e0750414-ea36-4e33-a922-2700bb49d2aa · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-295/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.,1.1.11.,1.2.14.4.             Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01329-2011-0             1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.;                          2.3.6.4.5.                           LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. kovo 22 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistiesiems L.

T., V. B.,gynėjams advokatams Valdui Burneikiui, Eleonorai Adai Unčiurienei,nuteistojo V. B. atstovei pagal įstatymÄ V. B.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros prokurorės, nuteistųjų L. T. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:L. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir nuteistas:pagal 181 straipsnio 2 dalį (dėl turto prievartavimo iÅ¡ M.

D.) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl turto prievartavimo iš M. K.) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir L. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams.Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei L.

T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. V. B. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Iš L. T. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo M. K. naudai.Iš V. B., o jam neturint pakankamai lėšų – iš civilinės atsakovės V. B., priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo M.

K. naudai. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: Panevėžio apygardos teismas L. T. ir V. B. pripažino kaltais pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (L. T. atžvilgiu – dvi nusikalstamos veikos), nustatęs, kad:Nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki spalio mėnesio pabaigos L. T., nuo 2011 m. spalio mėnesio pabaigos iki 2011 m. gruodžio mėn. 20 d. L. T. ir V. B. veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtÄ iÅ¡ M. K., o bÅ«tent: L. T. 2011 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ , Panevėžio miesto „XXX“ pagrindinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neturėdamas teisėto pagrindo, M.

K. grasindamas panaudoti fizinę prievartÄ atvirai savo naudai M. K. beveik kiekvienÄ mokslo dienÄ lenkė jam duoti tris – keturias 0,5 Lt vertės bandeles, gaunamas už dalį M. K. skirto 3,9 Litų vertės nemokamo maitinimo talonÄ , ir M. K. laikotarpyje nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio pabaigos įvykdžius reikalavimÄ ir mokykloje per savaitę nemažiau kaip tris dienas kiekvienÄ kartÄ perdavus jam po tris – keturias bandeles, gaunamas už nemokamo maitinimo talonus, savo naudai užvaldė M.

K. priklausiusį turtÄ , ne mažesnės kaip 28,5 litų vertės.Vėliau L. T. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe, spalio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, siekdami palenkti M. K. vykdyti neteisėtus L. T. reikalavimus, susitarė panaudoti fizinį smurtÄ M. K. atžvilgiu, kuris atsisakė įvykdyti L. T. nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio pradžios neteisėtÄ reikalavimÄ beveik kiekvienÄ mokslo dienÄ perduoti nemažiau kaip tris bandeles, kurių kiekvienos vertė 50 ct. Vykdydami susitarimÄ L.

T. prie Panevėžio m. XXX pagrindinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, panaudojo fizinį smurtÄ ir sudavė M. K. kumščiais nemažiau deÅ¡imt smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas tuo sukeldamas skausmÄ , o V. B. P. m. „XXX“ pagrindinėje mokykloje, pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ sudavė vienÄ smÅ«gį nukentėjusiajam M. K. į veidÄ . Å iais savo veiksmais L. T. ir V. B. įbaugino M. K. ir Å¡is iki 2011 m. lapkričio 24 d. vykdė neteisėtÄ reikalavimÄ bei kiekvienÄ mokslo dienÄ mokykloje perduodavo L.

T. už nemokamo maitinimo talonus nupirktas bandeles. Taip L. T. naudai užvaldė M. K. priklausiusį turtÄ , ne mažesnės kaip 18 litų vertės; Tęsdami savo veikÄ L. T. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pradžios iki 2011 m. gruodžio 20 d., įvairiose Panevėžio miesto vietose, L. T. ir V. B. sugalvojus mažareikÅ¡mes dingstis ir neturint teisėto pagrindo, atvirai grasindami fiziniu smurtu, o L. T. ir panaudojus fizinį smurtÄ , reikalavo iÅ¡ M.

K. pinigų, ir:2011 metų lapkričio mėnesį, tiksliau nenustatytomis dienomis, Panevėžio miesto XXX pagrindinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, L. T. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , V. B. pakvietus M. K. į tualetÄ ir jame pasilikus, tokiu bÅ«du slopinant nukentėjusiojo pasiprieÅ¡inimÄ , galimybę pabėgti, L. T. atvirai, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas M. K. susidorojimu, reikalavo pinigų, o M. K. atsisakius vykdyti jo neteisėtus reikalavimus, siekdamas priversti vykdyti jo neteisėtus reikalavimus 2011 m. lapkričio 9 d., Panevėžio miesto XXX pagrindinėje mokykloje, panaudojo fizinį smurtÄ suduodamas M.

K. kumščiu į įvairias kÅ«no vietas tuo sukeldamas fizinį skausmÄ . To pasėkoje M. K. paėmė motinai J. K. priklausančius pinigus ir laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 12 d., prie mokyklos ir mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, perdavė L. T. 400 Lt. L. T. 2011 m. gruodžio 2 d., pagal V. B. iÅ¡ anksto sugalvotÄ planÄ , paskolino M. K. 20 litų, o Å¡iam kurį laikÄ negrÄ Å¾inus Å¡ios skolos, L. T. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti fizinę prievartÄ , atvirai savo naudai vertė M.

K. atneÅ¡ti ir perduoti pinigus – 60 litų, o jų neatneÅ¡us padidino reikalavimÄ iki 120 Lt. 2011 m. gruodžio 9 d., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami ankstesniais veiksmais ir grasinimais M. K. sukelta baime, vertė M. K. įvykdyti jų atvirai, neturint teisėto pagrindo, reiÅ¡kiamus reikalavimus perduoti L. T. pinigus. V. B. palydėjus M. K. iki namų, palenkė M. K. paimti motinos J. K. mokėjimo kortelę, ir L. T. su V. B., panaudodami psichinę prievartÄ , tikslu įgyvendinti jų reiÅ¡kiamus reikalavimus perduoti pinigus, privertė M.

K., bankomate, esančiame prekybos centre „Maxima“, Klaipėdos g. 103, Panevėžys, atlikti finansinę operacijÄ , tačiau J. K. priklausančių pinigų neužvaldė, nes mokėjimo kortelė buvo užblokuota; po to L. T. ir V. B., veikdami bendrininkų grupe, mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neturėdami teisėto pagrindo atvirai grasindami panaudoti fizinį smurtÄ reikalavo pinigų, o M. K. ir toliau nesumokant reikalaujamos pinigų sumos bei vengiant susitikimo su jais, 2012 m. gruodžio 19 d., L.

T. ir V. B. pasitelkę R. D., nesuvokiantį jų nusikalstamų veiksmų pobÅ«džio, atvyko pas sportuojantį M. K. į „Sporto rÅ«mus“, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, kur V. B. stovint Å¡alia, R. D. atokiau, ir tokiu bÅ«du panaudojant psichinę prievartÄ bauginant nukentėjusįjį, reikalavo 60 litų ir grasino, kad nesumokėjus, nukentėjusysis bus iÅ¡vežtas į miÅ¡kÄ ir sumuÅ¡tas, atimtas jo telefonas. 2011 m. gruodžio 20 d., M. K. įvykdžius L. T. ir V. B. reikalavimÄ ir mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, perdavus iÅ¡ mamos J.

K. paimtus 60 litų, L. T., veikdamas bendrininkų grupe su V. B., savo naudai užvaldė 40 litų. Tęsdami nusikalstamÄ veikÄ , L. T. bei V. B. neturėdami teisėto pagrindo, grasindami fiziniu smurtu, pareikalavo dar 60 litų, ir siekdami įtikinti iÅ¡sakomų grasinimų realumu, V. B. pakvietė M. K. į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavusį prie mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžys, kur automobilio priekyje sėdint V. V. ir E. U., nežinantiems jų nusikalstamų veiksmų pobÅ«džio, L.

T. ir V. B. ant galinės sėdynės viduryje įsisodino M. K. ir panaudodami psichinę prievartÄ atvirai iÅ¡ jo reikalavo 60 litų.Tokiu bÅ«du L. T. veikdamas bendrininku grupe su V. B., laikotarpyje nuo 2011 m. spalio mėnesio pabaigos iki 2011 m. gruodžio 20 d., užvaldė nukentėjusiojo M. K. turtÄ ne mažesnės kaip 18 litų vertės ir nukentėjusiajai J. K. priklausančius pinigus – 440 litų.Be to L. T. 2011 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ , Panevėžio miesto „XXX“ pagrindinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, M.

D. grasindamas panaudoti fizinę prievartÄ atvirai savo naudai vertė M. D. beveik kiekvienÄ mokslo dienÄ duoti jam po dvi 0,5 Lt vertės bandeles, gaunamas už dalį M. D. skirto 3,9 Litų vertės nemokamo maitinimo talono. M. D. laikotarpyje nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio vykdžius reikalavimÄ ir mokykloje ne mažiau kaip po tris dienas per savaitę kiekvienÄ kartÄ perdavus L. T. ne mažiau kaip po dvi bandeles, gaunamas už nemokamo maitinimo talonus, savo naudai užvaldė M.

D. priklausiusį turtÄ , ne mažesnės kaip 31 litų vertės. O 2011 m. lapkričio mėnesį, tiksliau nenustatytu metu, M. D. nebevykdžius jo reikalavimo perduoti bandeles, L. T. Panevėžio m. XXX pagrindinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neturėdamas teisėto pagrindo, siekdamas palenkti M. D. vykdyti jo neteisėtus reikalavimus perduoti jam maisto dalį, gaunamÄ už 3,9 Litų vertės nemokamo maitinimo talonÄ , panaudojo fizinį smurtÄ ir sukeldamas skausmÄ sudavė M.

D. kumščiais nemažiau trijų smūgių į įvairias kūno vietas.Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl L. T. paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Prokurorės teigimu, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nurodė, kad, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, L. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir devyniems mėnesiams dalinio sudėjimo būdu bendrintina su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Tačiau iÅ¡ L. T. paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės atėmimo trejiems metams, matyti, kad bausmės teismo nurodytu bÅ«du subendrintos nebuvo, t.y. prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės trejiems metams nebuvo pridėta dalis bausmės, paskirtos skundžiamu teismo nuosprendžiu.Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros prokurorė apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskirtÄ jÄ laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei L.

T. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ ketveriems metams ir trims mėnesiams. Nuteistasis L. T. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės ir dėl M. K. naudai priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti dydžio. Nuteistasis, praÅ¡ydamas suÅ¡velninti jam paskirtÄ jÄ laisvės atėmimo bausmę ir paskirti jÄ atlikti atvirojoje kolonijoje, nurodo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepilnametis, jo įvykdyti nusikaltimai yra mažesnio pavojingumo.

Apeliantas praÅ¡o atsižvelgti ir į tai, kad jo motina serga sunkiomis ligomis, yra priklausoma nuo alkoholio, todėl jis, atlikdamas paskirtÄ jÄ laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje, galėtų lankytis namuose ir padėti ne tik tėvams, bet ir sergantiems seneliams. Anot L. T., nukentėjusiojo M. K. naudai priteistas civilinis ieÅ¡kinys yra per didelis, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jis lankėsi pas psichologus. Nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, kadangi apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė vien tik jį įkaltinančiais įrodymais, tuo tarpu jį teisinančius įrodymus nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis V. B. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime tuomet, kai jam buvo suteiktas liudytojo statusas.

Apklaustas liudytoju apeliantas buvo priverstas duoti save įkaltinančius parodymus. Anot nuteistojo, apygardos teismo nuosprendis yra grindžiamas nukentėjusiojo M. K. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas neištyrė ir neįvertino nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie, pasak V. B., sutampa su jo ir nukentėjusiojo M. D. byloje duotais parodymais. Taip pat apygardos teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojos J. K. byloje duotais parodymais, kadangi ji, būdama nukentėjusiojo motina, yra akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi.

Anot V. B., kyla ir abejonių, ar nepilnamečiai proceso dalyviai šioje byloje buvo apklausti laikantis BPK reikalavimų.              V. B. nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu jis pateikė savo rašytinius paaiškinimus, kurie buvo pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos ir turėjo būti tinkamai įvertinti teismo nuosprendyje.

Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis parodymų nedavė dėl, jo nuomone, Å¡aliÅ¡kų teisėsaugos institucijų pareigÅ«nų, tokiu bÅ«du įgyvendindamas savo teisę pasirinkti gynybos bÅ«dÄ .              IÅ¡ nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutÄ reglamentuojančias nuostatas ir nepagrįstai jį pripažino nusikalstamos veikos vykdytoju. Anot V. B., net ir sutikus su nuosprendžiu nustatytomis įvykio aplinkybėmis, jo veiksmai galėjo bÅ«ti kvalifikuojami nebent kaip padėjėjo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 294 straipsnio 2 dalį.

Jokių veiksmų, numatytų BK 181 straipsnio 2 dalyje, neatliko, todėl Å¡is BK straipsnis ir negalėjo bÅ«ti pritaikytas. Be to, nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad nusikalstamÄ veikÄ V. B. padarė veikdamas bendrininkų grupe.             Nuteistasis V. B. nesutinka ir su apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtosios bausmės. Nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neatsižvelgė į jo, kaip bendrininko vaidmenį, nusikalstamos veikos padaryme.

Tuo tarpu bÅ«tent Å¡i aplinkybė, anot apelianto, yra svarbi jam skirtinos bausmės individualizavimui ir pakankama jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.              Nesant V. B. kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamÄ veikÄ , nepagrįstu turėtų bÅ«ti pripažintas ir apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl nukentėjusiojo M. K. naudai priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti.              Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro apeliacinį skundÄ tenkinti; nuteistasis V.

B., jo gynėja bei atstovė pagal įstatymÄ prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti; nuteistasis L. T. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti, o nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti.             Prokurorės ir nuteistojo V. B. apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies, nuteistojo L. T. apeliacinis skundas atmetamas.                          Dėl prokuroro apeliacinio skundo. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naujÄ nusikalstamÄ veikÄ arba naujÄ nusikalstamÄ veikÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, arba naujÄ nusikalstamÄ veikÄ neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieÅ¡ terminÄ , teismas, paskyręs bausmę už naujÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , bausmes subendrina.

Skirdamas galutinę subendrintÄ bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies jas sudėti. Pagal BK 64 straipsnio 4 dalį, kai bausmės iÅ¡ dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vienÄ iÅ¡ padarytų nusikalstamų veikų, iÅ¡ dalies pridedamos Å¡velnesnės bausmės.IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad L. T. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už nusikalstamÄ veikÄ , įvykdytÄ 2010 m. gegužės 27 d., ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 1 ir 5 punktais, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 4 punktu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. T. buvo atidėtas trejiems metams. Nesuėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, 2011 metų rugsėjo mėnesį, L. T. padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias jis pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog L. T. Å¡iuo nuosprendžiu paskirtosios laisvės atėmimo bausmės su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės bendrintinos pagal BK 64 straipsnyje įtvirtintas bausmių bendrinimo taisykles, taikant dalinį bausmių sudėjimo bÅ«dÄ .

Pagal BK 64 straipsnio 3 dalį, kai bausmės iÅ¡ dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , teismai, taikydami dalinio bausmių sudėjimo bÅ«dÄ , prie griežčiausios iÅ¡ paskirtų bausmių turi pridėti bent po dalį nuo kiekvienos paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės. Teismas pats sprendžia, kokias paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus dalis pridėti prie griežčiausios iÅ¡ paskirtų bausmių, baudžiamasis įstatymas to nenurodo.

Kita vertus, bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant, kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė.Kaip jau minėta, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu L. T. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu L. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už dvi nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinkamai šešiems mėnesiams bei vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadinasi, prokurorė yra teisi teigdama, jog, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, L. T. paskirtosios bausmės turėjo bÅ«ti subendrintos prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės trejiems metams pridedant dalį Å¡velnesnių bausmių, paskirtų už nusikalstamas veikas, dėl kurių L. T. nuteistas skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu. IÅ¡ apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies, kuria L. T. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams, matyti, kad Å¡ių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir galutinę subendrintÄ bausmę nustatė netinkamai.

Todėl Å¡ioje dalyje Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas.              Dėl nuteistojo L. T. apeliacinio skundo.              Nuteistasis L. T. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, jų teisinio įvertinimo kvalifikuojant apeliantui inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, tačiau tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtÄ laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka.              Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už du sunkius, kvalifikuotus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nusikaltimus, kuriuos jis padarė bÅ«damas nepilnametis. Už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aÅ¡tuonerių metų. Už kiekvienÄ iÅ¡ L. T. inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos sankcijose numatytos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas Å¡eÅ¡iems mėnesiams bei vieneriems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams.             BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas vadovaujasi ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, kurie yra vienodi visiems nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, bet ir bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais, numatytais BK XI skyriuje.

Pagal Å¡io skyriaus BK 91 straipsnio 3 dalį teismas gali skirti nepilnamečiui terminuotÄ laisvės atėmimo bausmę, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rÅ«Å¡ies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.              Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas klausimÄ dėl apeliantui skirtinų bausmių pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, įvertino jo įvykdytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį; jo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau jau buvo tris kartus teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, iki sulaikymo mokėsi Panevėžio „XXX“ pagrindinėje mokykloje, charakterizuojamas neigiamai, Å iaulių tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojamas teigiamai, jam diagnozuotas socializuotas elgesio sutrikimas); tai, kad nustatyta viena L.

T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (turto prievartavimÄ iÅ¡ nukentėjusiojo M. K. apeliantas įvykdė veikdamas bendrininkų grupe su V. B.) ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (atlygino nukentėjusiesiems padarytÄ Å¾alÄ ). Ä®vertinęs Å¡ių aplinkybių visumÄ , pirmosios instancijos teismas L. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė gerokai mažesnius nei Å¡io BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad L. T. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra akivaizdžiai per griežtos, todėl jų švelninti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Taip pat, atsižvelgiant į apelianto ankstesnius teistumus bei jo vaidmenį vykdant skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Juolab, kad, kaip jau minėta, naujas nusikalstamas veikas L. T. įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.             Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietÄ parenka teismas, nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį.

Tai spręsdamas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ . Å iame kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarkÄ ir sÄ lygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Antai pagal Å¡io kodekso 90 straipsnio 1 dalį atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius bei nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose.

Kaip jau minėta, apeliantas nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų padarymÄ . Taigi jis nepatenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir atvirojoje kolonijoje, sÄ raÅ¡Ä .                           Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nukentėjusiajam M. K. priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Pažymėtina, kad sprendimÄ patenkinti civilinį ieÅ¡kinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys.

             Neturtinės žalos turinį apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis, o Å¡ios žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).             Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iÅ¡ L.

T. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo M. K. naudai, įvertino tiek žalÄ padariusio asmens kaltės rūšį ir formÄ , tiek apelianto nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį, įtakÄ nukentėjusiojo emocinei bÅ«senai nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jo; taip pat nuteistojo jaunÄ amžių, turtinę padėtį. Nusikalstami veiksmai M. K. atžvilgiu truko ilgÄ laiko tarpÄ , jo atžvilgiu buvo vartojamas psichinis bei fizinis smurtas, todėl jam neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala.

Neturtinės žalos atlyginimo atveju jos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio pažeidimus (fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinę depresijÄ , bendravimo galimybių sumažėjimÄ ir pan.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiojo M. K. praÅ¡omÄ priteisti civilinį ieÅ¡kinį nuo 3000 Lt iki 1000 Lt, tinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo sprendimÄ konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Priteistas neturtinės žalos dydis iÅ¡ esmės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, taip pat Å¡alies ekonominę situacijÄ , žmonių pragyvenimo lygį.              Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia L. T. dėmesį į tai, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusysis M. K. po nusikalstamos veikos padarymo lankėsi pas psichologus, nebuvo lemiama aplinkybė nustatant jam priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti dydį. Kita vertus, nukentėjusioji J.

K. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad po nusikalstamos veikos padarymo, jos sūnaus psichinė sveikata pablogėjo, dėl ko jis nuolat lankosi pas psichologus (4 t. 27 b.l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į M. K. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos trukmę, pobūdį bei į jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad tiek nusikaltimo metu, tiek po jo, jis jautė nuolatinę baimę, konstatuoja, kad netikėti pirmiau nurodytais J. K. parodymais nėra jokio pagrindo. Juolab, nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais sumažinti M.

K. naudai priteisto civilinio ieÅ¡kinio neturtinei žalai atlyginti dydį.                                           Dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindÄ jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kaip turto prievartavimÄ panaudojant fizinį smurtÄ . BendrÄ sias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui.

Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai. Išanalizavus apeliacinio skundo argumentus ir palyginus juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, pateiktu jų vertinimu bei išvadomis, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais dėl apygardos teismo neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo bei prioritetinio vienų įrodymų vertinimo prieš kitus.

Visus apeliaciniame skunde ginčijamus ir savaip (subjektyviai) vertinamus įrodymus pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo, palygino vienus su kitais, patikrino jų patikimumÄ ir pateikė atitinkamas motyvuotas iÅ¡vadas dėl jų vertinimo bei faktinių bylos aplinkybių įrodytumo. Skirtingai nei teigia nuteistasis V. B., nukentėjusiųjų M. K. ir J. K. parodymai buvo įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, nenutylint jokių esminių jų parodymų detalių ir neteikiant prioriteto, taigi Å¡iuo aspektu įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų teismas nepažeidė.

Nuteistojo V. B. kaltė padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ grindžiama ikiteisminio tyrimo surinktais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų duomenų visetu – nuteistojo L. T., nukentėjusiųjų M. K. ir J. K., liudytojų R. D., M. V., V. V. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kitais raÅ¡ytiniais bylos įrodymais, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

Nukentėjusysis nepilnametis M. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keletÄ kartų, tarp jų du kartus pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (1 t. 78-82, 94- 96b.l.). Å ių ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktų apklausų metu dalyvavo nukentėjusiojo M. K. atstovė pagal įstatymÄ J. K., valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė M. M., prokurorė; taip pat buvo sudarytos sÄ lygos apklausoje dalyvauti įtariamajam L. T. bei jo gynėjui. Taigi, prieÅ¡ingai nei tvirtina apeliantas, apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį BPK 186 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo.

Pažymėtina ir tai, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent dėl to vienas iš bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų duomenų rinkimo būdų yra BPK 186 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausa. BPK 276 straipsnio 1 dalyje išvardinti atvejai, kuomet kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi nepilnamečio M. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie buvo iÅ¡tirti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu nukentėjusysis M. K. davė vienodus ir iÅ¡samius parodymus apie tai, kad jam mokantis „XXX“ pagrindinėje mokykloje, kartu besimokantis L. T. ėmė iÅ¡ jo reikalauti jam priklausančias bandeles, o vėliau reikalavo perduoti ir pinigus.

IÅ¡ pradžių L. T. liepė jam perduoti 50 Lt, vėliau jau pareikalavo 100 Lt. Nukentėjusiajam nevykdant reikalavimo, L. T. pagrasino panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtÄ , todėl M. K. paėmė iÅ¡ motinos banko sÄ skaitos 100 Lt ir perdavė Å¡iuos pinigus L. T.. Po kurio laiko Å¡is vėl pareikalavo 100 Lt ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtÄ , iÅ¡vežti į miÅ¡kÄ , vertė juos perduoti. IÅ¡sigandęs grasinimų, nukentėjusysis L. T. reikalavimÄ perduoti 100 Lt įvykdė. Po kurio laiko, bendraudamas su bendraklasiu V.

B., M. K. neigiamai atsiliepė apie L. T.. V. B. apie tokį pokalbį papasakojus L. T., Å¡is nusivedė nukentėjusįjį į mokyklos tualetÄ ir grasindamas fiziniu smurtu, nurodė atneÅ¡ti dar 100 Lt. 2011 m. gruodžio 2 d. M. K. pasiskolino iÅ¡ L. T. 20 Lt ir, jo nurodymu, po kurio laiko grÄ Å¾ino tris kartus didesnę pinigų sumÄ â€“ 60 Lt. Nukentėjusysis patvirtino, kad tuomet, kai L. T. reikalaudavo pinigų ir grasindavo fiziniu smurtu, neretai Å¡alia jo bÅ«davo ir V. B., kuris taip pat iÅ¡sakydavo grasinimus M.

K. atžvilgiu, nurodydavo perduoti reikalaujamus pinigus L. T., vienÄ kartÄ V. B. mokyklos tualete jam yra sudavęs kumščiu į veidÄ . Taigi pirmiau aptartais nukentėjusiojo M. K. parodymais nustatyta, kad nuteistojo V. B. vaidmuo ilgÄ laiko tarpÄ bauginant nukentėjusįjį ir prievartaujant iÅ¡ jo turtÄ , nebuvo pasyvus; prieÅ¡ingai, jis bÅ«davo su L. T., pats tiesiogiai iÅ¡sakydavo grasinimus ir reikalavimus nukentėjusiajam, o vienÄ kartÄ , siekdamas pademonstruoti savo ir L. T. grasinimų realumÄ , sudavė kumščiu M.

K. į veidÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie sutampa su kitais bylos duomenimis. Liudytojas R. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kartÄ , papraÅ¡ytas V. B., jis ėjo kartu su juo į sporto salę. Toje sporto salėje tuo metu buvo M. K., su kuriuo V. B. norėjo pakalbėti ir prašė, kad, jeigu M. K. imtų bėgti, liudytojas jį sulaikytų (4 t. 29 b.l.). Liudytojai V. V. ir E. U. savo parodymuose patvirtino, kad kartÄ jie dalyvavo M. K., V.

B. ir L. T. susitikime, kurio metu pastarieji grasindami reikalavo iÅ¡ M. K. grÄ Å¾inti 60 Lt dydžio skolÄ (4 t. 30-31 b.l.). Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi ir byloje esančiais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, vykę tarp nuteistųjų L. T. ir V. B. bei kitų asmenų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡ių telefoninių pokalbių bei trumpųjų SMS žinučių turinys leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , jog V.

B. aktyviai ragino L. T. reikalauti iÅ¡ M. K. pinigų, organizavo pastarųjų susitikimus, kartu su L. T. aptarė galimus M. K. įbauginimo bÅ«dus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors apeliantas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme naudojosi savo teise atsisakyti duoti parodymus, apeliacinės instancijos teisme jis parodymus duoti sutiko ir pripažino, kad kartu su L. T. reikalavo iÅ¡ M. K. grÄ Å¾inti 60 Lt, apie tai su juo kalbėjo ir automobilyje, kuriame buvo liudytojai V.

V. bei E. U.. Taip pat kartu su L. T. buvo nusivedę M. K. į mokyklos tualetÄ , kur taip pat nurodė perduoti pinigus. Apeliantas patvirtino ir tai, kad vienÄ kartÄ , papraÅ¡ytas L. T., sudavė nukentėjusiajam smÅ«gį kumščiu į veidÄ . Nuteistasis teigė supratęs, kad jis bendrais su L. T. veiksmais baugino M. K.. Pažymėtina ir tai, kad nors nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis liudytoju apklausto V. B. byloje duotais parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo parodymuose apeliacinės instancijos teisme nuteistasis patvirtino, kad Å¡ie apeliaciniame skunde ginčijami parodymai yra teisingi.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Vienas iš įrodymų šaltinių yra kaltinamojo parodymai, kurių gavimo tvarka reglamentuota BPK 272 straipsnyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistajam V. B. pasiūlius duoti parodymus, jis šia savo teise nepasinaudojo, tik perskaitė savo užrašus, kurie buvo pridėti prie bylos medžiagos (4 t. 36 b.l.).

Baudžiamojo proceso įstatyme iÅ¡ esmės nėra sureglamentuota, ar kaltinamasis gali duoti parodymus remdamasis užraÅ¡ais. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡sakytÄ pozicijÄ , jog tokiais atvejais bylÄ nagrinėjantis teismas teisės spragas gali užpildyti ad hoc, naudodamasis teisės analogija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas), teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡ioje situacija taikytinos BPK 281 straipsnio nuostatos. Pagal Å¡io straipsnio 1 dalį, liudytojas, duodamas parodymus, gali naudotis užraÅ¡ais tais atvejais, kai parodymai susiję su kokiais nors skaičiais ir kitokiais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti.

Šiuos užrašus teisiamojo posėdžio pirmininko ar nagrinėjimo teisme dalyvių reikalavimu liudytojas turi pateikti jiems susipažinti. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta ir tai, kad liudytojui leidžiama perskaityti tik tuos turimus dokumentus, kurie susiję su jo teisiamajame posėdyje duotas parodymais. Pagal BPK 272 straipsnio 2 dalies nuostatas, kaltinamojo apklausa susideda iš dviejų etapų – iš laisvo pasakojimo bei atsakymų į užduotus klausimus. Taigi remiantis pirmiau minėtais baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais, nuteistojo V.

B. raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai, kuriuos jis perskaitė teisiamajame posėdyje prieÅ¡ tai atsisakęs duoti parodymus įprastine, BPK 272 straipsnyje numatyta tvarka, negali bÅ«ti prilyginami kaltinamojo parodymams ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitÄ asmenį perduoti turtÄ , suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobÅ«džio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieÅ¡ nukentėjusįjį ar kitÄ asmenį panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokiÄ psichinę prievartÄ .

Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtÄ panaudojo fizinį smurtÄ , atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtÄ arba kitokiu bÅ«du padarė jam didelės turtinės žalos. BK 181 straipsnio 1 dalyje vartojama psichinės prievartos samprata gali bÅ«ti apibrėžta kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Psichinė prievarta gali pasireikÅ¡ti įvairiais grasinimais prieÅ¡ nukentėjusįjį ar kitÄ asmenį – grasinimu panaudoti fizinį smurtÄ , grasinimu sunaikinti ar sugadinti turtÄ , grasinimu paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, kitokios psichinės prievartos panaudojimu.

Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad V. B., veikdamas bendrininkų grupe su L. T., ilgÄ laiko tarpÄ , grasindamas fiziniu susidorojimu bei panaudodamas fizinį smurtÄ , baugino nukentėjusįjį M. K., siekdamas priversti jį perduoti turtÄ â€“ bandeles bei pinigus, leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad V. B. realizavo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir nėra jokio pagrindo V.

B. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavaliÅ¡kas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kai asmuo įgyvendina turimÄ subjektinę teisę sÄ moningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavaliÅ¡kai, o kai toks savavaliÅ¡kas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę už savavaldžiavimÄ .

Taigi kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, bÅ«tina nustatyti, kad kaltininkas, nors ir neteisėtu bÅ«du, tačiau realizavo savo tikrÄ ar tariamÄ teisę. Pastaroji aplinkybė Å¡ioje byloje nenustatyta. Nors, iÅ¡ tiesų, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis M. K. buvo pasiskolinęs iÅ¡ L. T. 20 Lt, kurių grÄ Å¾inimo vėliau reikalavo nuteistieji. Kita vertus, byloje surinktais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės – tai, jog iÅ¡ nukentėjusiojo buvo reikalaujama grÄ Å¾inti tris kartus didesnę už pasiskolintÄ jÄ pinigų sumÄ ; tai, kad dar prieÅ¡ Å¡ios pinigų sumos pasiskolinimÄ nukentėjusysis L.

T. ir V. B. buvo verčiamas perduoti bandeles bei pinigus; taip pat byloje esančių nuteistųjų tarpusavio telefoninių pokalbių turinys leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad veikdami bendrai, V. B. ir L. T. 20 Lt M. K. paskolino turėdami tyčiÄ tai panaudoti kaip pretekstÄ ateityje neteisėtai reikalauti grÄ Å¾inti gerokai didesnę pinigų sumÄ ir tokiu bÅ«du tęsti anksčiau pradėtÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuri atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nuteistojo V. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį.Objektyviais bylos duomenimis paneigiami ir apelianto argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pripažįstant, kad jis bendrininkų grupės veikloje veikė kaip vykdytojas. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ (BK 24 straipsnio 1 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamÄ veikÄ padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju laikomas asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamÄ veikÄ duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba Å¡alindamas kliÅ«tis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iÅ¡ anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, Å¡ios veikos pėdsakus ar nusikalstamu bÅ«du įgytus daiktus, taip pat asmuo, iÅ¡ anksto pažadėjęs realizuoti iÅ¡ nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis).

Å ioje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. B. ne tik bÅ«davo kartu su L. T. pastarajam reikalaujant iÅ¡ M. K. perduoti pinigus, tokiu bÅ«du bendrais veiksmais baugindami nukentėjusįjį, bet ir pats tiesiogiai ne kartÄ iÅ¡sakė reikalavimus, grasinimus bei panaudojo fizinį smurtÄ . Kaip jau minėta, tokios aplinkybės nustatytos iÅ¡samiai iÅ¡tyrus bei įvertinus byloje surinktų įrodymų visumÄ . Taigi V. B. pats tiesiogiai realizavo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, bendrais veiksmais su L.

T. siekė įbauginti nukentėjusįjį, todėl jis pagrįstai pripažintas vykdytoju. Ä®vertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas nuteistojo V. B. nusikalstamus veiksmus baudžiamÄ jį įstatymÄ pritaikė tinkamai. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamÄ veikÄ , bet ir jÄ padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes.

Skirdami bausmes teismai turi vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), nepilnamečiams skirtÄ baudžiamosios atsakomybės formÄ reglamentuojančios nuostatomis (BK 80, 82, 91, 92 straipsniai), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. V. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal 181 straipsnio 1 dalį. Å io BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę iki aÅ¡tuonerių metų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, jo vaidmenį bendrininkų grupėje, taip pat asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas nebuvo, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam diagnozuoti miÅ¡rÅ«s elgesio sutrikimai, mokyklos administracijos iÅ¡duotose charakteristikose apibÅ«dinamas neigiamai, nesilaiko paskirtos kardomosios priemonės sÄ lygų), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o V.

B. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas bendrininkų grupe, V. B. už šį nusikaltimÄ paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Å ia prasme pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ veikÄ , sankcijÄ . Juolab, kad byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindÄ BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad individualizuojant bausmę asmeniui, kuris nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas nepilnamečiu, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes kaip įmanoma labiau individualizuoti skiriamÄ bausmę, atsižvelgiant į tokio asmens socializacijos ir integracijos galimybes. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Baudžiamajame įstatyme įtvirtindamas specifinę, nepilnamečiams skirtÄ baudžiamosios atsakomybės formÄ , siekė sudaryti galimybę teismams kaip įmanoma labiau individualizuoti taikytinÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę nepilnamečiui ar jaunam pilnamečiui, atsižvelgiant į jo fizinę, psichinę bei socialinę brandÄ , taip pat užtikrinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintÄ reikalavimÄ kiekvienoje srityje, taip pat ir teisingumo vykdymo, jeigu tai susiję su nepilnamečiu asmeniu, visais atvejais paisyti ir jo interesų.

Å iame kontekste paminėtini ir kiti tarptautiniai dokumentai, kaip antai Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės), Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės), Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos rekomendacija „Nepilnamečių justicijos administravimas“, Europos Tarybos M. K. rekomendacija „Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumÄ â€œ, kuriuose įtvirtintos principinė nuostata, kad nepilnamečių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn forma turi skirtis nuo suaugusiesiems taikomos baudžiamosios atsakomybės formos ir visais atvejais, kai tai įmanoma pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos alternatyvios galimybės laisvės atėmimo bausmei.             Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vienÄ ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų, jeigu nusprendžia, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Å ioje byloje nustatyta, kad V. B. tiek skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo, tiek Å¡iuo metu yra nepilnametis. IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantui diagnozuoti miÅ¡rus elgesio ir emocijų sutrikimas (2 t. 34 b.l.). Nors V. B. anksčiau jau buvo stojęs prieÅ¡ teismÄ , tačiau jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taigi, laikytina, kad jis teisiamas pirmÄ kartÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ios aplinkybės yra pakankamas pagrindas iÅ¡vadai, kad V. B. atžvilgiu gali bÅ«ti taikomos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės vykdymo atidėjimÄ nepilnamečiams.

Atsižvelgiant į V. B. itin jaunÄ amžių, tai, kad jis teisiamas pirmÄ kartÄ , manytina, kad bausmės tikslai ir kiti nepilnamečių baudžiamajai justicijai keliami tikslai bus pasiekti atidėjus apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ ir paskyrus atitinkamas, įvykdytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei proporcingas, auklėjamojo poveikio priemones.             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalie 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,              n u s p r e n d ž i a:

                          Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti.             Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, L. T. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) paskirtÄ jÄ subendrintÄ vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintÄ bausmę L.

T. paskirti laisvės atėmimÄ trejiems metams ir keturiems mėnesiams.              Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, V. B. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtos vienerių metų ir Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti trejiems metams.              Vadovaujantis BK 92 straipsnio 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, 85 straipsniu, 87 straipsniu, paskirti V. B. auklėjamojo poveikio priemones – nemokamus auklėjamojo pobÅ«džio darbus ir elgesio apribojimÄ .

             Įpareigoti V. B. per Å¡eÅ¡is mėnesius nuo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nemokamai iÅ¡dirbti 30 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinėse įstaigose bei organizacijose.             Įpareigoti V. B. Å¡eÅ¡is mėnesius nuo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 22 val. iki 6.00 val. bÅ«ti namuose (Kauno g. 52, Panevėžys), tęsti mokslÄ ; uždrausti V.

B. be auklėjamosios priemonės vykdymÄ prižiÅ«rinčios institucijos žinios keisti gyvenamÄ jÄ vietÄ .              Vadovaujantis BK 66 straipsniui, V. B. į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laikÄ Ä¯skaityti suėmime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. kovo 22 d.              V. B. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ panaikinti.              KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .             Nuteistojo L.

T. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                    Albinas Bielskis Teisėjai                                                                  Valdimaras Bavėjanas                                                                               Kęstutis Jucys            Â