2021-06-09 Nr. AB-12663-3-61-3-04314-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-469-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04314-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 27 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių ir pareigų perėmėjas Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose įrengtuose tualetuose nebuvo užtikrintas privatumas – iki 2003 metų tualetai nebuvo atskirti nuo likusios kameros dalies, maždaug nuo 2003 metų tualetai buvo atskirti 1,5 m aukščio sienele, vėliau ir užuolaida. Įstaigos darbuotojai į kamerą įeidavo be perspėjimo, todėl pareiškėjas kartais būdavo užtinkamas atliekantis gamtinius reikalus, jautėsi stebimas įstaigos darbuotojų, tarp kurių buvo ir moterų. Dėl to pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, dėl kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, tačiau niekas nepasikeitė. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę, pareiškėjas nespėdavo nusirengti, išsimaudyti ir apsirengti per 15 minučių, todėl papuldavo į prižiūrėtojų nemalonę. Be to, duše nebuvo atitvarų. Kameroje buvo tik šaltas vanduo. Pasak pareiškėjo, kamerų plotas buvo per mažas, apšvietimas buvo netinkamas, ventiliacija prasta, kamerose buvo parazitų, o Lukiškių TI-K administracija jų nenaikino, kamerose skubaus iškvietimo mygtukas buvo įrengtas per aukštai. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog ilgą laiką buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Vilniaus PN nurodė duomenis apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir kartu su juo kalintų asmenų skaičių. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, atitverta 1,5 m aukščio pertvara, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios sanitarinį mazgą uždengė nuo kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kai kuriuose postuose sanitarinio mazgo patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Toks sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerų langai buvo pritaikyti vėdinti, tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – ventiliatoriai, dušinės maišytuvas buvo techniškai tvarkingas, veikė karšto bei šalto vandens tiekimo sistema, dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pareiškėjo reikalavimui pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 461 parą, pareiškėjui kamerose teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nepažeista.

8. Dėl privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar 1,5 m sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K 461 parą neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų.

9. Vertindamas higienos sąlygas Lukiškių TI-K kamerose, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, kad kamerose buvo prasta ventiliacija ir apšvietimas, veisėsi parazitai, teismas laikė abstrakčiais ir nepagrįstais įrodymais.

10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K nustatyta įstaigoje laikomų asmenų prausimosi tvarka bei dušo patalpų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas dėl prausimosi tvarkos ir su tuo susijusių kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pažeidimus.

11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis bei netinkamo iškvietimo mygtuko įrengimo, pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas.

12. Atsižvelgęs į nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), jo pobūdį, trukmę, intensyvumą, taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pažeidimas pareiškėjui sukėlė ilgalaikių, nepataisomų padarinių, be to, negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 400 Eur suma.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo R. B. skundą.

14. Vilniaus PN dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (CK 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką šiais klausimais. Atsakovo atstovo teigimu, nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–426, 418–426 sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros patalpos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios uždengė sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse. Kamerose laikomų asmenų stebėjimas vykdomas, siekiant užtikrinti nuolatinę jų elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir yra teisėtas. Atsakovo teigimu, žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinti iki 2 305 Eur.

16. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN apeliacinis skundas yra tik formalus veiksmas, jis nėra individualizuotas, jame yra loginių prieštaravimų. Pareiškėjo teigimu, sąlygos Lukiškių TI-K kameroje Nr. 12 buvo nežmoniškos, nes ji perdaryta iš buvusio pareigūnų tualeto, joje išlikęs kanalizacijos vamzdis, kameros plotas buvo itin mažas, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 106 paras, dėl sveikatos pablogėjimo buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Be to, pareiškėją praustis į dušą vedė ir moterys pareigūnės. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jam turėtų būti priteista bent po 5 Eur už netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K praleistą parą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl 27 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. B. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjo skundo reikalavimams nuo 1995 m. kovo 8 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. (įskaitytinai) pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė; nustatęs, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d.) pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K 461 parą nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitus su ginčo laikotarpiu susijusius pareiškėjo reikalavimus laikė nepagrįstais ir atmetė.

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjas R. B., be kita ko, reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, dėsto su tuo susijusius motyvus, tačiau apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo nėra pateikęs, nors tokia teisė minėtame teismo sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti apeliacinį skundą, jokių reikalavimų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo ir (ar) prašymo dėl šio sprendimo apskundimo termino atnaujinimo nereiškia, todėl nagrinėjamu atveju šį pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą dokumentą nėra pagrindo vertinti kaip apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepime į Vilniaus PN apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

23. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo, jį išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino su tuo susijusią bylos medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K.

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio.

26. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti bei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl užuolaidų Lukiškių TI-K kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengimo. Kaip minėta, tualetas kamerose turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

29. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

30. Nagrinėjamu atveju atsakovui tinkamai nepaneigus pareiškėjo argumentų, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo stebimas pareigūnų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nepriklausomai nuo to, kad kameroje, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jis buvo vienas, pareiškėjas galėjo būti matomas pareigūnų, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas ginčo laikotarpiu (461 parą) neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas.

31. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, paprastai sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti, ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018; kt.).

32. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė