2K-269/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2012

Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00146-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4, 2.4.9.(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatei Audronei Matiukienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: S. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 152 straipsnio 1 dalį bei 149 straipsnio 3 dalį (2010 m. kovo 22 d., 2010 m. balandžio 5 d. ir 2010 m. balandžio 8 d. epizodai) išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu S. M. buvo nuteistas pagal BK 152 straipsnio 1 dalį 45 parų areštu, pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2010 m. kovo 22 d. veika) laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2010 m. balandžio 5 d. veika) laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2010 m. balandžio 8 d. veika) laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei iš dalies jas sudedant ir nustatyta galutinė devynerių metų dešimties dienų laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą tenkinti, gynėją, prašiusią kasacinį skundą atmesti.

n u s t a t ė :

S. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 152 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas seksualinio bendravimo, vulgariais veiksmais priekabiavo prie nuo jo priklausomos nepilnametės dukters A. M., gimusios 1995 m. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią: laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. pabaigos iki 2010 m. kovo mėn. vidurio Biržų r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, kambaryje ir pirtyje, tiksliai nenustatytu laiku du arba tris kartus per savaitę ir tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip 42 kartus, siekdamas seksualinio bendravimo prieš nepilnametės dukters A. M. valią, vulgariais veiksmais, kišdamas savo ranką nukentėjusiajai po rūbais, ranka liesdamas ir glostydamas nukentėjusiosios krūtis, kišdamas savo ranką nukentėjusiajai už kelnaičių, ranka liesdamas nukentėjusiosios sėdmenis, seksualiai priekabiavo prie nuo jo priklausomos, išlaikytinės nepilnametės dukters A. M.

Šiuo nuosprendžiu S. M. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismo nuteistas ir už tokias nusikalstamas veikas: 2010 m. kovo 22 d., apie 19.00 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, A. M. kambaryje, fiziniu ir psichiniu smurtu palaužęs nepilnametės A. M., gimusios 1995 m. (duomenys neskelbtini), pasipriešinimą bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl panaudoto smurto, smogęs ranka jai vieną smūgį į veidą bei jėga paguldęs ant lovos, prievarta nurengęs visus drabužius bei ją užgulęs, uždėjęs ranką jai ant kaklo ir grasindamas pasmaugti, jėga praskėtęs kojas ir įvesdamas varpą į makštį, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, t. y. natūraliu būdu išžagino nukentėjusiąją nepilnametę A. M.

2010 m. balandžio 5 d., apie 18.00 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, A. M. kambaryje, fiziniu ir psichiniu smurtu palaužęs nepilnametės A. M., gimusios 1995 m. (duomenys neskelbtini), pasipriešinimą bei pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl panaudoto smurto, jėga paguldęs ją ant lovos, prievarta nurengęs visus drabužius bei ją užgulęs, uždėjęs ranką jai ant kaklo ir grasindamas pasmaugti, jėga praskėtęs kojas ir įvesdamas varpą į makštį, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, t. y. natūraliu būdu išžagino nukentėjusiąją nepilnametę A. M.

2010 m. balandžio 8 d., apie 18.30 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini), savo namuose, A. M. kambaryje, fiziniu ir psichiniu smurtu palaužęs nepilnametės A. M., gimusios 1995 m. (duomenys neskelbtini), pasipriešinimą, jėga paguldęs ją ant lovos, užgulęs, grasindamas pasmaugti, jėga praskėtęs kojas ir įvesdamas varpą į makštį, lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią, t. y. natūraliu būdu išžagino nukentėjusiąją nepilnametę A. M.

Panevėžio apygardos teismas S. M. pagal BK 152 straipsnio 1 dalį bei pagal 149 straipsnio 3 dalį (dėl trijų nusikalstamų veikų) išteisino nustatęs, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 25 dalies nuostatą, nes kaltinančius parodymus nesant tam pagrindo dėl to, kad jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, laikė prioritetiniais kitų įrodymų atžvilgiu.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes padarytos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais ir visapusiškai neištirtais įrodymais (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šis teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, nevertino ir nepasisakė dėl jų dalies, išskirtinai sureikšmino nukentėjusiosios A. M. apeliacinės instancijos teisme pakeistus parodymus, akcentavo tik kaltinamąjį teisinančius įrodymus, nesiėmė priemonių iškilusiems prieštaravimams pašalinti, atmetė proceso šalių pateiktus prašymus, neatliko išsamios įrodymų analizės, nevertino jų patikimumo.

Kasatorius pažymi, kad apygardos teismas atmetė pirmosios instancijos teismo ištirtus liudytojų – socialinių darbuotojų L. M., G. G., iš dalies D. J. bei Ž. S. parodymus, juos pripažinęs išvestiniais vien dėl to, kad šios liudytojos iš dalies atpasakojo dalį nukentėjusiosios A. M. parodymų. Teismas nepagrįstai kaip neįrodančius S. M. kaltės atmetė pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus liudytojos E. P. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadą apie A. M. kraujo radimą ant jos lovos čiužinio ir paklodės, teismo medicinos specialisto išvadą apie nustatytą A. M. mergystės plėvės pažeidimą, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, suteikdamas prioritetą vienai įrodymų rūšiai prieš kitą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde pažymėta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas rėmėsi viena psichologės Ž. S. parodymų dalimi, kad jai bendraujant su A. M. kilo įtarimų, jog ši gali fantazuoti, ir nevertino kitos jos parodymų dalies, kad A. M. teikė konsultaciją gavusi informaciją dėl patirto seksualinio smurto ir iškilusių aštrių psichologinių–emocinių reakcijų. Šis teismas taip pat rėmėsi nukentėjusiosios motinos A. M. parodymais, kad 2011 m. vasario 2 d. pokalbio (kurį įrašinėjo) su ja metu duktė prisipažino turėjusi lytinių santykių su A.

M., o S. M. apkalbėjusi, ir tai, teismo manymu, akivaizdžiai rodo, kad A. M. linkusi fantazuoti. Kasatorius pažymi, kad apygardos teismas nevertino liudytojos L. M. parodymų, jog nukentėjusioji yra sakiusi, kad jai dažnai skambina mama ir prašo atsiimti parodymus. Be to, pati A. M. neneigė aplinkybių, kad 2011 m. vasario 2 d. ir kitą dieną bandė įtikinti A. papasakoti, kodėl apkaltino tėvą S. M., kas įvyko vaikų namuose. Analogiškų veiksmų ėmėsi ir S. M., iš suėmimo vietos parašęs nukentėjusiajai du laiškus. Liudytojos G.

G., L. M., nukentėjusiosios atstovė N. V. pirmosios instancijos teisme, liudytoja J. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nukentėjusioji iš motinos ir tėvo pusės jautė nuolatinį spaudimą keisti parodymus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus ir nustatytas aplinkybes privalėjo kruopščiai palyginti su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 03MS-142 išvadomis, konstatavusiomis, jog nenustatytas A. M. padidintas polinkis į įtaigumą, nenustatyta jokių atminties procesų sutrikimų, nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.

Apygardos teismas pasisakė, kad nukentėjusioji turi elgesio sutrikimų, o tai įpareigojo kruopščiai vertinti parodymus įrodymų viseto kontekste, tačiau teismas to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas prokuroro prašymo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti nukentėjusiąją dėl papildomai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo aiškios pirmojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pažeidė BPK 324 straipsnio 2 ir 6 dalyse įtvirtintas nuostatas. Kasatorius pažymi, kad tokių veiksmų būtinumas buvo pagrįstas liudytojo A.

M. parodymais apeliacinės instancijos teisme, jam patvirtinus savanoriškų lytinių santykių su A. M. buvimą vaikų namuose. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl A. M. parodymų, kad jis turi lytinių santykių patirtį, pagal kurią sprendžia, jog A. prieš tai turėjusi lytinių santykių. Šiuos A. M. parodymus patvirtino liudytojos J. K. parodymai, kad A. M. pirmiausia buvo išprievartauta patėvio, o vėliau turėjo lytinių santykių su A. M. Be to, liko neištirta aplinkybė dėl kraujo, rasto ant A. M. lovos čiužinio ir paklodės. Pagal nukentėjusiosios pirminius parodymus, liudytojo A.

M., iš dalies liudytojos J. K., A. M. parodymus, kraujo galėjo atsirasti kaip tik pirmojo S. M. prievartinio lytinio santykio metu. Apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs minėtų prieštaravimų, nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog A. M., A. M., apklausiamos kaip liudytojos, būtų davusios melagingus parodymus siekdamos S. M. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tokios išvados padarymas tik dėl nukentėjusiosios parodymų pakeitimo prieštarauja ištirtų įrodymų visumai.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teismo posėdyje

Kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, be to, nurodo, kad šio teismo padarytos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais ir visapusiškai neištirtais įrodymais, nebuvo tinkamai įvertinti bei nepasisakyta dėl dalies įrodymų, kurie buvo ištirti apeliaciniame teisme, nepašalinti prieštaravimai tarp jų ir įrodymų, nustatytų pirmosios instancijos teisme.

BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą vertinti byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių BPK XXIII skyriaus nuostatų. Vienas jų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas nuosprendyje pateikti motyvus, kodėl teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes vadovaujasi vienais įrodymais, o atmeta kitus. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, BPK 331 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, o taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 305 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės instancijos teismo atliktą šios bylos patikrinimą, pažymi, kad nors šis teismas ir deklaravo, kad vadovaujasi BPK nustatyta įrodymų vertinimo sąlyga – vertinti bylos įrodymus ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visumą, tačiau vis dėlto visus bylos duomenis, kuriais nustatė, jog S. M. yra nekaltas šioje byloje ir jį išteisino, ištyrė nesivadovaudamas BPK normose esančiomis taisyklėmis, kurios galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau taikytinos ir apeliaciniame teisme. Taigi, išnagrinėjusi bylos duomenis, teisėjų kolegija mano, kad apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendis atitinka ne visus pirmiau aptartus įstatymų reikalavimus.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas, patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje ir, be abejo, pašalinus visus prieštaravimus tarp jų ir tarp kitų byloje anksčiau nustatytų duomenų.

Iš Panevėžio apygardos Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertino ne visus byloje surinktus įrodymus. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojo A. M. ta dalis parodymų dėl lytinio santykiavimo su A. M. datos yra atmestini, nes jis apklaustas praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio ir jie prieštarauja nukentėjusios parodymams apeliacinės instancijos teisme. Tačiau ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti (T. 3, b. l. 44), kad liudytojas A.

M. išsamiai ir kelis kartus patvirtino, jog su nukentėjusiąją lytiškai santykiavo po jos atvažiavimo į vaikų namus antrą kartą; tokius jo parodymus patvirtino ir pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir dauguma liudytojų pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, todėl siekiant pašalinti šiuos esminius prieštaravimus, visiškai pagrįstas buvo prokuroro prašymas apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai dar kartą apklausti nukentėjusiąją. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs esminių prieštaravimų, pats padarė nepagrįstą bylos duomenimis išvadą dėl liudytojo A.

M. dalies parodymų atmetimo. Išteisinamajame nuosprendyje taip pat tik keliais sakiniais paminėti liudytojos J. K. parodymai, nors, kaip matyti iš jos apklausos apeliacinės instancijos teisme (T.3, b. l. 44-45), ši liudytoja buvo labai išsamiai apklausinėjama visų proceso dalyvių ir išsamiai paaiškino apie jai žinomas aplinkybes, tačiau nuosprendyje jokios jos parodymų analizės ar sugretinimo su kitų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga – nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, dėl kokios priežasties atmesti liudytojų L.

M., G. G., D. J., E. P. parodymai, dalis Ž. S. parodymų, kurie buvo išsamiai ištirti ir išanalizuoti pirmosios instancijos teisme. Nuosprendyje tik deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas S. M. kaltę išimtinai grindė tik nukentėjusiosios A. M. parodymais, išvestiniais minėtų liudytojų parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais, kurie niekaip neįrodo S. M. kaltės. Tačiau, kaip įpareigoja įstatymas, išteisinamajame nuosprendyje nėra jokių motyvuotų išvadų, kuriomis vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau nustatytus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad apylinkės teismas šioje byloje įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, vienus – kaltinančius – parodymus, nesant tam pagrindo dėl to, kad jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, laikydamas prioritetiniais kitų įrodymų atžvilgiu, pats šio straipsnio reikalavimus pažeidė, kaip tik išimtinai grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį tik dalimi įrodymų, kurie naudingi išteisinamajam, tačiau visiškai nepasisakė dėl kitų, byloje jau nustatytų įrodymų – specialistų, ekspertizės išvadų, įvykio vietos apžiūros protokolo ir kitų rašytinių įrodymų, jau nekalbant apie liudytojų parodymus dėl spaudimo nukentėjusiajai keisti parodymus (apie tai nuosprendyje neužsiminta), nors apie daugkartinius pokalbius su dukra ne kartą minėjo jos motina A.

M., kiti liudytojai (pvz. N. V.), neišsiaiškinta, kas buvo rašoma laiškuose, kuriuos išsiuntė S. M. iš įkalinimo įstaigos (toks klausimas jai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo užduotas).

Apibendrinus tai, kad išdėstyta, matyti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas iki galo neištyrus, išsamiai neišanalizavus visų byloje surinktų įrodymų, nepašalinus įrodymų prieštaravimų, neištiriant reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti byloje esančius įrodymų prieštaravimus, išsamiai ištirti bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir pateikti išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl teismas savo išvadas grindžia vienais įrodymais, o atmeta kitus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Rimantas Baumilas