2013-10-16 Nr. AB-6451-3-61-3-02726-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-796/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 67; 19.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. KS-64 „Dėl E. R.“ (toliau – ir Sprendimas).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas skunde taip pat pareiškė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bus išnagrinėtas jo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme sustabdyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. KS-64 „Dėl E. R.“ galiojimą.

Nurodė, kad 2013 m. birželio 28 d. laimėjo konkursą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Vidaus reikalų ministerija) kanclerio pareigas ir skundžiamas VTEK sprendimas jam sukelia tam tikras pasekmes, t. y. draudimą vienerius metus būti priimtam į valstybės tarnybą. Pasak pareiškėjo, nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, o vėliau teismui jį panaikinus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas būtų negalimas, nes galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys karjeros valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnautojo pareigas, nustato atitinkamus pretendentų, laimėjusių konkursus į valstybės tarnautojo pareigas, priėmimo terminus, t. y. jo paskyrimo į laimėtas pareigas nebus galima įgyvendinti, nes bus pasibaigę teisės aktų nustatyti paskyrimo į laimėtas pareigas terminai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas pasisakė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės ir faktai, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ri LVAT) praktiką (administracinės bylos Nr. AS502–177/2008, AS442–314/2008), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra susiję ne su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, o su tuo, jog ateityje jam gali atsirasti nepageidautinos pasekmės, susijusios jo paskyrimu į laimėtas pareigas. Pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas, o ne vien tik žalos (patirtų nuostolių) atsiradimo galimybė. Teismas pabrėžė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių.

Teismas, įvertinęs situaciją, padarė išvadą, kad realios grėsmės, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, nėra, todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinamas.

II. Pareiškėjas E. R. padavė atskirąjį skundą (b. l. 38-38), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bus išnagrinėtas jo skundas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. KS-64 „Dėl E. R.“ panaikinimo stabdyti šio Sprendimo galiojimą.

Atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo nurodyti argumentai dėl priemonių reikalavimui užtikrinti taikymo būtinumo yra susiję ne su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis, o su tuo, jog ateityje jam gali atsirasti nepageidautinos pasekmės, susijusios su paskyrimu į laimėtas pareigas, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio nuostatas, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra teismo sprendimo pasunkėjimas ar negalimumas, o ne vien tik žalos (patirtų nuostolių) atsiradimo galimybė. Nesutinka ir su teismo išvada, kad „reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių“. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovaujasi nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. AS502-177/2008 ir AS442-314/2008), nes šiose bylose faktinės aplinkybės buvo kitokios ir reikalavimai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo siejami ne su teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, o su neigiamais padariniais, tame tarpe ir materialiniais, pareiškėjui, ir grindžiami siekiais ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų. Pažymi, kad šioje byloje prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra siejamas su tuo, kad galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas.

Vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsniu ir LVAT 2011 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-473/2011 teigia, kad teismas gali taikyti priemones reikalavimui užtikrinti, jeigu teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. T. y. realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (administracinės bylos Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą yra tik tuo atveju, kai bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006).

Nurodo, kad 2013 m. birželio 28 d. laimėjo konkursą į Vidaus reikalų ministerijos kanclerio pareigas. VTEK Sprendimas sukelia tam tikras pasekmes, t. y. draudimą vienerius metus būti priimtam į aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje (Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų įstatymas) 15 straipsnis). Taigi, esant tokiam VTEK sprendimui, jo paskyrimas į laimėtas pareigas yra negalimas, todėl akivaizdu, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo, o vėliau teismui jį panaikinus, iki sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas būtų negalimas, nes galiojantys teisės, aktai, reglamentuojantys karjeros valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnybą, nustato atitinkamus pretendentų, laimėjusių konkursus į valstybės tarnautojo pareigas, priėmimo terminus. Taigi, nesustabdžius VTEK Sprendimo galiojimo, o vėliau teismui šį Sprendimą panaikinus jo paskyrimo į laimėtas pareigas nebus galima įgyvendinti, nes bus pasibaigę minėtų teisės aktų nustatyti paskyrimo terminai (nurodo Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, 661 p.).

Taip pat prašo įvertinti aplinkybę, jog jei teismas VTEK Sprendimo galiojimą sustabdytų, teismo sprendimo įgyvendinimo galimybei kliūčių nekiltų, o jei teismas priimtų nepalankų pareiškėjui sprendimą, Viešųjų ir privačių interesų reikalavimo įgyvendinimą būtų galima užtikrinti atleidžiant jį iš valstybės tarnybos dėl šiurkštaus valstybės tarnautojų pareigų pažeidimo, kokiu ir laikomas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki bus išnagrinėtas jo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme sustabdyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. KS-64 „Dėl E. R.“ galiojimą.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2013 m. balandžio 9 d. pradėjo tyrimą dėl tuometinio vidaus reikalų ministro patarėjo E. R. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. 2013 m. birželio 28 d. pareikėjas laimėjo konkursą valstybės tarnautojo Vidaus reikalų ministerijos kanclerio pareigoms eiti. 2013 m. liepos 10 d. VTEK priėmė sprendimą Nr. KS-64 „Dėl E. R.“, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VTEK Sprendimo galiojimą, nes priešingu atveju galimo teismo sprendimo dėl jo skundo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas. t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas – bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą. Pagal to paties straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs situaciją, padarė išvada, kad realios grėsmės, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, nėra.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundo turinį, atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas prašo VTEK Sprendimo galiojimo sustabdymo, bet iš esmės siekia išvengti jam nepalankių pasekmių ateityje – būti nepriimtam į Vidaus reikalų ministerijos kanclerio pareigas.

Kaip yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek pagal įstatymą, tiek pagal nuoseklią teismų praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas ar netaikymas konkrečioje byloje visų pirma priklauso nuo to, ar jos nepritaikius pasunkėtų ar pasidarytų negalimas pareiškėjui palankus teismo sprendimo įgyvendinimas (2013 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-677-13, 2013 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-695-13).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, esant pareiškėjui palankiam teismo sprendimui, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo, tokiam teismo sprendimo įgyvendinimui jokių kliūčių nekiltų – VTEK Sprendimas būtų pripažintas neteisėtu, jis būtų panaikintas ir būtų laikoma, jog pareiškėjas nėra padaręs Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimo. Tokiu būdu, būtų atstatyta ir iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. iki 2013 m. liepos 10 d., buvusi padėtis – pareiškėjas būtų valstybės tarnautojas, nepadaręs Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimo, laimėjęs konkursą, bet nepaskirtas į VRM kanclerio pareigas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų apsunkinti ar taptų neįmanomi Sprendimo pripažinimas negaliojančiu ir konstatavimas, kad pareiškėjas nepadarė asmuo Viešų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimo, todėl pareiškėjo argumentas, kad atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas yra nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo sprendžiamas pareiškėjo priėmimo į kitas pareigas klausimas. Juo labiau, minėtu Sprendimu net nebuvo paskirta sankcija už nustatytą pažeidimą. Draudimas valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintus pažeidusiais Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimus, vienerius metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos skatinti, priimti, skirti ar rinkti į aukštesnes pareigas, numatytas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 15 straipsnyje.

Pažymėtina, kad gali ir nebūti poreikio taikyti šį draudimą asmeniui padariusiam pažeidimą, t. y. jeigu per metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nekiltų klausimas dėl tokio asmens skatinimo ar priėmimo, skyrimo į aukštesnes pareigas. Nuo to, ar susidaro situacija, kad reikia taikyti draudimą, ar tokios situacija nesusidaro, sprendimo, kuriuo buvo pripažintas pažeidimas, esmė ir reikšmė nesikeičia. Taigi, aptartas draudimas yra ginčijamo Sprendimo papildoma pasekmė, kurios gali ir neatsirasti, jei nesusiklostys atitinkamos minėtos aplinkybės. Tai, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui aptartas draudimas būtų taikomas ir dėl to jis negalėtų būti paskirtas į pareigas, lemia ne pats Sprendimas, o juo konstatuota pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, pripažinto padariusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimą, teisinė padėtis, ir esant tokiai teisinei padėčiai atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės, todėl tai laikytina išvestine pasekme, kuri gali atsirasti ateityje.

Būtent galimu teisių pažeidimu ateityje pareiškėjas ir grindžia savo reikalavimą – kaip teigia, kol vyks bylos nagrinėjimas teisme, praeis skyrimo į pareigas laimėjus konkursą terminas. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (žr. 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-242/2009, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011, 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011).

Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad aptarta išvestinė pasekmė – negalėjimas būti paskirtam į aukštesnes pareigas susijusi su kitos institucijos nei atsakovas nagrinėjamoje byloje veiksmais ir sprendimais. Kaip minėta, pareiškėjas konkursą laimėjo 2013 m. liepos 28 d. Byloje nėra duomenų, kada po konkurso planuota pareiškėją priimti į aukštesnes pareigas, nėra duomenų, dėl kokių priežasčių per laikotarpį nuo konkurso iki 2013 m. liepos 10 d., kada buvo priimtas VTEK sprendimas, ar iki kreipimosi į teismą 213 m. liepos 17 d. nebuvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo paskyrimo eiti Vidaus reikalų ministerijos kanclerio pareigas, t. y. nėra duomenų, ar vidaus reikalų ministras pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1465 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų 23.13 punktą įstatymų nustatyta tvarka priimantis į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, aptariamą konkursą laimėjusį pareiškėją į kanclerio pareigas neskyrė dėl VTEK Sprendimo ar dėl kitų priežasčių.

Nėra duomenų, įrodančių, jog VTEK Sprendimo priėmimas buvo vienintelė kliūtis skirti pareiškėją eiti VRM kanclerio pareigas, ir kad panaikinus, ar sustabdžius Sprendimo galiojimą pareiškėjas į minėtas pareigas būtų priimtas. Kaip yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų. (2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310-12, Administracinė jurisprudencija 23, p. 493-507, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-401-12).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas pareiškėjo nepriėmimas į konkurso būdu laimėtas pareigas, o atsižvelgiant į tai, kad kaip minėta, pareiškėjas prašydamas reikalavimo užtikrinimo priemonės iš esmės, kaip ir pats nurodo, siekia išvengti išvestinės pasekmės ateityje – būti nepriimtam į Vidaus reikalų ministerijos kanclerio pareigas, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas tuo tikslu, kurį pareiškėjas nurodo, peržengia kilusio administracinio ginčo ribas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė