pasekmių. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai neatleidžia užsieniečio nuo pareigos vykdyti įpareigojimus elgiantis atidžiai ir rūpestingai (pagal bonus pater familias elgesio standartą), laikantis elementarių objektyvaus sąžiningo elgesio (bona fides principas) reikalavimų (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4895-415/2020). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja paskelbto karantino laikotarpiu arba pasibaigus karantinui, būtų siekusi įgyvendinti skundžiamą Sprendimą ir dėjusi pastangas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad į (duomenys neskelbtini) Kaliningrado sritį iš Lietuvos Respublikos įmanoma patekti netgi pėsčiomis, t.y. nesinaudojant tarpvalstybinio transporto rūšimis, o valstybių sienos nėra uždarytos.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas ir skrydžiai nevyko, užsieniečiai, kurie yra neteisėtai ir dėl kurių priimtas sprendimas dėl grąžinimo, bet laikotarpis savanoriškai išvykti baigėsi karantino metu, galėjo likti Lietuvos Respublikoje, tačiau tokie užsieniečiai privalėjo išvykti pasibaigus karantinui Lietuvos Respublikoje. Taigi, pasibaigus paskelbtam karantino laikotarpiui, pareiškėja privalėjo įvykdyti ginčijamą Sprendimą ir išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Be to, kaip ir nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio 2 d.

33. Pareiškėjos argumentai dėl jos vystomo verslo Lietuvos Respublikoje nėra teisiškai reikšmingi, nes jai neužkirstas kelias teisės aktų nustatyta tvarka prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pačiai esant kilmės šalyje arba vadovauti verslui nuotoliniu būdu.

34. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos N. D. (N. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius