e059cdf7-e5cc-45d3-b8bb-253804f8ce86 · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-348/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25417-2019-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. vasario 20 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei, asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M.

J., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nukentėjusiajai J. J., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., nukentėjusiosios J. J. ir jų atstovo advokato A. J. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pripažinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, M.

J. padarė bÅ«damas nepakaltinamas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendrojo rėžimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje. Teismas n u s t a t ė :

1. M. J. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis 2019 m. birželio 17 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, vieÅ¡oje vietoje, demonstruodamas nepagarbÄ ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarkÄ , tyčia įspyrė du kartus į galvÄ H. B., tokiais veiksmais nukentėjusiajam H. B. sukėlė fizinį skausmÄ ir nežymiai sutrikdė sveikatÄ dėl nubrozdinimo galvos deÅ¡inėje, kraujosruvos kaklo priekyje, pereinant į krÅ«tinę, kraujosruvos deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, kraujosruvos deÅ¡inės akies vokuose, kraujosruvos kairės akies paskutiniame voke, kraujosruvos bei nubrozdinimo nosies deÅ¡inėje, nubrozdinimo pakauÅ¡io kairėje, o taip pat 2019 m. liepos 25 d. apie 21.20 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus įspyrė į galvÄ savo Å¡eimos narei ir artimai giminaitei – motinai J.

J., taip padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimÄ galvoje ir sukeldamas jai fizinį skausmÄ ir nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi, įvertinęs byloje esančių duomenų visumÄ bei atsižvelgęs į ekspertizės aktÄ bei paaiÅ¡kinamus teisiamojo posėdžio metu sprendė, kad M. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje bÅ«damas nepakaltinamas, todėl taikė priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimÄ ir gydymÄ bendro režimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje.

3. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamos medicinos priemonės, M. J., nukentėjusioji J. J., bei jų atstovas advokatas A. J. praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamÄ jÄ bylÄ perduoti nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teisme. 3.1. Skunde teigiama, kad teismas pagrįstai pripažino, jog M. J. padarė jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas, tačiau minėta nutartimi nepakaltinamu M. J. nepripažintas. Skundo autorių nuomone, teismas pirmiausiai turėjo pripažinti M.

J. nepakaltinamu, o tik po to paskirti jam atitinkamÄ sankcijÄ . Teigiama, jog skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis prieÅ¡tarauja nutarties konstatuojamajai daliai, todėl vien dėl Å¡ios priežasties skundžiama nutartis turėtų bÅ«ti panaikinta. 3.2. Skunde nurodoma, kad M. J. iki tol jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaręs ir nebuvo teistas. Jo padarytos veikos yra nesunkios, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra pavojingas visuomenei. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje yra pilna pavyzdžių, kai asmenys, padarę tris ar net daugiau nesunkių, apysunkių ar sunkių nusikalstamų veikų nuo visuomenės nėra izoliuojami. 3.3.

M. J. mokosi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos centre. Charakteristikos duomenys patvirtina, kad jis pamokas lanko gerai, dažniausiai mokykloje išbūna visas pamokas. Pamokose pasižymi stropumu, dėmesio sukaupimu, jo pažymiai tarp klasės mokinių gana aukšti, apibūdinamas kaip neišsiskiriantis draugas ar mokinys, prie mokyklos ir klasės kolektyvo visiškai pritapo, į pastabas reaguoja, dėkingas, nuoširdus, klasės draugų tarpe jo elgesys geras, jo intelekto koeficientas netgi aukštesnis už klasės vidurkį, fiziškai gerai išsivystęs, sportuoja.

Mama su mokyklos administracija bendradarbiauja nenoriai, jos įtaka sÅ«nui nepakankama. 3.4. Skunde teigiama, kad neteisėtÄ M. J. elgesį sÄ lygojo tik tai, kad jis 2019 m. vasarÄ buvo įnikęs į narkotinių bei psichotropinių medžiagų ir alkoholio vartojimÄ , tačiau po antrosios nusikalstamos veikos jis Å¡ių ydų/priklausomybių atsisakė ir jokio potraukio tam neturi. Savo veiksmus M. J. supranta visiÅ¡kai ir sugeba juos valdyti. Jis nori baigti mokyklÄ ir įgyti specialybę, o patalpinus jį į psichiatrijos ligoninę, bÅ«tų sužlugdyta jo asmenybė, sveikata ir ateitis. 3.5.

Skundo autorių nuomone, ekspertas psichiatras S. S. su M. J. tiesiogiai bendravęs tik nepilnÄ valandÄ , tiek į tiriamojo ligÄ , tiek į jo elgesį, nusikalstamų veikų priežastis bei sÄ lygas, tiek į jo sugebėjimÄ suprasti savo veiksmus bei juos valdyti, nepakankamai įsigilino ir padarė neteisingas iÅ¡vadas, kuriomis teismas rėmėsi besÄ lygiÅ¡kai, o motinos praÅ¡ymÄ â€“ nepasiųsti sÅ«naus į gydymo įstaigÄ priverstiniam gydymui, ignoravo. 3.6. Pripažįstama, kad M. J. serga, kad jam yra bÅ«tinas atitinkamas gydymas, tačiau jo pavojingumas visuomenei pasireiÅ¡kė tik trumpÄ jo gyvenimo laikotarpį, kai piktnaudžiavo uždraustomis medžiagomis ir alkoholiu.

M. J. savo veiksmų esmę supranta ir sugeba juos valdyti, todėl jis už neteisėtas veikas pasiruošęs atsakyti. Asmens, sėkmingai siekiančio vidurinio iÅ¡silavinimo, pirmÄ kartÄ padariusio nesunkiÄ nusikalstamÄ veikÄ , pripažinimas nesuvokiančiu savo veiksmų bei nesugebančiu jų valdyti, pripažinimas neveiksniu ir pasiuntimas priverstiniam psichiatriniam gydymui, Å¡iuo atveju yra nesuderinamas nei su teisės normomis, nei su žmogaus teisėmis bei laisvėmis. 3.7. Skunde teigiama, kad esminė eksperto psichiatro iÅ¡vados klaida yra tai, jog jis nurodė, kad M.

J. negali būti apklausiamas ir negali dalyvauti teismo posėdyje, dėl ko teismas neturėjo galimybės betarpiškai išklausyti M. J., dėl to teismo sprendimas yra formalus ir neatitinkantis faktinės M. J. sveikatos būklės. Jo teisės pažeistos. Būtina pakartotinė psichiatrinė ekspertizė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju, pasiuntus M. J. gydytis už bausmę, jo sveikatos priežiūra pablogėtų iš esmės.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė bei nukentėjusioji J. J. prašė apeliacinį skundÄ tenkinti ir perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmos instancijos teismui. Prokurorė Laima Bereikaitė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

5. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėjo advokato A. J. bei nukentėjusiosios J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, iÅ¡reikÅ¡tų praÅ¡ymų konkretumo, aiÅ¡kumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimÄ ir nustatant reikÅ¡mingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar jÄ padarė bÅ«tent asmuo, kurio atžvilgiu praÅ¡oma taikyti priverčiamojo pobÅ«džio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Å ioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. 6.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines M.

J. padarytų veikų aplinkybes. Apeliaciniame skunde neginčijamas veikų padarymo faktas, bet teigiama, jog teismo nutartimi M. J. nėra pripažintas nepakaltinamu, todėl jam negalėjo bÅ«ti skiriama priverčiamoji medicinos priemonė. 6.2. Remiantis BK 17 straipsnio 1 dalimi, kurioje teigiama, jog asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas Å¡io kodekso uždraustÄ veikÄ jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Å iuo atveju M. J. nepakaltinamumÄ pagrindžia atlikta psichiatrinė ekspertizė, kurioje nurodoma, kad tiriamasis veikų padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti.

M. J. Å¡iuo metu konstatuojamas psichikos sutrikimas, miÅ¡rus tipas (F25.2). Å iuo metu jis negali suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, todėl aukÅ¡tesnysis teismas nesutinka su tokiu skundo argumentu, kadangi skundžiamos nutarties konstatuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas remiasi Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-485/2019, kuriame pateikta ekspertų, atlikusių M. J. psichiatrinę ekspertizę iÅ¡vada, kad M. J. rekomenduoja taikyti priverčiamÄ sias medicininio poveikio priemones – stacionarinį stebėjimÄ ir gydymÄ bendro režimo sÄ lygomis, specializuotoje gydymo įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, kÄ pirmosios instancijos teismas padarė pripažindamas M.

J. nepakaltinamu ir paskirdamas jam priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalimi. Pažymėtina, kad joks atskiras procesinis dokumentas dėl asmens pripažinimo nepakaltinamu procese nėra priimamas, nes to nenumato nei Baudžiamasis kodeksas, nei BPK 403 straipsnis, kuriuose aiÅ¡kiai įtvirtinta, kad teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį, todėl skundo argumentas, jog pirmiausia teismas turėjo pripažinti nepakaltinamu, o tik tada paskirti priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę yra nepagrįstas. 6.3.

Skunde apeliantai nurodo, kad M. J. iki Å¡ių veikų padarymo nebuvo teistas ir padaręs nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra pavojingas visuomenei, bet bÅ«tina akcentuoti, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti, o siekiama gydymo, kuris negali bÅ«ti užtikrinamas ambulatorinėmis sÄ lygomis, kadangi pats M.

J. nevartoja vaistų, o vartoja alkoholį, narkotines medžiagas. Be to iÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad M. J. net 10 kartų baustas administracine tvarka, vienas iÅ¡ administracinių nusižengimų - pareigÅ«no garbės ir orumo pažeminimas, ne kartÄ vieÅ¡oje vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, taip pat ne kartÄ vogė iÅ¡ parduotuvių. Pažymėtina, jog bÅ«tent turint tikslÄ apvogti M. J. užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį H. B., tai patvirtina 2019 m. birželio 18 d.

įtariamojo apklausos protokolas, kuriame jis prisipažįsta, kad veikÄ padarė norėdamas apvogti nukentėjusįjį ir nusipirkti narkotikų – heroino. Smurtas prieÅ¡ mamÄ â€“ nukentėjusiÄ jÄ J. J. tai pat pavartotas turint tikslÄ gauti pinigų, kad galėtų nusipirkti alkoholio, narkotinių medžiagų, tai pagrindžia pačio asmens duoti parodymai bei kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad iÅ¡ 2019 m. liepos 29 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog M. J. net nesigaili dėl mamai – nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, be to, pažymėtina, kad minimas asmuo dalijosi mintimis apie savižudybę, buvo save žalojęs ir tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad M.

J. bÅ«tina taikyti stacionarinę priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę. 6.4. Apeliantai skunde nurodo aplinkybes, kad M. J. mokosi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos centre, lanko pamokas, siekia neblogų rezultatų, nusikalstamų veikų padarymo metu vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas, kas ir lėmė Å¡ių veikų padarymÄ , bet dabar savo veiksmus supranta ir sugeba juos valdyti. Ä®statymų leidėjas BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtina, jog asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose.

Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas ir pripažino M. J. nepakaltinamu bei paskyrė jam priverstinį stacionarinį stebėjimÄ ir gydymÄ . Be to, BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Å iuo atveju iÅ¡ baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, nuo 7 metų amžiaus turėjo sveikatos problemų, mokėsi specialioje klasėje, turėjo dėmesio sutrikimo problemų, lankėsi pas psichiatrÄ , jam buvo taikomas namų mokymas, diagnozuoti įvairiapusiai raidos sutrikimai, pastebimas dažnas medikamentų nevartojimas, mokyklos nelankymas, narkotikų bei alkoholio vartojimas, visuomenėje priimtinų normų nesilaikymas.

Å iuo atveju teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra taikoma pagrįstai, kadangi asmuo yra pripažintas nepakaltinamu, tai patvirtina Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-485/2019 bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. S., ekspertizės aktas bei eksperto duoti parodymai aiÅ¡kiai patvirtina, kad M. J. yra nepakaltinamas t. y. nei nusikalstamų veikų padarymo metu, nei Å¡iuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. TokiÄ asmens bÅ«klę įtakoja ne apeliaciniame skunde minimas alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimas, o bÅ«tent ekspertų konstatuotas Å¡izoafektinis sutrikimas, miÅ¡rus tipas (F25.5).

Pažymėtina, kad remiantis ekspertų iÅ¡vada atmestinas apeliantų argumentas, kad asmuo Å¡iuo metu supranta savo veiksmus ir sugeba juos valdyti, nes ekspertų iÅ¡vada bei eksperto paaiÅ¡kinimai, kaip jau minėta, teigia visiÅ¡kai prieÅ¡ingai, o taip pat apeliaciniame skunde minimas mokyklos lankymas neįrodo, kad tai skatintų asmenį keisti savo elgesį, vartoti vaistus, nevartoti psichikÄ veikiančių medžiagų ir neatgraso nuo nusikalstamų veikų darymo. 6.5. Taip pat apeliantai teigia, jog priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas sužlugdys M.

J. ateitį, sveikatÄ , tačiau įstatymų leidėjas BK 98 straipsnio 6 dalyje įvirtina, jog teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos bÅ«klė bei iÅ¡nyksta jo pavojingumas. Taigi, Å¡iuo atveju yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas stacionarų gydymÄ ir stebėjimÄ M. J. atsižvelgė į visas byloje esančias aplinkybes, padarytas veikas, teisingai vertino asmens bÅ«klę, pavojingumÄ , ekspertizės iÅ¡vadÄ ir eksperto pasisakymus pirmosios instancijos teisme, kuriame jis aiÅ¡kiai nurodė, kad asmuo pavojingas visuomenei, agresyvus bei keliantis pavojų aplinkiniams, todėl taikytina priverčiamoji medicinos priemonė užtikrina, kad asmuo bÅ«tų izoliuotas nuo visuomenės ir gydomas, kadangi nukentėjusioji – mama J.

J. neužtikrina asmens priežiÅ«ros, reguliaraus reikiamų vaistų vartojimo namuose, tai patvirtina ne tik jos pačios, liudytojų parodymai, bet taip pat nepriežiÅ«ra minima Kėdainių profesinio rengimo centro pateiktoje M. J. charakteristikoje. Pažymėtina ir tai, kad M. J. smurtavo prieÅ¡ motinÄ , sukėlė jai fizinį skausmÄ ir nežymų sveikatos sutrikdymÄ , tai taip pat įrodo, jog motinai pačiai gresia pavojus ir ji negali padaryti sÅ«nui teigiamos įtakos. 6.6. Skundo autoriai nepagrįstai teigia, kad ekspertas raÅ¡ydamas ekspertizės aktÄ iÅ¡ esmės klydo, jog M.

J. negali bÅ«ti apklausiamas ir negali dalyvauti teismo posėdyje, todėl bÅ«tina atlikti pakartotinę ekspertizę. Visų pirma M. J. davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau buvo tiriamas, apklaustas atliekant psichiatrinę ekspertizę, kurioje ekspertai, įvertinę tiriamojo parodymus, sveikatos bÅ«klę, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog asmuo negali suprasti aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės ikiteisminiam tyrimui ir bylos narinėjimui, todėl dėl savo turimos ligos – Å¡izoafektinio sutrikimo, miÅ¡raus tipo (F25.2), negali duoti parodymų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

Taip pat pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicininė priemonė, interesus atstovavo gynėjas advokatas I. M. ir taip buvo užtikrinta asmens teisę į gynybÄ , be to, bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu dalyvavo pats M. J., kuriam buvo suteikta teisė pasisakyti. Argumentas dėl pakartotinės ekspertizė skyrimo nepagrįstas, nes ekspertai, atlikę ekspertizę, turi didelį ekspertinio darbo staÅ¾Ä , pateikė pagrįstÄ ir iÅ¡samiÄ ekspertizę, kurioje įvertino visas su tiriamojo bÅ«kle susijusias aplinkybes: vaikystėje turėtus sveikatos sutrikimus, vartotus vaistus, konstatuotas diagnozes, gydymosi eigÄ bei asmens sugebėjimÄ suvokti aplinkybes ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad asmuo yra nepakaltinamas ir jam bÅ«tina taikyti priverčiamÄ sias medicininio poveikio priemones.

7. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, iÅ¡vadÄ , jog M. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, nei veikos padarymo metu, nei Å¡iuo metu jis negali suvokti savo veiksmų reikÅ¡mės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iÅ¡ esmės yra teisėta ir pagrįsta.

8. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ , esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo jos keisti ar naikinti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u t a r i a : Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėjo advokato A. J. ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ . Teisėjai Algirdas Jaliniauskas Svetlana Jurgaitienė Jurgis KiÅ¡kis