AS-520-602-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-602/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00692-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. B., A. G. ir R. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B., A. G. ir R. Š. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai S. B., A. G. ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su prašymu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami pripažinti neteisėtu atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2012 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. T-298 „Dėl pritarimo UAB „SPV-10“ ir Kauno miesto savivaldybės taikos sutarties projektui“ (toliau – ir Sprendimas) ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų S. B., A. G. ir R. Š. prašymą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjai Sprendimą skundžia kaip Tarybos nariai, o reikalavimas dėl Sprendimo pripažinimo neteisėtu grindžiamas procedūriniais Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488, (toliau – ir Reglamentas) pažeidimais. Pažymėjo, kad prašyme konkretūs pareiškėjų, kaip fizinių asmenų ar kaip Tarybos narių, teisių ir interesų pažeidimai, kuriuos būtų sukėlęs ginčijamas Sprendimas, nenurodyti. Nustatė, kad pareiškėjai minėtą Sprendimą ginčija ne dėl to, kad juo buvo pažeistos pareiškėjų subjektinės teisės, o dėl jo neteisėtumo, t. y. kad jo priėmimo metu buvo pažeistos Reglamente įtvirtintos procedūros. Sprendė, kad pareiškėjai siekia apginti įstatymo saugomą viešąjį interesą, ir pažymėjo, kad teisę ginti viešąjį interesą, kartu ir įstatymo saugomą interesą, įstatymas suteikia ne visiems subjektams, o tik tam tikroms institucijoms, nurodytoms Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje, prie kurių pareiškėjai nėra priskirti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 18 straipsnio 1, 3 dalimis, 23, 24 straipsniais. Nustatė, kad nurodytos teisės nuostatos nenumato savivaldybių tarybų nariams teisės ar pareigos kreiptis į teismą dėl savivaldybės tarybos priimtų sprendimų panaikinimo. Pažymėjo, kad tokio nurodytų teisės nuostatų aiškinimo nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., 2004 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-282/2004, 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-339/2010, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011). Darė išvadą, kad pareiškėjai, kaip Tarybos nariai, pagal įstatymą neturi teisės individualiai ginti savivaldybės interesų teisme ir ginčyti Tarybos, kaip kolegialaus organo, sprendimų. Nustatė, jog šiuo atveju jie galėtų ginti savivaldybės interesus tik veikdami atstovų procesinėje padėtyje (ABTĮ 49 straipsnis), atstovaudami savivaldybei, arba tik kaip asmenys, gindami ginčijamu Sprendimu betarpiškai pareiškėjų pažeistą teisę. Pabrėžė, jog pareiškėjai, kaip Tarybos nariai, turi teisę kreiptis į teismą tik vienu aspektu – dėl jų betarpiškai pažeistos teisės pareikšti valią balsavimo metu (žr. LVAT 2004 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-535/2004).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundą atsisakė priimti, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo byloje nenagrinėjo.

III. Pareiškėjai S. B., A. G. ir R. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir priimti jų 2012 m. liepos 9 d. prašymą. Atskirąjį skundą pareiškėjai grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismas akivaizdžiai neteisingai taikė ABTĮ 56 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ne tik prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos, bet ir fiziniai asmenys gali kreiptis i teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymu saugomi interesai, o to paties straipsnio 2 dalyje konstatuojama, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai turi bylos šalies procesines teises ir pareigas.

2) Skundžiamos nutarties teiginys, kad „pareiškėjai, kaip tarybos nariai, turi teisę kreiptis į teismą tik vienu aspektu – dėl jų betarpiškai pažeistos teisės pareikšti valią balsavimo metu”, akivaizdžiai prieštarauja LVAT praktikai. Pažymėjo, kad LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-695/2008, konstatavo, kad: „pareiškėjai P.Ž. ir M.S., kaip Tarybos nariai, yra asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuoti, jog Tarybos priimami sprendimai atitiktų Reglamento nustatytus reikalavimus, inter alia būtų laikomasi nustatytos jų priėmimo procedūros. /.../ Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjai P.Ž. ir M.S. pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dali turi teise ginčyti Tarybos sprendimo Nr. T2-234 pagrįstumą ir teisėtumą.”

3) Pareiškėjai, būdami Tarybos nariais, yra asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuoti, jog Tarybos priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų, Kauno miesto savivaldybės tarybos narių, prašymą pripažinti neteisėtu Kauno savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. T-298 „Dėl pritarimo UAB „SPV-10“ ir Kauno miesto savivaldybės taikos sutarties projektui“.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (pvz., LVAT 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012). LVAT yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (pvz., LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007, kt.). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2010 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-447/2010).

Pareiškėjai iš esmės atskirąjį skundą grindžia tuo, kad LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-695/2008 išdėstyta kitokia pozicija nei pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi vėlesne bei dominuojančia teismų praktika, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šioje byloje reikia aptarti precedento taikymo klausimą.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjai Sprendimą ginčija procedūriniais Reglamento nuostatų pažeidimais. Iš pareiškėjų argumentų matyti, kad jie remiasi asmenišku ir tiesioginiu suinteresuotumu, kad Tarybos priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Vertinant pareiškėjų nurodomus argumentus, kurių pagrindu jie teigia, kad turi teisę teisme ginčyti Sprendimą, pažymėtina, jog LVAT yra suformavęs praktiką, kad savivaldybės tarybos nariai negali ginčyti savivaldybės tarybos sprendimų, kai tokios teisės jiems nesuteikia įstatymai, kai ginčijami procedūriniai savivaldybės tarybos veiklos reglamento ar Vietos savivaldos įstatymo nuostatų pažeidimai arba kai siekiama apginti viešąjį interesą (pvz., 2004 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-282/2004, 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-535/2004, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, 2010 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-339/2010, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-545/2011). LVAT, aiškindamas Vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių, kuriuose nustatytas baigtinis savivaldybių tarybų narių teisių ir pareigų sąrašas, nuostatas, yra suformavęs praktiką, jog teisės ar pareigos kreiptis į teismą dėl savivaldybės tarybos priimtų sprendimų panaikinimo, nurodytos teisės nuostatos savivaldybių tarybų nariams nenumato.

Taip pat pažymėtina, jog LVAT, nagrinėdamas analogiškas bylas, kuriose pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta priimti savivaldybės tarybos nario skundą dėl savivaldybės tarybos sprendimo, yra išaiškinęs (pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-545/2011, kt.), jog nors pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę ginčyti savivaldybės tarybos, kurios nariu jis yra, priimtus sprendimus, tačiau kalbinė, sisteminė ir loginė Konstitucijos, Vietos savivaldos įstatymo, ABTĮ bei kitų teisės aktų nuostatų analizė suponuoją priešingą išvadą.

LVAT, nuosekliai formuodamas praktiką, taip pat yra pasisakęs dėl Vyriausybės atstovo, kaip vykdančio savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolę (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-545/2011, kt.).

Atsižvelgiant į minėtą nuoseklią, dominuojančią bei vėlesnę LVAT praktiką dėl savivaldybės tarybos nario teisės skųsti savivaldybės tarybos sprendimus, darytina išvada, kad remiantis pareiškėjų nurodoma LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-695/2008 nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai turi teisę ginčyti Sprendimą. Be to, pažymėtina, jog LVAT 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, kurios faktinės aplinkybės iš esmės atitinka nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatavo, jog LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-695/2008, buvo sprendžiamas individualus ginčas, tiesiogiai liečiantis vieną iš nurodytos administracinės bylos pareiškėjų, o kitų pareiškėjų, savivaldybės tarybos narių, teisė apskųsti savivaldybės tarybos sprendimus buvo nagrinėjama nurodytos faktinės bylos aplinkybės kontekste. Nagrinėjamu atveju individualus ginčas pagal pareiškėjų pareikštą prašymą nėra kilęs.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų nurodyti pažeidimai yra procedūrinio pobūdžio, nesusiję su jų, kaip privačių asmenų, teisių pažeidimu, pažymėtina, kad tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek ir atskirajame skunde, pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kaip Sprendimas pažeidė jų (ne kaip Tarybos narių) subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamo administracinio akto pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp jų ir atsakovo nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė. Be to, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjai skųstų jų, kaip Tarybos narių, balsavimo teisės ar kitų teisių, numatytų Vietos savivaldos įstatyme ar kituose teisės aktuose, pažeidimus.

Taip pat pažymėtina, kad atskirajame skunde pareiškėjai nurodo, jog jie yra suinteresuoti, jog Tarybos priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taigi konstatuotina, jog pareiškėjai iš esmės siekia apginti įstatymo saugomą interesą, t. y. viešąjį interesą. Teisę kreiptis į administracinį teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat dėl kitų asmenų teisių gynimo įstatymų numatytais atvejais turi asmenys, turintys viešojo administravimo subjektui priskirtus įgaliojimus, įvairios valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar atskiri tarnautojai. Kitaip tariant, atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismą (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011). Remiantis anksčiau aptarta suformuota LVAT praktika pareiškėjams nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškėjų prašymą bei nenagrinėjo byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos medžiagą, pareiškėjų pateiktus argumentus, bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjų prašymo priimtinumo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų prašymą, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. B., A. G. ir R. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė