2017-11-24 Nr. AB-21840-3-62-3-00010-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1289-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00010-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. su skundu, kurį vėliau papildė (toliau skundas ir jo papildymas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 66 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. Atsižvelgęs į tai, kad pažeidimai buvo tęstiniai ir pasikartodavo kiekvieną dieną, D. N. teigė, kad ieškinio senatis neturi būti taikoma, ir prašė įvertinti visus kalinimo įstaigos nuo 2012 m. padarytus pažeidimus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo pat atvykimo į Marijampolės PN patyrė emocinį šoką ir depresiją. Nurodė, kad Marijampolės PN karantino patalpose, kurių plotas 30 kv. m, buvo laikoma 15 asmenų, tačiau buvo tik vienas stalas, skirtas daugiausiai 6 žmonėms, o kiti turėjo valgyti ant lovos, pasidėję lėkštes ant kelių. Kadangi kameroje trūko vietos, visą laiką tekdavo sėdėti arba gulėti ant lovos.

4. D. N. nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Marijampolės PN karantino patalpos buvo vėdinamos tik pro mažai praveriamą langą. Dėl to pareiškėjas patyrė kankinimą, jam buvo sunku kvėpuoti ir tai tęsėsi visą savaitę.

5. Vėliau pareiškėjas buvo paskirtas į 21A būrį, esantį drausmės grupės pastate. Šiame būryje buvo laikomi nuteistieji, kurie kituose būriuose vartodavo narkotikus, alkoholį ar buvo izoliuoti dėl skolų. Drausmės grupės būriuose, kurie buvo atskirti tik lengvai perlipama tvora, buvo vartojami narkotikai, o pareiškėjui per prievartą teko matyti daiktų atiminėjimą iš kitų nuteistųjų ir fizinį smurtą. Prašymus pervesti į kitą būrį Marijampolės PN administracija ignoravo.

6. D. N. pažymėjo, kad 21A būryje pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas, todėl trūkdavo vietos pasivaikščioti.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN 21A būrio maždaug 20 kv. m ploto patalpos naktį būdavo užrakinamos. Žmonių jose taip pat buvo laikoma apie 20, todėl trūko ploto. Be to, patalpose buvo drėgna, šalta, langai buvo nepermatomi, todėl nepatekdavo dienos šviesa, o naktinis apšvietimas buvo silpnas, patalpose buvo tarakonų ir graužikų.

8. D. N. pažymėjo, kad duše nebuvo jokių pertvarų (kabinų), todėl buvo pažeidžiamas privatumas ir tai pareiškėjui sukeldavo didelių nepatogumų.

9. D. N. nurodė Marijampolės PN administracija palaikė nuteistųjų susiskirstymą į kastas, valgyklos pirmame aukšte patalpos buvo padalintos siena, o skirtingos kastos sėdėjo skirtingose patalpų pusėse prie atskirų stalų. Nuskriaustieji buvo nuolat žeminami kitos kastos nuteistųjų ir pareigūnų. Tai buvo baudimas kankinant.

10. Dėl netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų pareiškėjas tapo irzlus, jam sutriko miegas, prastai bendrauja su aplinkiniais, jaučia orumo pažeminimą, stresą, depresiją. Be to, Marijampolės PN 2012 m. rugsėjo 1 d. kilo riaušės, dėl kurio D. N. patyrė stiprų stresą ir baimę dėl savo gyvybės bei sveikatos.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, prašė pareiškėjos D. N. reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senatį ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN 21 būryje. 2012 m. rugpjūčio 1 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu jis buvo pervestas į 21 būrio 160,49 kv. m ploto 213 brigadą, kurioje D. N. buvo skirta gyvenamoji vieta 23,19 kv. m ploto gyvenamoje patalpoje Nr. 4. Vidutinis nuteistųjų skaičius 2013 m. buvo 52. Skaičiuojant, kad vienam asmeniui turi tekti 3.1 kv. m gyvenamojo ploto norma, galėjo būti gyvenamojoje patalpoje 51.77 nuteisti asmenys. Kitaip tariant, 52 asmenų patalpinimas nereiškė pažeidimo, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad Marijampolės PN kiemelio, kuriuo laisvai naudojosi nuteistieji, plotą sudarė 150 kv. m.

13. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN 21 būryje yra apie 150 kv. m, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“. Be to, nuteistieji gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų.

14. Marijampolės PN nurodė, kad įstaigoje esantys nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas aplinkybes. Nurodė, kad D. N. didžiąją bausmės dalį atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – Marijampolės PN direktoriaus nustatytu laiku bei tvarka.

15. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį ir 2012 m. kovo mėnesį atlikęs Marijampolės PN patikrinimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Minėtuose aktuose pažymėta, kad gyvenamos patalpos vėdinamos per langus. Marijampolės PN 21 būrio patalpose visuomenės sveikatos centro specialistų patikrinimo metu buvo matuoti dirbtinio apšvietimo koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, tikrinta maisto energetinė vertė, pelėsio, tarakonų ir graužikų buvimas, tačiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vabzdžių ir graužikų kontrolė bei naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“.

16. Marijampolės PN nuteistųjų gyvenamojoje zonoje yra sanitarinė švarykla su dušine, dezinfekcijos kamera, patalynės keitimo saugykla. Atkreipė dėmesį, kad nuteistiesiems išduodamas minkštasis inventorius neprivalo būti naujas, jo naudojimo terminas yra ilgas, o būklė priklauso nuteistųjų geranoriškumo ir saugojimo.

17. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kalbantis su pareiškėju, buvo domėtasi, ar jam tinka gyvenimo sąlygos 213 brigadoje, tačiau D. N. jokių nusiskundimų nereiškė. Jokių skundų ar pareiškimų raštu iš pareiškėjo dėl gyvenimo sąlygų 213 brigadoje taip pat nebuvo gauta.

18. Marijampolės PN teigė, kad visi nuteistieji yra lygūs, jie, suskirstyti į būrius, į valgyklą eina nustatytu laiku. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Marijampolės PN administracija ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netoleruoja. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pirmojo aukšto nuteistųjų valgyklos patalpos yra atskirtos pertvara (kolonomis) ir tai yra statinio projekto dalis.

19. Marijampolės PN nurodė, kad neturi jokių duomenų dėl D. N. moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Teigė, kad Marijampolės PN darbuotojai veikė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, deliktinė atsakomybė negali kilti.

II. 20. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo D. N. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 133 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusi pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. N. apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgęs į administracinės bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat uždarymo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir kita momento. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų, jog D. N. būtų buvusios suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo raštu ar žodžiu kreiptis į pataisos įstaigos administraciją. Kadangi skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016 m. sausio 4 d., atsakovui prašant, buvo pagrindas D. N. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. sausio 4 d., taikyti ieškinio senaties instituto trejų metų sutrumpintą terminą. Kadangi jokių svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą ieškinio senaties termino netaikyti, pareiškėjas nenurodė, teismas vertino tik D. N. kalinimo sąlygų nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. tinkamumą.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl darytina išvada, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m bendro kameros ploto. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose 21 būrio 160,49 kv. m ploto 213 brigados gyvenamojoje patalpoje Nr. 4. Vidutiniškai minėtoje brigadoje 2013 m. buvo 52 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 3,086 kv. m jos ploto. Taigi, D. N. atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 21 būryje, apie 3 mėnesius buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pareiškėjui trūko 0,014 kv. m gyvenamojo ploto.

24. Iš pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas patalpų per atveriamą langą negalėjo išvėdinti, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo ir drėgmės gyvenamosiose patalpose teismas pripažino deklaratyviais ir juos atmetė.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovas pateikė teismui Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. Pa-483, kuris patvirtina, jog 2013 m. gruodžio 3 d. 12-03 patikrintose Marijampolės PN patalpose oro temperatūra bei apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie 21 būrio 213 brigados gyvenamųjų patalpų atitiktį minėtiems reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu ar panašiu laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas D. N. argumentus dėl netinkamos kameros natūralios ir naktinės apšvietos bei oro temperatūros pripažino nepaneigtais.

26. Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN 2012 m. sausio 30 d. su UAB „Dezinfa“ sudarė paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, byloje nėra jokių duomenų, kad sutarties įsipareigojimai nebūtų vykdomi, o tai paneigia pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, siejamas su antisanitarinėmis sąlygomis dėl buitinių parazitų buvimo.

27. Atsižvelgęs į tai, kad teisės aktai lokalinio skyriaus pasivaikščiojimo kiemelių dydžių nereglamentuoja, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės PN yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, teismas D. N. argumentus dėl per mažų kiemelių atmetė.

28. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog dušo patalpose privalo būti įrengiamos atskiros kabinos, todėl pareiškėjo argumentą dėl jo privatumo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė dėl narkotikų vartojimo, daiktų atėmimo ir nuteistųjų fizinio smurto matymo bei Marijampolės PN administracijos nuteistųjų suskirstymo į kastas palaikymo tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis.

30. D. N. tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidė jo teises ir sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Be to, byloje nėra duomenų, kad D. N. buvimo Marijampolės PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės sąlygų 213 brigadoje.

31. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti Marijampolės PN 2016 m. sausio 25 d. pažyma Nr. 55/04-47 patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė, todėl sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį jo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

32. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad D. N. minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar panašia veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkančio ploto normos pažeidimai buvo nežymūs – trūko 0,014 kv. m ploto. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę bei pobūdį ir nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti D. N. orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, kad byloje nustatyti pažeidimai negali būti laikomi pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

33. Teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. D. N. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

34. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 133 Eur suma ir šią sumą jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

35. Likusius D. N. ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl, remdamasis teismų praktika, jų detaliau neanalizavo.

III. 36. Pareiškėjas D. N. pateikė apeliacinį skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai.

37. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo laikotarpį apribojo iki trejų metų iki skundo padavimo dienos ir nustatė tik teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą. Pažymi, kad jo kalinimas buvo tęstinis ir pažeidimai kartodavosi kiekvieną dieną. Be to, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino.

38. D. N. nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus bei svarbias jo nurodytas aplinkybes, motyvuodamas įrodymų nebuvimu. Pažymi, kad jeigu būtų anksčiau žinojęs savo teises, viską butų užfiksavęs dokumentuose.

39. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo aplinkybes dėl kilusių riaušių bei Marijampolės PN aplaidumo ir saugumo neužtikrinimo, dėl kurių institucija privalo atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, prašo pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41. Atsakovo atstovas paaiškina, kad pateikė atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakė į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, pateikė teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją, o kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos medžiagą, Marijampolės PN neturi. Kadangi D. N. Marijampolės PN buvo nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., atsakovas prašo ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui taikyti senaties terminą, kadangi dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui, buvo sunaikinti ir atsakovo atstovas jų negali pateikti. Be to, pareiškėjas nepasinaudojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminio ginčo nagrinėjimo galimybe.

42. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pareiškėjui priteisė 133 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti.

43. Atsakovo atstovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje šis teismas aiškiai atskyrė kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi daug didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Be to, patalpų atitikimas higienos reikalavimams yra periodiškai tikrinamas tokią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai šias normas pažeidžiančioms institucijoms laikinai arba nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pažymi, kad pastebėjęs tokius pažeidimus, D. N. turėjo teisę nedelsdamas kreiptis į atitinkamų institucijų tikrintojus, tačiau jis to nepadarė. Marijampolės PN nuomone, gyvenamojo ploto trūkumas nagrinėjamu atveju negalėjo paveikti pareiškėjo sveikatos ar psichologinės būklės.

44. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas, pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimą, bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas apie 3 mėnesius, o ploto trūkumas buvo mažesnis tik 0,014 kv. m. Administracinėje byloje nebuvo nustatyti D. N. sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN bei kad jis dėl nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl medicininės ar psichologinės pagalbos. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamų asmenų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

45. Marijampolės PN pažymi, kad D. N. nepateikė jokių įrodymų jam padarytai esminei neturtinei žalai, kurią reiktų atlyginti pinigais, pagrįsti. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir jo teises pažeidė taip, kad joms apginti pažeidimo konstatavimo fakto nepakanka.

46. Atsakovo atstovas pažymi, kad Marijampolės PN nuolat periodiškai tikrina visuomenės sveikatos centro atstovai, jie taip pat atlieka operatyvinius Marijampolės PN patalpų patikrinimus pagal nuteistųjų skundus. Pareiškėjas niekada dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės sąlygų į visuomenės sveikatos centro atstovus nesikreipė, todėl būrio, kuriame jis buvo laikomas, patikrinimai nebuvo atlikti, o neturint duomenų, negalima nustatyti, ar Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22–24 punktai buvo pažeisti. Marijampolės PN 21 būryje 2013 m. gruodžio 5 d. atlikus oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo matavimus, pažeidimų nebuvo nustatyta.

47. Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino, kad D. N., atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, buvo tris kartus per dieną nemokamai maitinamas, jam buvo suteikta nemokama gyvenamoji vieta, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos ir panašiai, todėl atsakovo atstovo nuomone, teismas, priteisdamas pareiškėjui 133 Eur neturtinei žalai atlyginti, visuomenės, kurios didžioji dalis gauna minimalią algą ar minimalias socialines išmokas, atžvilgiu pažeidė teisingumo principą.

48. Pareiškėjas D. N. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą bei jo papildymuose prašo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

49. Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškina, kad dėl pažeidimų sukeltų neigiamų pasekmių kreipėsi į psichologą, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami ir nefiksuojami.

50. D. N. taip pat nesutinka su Marijampolės PN teiginiu, kad kalinimo įstaigą periodiškai tikrina visuomenės sveikatos centro atstovai, pareiškėjui nė karto neteko matyti, kad vyko patikrinimai.

51. Pareiškėjas prašo įvertinti liudytojo M. B. paaiškinimus dėl Marijampolės PN 2012 m. rugsėjo 1 d. kilusių riaušių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 52. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

53. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų D. N. jo kalinimo metu Marijampolės PN neužtikrinimo, atlyginimo.

54. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 133 Eur neturtinei žalai atlyginti.

55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. Atsakovui prašant, D. N. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. sausio 4 d., taikė ieškinio senaties instituto trejų metų terminą; teismas vertino D. N. kalinimo sąlygų tinkamumą nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui apie 3 mėnesius teko 3,086 kv. m gyvenamojo ploto; trūko 0,014 kv. m gyvenamojo ploto iki nustatytos minimalios 3.1 kv. m ploto normos (b. l. 77).

56. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Marijampolės PN pateikė Visuomenės sveikatos centro išvadą, kad drėgmės ir apšvietos rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus 211 patalpos, o ne 213 gyvenamosios patalpos, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, D. N. argumentus dėl netinkamos kameros natūralios ir naktinės apšvietos bei oro temperatūros pripažino nepaneigtais.

57. Vertinant apelianto teiginius, kad jo kalinimas buvo tęstinis ir pažeidimai kartodavosi kiekvieną dieną, Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino jo nurodytiems pažeidimams konstatuoti, pažymėtina, kad:

57.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.);

57.2. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną;

57.3. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015);

57.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę. (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo yra pastebėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

57.5. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 straipsnis) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

58. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

59. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo aplinkybes dėl kilusių riaušių bei Marijampolės PN aplaidumo ir saugumo neužtikrinimo, nėra teisiškai reikšmingas, nes, kaip pats apeliantas nurodo, dvi valandas trukę neramumai Marijampolės PN vyko 2012 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 101), šioje byloje vertinama, ar buvo užtikrintos kalinimo sąlygos pareiškėjui tik nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir apelianto prašymas apklausti liudytoją M. B. dėl 2012 m. rugsėjo 1 d. įvykio. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius faktus pastarasis gali paliudyti ir kokią reikšmę jie gali turėti apeliantui.

60. D. N. teiginys, kad jis nesutinka su Marijampolės PN teiginiu, jog kalinimo įstaigą periodiškai tikrina Visuomenės sveikatos centro atstovai, yra paneigtas bylos medžiaga. Byloje yra trys visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti atlikus patikrinimus Marijampolės PN, skirtingais laikotarpiais (b. l. 31–41). Apelianto teiginys, kad dėl pažeidimų sukeltų neigiamų pasekmių jis kreipėsi į psichologą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, sukeltų problemų, paneigtas byloje esančia Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės M. R. 2016 m. sausio 25 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad D. N. į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjos sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 48).

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių pareiškimų ir nusiskundimų per visą laikotarpį. D. N. kalinimo metu jokių nusiskundimų, Marijampolės PN administracijai jo teiraujantis apie gyvenimo sąlygas, neišreiškė (b. l. 15).

62. Minėta, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašoma pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pareiškėjui priteisė 133 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti.

63. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinio skundo argumentą, kad 21 būrio 213 brigados gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, patikrinimai nebuvo atlikti, nes pareiškėjas neteikė jokių nusiskundimų dėl gyvenamosios patalpos, o neturint duomenų, negalima nustatyti, ar Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22–24 punktai buvo pažeisti, teisėjų kolegija:

63.1. pažymi, kad Marijampolės PN nuolat periodiškai tikrina visuomenės sveikatos centro atstovai, jie taip pat atlieka operatyvinius Marijampolės PN patalpų patikrinimus pagal nuteistųjų skundus (b. l. 31–41);

63.2. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akte nurodyta, kad Marijampolės pataisos namuose laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (b. l. 38). Analogiška išvada nurodyta ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. akte;

63.3. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-483 patvirtina, jog 2013 m. gruodžio 3 d. patikrintose Marijampolės PN įvairiose patalpose oro temperatūra bei apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

64. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo metu buvo patikrintos 211 brigadai priklausanti gyvenamoji patalpa pagal nuteistųjų skundą, kuri yra artima 213 brigados gyvenamajai patalpai, kurioje buvo pareiškėjas, tačiau ji nebuvo tikrinta, nes pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, kad ir 213 brigados gyvenamoji patalpa, kurioje buvo pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus, nurodytus šios nutarties 63.3 punkte.

65. Akcentuotina, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo tvirtinimų dėl Marijampolės PN suteikiamų galimybių būti lauke ir kitų aplinkybių, susijusių su taikomu kalinimo režimu. Taikomas režimas pareiškėjui suteikė galimybę visą dienos laiko būti už gyvenamosios patalpos ribų. Gyvenamąja patalpa nuteistieji naudojasi iš esmės tik naktį. Dienos metu jie turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį: sportuoti futbolo stadione, krepšinio aikštelėje, treniruoklių salėje, naudotis biblioteka, taip pat naudoti ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas, gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, taip pat lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas (b. l. 12–13). Visi nuteistieji gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų: Kompiuterinio raštingumo programa; Psichologinė programa „Dailės terapija“, Dvasinio ugdymo programa, Kūrybinio ugdymo programa, Gyvenimo meno programa, Sveikos gyvensenos programa ir kt. programos (b. l. 22–24).

66. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Marijampolės PN skundo teiginiais, kad dėl nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė dėl medicininės ar psichologinės pagalbos, nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą, nenustatyta, kad dėl mažareikšmio ploto trūkumo (0,014 kv. m) pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurie paveiktų jo sveikatą ar psichologinę būklę.

67. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepateikia jokių argumentų, kad dėl nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų (0,014 kv. m ploto trūkumo) jam atsirado neturtinė žala ir kad tarp minėto neteisėto veiksmo ir žalos yra priežastinis ryšys.

68. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, siejamo su gyvenamojo ploto trūkumu.

69. Atsižvelgus į tai, kad be gyvenamojo ploto normos mažareikšmio trūkumo (0.014 kv. m) bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje kitų su pareiškėjo laikymo Marijampolės PN susijusių pažeidimų nenustatyta, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra konstatavimas, jog jo teisė į gyvenamojo ploto normą nežymiai buvo pažeista. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nėra, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

70. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė padarytą pažeidimą dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo (0,014 kv. m), tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu.

71. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą išdėstyti taip: “Pripažinti, kad Marijampolės pataisos namuose nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. buvo pažeista D. N. (D. N.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui privalomą bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos plotą, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė