2021-09-08 Nr. AB-18853-3-64-3-01053-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3643-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01053-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. 2021 m. gegužės 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 128-128 „Dėl Ukrainos piliečio M. D. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog jis į Lietuvą atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2 papunktyje įtvirtiną draudimą, ir manė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų (ginčijamas administracinis aktas formalus, nemotyvuotas). Pareiškėjas pabrėžė, jog jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lenkijos Respublikoje, kurioje jam suteiktas asmens kodas, išduotas leidimas dirbti Lenkijoje, jis buvo komandiruotas dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas laikytinas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju, todėl jam taikytina Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje numatyta išimtis. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra susijęs su COVID-19 pandemijos valdymu valstybėje. Šiuo atveju pareiškėjas buvo atlikęs visus reikiamus testus ir gavęs neigiamą rezultatą, taigi jis nesukėlė pavojaus ir nebuvo poreikio įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis dirba įmonėje HireLabas Sp. Z.o.o., kuri teikia darbuotojų nuomos paslaugas. Pareiškėjas buvo trumpam (nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. liepos 16 d.) komandiruojamas darbo reikalais iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Jis, kaip darbuotojas, galėjo būti laisvai siunčiamas į kitą Europos ekonominės erdvės valstybę darbinių funkcijų atlikimui. Pareiškėjas yra draudžiamas Lietuvos Respublikoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.

3. Pareiškėjas 2021 m. birželio 28 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose tvirtino, kad jo, kaip Ukrainos Respublikos piliečio, atžvilgiu yra taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje. Pareiškėjui nėra privaloma viza ir jis gali laisvai atvykti į Europos Sąjunga. Jis atvyko į Lenkijos Respubliką, tokiu būdu apsigyveno Europos Sąjungoje pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus. Būtent iš Lenkijos pareiškėjas komandiruotės pagrindu atvyko dirbti į Lietuvą. Pareiškėjas akcentavo, kad kiekviena valstybė savarankiškai sprendžia dėl užsieniečių teisinės padėties, taip pat numato skirtingas sąlygas dirbti ir gyventi. Nutarime būtent ir įtvirtinta, kad asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas) turi būti teisėtu gyventoju Lenkijos Respublikoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovavosi atsakovas, taikomos tik Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims. Europos Sąjungos teisės aktuose nėra apibrėžta gyventojo sąvoka, kuri būtų taikoma visuotinai, todėl tai, kokie asmenys laikomi teisėtai gyvenančiais Europos ekonominės erdvės valstybėje, turi būti vertinama individualiai. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo pateiktas ginčui aktualių teisės normų aiškinimas pažeidžia pamatinius Europos sąjungos principus, darbuotojų judėjimo laisvės principą.

4. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

5. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes, su vizų išdavimu ir leidimų laikinai gyventi (Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje) išdavimu susijusį teisinį reglamentavimą. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokose yra aiškiai apibrėžta, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai ar nuolat gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), 6 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nė vienos iš valstybių narių visuomenės sveikatai. Nutarimo 2.1.2 papunktyje buvo nustatytas valstybės sienos kirtimo apribojimas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, bei šio draudimo taikymo išlygos, nustatytos 2.1.2.1–2.1.2.18 papunkčiuose. Pagal Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio nuostatas, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. gegužės 12 d. apklausoje pareiškėjas paaiškino, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, ieškodamas darbo. Pareiškėjas gyveno Lietuvoje ir dirbo ribotos atsakomybės bendrovėje „HireLabas“, buvo komandiruotas į UAB „Pavėsinės“. Pareiškėjas apklausoje išreiškė pageidavimą grįžti į kilmės valstybę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, ir pareiškėjui skirta administracinė nuobauda – įspėjimas, taip pat priimtas Sprendimas. Atsakovas neturėjo duomenų apie nutarimo administracinio nusižengimo byloje apskundimą, todėl manė, jog pareiškėjo kaltė dėl padaryto pažeidimo yra įrodyta. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo pateikęs Lenkijos Respublikos išduotą dokumentą – subjekto, veikiančio kaip laikinojo įdarbinimo agentas, deklaraciją apie darbo patikėjimą užsieniečiui kaip laikinajam darbuotojui. Atsakovo vertinimu, pateikti dokumentai susiję su darbo santykiais, o ne su gyvenimu šalyje. Atvykimo į Lietuvos Respubliką 2021 m. balandžio 22 d. metu pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, taigi, Nutarimo 2.1.2 papunkčio taikymo aspektu jis neatitiko Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje teisėtai gyvenančio asmens sąvokos ir statuso, ir todėl buvo laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatai.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. D. skundą bei nurodė nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-6683-257/2021 įsiteisėjimo sustabdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 128-128 galiojimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 18 d. atvyko į Lenkijos Respubliką, o 2021 m. balandžio 22 d. – į Lietuvos Respubliką. 2021 m. gegužės 11 d. užsieniečio apklausos lape nurodyta, kad užsienio valstybių vizos, leidimai gyventi šalyje pareiškėjui nėra išduoti. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog pagal subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimą dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui pareiškėjas atvyko dirbti į Lietuvos Respubliką UAB „Pavėsinės“, laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. liepos 18 d. Pareiškėjui išduotas Lenkijos nacionalinio asmens identifikavimo numeris (PESEL) 85071863437, laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 21 d. iki 2021 m. liepos 22 d. deklaruota laikinoji gyvenamoji vieta Lenkijoje. Hirelabas Group ribotos atsakomybės bendrovė 2021 m. balandžio 22 d. įsakymu komandiravo pareiškėją į Mažeikių r. miestą nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. liepos 16 d. (imtinai), pas užsakovą UAB „Pavėsinės“.

9. 2021 m. gegužės 12 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, pareiškėjui buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas už tai, kad pastarasis atvyko į Lietuvos Respubliką, pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 papunkčio reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1–2.1.2.18 papunkčiuose nurodytų sąlygų dėl draudimo netaikymo.

10. Atsakovas 2021 m. gegužės 12 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 128-128, kuriuo nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 11 d. Pareiškėjas taip pat įspėtas, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, 2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1030/2002, nustatančio vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą, ir 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, nuostatas). Konstatavo, kad atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi vienoje iš Europos Sąjungos šalių. Subjekto, vykdančio laikinojo įdarbinimo agentūros veiklą, pareiškimas dėl laikino darbo patikėjimo užsieniečiui, 6 punkte „Viza / leidimas gyventi šalyje kortelėje“ taip pat nėra nurodyta, kad Lenkijos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi ar viza.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. balandžio 22 d. iš Lenkijos Respublikos, taigi pareiškėjas kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Teismas akcentavo, jog pagal Įstatymo nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia teisę nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 str. 33 d., 17 str. 1 d.), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (Įstatymo 2 str. 14 ir 15 d., 24 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu, kuris Įstatymo atžvilgiu yra specialioji teisės norma, Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarime. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko galiojant Nutarimo 2.1.2 papunkčiui, neturėdamas išduotos vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitiko Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytas išimtis.

13. Teismas pažymėjo, jog prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog jį sieja darbo santykiai su ribotos atsakomybės bendrove Hirelabas Group ir UAB „Pavėsinės“, be to, jis į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai iš Lenkijos Respublikos, nes minėtoje valstybėje yra deklaravęs laikiną gyvenamąją vietą. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog, sugrąžinus pareiškėją į Ukrainą, kils pavojus jo gyvybei arba jis gali būti persekiojamas, kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Socialiniai, ekonominiai ir kiti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika (nuo 2021 m. balandžio 23 d. dirba UAB „Pavėsinės“), buvimo laikas Lietuvoje (nuo 2021 m. balandžio 22 d.) nėra tokie, kurie sudarytų pagrindą neįpareigoti jo išvykti.

14. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai (nurodyti įstatymo straipsniai, nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2021 m. balandžio 22 d. atvyko pažeisdamas Nutarimo 2.1.2 p.). Skundo turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato, kodėl priimtas Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertino teisės aktų nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti skunde nurodytais motyvais.

III. 15. Pareiškėjas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

16. Pareiškėjas mano, kad teismas nukrypo nuo ginčo ir jo esmės. Pabrėžia, kad Nutarimas, kuriuo vadovaudamasis atsakovas priėmė Sprendimą, yra susijęs išimtinai tik su karantino paskelbimu, t. y. epideminės COVID-19 ligos situacijos suvaldymu, o ne su migracija. Nutarimo pagrindu nėra taikomi jokie reikalavimai, ribojimai, susiję su migracijos teise, be kita ko, beviziu režimu besinaudojančių asmenų teise laisvai judėti Europos Sąjungoje. Pareiškėjo, kaip Ukrainos piliečio, atžvilgiu yra taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje.

Pareiškėjui nėra privaloma viza, jis gali laisvai atvykti į Europos Sąjungą. Be to, pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio nuostatą, konkrečiai – sąvoką „teisėtai gyvenantis“, kadangi minėtoje nuostatoje nėra jokios sąvokos, įtvirtinančios, jog „teisėtai gyvenančiu“ laikytinas tik tas asmuo, kuris turi leidimą gyventi. Pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Europos Sąjungos teisės aktuose nėra apibrėžta gyventojo sąvoka, kuri turėtų būti taikoma visuotinai.

Vadinasi, nei Lietuvos Respublikoje, nei Europos Sąjungoje joks teisės aktas neapibrėžia, kas yra gyventojas (teisėtai gyvenantis). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje leidimas gyventi yra dviejų tipų (laikinai ir nuolat), o, pavyzdžiui, Lenkijos Respublikoje yra penki leidimo gyventi tipai, Vokietijoje – septyni. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad kiekvienoje valstybėje teisėtai gyvenančio (gyventojo) sąvoka yra skirtinga, t. y. kiekviena valstybė pagal savo nacionalinius teisės aktus savarankiškai sprendžia, kas yra gyventojas, kas yra laikomas teisėtai gyvenančiu.

Taigi, teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjas yra (būtų) laikomas gyventoju Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymu. Kadangi Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nenurodyta, jog ši išlyga taikoma tik asmenims, turintiems leidimą gyventi, laikytina, jog Sprendimas priimtas nepagrįstai. Pareiškėjas pastebi, kad šiuo metu Nutarimas nebegalioja, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 nutarimo Nr. 152, į kurį iš esmės perkeltos Nutarimo nuostatos, 2.3.1 papunktyje yra aiškiai detalizuojami užsieniečiai, kuriems taikoma išlyga dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad teismas neištyrė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pareiškėjas yra teisėtai gyvenantis (gyventojas) Lenkijos Respublikoje. Pakartoja, jog jis yra Lenkijoje deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, ten jam suteiktas asmens kodas, jis registruojamas Lenkijos Respublikos gyventojų registre (Lenkijos Respublikos gyventojų registro įstatymo 3 str.). Šiuo aspektu Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas yra panašus, kadangi deklaruoti savo gyvenamąją vietą gali tik gyventojas.

Pareiškėjas akcentuoja, jog gyvenamosios vietos deklaravimas yra vienas iš požymių siekiant nustatyti, ar asmuo yra gyventojas. Pareiškėjas turi leidimą dirbti Lenkijos Respublikoje, leidžiantį jam šioje valstybėje deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas laikytinas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nepasisakė apie tai, jog Nutarimu apribojamas laisvas asmenų judėjimas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo ir teismo pateiktas teisės aktų aiškinimas pažeidžia pamatinius Europos Sąjungos principus, darbuotojų judėjimo laisvės principą, ir yra pateiktas neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teisėtai dirbo Lenkijoje veikiančioje įmonėje, iš kurios buvo komandiruotas į Lietuvos Respubliką.

17. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, prašo atsižvelgti į atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Pažymi, kad užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas, o, paskelbus karantiną, užsieniečių atvykimą reglamentavo Nutarimas. Įvertinus visas aplinkybes, buvo pasirinktas pandemijos suvaldymo instrumentas griežtai apibrėžiant vykimo galimybes, Lietuvoje buvo ribojimai judėti net tarp savivaldybių. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apklausos metu savo gyvenamąja vieta nurodė Ukrainos Respubliką ir teigė, kad Lenkijoje buvo tik tranzitu vykdamas į Lietuvos Respubliką, neužsiminė apie gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, bet neturėdamas leidimo gyventi Lenkijos Respublikoje, galbūt pagal tuo metu galiojusią tvarką turėjo teisę būti Lenkijoje ir turėjo kažkur gyventi, bet jis faktiškai negyveno Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjo argumentai apie gyvenamąją vietą vertintini kaip jo gynybinė taktika, kadangi Nutarime numatyta išimtis leisti atvykti tik nurodytose valstybėse teisėtai gyvenantiems užsieniečiams. Atsakovas teigia, kad kilusio ginčo esmė yra tai, jog, esant paskelbtam karantinui, pareiškėjas būtų galėjęs atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu Sprendimo priėmimo ar administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu būtų pateikęs dokumentus ar kitus įrodymus, patvirtinančius jo teisėtą gyvenimą Lenkijos Respublikoje (leidimą gyventi). Pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, todėl jo atvykimas į Lietuvos Respubliką tranzitu per Lenkijos Respubliką, vadovaujantis Nutarimu, buvo įvertintas kaip neteisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Šio ginčo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, bei šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas neperžengiat jo ribų.

21. Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.

22. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų vertinimo interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, todėl remiasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

24. Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2. papunkčiu buvo nustatytas bendras ribojimas, kuriuo uždrausta užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (2021m. balandžio 22 d. redakcija), taip pat nustatytos išimtys, kai draudimas netaikomas.

25. Pareiškėjas teigia, kad jo atvykimas į Lietuvos Respublika yra teisėtas vadovaujantis Nutarimo 2.1.2.1. papunktyje numatyta išimtimi, pagal kurią draudimas netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.

26. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėjas į Lenkijos Respubliką atvyko turėdamas Ukrainos Respublikos piliečio pasą, pasinaudojęs nustatytu Ukrainai beviziu režimu.

27. Bevizis režimas užsieniečiams, atvykusiems į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją pagal minėtą Nutarimą, nesuteikė draudimo išimties atvykti į Lietuvos Respubliką karantino metu.

28. Asmens teisėto gyvenimo valstybėje sąvoka, nustatytą Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje, yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašią bylą, kurioje konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Teisę asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 str. 33 d.; 17 str. 1 d.), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (Įstatymo 2 str. 14 ir 15 d.; 24 str. 1 d.).

29. Vadovaujantis Įstatyme įtvirtintomis „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokomis aiškintina ir Nutarimo 3.3.1 papunktyje nustatyta taisyklė, pagal kurią į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).

30. Minėtoje teismo nutartyje taikytas Nutarimo 3.3.1. papunktis iš esmės savo turiniu atitinka Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nurodytą „šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims“ sąvoką ir jos aiškinimui neturi įtakos bylos aplinkybės skirtumas, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atvyko pasinaudojęs beviziu režimu.

31. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokas dokumentas, patvirtinantis užsieniečio teisėtą gyvenimą Europos sąjungoje, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi, o kiti dokumentai negali patvirtinti Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje įtvirtintos sąlygos dėl užsieniečio teisėto gyvenimo valstybėje. Pareiškėjas, atvykęs Lietuvą, nepateikė išduoto kompetentingos valstybės institucijos laikino arba ilgalaikio leidimo gyventi valstybėje, todėl tuo pažeidė Nutarimo 2.1.2. papunktyje įtvirtintą draudimą atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką karantino metu. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasmę reiškia, kad jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. Esant šioms aplinkybėms atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nesant aplinkybių, ribojančių grąžinimą, pagrįstai nusprendė pareiškėją grąžinti į Ukrainos Respubliką.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi procesinei bylos baigčiai, todėl į juos neatsakoma.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, kadangi yra tinkamai motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, materialiosios teisės normos pritaikytos teisingai. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti neapkeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė