2022-06-22 Nr. AB-17278-3-61-3-00010-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2384-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00010-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pareiškėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Š., D. G. ir R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos D. Š., D. G. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2019 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (10.8)VPE_SP5-1320, 2019 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1554 ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1902; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimus Nr. (6.5)I-8490, Nr. (6.5)I-8492 ir Nr. (6.5)I-8493; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai D. Š. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai D. G. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 5) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad atsakovas skundžiamais sprendimais netenkino jų prašymų dėl kompensacijos skyrimo už darbą AB „Ekranas“ ypatingomis darbo sąlygomis, kadangi jos neatitiko nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjos nėra išdirbusios 7,5 metų ar 3 metų 9 mėnesių 1988–1994 m. laikotarpiu darbų ypatingomis sąlygomis, nurodytų Lietuvoje galiojusiame Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1), taip pat nėra išdirbusios 10 metų iki 1995 m. sausio 1 d. ar 5 metų 1988–1994 m. laikotarpiu kitų darbų sunkiomis sąlygomis, nurodytų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas Nr. 2).

3. Pareiškėjos, nesutikdamos su skundžiamų sprendimų argumentais, nurodė, kad pareiškėja D. Š. laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. 10 metų 7 mėnesius ir 20 dienų, dirbo stiklo gamybos kontroliere; pareiškėja D. G. laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. liepos 20 d., nuo 1991 m. birželio 14 d. iki 1991 m. spalio 29 d. ir nuo 1994 m. rugpjūčio 30 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. 7 metus 8 mėnesius ir 16 dienų, dirbo stiklo gamybos kontroliere; pareiškėja R. M. laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. gegužės 24 d., nuo 1991 m. kovo 30 d. iki 1991 m. balandžio 28 d., nuo 1991 m. gegužės 31 d. iki 1992 m. gegužės 31 d. ir nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1994 m. kovo 24 d., t. y. 9 metus 8 mėnesius 27 dienas, dirbo stiklo gamybos kontroliere. Pareiškėjos stiklo gamybos kontrolierėmis pradėjo dirbti Panevėžio gamykloje „Ekranas“ nuo 1981 m. liepos 20 d. techninės kontrolės skyriuje (vėliau pakeistas pavadinimas į Kokybės kontrolės barą, baro kodas 31180). Techninės kontrolės skyriaus kontrolierės tikrino stiklo detales stiklo cechuose. Pareiškėjos iš esmės atliko stiklo detalių kontrolierių (brokuotojų) darbą, šio darbo aplinkoje vyravo kenksmingas faktorius – švinas.

4. Pareiškėjos paaiškino ir tai, kad tuo metu buvo du Stiklo cechai: ceche Nr. 1 buvo presuojami kūgiai ir gaminami krištolo gaminiai, o ceche Nr. 2 gaminami ekranai ir stiklo indai. Pareiškėjos, dirbdamos stiklo gamybos kontrolierėmis Stiklo cecho Nr. 1 gamybiniame bare, atliko presuotų kūgių kontrolę (juos brokavo). Toks pareiškėjų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai, nes pareiškėjos dirbo kontrolierėmis – brokuotojomis. Pažymėjo ir tai, kad reikalui esant pareiškėjos buvo perkeliamos ir į Stiklo cechą Nr. 2.

5. Pareiškėjos teigė, kad stiklo gamybos (detalių) kontrolierių (brokuotojų) pareigybė buvo veikiama ypatingų (kenksmingų) faktorių, nes įkrovos bare buvo maišomos žaliavos su švinu ir perduodamos į krosnis, lydymo bare krosnyje lydomos žaliavos su švinu, o presų bare formuojamas stiklo lašas, nukerpamas presuotam kūgiui, ir kūgis dedamas į krosnį (lerą 400 °C temperatūros), toliau vyko atkaitinimas, kad išlyginti siūles. Pareiškėjos, būdamos kontrolierėmis brokuotojomis, po atkaitinimo brokavo (tikrino) kūgius. Stiklo ceche Nr. 1 šalia vienas kitos buvo trys atkaitinimo krosnys (lerai), detalės, indai kaitinami su švinu, skleidė garus ir nuodijo aplinką. Į stiklo lydymo krosnis buvo pilamos žaliavos su švino raude (gletu), dulkės su švino raude nuodijo aplinką. Stiklo lydymo krosnyse buvo lydomas elektrovakuuminis stiklas ir pasiekiama aukšta temperatūra iki 1 220 °C, o tai ypatingai skleidė nuodus į darbo aplinką, kadangi kuo aukštesnė temperatūra, tuo labiau aplinkoje vyravo švino oksido (gleto) garai. Nurodė, kad apsinuodijus švino suriku (švino oksidu), pakenkiamos nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo ir kitos žmogaus organizmo sistemos, todėl Sąraše Nr. 1 jis ir yra įvardijamas kaip sveikatai kenksmingas ir pavojingas rizikos veiksnys. Teigė, kad stiklo lydymo krosnys, presai ir lerai buvo vienoje patalpoje, be jokių pertvarų, o tai reiškė, kad pareiškėjos dirbo ypač pavojingomis sąlygomis.

6. Atsižvelgdamos į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjos manė, kad joms už darbą stiklo gamybos (detalių) kontrolierių (brokuotojų) pareigose kenksmingomis sąlygomis turėjo būti skiriama kompensacija, nepriklausomai nuo to, tiksliai ar ne ši pareigybė buvo įvardinta darbo knygelėse, juo labiau, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis). Teigė, kad šiuo atveju tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, neatsižvelgė į faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbuotojo darbo aplinką). Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio gamykloje „Ekranas“ stiklo gamybos kontrolierėms buvo mokami priedai prie darbo užmokesčio, skiriami pieno produktai, suteikiamos ilgesnės atostogos, buvo privalomi periodiniai sveikatos patikrinimai. Administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat yra vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis.

7. Pareiškėjos pažymėjo ir tai, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir pareiškėjų darbo knygelėse galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės.

8. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo 62 straipsniu bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670. Pagal šių teisės aktų nuostatas, teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką dirbo darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, nurodytus Lietuvoje galiojusiuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2, patvirtintuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1990 m. kovo 11 d.). Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 7 metus 6 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, turi teisę gauti kompensaciją už 10 metų, o moterys, kurios iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 10 metų dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2, turi teisę gauti kompensaciją už 5 metus. Teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam laikui, turi moterys, kurios 1988–1994 metų laikotarpiu ne mažiau kaip 3 metus 9 mėnesius dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, arba ne mažiau kaip 5 metus dirbo darbus, nurodytus Sąraše Nr. 2. Darbo ypatingomis sąlygomis trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal pareiškėjos D. Š. byloje esančius dokumentus nustatė, jog ji laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 12 d. iki 1994 m. liepos 11 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Kadangi darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 str. 11 d.), minėtas laikotarpis į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytinas. Laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. – iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja D. Š. dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2 stiklo gamybos kontroliere. Minėti laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 (1991 m. gegužės 12 d. – 1991 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja dirbo krovėja, pagalbine darbininke ir ginčo dėl šių darbų pobūdžio nėra).

11. Pagal pareiškėjos D. G. byloje esančius dokumentus atsakovas nustatė, kad ji laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiais nuo 1988 m. liepos 21 d. iki 1991 m. birželio 13 d. ir nuo 1991 m. spalio 30 d. iki 1994 m. rugpjūčio 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, todėl remiantis Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalimi, šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini. Laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. liepos 20 d., nuo 1991 m. birželio 14 d. iki 1991 m. spalio 29 d. ir nuo 1994 m. rugpjūčio 30 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere. Šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2.

12. Atsakovas, pagal pareiškėjos R. M. byloje esančius dokumentus, nustatė, kad ji nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. kovo 24 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“. Laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 25 d. iki 1991 m. kovo 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o nuo 1991 m. balandžio 29 d. iki 1991 m. gegužės 31 d., nuo 1992 m. sausio 21 d. iki 1992 sausio 25 d., nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1992 m. spalio 31 d., nuo 1993 m. spalio 31 d. iki nuo 1993 m. lapkričio 1 d. ir nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 1994 m. sausio 22 d. – nemokamos atostogos. Kadangi darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę (Pensijų įstatymo 62 str. 11 d.), minėti laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitytini. Pareiškėja laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1988 m. gegužės 24 d., nuo 1991 m. kovo 30 d. iki 1991 m. balandžio 28 d., nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1992 m. sausio 20 d., nuo 1992 m. sausio 26 d. iki 1992 m. gegužės 31 d. dirbo Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere, nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1992 m. spalio 26 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 3 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. spalio 30 d., nuo 1993 lapkričio 2 d. iki 1994 m. sausio 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 23 d. iki 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiais dirbo Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Šie laikotarpiai į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaityti, nes stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nenurodyta nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 (1992 m. lapkričio 4 d. – 1992 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėja dirbo krovėja, ir ginčo dėl šio darbo pobūdžio nėra).

13. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punkte nurodytą pareigybę – darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė. Pareiškėjų darbo knygelių įrašuose apie priėmimą į darbą, perkėlimą į kitą darbą bei įsakymuose apie priėmimą į darbą esantys duomenys taip pat nepatvirtino jų darbo fakto Stiklo ceche Nr. 1, t. y. minėtuose dokumentuose nurodyta, kad stiklo gamybos kontrolierėmis pareiškėjos dirbo: D. Š. – Stiklo ceche Nr. 2, D. G. – Techninės kontrolės skyriuje (tai buvo atskiras (ne cecho) struktūrinis padalinys), R. M. – Techninės kontrolės skyriuje, o nuo 1992 m. birželio 1 d. – Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės biure. Taigi, pareiškėjos nedirbo Stiklo ceche Nr. 1, kuriame vyko elektrovakuuminio stiklo gamyba naudojant švino raudę.

14. Atsakovas paaiškino, kad pagal Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus „Radiotechninė gamyba“ 2 punktą teisę į kompensaciją turi darbininkai, atlikę darbus, kuriuose naudojama švino raudė, t. y. turėjo betarpiškai dirbti su švino raude, o ne dirbti su gaminiais, pagamintais naudojant švino raudę. Aplinkybę, kad pareiškėjos nedirbo su švino suriku, anot atsakovo, be kita ko, patvirtino gamyklos „Ekranas“ direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. 491-k, kurio priede pateiktas visų darbuotojų, dirbusių nuo 1979 m. spalio 5 d. su švino raude (suriku), vardinis sąrašas. Šiame sąraše neįvardytos nei pareiškėjos, nei jų pareigybė. Švino raudė buvo naudojama tik Įkrovos bare, kuris buvo Stiklo cecho Nr. 1 struktūrinis padalinys, o, kaip minėta, pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad dirbo Stiklo ceche Nr. 1.

15. Atsakovas akcentavo, kad kiekvienoje įmonėje, kurioje buvo atliekami darbai, savo pobūdžiu atitinkantys darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1 arba Sąraše Nr. 2, buvo sudaromas pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, sąrašas. Minėtas sąrašas buvo derinamas su socialinio aprūpinimo skyriumi ir įmonės profsąjunga ir tvirtinamas įmonės vadovo. Gamykloje „Ekranas“ Darbuotojų, specialybių ir pareigybių, turinčių teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis sąraše, kuris buvo patvirtintas kaip 1989 metų kolektyvinės sutarties priedas (skaitmeninis vaizdas pridedamas), stiklo gamybos kontrolierės pareigybė nėra nurodyta.

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl priedų prie atlyginimo, pieno skyrimo, ilgesnių atostogų ar privalomų periodinių sveikatos patikrinimų teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, neįvardytos, todėl nustatant teisę į kompensaciją į jas neatsižvelgta. Vertinant tik šiuos faktus ir nevertinant kenksmingų veiksnių poveikio pareiškėjoms trukmės bei tų veiksnių pavojingumo ir neigiamo poveikio sveikatai dydžio (o būtent nuo to priklauso, ar atitinkamas darbas įrašytas į Sąrašą Nr. 1 ar Sąrašą Nr. 2, kurį dirbus Pensijų įstatyme nustatytą laiką įgyjama teisė gauti kompensaciją) būtų pažeistas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principas. Todėl jeigu faktiškai asmens darbo sąlygos buvo kenksmingos, bet pareigos ar profesija į šiuos sąrašus nebuvo įtraukta, arba asmuo dirbo kitokiomis sąlygomis, negu tai nustatyta Sąraše Nr. 1 ar Sąraše Nr. 2, atsakovo teigimu, kompensacija negalėjo būti paskirta.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo nesutikimą su skundu grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius. Papildomai nurodė, kad Sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 yra nustatytas baigtinis gamybos šakų, darbų, profesijų ir pareigų sąrašas, suteikiantis teisę į kompensaciją. Į šiuos sąrašus neįtrauktos profesijos, pareigos ir gamybos šakos teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą nesuteikė, nepaisant faktinio darbo sąlygų pobūdžio ar už darbo kenksmingumą taikomų lengvatų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos nagrinėjamu atveju nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad dirbant stiklo gamybos kontrolierėmis, jų darbo pobūdis faktiškai atitiko Sąrašo Nr. 1 ir Sąrašo Nr. 2 nurodytas pareigybes, todėl pagrįstai pripažintos neturinčiomis teisės į kompensaciją.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad teisė į kompensaciją, visų pirma, įrodinėjama pateikiant atitinkamus dokumentus, o pareiškėjos, siekdamos įrodyti, kad jų skunde nurodytu laikotarpiu jos dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Panevėžio gamyklos „Ekranas“ 1974 m. kovo 20 d. įsakymo priedėlyje Nr. 1 nors ir nurodyta, kad Ekranų gamybos ir poliravimo bare buvo stiklo gaminių kontrolieriaus pareigybė, tačiau nėra nurodyta, kad Stiklo ceche Nr. 1 tuo laiku buvo techninės kontrolės skyrius. Pareiškėjų argumentai dėl to, kad jos ginčo laikotarpiu dirbo kenksmingomis sąlygomis ir turėjo papildomų garantijų – joms nemokamai buvo skiriamas pienas, priedas prie atlyginimo, suteikiamos ilgesnės trukmės atostogos, teismo laikyti nepakankamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų atveju darbo knygelės patvirtino, kad jos priimtos dirbti į Panevėžio valstybinės gamyklos „Ekranas“ stiklo cechą Nr. 2. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas yra pripažinęs, kad „Ekrano“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su darbais, tiesiogiai susijusiais su gamyba Stiklo ceche Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos dirbo kenksmingomis sąlygomis, tačiau teisei į kompensaciją būtina sąlyga, kad pareiškėjų darbo pobūdis atitiktų Sąraše Nr. 1 nurodytus darbus. Teismo nuomone, šiuo gi atveju, byloje tokių įrodymų nėra.

21. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir skundo reikalavimus tenkinti, priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjų apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2098-822/2021 pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad kaip buvo matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos pareiškėjos teisę į kompensaciją siejo su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjų darbo knygelių išrašais, kuriuose nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos dirbo Stiklo ceche Nr. 1, padarė formalią ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų darbo pobūdis neatitiktų Sąraše Nr. 1 nurodytų darbų. Tuo tarpu liudytojos J. V. ir V. B. parodė, kad pareiškėjos dirbo su švino raude. Daryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjęs pareiškėjų darbo pobūdžio ir konkrečiai atliktų funkcijų ginčo laikotarpiu, padarė formalią išvadą, kad pareiškėjų darbo pobūdis neatitinka Sąrašo Nr. 1 įrašytų darbų, ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos, siekdamos įrodyti, kad jų skunde nurodytu laikotarpiu jos dirbo Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierėmis su švino raude, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad teismas turi įvertinti visus dokumentus, kuriais įrodinėjami darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, bei liudytojų parodymus, taip pat turi būti atsižvelgta ir į pareiškėjų asmens byloje buvusius įrašus ir dokumentus dėl ilgesnės atostogų trukmės, periodinius sveikatos tikrinimus bei į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos gaudavo pieno produktus, nes atsižvelgiant į aktualiu laikotarpiu galiojančius teisės aktų reikalavimus įrašai darbo knygelėse apie gamyklos darbuotojų darbo pobūdį (darbą su švino raude), nors ir buvo privalomi nurodyti, bet galėjo būti ir nenurodomi. Teismas turi įvertinti pareiškėjų, dirbusių kenksmingomis sąlygomis, darbo pobūdį, tai ar jos realiai dirbo su švino raude, ar ne, jų darbo intensyvumą bei trukmę, nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.

24. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjos ginčo laikotarpiu dirbo darbus, įrašytus į Sąrašą Nr. 1 ir Sąrašą Nr. 2, bei ar jos neatitinka būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

III. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjų D. G. ir R. M. skundus, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1554 ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1902, bei VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimus Nr. (6.5)I-8490 ir Nr. (6.5)I-8492; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių skirti: 1) pareiškėjai D. G. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 2) pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas. Taip pat teismas pareiškėjos D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

26. Teismas nustatė, kad:

26.1. D. Š. 2019 m. gegužės 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, 2019 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (10.8) VPE_SP5-1320 atsisakė skirti D. Š. kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8490 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

26.2. D. G. 2019 m. liepos 19 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_SP5-1554 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8492 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 30 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

26.3. R. M. 2019 m. liepos 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-1902 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8493 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

27. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai), nuostatomis.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjos siekia, jog joms būtų skirta kompensacija už darbą, dirbtą laikotarpiu nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1994 m. lapkričio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Panevėžio „Ekrano“ gamykloje.

29. Bylos medžiaga patvirtino aplinkybę, kad „Ekrano“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su darbais, tiesiogiai susijusiais su gamykloje Stiklo ceche Nr. 1 1979 metais sumontuotos švininės stiklo lydymo krosnies aptarnavimu. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme Nr.491-k nurodyta, kad 1979 m. spalio 5 d. stiklo ceche Nr. 1 buvo prilydyta švininė stiklo lydymo krosnis ir nuo šios datos įkrovos paruošėjai bei specialistai dirbo su švino suriku. Tai, kad stiklo ceche Nr. 1 buvo naudojamas švino surikas patvirtino ir teisme liudijusios V. B. ir J. V.. Teismo posėdyje V. B. paaiškino, kad cechas Nr. 1 gamino kūgius, o cechas Nr. 2 gamino ekranus, po 1995 m. cechai buvo sujungti į vieną. Liudytoja taip pat paaiškino, kad ji žino visą gamybą, nes dirbo įvairiuose padaliniuose, ir nurodė, kad ekranus gaminusiame ceche Nr. 2 švino tiek daug nebuvo, nes gaminant ekranus buvo dedamos duženos. Techninės kontrolės skyrius (TKS) dirbo prie kūgių (po 1995 m. skyrius pavadintas Kokybės kontrolės skyriumi). Brokuotojas – kontrolierius ceche Nr. 1 tikrino kūgius. Viskas vyko vienoje bendroje cecho patalpoje, ten buvo tiek lydymo krosnis, tiek kontrolierės darbo vieta. Kontrolierės darbo vieta buvo 15 m nuo krosnies ir 10 m nuo preso, jos tikrindavo pagamintus kūgius ir jų darbas buvo kenksmingoje cecho aplinkoje. Liudytoja paaiškino, kad su pareiškėjomis kartu dirbo tame pačiame ceche, greta, tik jos pareigos buvo kitos. Teismo posėdyje J. V. paaiškino, kad ji dirbo ceche Nr. 1 iki 1989 m. vėliau buvo perkelta į kitą barą, liudytoja V. B. taip pat dirbo šiame ceche stiklo apdailintoja. Brokuotojos – kontrolierės stiklo negamino, bet jos dirbo toje pačioje patalpoje, nes tikrino produkciją išleidžiamą į kitą cechą. Patalpoje darbo vietos nebuvo atskirtos, tai buvo didelė salė, kur yra lydymo krosnis, o šalia stovi kontrolė. Jokių pertvarų nebuvo. Liudytoja paaiškino, kad R. M. ir D. G. tikrai su jomis dirbo, tačiau atsakydama į klausimą, ar kartu dirbo ir D. Š., nurodė, kad gali suklysti.

30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, teismas paminėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus analogiškose administracinėse bylose, kuriose ratio decidendi iš esmės sutapo bei kurioje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012 ir 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje A-1062-756/2015 nurodė, jog sąrašai įvardija tik pareigybes, o ne atliekamą darbą, neišvardindami pareigybei priskiriamų funkcijų. Iš to seka, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėja galėtų įgyti nustačius, kad ji atitinkamą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 1 numatytą darbą, nors jos pareigybė ir skyrėsi nuo jame išvardintų. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės panašų ginčą, pažymėjo, jog patvirtintos formos darbo knygelės rekvizitai nereikalavo nurodyti darbuotojo profesiją, ar tiksliai įvardinti darbuotojo pareigas pagal atitinkamų pramonės šakų specifiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2336/2011; 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Sąraše Nr. 1) neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015).

31. Teismas nurodė, kad pagal byloje pateiktą D. G. darbo knygelę ir ginčijamais sprendimais nustatė, kad pareiškėja D. G. nuo 1981 m. liepos 20 d. priimta dirbti Panevėžio gamykloje „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus III (trečios) kategorijos stiklo gamybos kontrolierės pareigose. Laikotarpiais nuo 1988 m. liepos 21 d. iki 1991 m. birželio 13 d. ir nuo 1991 m. spalio 30 d. iki 1994 m. rugpjūčio 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr.(6.5)I-8492 konstatavo ir byloje ginčo dėl to nėra, kad 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d., 1994 m. rugpjūčio 30 d. ir 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais pareiškėja D. G. dirbo Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere.

32. Teismas įvertino, kad byloje pateikta pareiškėjos R. M. darbo knygelė ir ginčijami sprendimai patvirtino, jog ji nuo 1981 m. liepos 20 d. dirbo Panevėžio gamykloje „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriuje stiklo gamybos kontroliere, nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1992 m. spalio 26 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 3 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. spalio 30 d., nuo 1993 lapkričio 2 d. iki 1994 m. sausio 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 23 d. iki 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiais dirbo Stiklo cecho Nr. 2 cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Laikotarpiu nuo 1988 m. gegužės 25 d. iki 1991 m. kovo 29 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o nuo 1991 m. balandžio 29 d. iki 1991 m. gegužės 31 d., nuo 1992 m. sausio 21 d. iki 1992 sausio 25 d., nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1992 m. spalio 31 d., nuo 1993 m. spalio 31 d. iki nuo 1993 m. lapkričio 1 d. ir nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 1994 m. sausio 22 d. – nemokamos atostogos. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8490 nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. laikotarpiais R. M. dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere.

33. Teismas taip pat įvertino, kad byloje pateikta pareiškėjos D. Š. darbo knygelė ir ginčijami sprendimai patvirtino, kad ji 1981 m. liepos 20 d. priimta dirbti į Panevėžio valstybinės gamyklos „Ekranas“ stiklo cecho Nr. 2 III (trečios) kategorijos stiklo gamybos kontrolierės pareigas. 1986 m. vasario 1 d. jai suteikta IV (ketvirta) stiklo gamybos kontrolierės kategorija. Taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 12 d. iki 1994 m. liepos 11 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8493 nustatyta, jog pagal D. Š. kompensacijos bylos dokumentus, 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais pareiškėja dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ stiklo cecho Nr. 2 stiklo gamybos kontroliere.

34. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teisę į kompensaciją siejo su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierių pareigose. Byloje nustatyta, kad „Ekranas“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su stiklo ceche Nr. 1 vykdyta gamyba. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme Nr.491-k nustatyta, kad nuo 1979 m. spalio 5 d. šiame ceche įkrovos paruošėjai bei kiti specialistai dirbo su švino suriku.

Nors pareiškėjų pavardžių šio įsakymo 1 priede tarp asmenų, kurių darbo knygelėse reikia papildyti įrašais apie darbo pobūdį, nėra, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartyje pažymėjo, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo išvada 2020 m. spalio 5 d. sprendime, kad remiantis Gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d.

įsakymu Nr. 491–K, su vėlesniu papildymu, kuriuo buvo nurodyta patikslinti konkrečių darbuotojų, dirbusių su švino suriku, įrašus darbo knygelėse, gamyklos darbuotojų darbo pobūdis (darbas su švino suriku) buvo privalomas nurodyti ir dirbančių su švino suriku darbuotojų darbo knygelėse, buvo vertinta kritiškai. Taip pat pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2019 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019 yra pripažinusi, kad 1979 m. rugsėjo 21 d. – 1986 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjos V.

B. darbas stiklo ceche Nr. 1 stiklo gaminių šlifuotoja ir graviruotoja iš esmės atitiko Sąrašo Nr. 1 XV skyriaus 1 punkte nurodytas išpūstų gaminių apdailininko pareigas, todėl šio darbo laikotarpis turėtų būti pripažintas suteikiančiu teisę į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Byloje liudijusi V. B. patvirtino, kad Techninės kontrolės skyrius, kuriame dirbo pareiškėjos, buvo stiklo ceche Nr. 1, o pareiškėjos dirbo su švino raude. Taip pat ši liudytoja paaiškino apie buvusias darbo sąlygas ir darbo pobūdį (darbo sąlygos buvo kenksmingos, jų darbo vietos buvo greta, brokuotojos – kontrolierės dirbo su gaminiais (stiklo kūgiais) į kuriuos buvo dedamas švinas).

Liudytoja J. V. taip pat patvirtino, kad brokuotojos – kontrolierės dirbo toje pačioje patalpoje kaip ir ji bei V. B., patalpoje darbo vietos nebuvo atskirtos, kontrolė stovėjo šalia lydymo krosnies. Liudytoja paaiškino, kad pareiškėjos R. M. ir D. G. tikrai dirbo kartu, tačiau dėl pareiškėjos D. Š. ji gali klysti. Abi liudytojos patvirtino, kad pareiškėjos, kaip ir jos gaudavo pieno produktus, taip pat ilgesnes atostogas. Byloje pateiktame Darbuotojų, dirbančių kenksmingomis darbo sąlygomis, kuriems priklauso piniginės išmokos pieno ir kefyro įsigijimui, sąraše nurodytos stiklo gamybos kontrolieriaus (kūgių gamyba) pareigos (kenksminga medžiaga – švinas), todėl šis įrodymas taip pat patvirtino liudytojų paaiškinimus ir pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, jog dirbdamos stiklo kontrolierėmis stiklo ceche Nr. 1 jos dirbo kenksmingomis sąlygomis veikiant švinui.

35. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei 2021 m. gruodžio 29 d. nutartyje išdėstytus argumentus, sprendė, jog pareiškėjos D. G. ir R. M. skundai tenkintini. Įvertinęs pareiškėjos D. G. realiai dirbto darbo pobūdį ir sąlygas laikotarpiu, kai 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d., 1994 m. rugpjūčio 30 d. ir 1994 m. gruodžio 31 d. ji dirbo Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere, teismas pripažino, jog pareiškėjos dirbtas darbas atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai. Taip pat įvertinęs pareiškėjos R. M. realiai dirbto darbo pobūdį ir sąlygas laikotarpiu 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d., kai ji dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere, teismas pripažino, jog pareiškėjos dirbtas darbas taip pat atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai. Dėl šių argumentų teismas panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus, įpareigojant atsakovą: skirti pareiškėjai D. G. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį nuo 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. - 1991 m. spalio 29 d., 1994 m. rugpjūčio 30 d. ir 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas.

36. Teismas pažymėjo, jog nors liudytoja V. B. nurodė, jog visos pareiškėjos dirbo stiklo ceche Nr. 1 kaip ir ji, tačiau liudytoja J. V. nurodė, jog kartu neabejotinai dirbo R. M. ir D. G., o dėl D. Š. ji gali klysti. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos D. Š. argumentus, taip pat ir liudytojos V. B. parodymus, jog pareiškėja D. Š. dirbo stiklo gamybos kontroliere stiklo ceche Nr. 1, nes bylos duomenimis stiklo gamybos kontroliere ji dirbo stiklo ceche Nr. 2. Byloje nebuvo rašytinių įrodymų patvirtinančių švino raudės naudojimą stiklo ceche Nr. 2, liudytojos taip pat negalėjo patvirtinti šių aplinkybių, nes šiame ceche jos nedirbo. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad skunde nurodomu laikotarpiu pareiškėja D. Š. atliko darbus, nurodytus sąraše Nr. 1, todėl pareiškėja D. Š. neatitiko būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, ir tai buvo pagrindas teismui konstatuoti, kad pareiškėja neįgijo teisės į kompensacijos mokėjimą. Teismas nustatė, kad atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjai D. Š. atsisakyta skirti kompensaciją, bei VSDFV sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamus sprendimus nebuvo pagrindo.

37. Teismas pareiškėjai D. G. ir pareiškėjai R. M. iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisė bylinėjimosi išlaidos, kurias sudarė po 22,50 Eur kiekvienai ir nurodė, kad netenkinus skundo pareiškėja D. Š. neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 38. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos D. Š. skundas atmestas kaip nepagrįstas; panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (10.8) VPE_SP5-1320 ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8493; įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai D. Š. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus turėtas išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

39. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria D. Š. atsisakoma skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, laiko argumentus formaliais, nepagrįstais ir neteisėtais, neatitinkančiais kompensacijos skyrimo už ypatingas darbo sąlygas bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kurioje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis).

40. Apeliantės nuomone, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus priėmė apsiribodami tik formaliu situacijos vertinimu, kadangi lingvistiškai vertino darbo knygelėje įrašytą pareigybę ir byloje esančius Panevėžio gamyklos „Ekranas“ dokumentus, o ne faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą (darbo aplinką), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendimo dalį dėl apeliantės darbo ir atsisakymo skirti jai kompensaciją grindė išimtinai tik tuo, kad liudytoja J. V. nurodė, jog kartu neabejotinai dirbo R. M. ir D. G., o dėl D. Š. ji gali klysti. Dėl to teismas kritiškai vertino apeliantės argumentus, liudytojos V. B. parodymus, kad apeliantė dirbo Stiklo ceche Nr. 1. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė nesutinka. Pažymi, kad visos trys pareiškėjos (D. Š., D. G. ir R. M.) savo bendrame skunde nurodžiusios, tiek jų atstovai teisme palaikė skundą ir jame nurodytas aplinkybes apie visų trijų pareiškėjų vienodą darbo aplinką, tiek ir liudytojos V. B. ir J. V. paliudijo, kad pareiškėjos dirbo su švino raude, išskyrus liudytoją J. V., kuri tiksliai negalėjo atsakyti, ar apeliantė D. Š. dirbo kartu su D. G. ir R. M.. Visų pirma teismui uždavus klausimą liudytojai J. V., ar apeliantė, t. y. D. Š. dirbo Stiklo ceche Nr. 1, ši patvirtino, kad dirbo, tuo tarpu uždavus klausimą atsakovo atstovei, ar tikrai D. Š. dirbo Stiklo ceche Nr. 1, ši atsakė, kad tiksliai negali pasakyti, nes pagal pavardę gali sumaišyti, tačiau pamačiusi šią galėtų atsakyti. Taigi, iš minėtos liudytojos parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad apeliantė nedirbo Stiklo ceche Nr. 1, juolab kad kontrolierių (brokuotojų) buvo daug, be to, kaip galima nuspėti iš liudytojos parodymų, jai Š. pavardė buvo girdėta (žinoma). Tai, kad apeliantė dirbo kartu su D. G. ir R. M., patvirtinusios savo procesiniuose dokumentuose ir pačios pareiškėjos, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 29 d. nutartimi (žr. 60 nutarties punktą) taip pat padarė išvadą, kad liudytojos J. V. ir V. B. patvirtino, jog pareiškėjos dirbo su švino raude, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad apeliantė nedirbo kartu su D. G. ir R. M., kurių darbą teismas pripažino kenksmingu ir skyrė už tai kompensaciją. Liudytoja V. B. paaiškino, kad dirbo netoli pareiškėjų.

41. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas atmesdamas jos skundą neįvertino kitų byloje buvusių pareiškėjų (R. M., D. G.), kaip šalių paaiškinimų, nurodytų skunde, kad apeliantė kartu dirbo su jomis darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis už kurį turi būti skiriama kompensacija, šią poziciją teisme palaikė ir jų atstovai. Šiuo atveju susiduriama su situacija, kai teismas nepagrįstai rūšiuoja šalių paaiškinimus ir jų nevertina visumoje su kitais liudytojų parodymais.

42. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai vertino darbo knygelės įrašus, ir nors galima būtų sutikti su teismo argumentais, jog apeliantė nėra dirbusi Stiklo ceche Nr. 1, kadangi jos darbo knygelės įrašuose nurodoma, kad ši 1981 m. liepos 20 d. priimta Stiklo cecho Nr. 2 III kategorijos stiklo gamybos kontroliere, tačiau toks formalus vertinimas nebūtų tikslus ir teisingas, kadangi ji kartu su kitomis pareiškėjomis D. G. ir R. M. buvo priimta į darbą tą pačią dieną ir tose pačiose pareigybėse ir visos dirbo Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys. Dėl ko padarytas toks įrašas apeliantei nėra žinoma. Už darbą ypatingomis sąlygomis teismas paskyrė kompensaciją D. G. ir R. M., tuo tarpu apeliantei, kuri dirbo kartu, nepaskyrė, o tai nėra teisinga. Toks pirmosios instancijos teismo rūšiavimas, kuomet vienam kartu dirbusiam asmeniui skiriama kompensacija, o kitam ne – pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ta prasme, kad nevertinamas visų asmenų dirbusių kenksmingomis sąlygomis darbo pobūdis, intensyvumas ir trukmė nepriklausomai nuo pareigybės įrašo asmens darbo knygelėje.

43. Pareiškėja pažymi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir apeliantės darbo knygelėje galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės arba ne viskas fiksuojama Panevėžio gamyklos „Ekranas“ dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, dėl minėtų priežasčių apeliantės darbo knygelėje galėjo būti ir neatvaizduojamas jos dirbtas kenksmingas stiklo gamybos (detalių) kontrolierės darbas su švino raude (suriku). Pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde prašo jį patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta patenkinti R. M. skundą – panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1902 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8490 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių „skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas“ ir priimti naują sprendimą – R. M. skundą tenkinti iš dalies.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas (skundžiamoje dalyje) priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, netinkamai įvertinus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatytas faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl naikintinas dėl žemiau nurodytų motyvų.

46. Teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už „1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas“, t. y. laikotarpį, kai R. M. dirbo AB „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2, kuriame nebuvo naudojama švino raudė (surikas), cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Taip pat, pažeisdamas Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalies nuostatas, nustatančias, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomi mokymosi atostogų, nemokamų atostogų, vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai ir pan., nepagrįstai įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių įskaityti ir laikotarpius, kai pareiškėjai dirbant AB „Ekranas“ ceche Nr. 2, buvo suteiktos neapmokamos atostogos nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1992 m. spalio 31 d., nuo 1993 m. spalio 31 d. iki 1993 m. lapkričio 1 d. ir nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 1994 m. sausio 22 d.

47. VSDFV pažymi, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatė, jog R. M. nuo 1992 m. birželio 1 d. iki 1992 m. spalio 26 d., nuo 1992 m. lapkričio 1 d. iki 1992 m. lapkričio 3 d., nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1993 m. spalio 30 d., nuo 1993 lapkričio 2 d. iki 1994 m. sausio 17 d. ir nuo 1994 m. sausio 23 d. iki 1994 m. kovo 24 d. dirbo Stiklo cecho Nr. 2 (t. y. cecho, kuriame nebuvo naudojama švino raudė) cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Todėl teismas teisingai nustatė, kad R. M. šiais laikotarpiais nedirbo nei Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo naudojama švino raudė, nei Techninės kontrolės skyriuje, kuris, kaip paliudijo liudytojos, buvo Stiklo ceche Nr. 1.

48. VSDFV teigimu teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartyje išdėstytus argumentus, sprendė, kad „pareiškėjos R. M. realiai dirbto darbo pobūdį ir sąlygas 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. laikotarpiais, kai ji dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere, pripažintina, jog pareiškėjos dirbtas darbas taip pat atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai“. Taigi, teismas teisingai nustatė, jog tik šiais laikotarpiais pareiškėjos dirbtas darbas atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis ir už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį, kuomet ji dirbo stiklo gamybos kontrolierės darbą Stiklo ceche Nr. 2.

49. VSDFV nuomone, R. M. 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiu dirbo AB „Ekranas“ stiklo ceche Nr. 2, todėl teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį, dirbant pareiškėjai AB „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2, kuriame, kaip nustatė teismas, švino raudė nebuvo naudojama.

50. Pareiškėja R. M. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

51. Pareiškėja nurodo, kad iš skundžiamos teismo sprendimo dalies, kuria R. M. paskirta kompensacija ir už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį, teismas įvertino liudytojų V. B. ir J. V. duotus parodymus teisme, kurios iš esmės nurodė, kad R. M. visą laiką dirbo Stiklo ceche Nr. 1, t. y. teismas įvertino faktiškai dirbtą darbą, o ne formaliai esantį įrašą R. M. darbo knygelėje ir todėl padarė išvadą, kad šios dirbtas darbas minėtu laikotarpiu taip pat įskaitytinas į darbo stažą kompensacijai gauti. Be to, nagrinėjamu atveju, net ir neįskaičius R. M. į stažą kompensacijai gauti 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpio, šiai bet kokiu atveju skirtina kompensacija už darbą ypatingomis darbo sąlygomis pagal Sąrašą Nr. 1, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimo dalies, kuria atsakovas įpareigotas skirti R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis kitais laikotarpiais, neginčija ir su tuo sutinka. Minėti laikotarpiai sudaro 7 metus 11 mėnesiu 3 dienas nepertraukiamo R. M. darbo stažo ypatingomis darbo sąlygomis, todėl, pareiškėjos nuomone, ir šiuo aspektu nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo dalies, nes jis nekeis R. M. teisių ir pareigų.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, palikti nepakeistą, bei D. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai pavirtina, jog D. Š. ginčo laikotarpiu dirbo AB „Ekranas“ ceche Nr. 2, o D. G. ir R. M. dirbo AB „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontrolierėmis, kurios ceche Nr. 1 tikrino kūgius. D. Š. 1981 m. liepos 20 d. buvo priimta į Stiklo cechą Nr. 2 III kategorijos stiklo gamybos kontroliere, t. y. ji nebuvo įdarbinta nei Techninės kontrolės skyriuje, nei Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo naudojama švino raudė (surikas). Apeliacinio skundo argumentai, kad buvo skiriamas pienas, pektinas, gaudavo piniginius priedus už kenksmingas darbo sąlygas ir kt., atmestini, nes teisės aktuose, reglamentuojančiuose kompensacijų skyrimą, šios aplinkybės neįvardytos, kaip suteikiančios teisę į kompensaciją, todėl nėra reikšmingos.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo konstatuoja, kad D. Š. ginčo laikotarpiais dirbo Stiklo ceche Nr. 2, o ne ceche Nr. 1, kuriame vyko elektrovakuuminio stiklo gamyba naudojant švino raudę, taigi ji nedirbo su švino suriku, nes su juo buvo dirbama Stiklo ceche Nr. 1, pareiškėja taip pat ginčo laikotarpiais nedirbo ir Techninės kontrolės skyriuje (TKS), todėl ji neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų ir neturi teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

55. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos D. Š. skundas atmestas kaip nepagrįstas, palikti nepakeistą, o D. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

56. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos D. Š. ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. (10.8) VPE_SP5-1320 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8493 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

57. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinį skundą prašo jį patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta patenkinti R. M. skundą ir priimti naują sprendimą – R. M. skundą tenkinti iš dalies.

58. Atsakovas nurodo, kad pritaria VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, nes jie pagrįsti galiojančiomis teisės aktų normomis bei byloje nustatytais faktais. VSDFV Vilniaus skyrius sutinka su VSDFV apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas pareiškėjos R. M. teisę į kompensaciją sieja su jos darbu kenksmingomis sąlygomis Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierės pareigose. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. 1992 m. birželio 1 d. – 1992 m. spalio 26 d., 1992 m. lapkričio 1 d. – 1992 m. lapkričio 3 d., 1993 m. sausio 1 d. – 1993 m. spalio 30 d., 1993 m. lapkričio 2 d. – 1994 m. sausio 17 d. ir 1994 m. sausio 23 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpiais dirbo Stiklo cecho Nr. 2 (t. y. cecho, kuriame nebuvo naudojama švino raudė) cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere. Taigi teismas teisingai nustatė, kad R. M. šiais laikotarpiais nedirbo nei Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo naudojama švino raudė, nei Techninės kontrolės skyriuje, kuris buvo Stiklo ceche Nr. 1. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis ir už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kai R. M. dirbo stiklo gamybos kontrolierės darbą Stiklo ceche Nr. 2, kuriame, kaip teisingai nustatė teismas, švino raudė nebuvo naudojama, ir todėl minėtas darbas neatitinka Sąrašo Nr.1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodyto darbo pobūdžio.

59. VSDFV Vilniaus skyrius tvirtina, kad sutinka su VSDFV apeliaciniu skundu ir pritaria jo argumentams, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (skundžiamoje dalyje) priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, netinkamai įvertinus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nustatytas faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjoms skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, teisėtumo ir pagrįstumo.

61. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų D. G. ir R. M. skundus, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1554 ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1902, bei VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimus Nr. (6.5)I-8490 ir Nr. (6.5)I-8492; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių skirti: 1) pareiškėjai D. G. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. liepos 20 d., 1991 m. birželio 14 d. – 1991 m. spalio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio 30 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas; 2) pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas. Taip pat teismas pareiškėjos D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

62. Apeliacinius skundus pateikė pareiškėja D. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV. Pareiškėja D. Š. apeliaciniame skunde iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria D. Š. atsisakoma skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, laiko argumentus formaliais, nepagrįstais ir neteisėtais, neatitinkančiais kompensacijos skyrimo už ypatingas darbo sąlygas bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kurioje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog siekiant nustatyti, ar asmuo dirbo ypatingomis sąlygomis, turi būti vertinama ne darbo knygelėje įrašyta pareigybė, o faktiškai egzistavusi situacija ir faktiškai dirbtas darbas, t. y. darbuotojo darbo aplinka (darbo vieta, pobūdis). Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė Pensijų įstatymo ir Nuostatų nuostatas, todėl daro išvadą, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje, kuria nusprendė patenkinti R. M. skundą – panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-1902 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8490 (visa apimtimi) ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį, dirbant pareiškėjai AB „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2, kuriame, kaip nustatė teismas, švino raudė nebuvo naudojama.

63. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliantės ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

64. Pirmiausiai teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijose teismas, „Ekrano“ gamykloje produkcijos gamybai buvo naudojama švino raudė (švino surikas). Jos naudojimas siejamas su darbais, tiesiogiai susijusiais su gamykloje Stiklo ceche Nr. 1 1979 metais sumontuotos švininės stiklo lydymo krosnies aptarnavimu. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos direktoriaus 1989 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme Nr.491-k nurodyta, kad 1979 m. spalio 5 d. Stiklo ceche Nr. 1 buvo prilydyta švininė stiklo lydymo krosnis ir nuo šios datos įkrovos paruošėjai bei specialistai dirbo su švino suriku. Pareiškėjos teisę į kompensaciją siejo su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierių pareigose.

Dėl pareiškėjos D. Š. apeliacinio skundo

65. Byloje nustatyta, kad pareiškėja D. Š. 2019 m. gegužės 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. iki 1991 m. gegužės 11 d., nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1992 m. sausio 11 d. ir nuo 1994 m. liepos 12 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės gauti kompensaciją sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, 2019 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (10.8) VPE_SP5-1320 atsisakė skirti D. Š. kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8490 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 5 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

66. VSDFV įvertino, kad D. Š. (mergautinė pavardė V.) 1981 m. liepos 27 d. išduotos darbo knygelės KT-I Nr. 06030017 įraše Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėja nuo 1981 m. liepos 20 d. Panevėžio gamykloje „Ekranas“ priimta į Stiklo cechą Nr. 2 III (trečios) kategorijos stiklo gaminių kontroliere, įrašo pagrindas – 1981 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. 818. Darbo knygelės įraše Nr. 2 nurodyta, kad nuo 1986 m. vasario 1 d. jai suteikta IV (ketvirta) stiklo gamybos kontrolierės kategorija, įrašo pagrindas nurodytas 1986 m. sausio 31 d. protokolas Nr. 24. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr. (6.5) I-8493 nurodė, jog pagal D. Š. kompensacijos bylos dokumentus, 1981 m. liepos 20 d. – 1991 m. gegužės 11 d., 1991 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sausio 11 d. ir 1994 m. liepos 12 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiais ji dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Stiklo cecho Nr. 2 stiklo gamybos kontroliere.

67. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad dokumentų, kuriais teisme gali būti įrodinėjamas darbo ypatingomis sąlygomis pobūdis ir trukmė, sąrašas yra platus ir nebaigtinis, todėl pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visus pateiktus dokumentus bei liudytojų parodymus, taip pat turi būti atsižvelgta ir į pareiškėjos asmens byloje buvusius įrašus ir dokumentus dėl ilgesnės atostogų trukmės, periodinius sveikatos tikrinimus bei į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjos gaudavo pieno produktus, nes administracinių teismų praktikoje šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių, jog asmuo dirbo kenksmingomis sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1996/2012, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019).

68. Pirmosios instancijos teismas apklausęs liudytojas V. B. ir J. V. nustatė, kad nors liudytoja V. B. parodė, jog visos pareiškėjos dirbo Stiklo ceche Nr. 1, kaip ir ji, tačiau liudytoja J. V. parodė, jog kartu neabejotinai dirbo R. M. ir D. G., o dėl D. Š. ji gali klysti. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos D. Š. argumentus, taip pat ir liudytojos V. B. parodymus, jog pareiškėja D. Š. dirbo stiklo gamybos kontroliere Stiklo ceche Nr. 1, nes bylos duomenimis stiklo gamybos kontroliere ji dirbo Stiklo ceche Nr. 2. Byloje nebuvo rašytinių įrodymų patvirtinančių švino raudės naudojimą Stiklo ceche Nr. 2, liudytojos taip pat negalėjo patvirtinti šių aplinkybių, nes šiame ceche jos nedirbo.

69. Teisėjų kolegija nustatė, kad liudytoja V. B. 2020 m. rugsėjo 9 d. posėdžio metu pirmosios instancijos teismui patvirtino, jog dirbo Stiklo ceche Nr. 1, gyveno kartu bendrabutyje, bendravo ir iki dabar bendrauja su R. M. ir D. G., tačiau dėl D. Š. nurodė tik tai, kad buvo grupė kontrolierių, išreikšdama abejonę ir nepatvirtindama, jog D. Š., kaip ir likusios pareiškėjos, dirbo būtent Stiklo ceche Nr. 1 ir minėtai liudytojai buvo pažįstama. J. V. neabejodama ir užtikrintai teismui nurodė, kad pažįsta R. M. ir D. G., jų darbo vietos buvo šalia Stiklo ceche Nr. 1, o dėl D. Š., pradžioje nurodžiusi, kad visos dirbo kartu, vėliau patikslino, kad gali ir klysti, išreiškė abejonę ar ją pažįsta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ne tik pareiškėjos D. Š. argumentus, bet ir liudytojos V. B. parodymus, bei juos atmetė. Pažymėtina ir tai, kad ir liudytojos J. V. parodymai nepatvirtino, jog pareiškėja D. Š. dirbo būtent Stiklo ceche Nr. 1.

70. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje liudytojų pateiktus paaiškinimus, D. Š. darbo knygelėje esančius įrašus, bei pareiškėjų, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo teigti, jog skunde nurodomu laikotarpiu pareiškėja D. Š. atliko darbus, nurodytus Sąraše Nr. 1, todėl pareiškėja D. Š. neatitiko būtinųjų sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnyje teisei į kompensacijos mokėjimą įgyti, ir tai buvo pagrindas teismui konstatuoti, kad pareiškėja neįgijo teisės į kompensacijos mokėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantė buvo priimta dirbti į Stiklo cechą Nr. 1 ir būtent šiame ceche dirbo visą jos nurodytą ginčo laikotarpį, šių aplinkybių nepatvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja, kaip tik darbo knygelės įrašai patvirtino, jog pareiškėja priimta dirbti ir dirbo Stiklo ceche Nr. 2 ir tikėtina, kad jame visą laiką dirbo. Kaip jau minėta anksčiau, Stiklo ceche Nr. 2 nebuvo naudojama švino raudė, o pareiškėjos teisę į kompensaciją siejo būtent su darbu kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1 stiklo gamybos kontrolierių pareigose.

71. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 191 straipsnį moterims oficialiai buvo draudžiama dirbti kenksmingomis sąlygomis, todėl tikėtina, kad moterų, faktiškai dirbančių kenksmingomis sąlygomis darbo knygelėse įrašai neatspindėjo realios padėties, todėl ir apeliantės darbo knygelėje galėjo būti neteisingai nurodomos pareigybės arba ne viskas fiksuojama Panevėžio gamyklos „Ekranas“ dokumentuose, vertintini, kaip pareiškėjos nuomonė, spėliojimai, nepagrindžiantys aplinkybės, jog apeliantė dirbo kenksmingomis sąlygomis gamyklos „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 1, kuriame buvo stiklo lydymo krosnys.

72. Pažymėtina, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus ir neteikdamas pirmenybės kažkuriai įrodymų rūšiai (pvz., vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus).

73. Teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino apeliantės pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad apeliantės argumentai nepagrįsti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės darbo pobūdį ir konkrečiai atliktas funkcijas ginčo laikotarpiu, įvertinęs liudytojų pateiktus argumentus, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjai D. Š. atsisakyta skirti kompensaciją, bei VSDFV sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamus sprendimus nebuvo pagrindo.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinio skundo

74. Byloje nustatyta, kad R. M. 2019 m. liepos 26 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti jai kompensaciją už darbą kenksmingomis sąlygomis laikotarpiais nuo 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas AB „Ekranas“. VSDFV Vilniaus skyrius, įvertinęs kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš teisės ją gauti sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalyse, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. nedirbo nei Sąraše Nr. 1, nei Sąraše Nr. 2 nurodytų darbų, ir 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.12) VPE_ SP5-1902 atsisakė skirti pareiškėjai kompensaciją. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV. VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8493 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

75. Pirmosios instancijos teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (10.12)VPE_SP5-1902 ir VSDFV 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8490, bei įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas.

76. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už „1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpius, pareiškėjai AB „Ekranas“ atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas“, t. y. laikotarpį, kai R. M. dirbo AB „Ekranas“ Stiklo ceche Nr. 2, kuriame nebuvo naudojama švino raudė (surikas), cechinės kontrolės baro stiklo gamybos kontroliere.

77. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įvertinęs pareiškėjos R. M. realiai dirbto darbo pobūdį ir sąlygas laikotarpiu 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d., kai ji dirbo Panevėžio gamyklos „Ekranas“ Techninės kontrolės skyriaus stiklo gamybos kontroliere, pripažįsta, jog pareiškėjos dirbtas darbas atitiko Sąrašo Nr. 1 XIII skyriaus 2 punkte „Elektrovakuuminė gamyba“ nurodytus darbus: darbininkai, atliekantys darbus, kuriuose naudojama švino raudė: brokuotojai. Dėl šių argumentų teismas panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus, įpareigojo atsakovą skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už laikotarpį 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. atliekant stiklo gamybos kontrolierės pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad konstatuodamas minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nenurodė 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpio, nepagrindžia trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo teiginio, jog minėtu laikotarpiu pareiškėja dirbo stiklo gamybos kontrolierės darbą Stiklo ceche Nr. 2.

78. Teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria R. M. paskirta kompensacija (ir už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d.) nustatė, kad teismas įvertino liudytojų V. B. ir J. V. duotus parodymus teisme, kurios nurodė, kad R. M. visą laiką dirbo Stiklo ceche Nr. 1, t. y. teismas vertindamas faktiškai dirbtą darbą rėmėsi ne tik įrašais R. M. darbo knygelėje, bet ir liudytojų parodymais, kurios nuosekliai patvirtino dirbusios visą ginčo laikotarpį kartu su pareiškėja R. M.. Liudytoja J. V. nurodė, kad dirbo AB „Ekranas“ nuo 1979 m. rugsėjo 21 d. pūstų stiklo gaminių apdailintoja, gyveno bendrabutyje kartu su brokuotojomis – pareiškėjomis D. G. ir R. M., darbe pietaudavo, patvirtino, kad šios pareiškėjos dirbo Stiklo ceche Nr. 1. Liudytoja V. B. paaiškino, kad dirbo netoliese pareiškėjų. V. B. nurodė, kad gyveno su pareiškėjomis D. G. ir R. M. bendrabutyje, viename kambaryje ir patvirtino, kad dirbo pūstų stiklo gaminių apdailintoja tame pačiame Stiklo ceche Nr. 1. Be to, abi liudytojos patvirtino, kad pareiškėjos, kaip ir jos gaudavo pieno produktus, taip pat ilgesnes atostogas. Byloje pateiktame Darbuotojų, dirbančių kenksmingomis darbo sąlygomis, kuriems priklauso piniginės išmokos pieno ir kefyro įsigijimui, sąraše nurodytos stiklo gamybos kontrolieriaus (kūgių gamyba) pareigos (kenksminga medžiaga – švinas), todėl šis įrodymas taip pat patvirtino liudytojų paaiškinimus ir pareiškėjos R. M. skunde nurodytas aplinkybes, jog dirbdama stiklo kontroliere Stiklo ceche Nr. 1 ji dirbo kenksmingomis sąlygomis veikiant švinui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo minėta, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 2 dalimi, įrodymais byloje yra ne tik dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai, bet ir šalių ar jų atstovų paaiškinimai, liudytojų parodymai, kurie privalo būti įvertinti priimant teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas laikydamasis įstatymo keliamų reikalavimų, pagrįstai vertino ne tik rašytinius įrodymus ar įrašus buvusius darbo knygelėje, bet ir liudytojų duotus parodymus teisme.

79. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos R. M. skundo argumentai pagrįsti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai sprendė skirti pareiškėjai R. M. kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis už visus jos prašomus laikotarpius: 1981 m. liepos 20 d. – 1988 m. gegužės 24 d., 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. balandžio 28 d. ir 1991 m. gegužės 31 d. – 1992 m. gegužės 31 d. ir 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d., kuriais pareiškėja AB „Ekranas“ atliko stiklo gamybos kontrolierės pareigas. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria R. M. paskirta kompensacija ir už 1992 m. birželio 1 d. – 1994 m. kovo 24 d. laikotarpį priimta įvertinus faktiškai egzistavusią situaciją ir faktiškai dirbtą darbą, t. y. R. M. darbo aplinką (darbo vietą, pobūdį). Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

80. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami. Atmetus pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. Š. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė