2026-01-14 Nr. AB-962-3-61-3-06461-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-433-602/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06461-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. (B.) L. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. (B.) L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. (B.) L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 25S238456, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (pareiškėjas yra pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamas veikas, kurios yra sunkūs nusikaltimai, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo priimtas procesinis sprendimas.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė argumentais, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo vykdymo kyla reali grėsmė, jog jis bus išsiųstas į kilmės valstybę (Rusijos Federacinę Respubliką), dėl to jam būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėjas yra asmuo su negalia, neturintis Rusijoje nei gyvenamojo būsto, nei socialinių ryšių. Vykdant Sprendimą pareiškėjas netektų visų iki tol turėtų socialinių garantijų, t. y. pareiškėjas Lietuvoje turi jo specialiesiems poreikiams pritaikytą gyvenamąjį būstą, priėmus Sprendimą pareiškėjui nebeteikiama nuolatinė socialinė priežiūra ir pagalba, pareiškėjas nebegali pasinaudoti iki šiol buvusiomis jam prieinamomis medicininėmis paslaugomis. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo, kaip asmens su negalia, sveikatos būklei bus padaryta neatitaisoma žala. Sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas padėtų apsaugoti pareiškėjo orumą, taip pat individualių pagalbos poreikių nepertraukiamą prieinamumą.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir byloje nėra jokių duomenų, kad atsakingos institucijos būtų priėmusios sprendimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos. Be to, pareiškėjo argumentai dėl socialinių garantijų Lietuvoje netekimo, kurių jis iš esmės nepagrindė, taip pat savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl šių aplinkybių pareiškėjui galėtų būti padaryta didelė neatitaisoma žala, teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas B. (B.) L. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria netaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės teismo priimtas procesinis sprendimas.

Pareiškėjas nurodo, kad panaikinus jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi, Leidimas) pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje laikomas neteisėtu, todėl jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos. Nurodytos aplinkybės yra įtvirtintos įstatyme, todėl papildomai neturi būti įrodinėjamos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra asmuo su negalia. Pareiškėjas dėl 2016 metais įvykusio eismo įvykio patirtos traumos visiškai nevaldo kojų, jam nustatytas (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties pareiškėjas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, o tokia jo sveikatos būklė atitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 15 punktą. Pareiškėjui nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2050 m. rugsėjo 14 d. (iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) yra nustatytas 15 procentų darbingumo lygis, o taip pat nuo 2019 m. lapkričio 25 d. neterminuotai nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra specialiai pritaikyta jo poreikiams. Pareiškėjas nuo gimimo gyvena Lietuvoje, Rusijoje jis neturi nei gyvenamosios vietos, nei jokių kitų socialinių ryšių, todėl jo išsiuntimas iš Lietuvos sukeltų sunkias ir galbūt neatitaisomas pasekmes. Pareiškėjas pastaruoju metu ieškojo darbo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje ir gavo nedarbo socialines išmokas, kurių jis nebeteks dėl panaikinto Leidimo. Pareiškėjas taip pat nebeteko teisės į šalpos negalios pensiją.

Pareiškėjo teigimu, jis įrodė, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, dėl pareiškėjo nėra priimtas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę, todėl nėra pagrindo prevenciškai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Jeigu Departamentas priimtų sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies, tuomet pareiškėjas turėtų teisę minėtą sprendimą skųsti ir prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėjas yra asmuo su negalia, nesuteikia pagrindo vertinti, jog vien dėl šios priežasties pareiškėjas, priėmus ginčijamą Sprendimą, per se (savaime) patyrė didelę ir neatitaisomą žalą, nes pareiškėjo negalia nėra susijusi su Sprendimo priėmimo aplinkybėmis. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog jo gyvenamasis būstas Lietuvoje yra pritaikytas jo poreikiams, tačiau pareiškėjas įrodymais nepagrindė, kodėl teisė būti jam pritaikytame būste privalo būti užtikrinta būtent Leidimu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl socialinių garantijų netekimo taip pat nepagrindžia būtinybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo B. (B.) L. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ‒ sustabdyti Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, vykdymą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, spręsdamas, kad pareiškėjas, galbūt jam kilsiančią žalą grįsdamas jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, neįrodė, kad atsakingos institucijos būtų priėmusios sprendimą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos, nepagrindė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad vykdant Departamento Sprendimą gali būti pradėta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją procedūra, kuri jam sukels didelę ir neatitaisomą žalą, nes pareiškėjas yra asmuo su negalia, Lietuvoje jam yra teikiamos įvairios socialinės garantijos, kurių jis neteks dėl Departamento priimto Sprendimo.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, ginčydamas Departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas jam išduotas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje apibrėžiamas kaip dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Leidimų gyventi rūšys: leidimas laikinai gyventi ir leidimas nuolat gyventi (Įstatymo 25 str.). Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo dėl išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (Įstatymo 139 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašo teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas argumentuoja tuo, kad laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo ir išsiuntus jį į kilmės valstybę (Rusijos Federacinę Respubliką), jam būtų padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala, nes pareiškėjas yra asmuo su negalia, jam Lietuvoje yra teikiamos įvairios socialinės garantijos (pareiškėjas gyvena pagal jo specialiuosius poreikius pritaikytame būste; pareiškėjui nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; dėl priimto Sprendimo pareiškėjui nebeteikiamos nedarbo socialinė išmoka ir šalpos negalios pensija; pareiškėjas nebeturi galimybės Lietuvoje įsidarbinti), kurių jis netektų vykdant Sprendimą. Pareiškėjas tvirtina, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, nes panaikinus Leidimą jo gyvenimas Lietuvoje yra neteisėtas, todėl bet kada gali būti pradėta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra. Pareiškėjas teigia nuo pat gimimo gyvenęs Lietuvoje, jis Rusijoje neturi nei gyvenamosios vietos, nei jokių kitų socialinių ryšių, todėl jo išsiuntimas iš Lietuvos sukeltų sunkias ir galbūt neatitaisomas pasekmes.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui yra nustatytas 15 procentų darbingumo lygis. Pareiškėjas po patirto nugaros smegenų sužalojimo nevaldo kojų, nevaikšto, sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Pareiškėjui reikalingas būstas, kuris turi būti pritaikytas jo poreikiams, ir toks būstas Lietuvoje jam yra suteiktas. Pareiškėjas aktyviai dalyvauja nevyriausybinės organizacijos Tauragės ratukų sąjunga veikloje, yra įgijęs kompetencijų pagal neformaliojo tęstinio mokymo programas. Pareiškėjas yra gimęs Lietuvos Respublikoje ir, kaip pats teigė, kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje) neturi jokių socialinių ryšių ir gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui išduoto Leidimo reikšmę jo teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje ir Departamento Sprendimu, kuriuo panaikintas Leidimas, sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti grąžintas arba išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl to nukentėtų pareiškėjo, kaip asmens su negalia, interesai, nes būtų sutrikdytas jam būtinos pagalbos teikimas ir sukelta grėsmė jo sveikatai, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 12 d. išnagrinėjo administracinę bylą ir teismo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2026 m. sausio 19 d., nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, kuriame nėra įtvirtintas administracinio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo apskundimo teismui suspensyvinis efektas (skundo padavimas nesustabdo sprendimo vykdymo), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-646-624/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024, 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-131-602/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1013-624/2025; 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1348-602/2025; kt.).

Apibendrindama, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo, kaip asmens su negalia, interesus ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. (B.) L. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria netaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, ir klausimą išspręsti iš esmės.

Tenkinti pareiškėjo B. (B.) L. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 25S238456 galiojimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan