2020-04-15 Nr. AB-7644-3-62-3-01558-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-729-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01558-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų miesto skyriaus (toliau – ir VSDFV Druskininkų skyrius) 2002 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 05-05-1107 „Dėl pensijos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas, Skundžiamas); 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius) perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą laikotarpiu nuo 1984 m. iki 2002 m. ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.; 4) priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame neišdėstyta, kokiais konkrečiais teisės aktais vadovaujantis jis priimtas, nenurodyta jo apskundimo tvarka. Sprendime nurodytas netinkamai apskaičiuotas pareiškėjo darbo stažas. Iki 1994 m. galiojusiame Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme nustatyta, kad asmenims, kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatomas toks minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti: kol asmeniui sukanka 22 metai, – 2 mėnesiai, sukakus 22 metams, minimalus stažas kasmet didinamas 2 mėnesiais per metus, sukakus 38 metams, minimalus stažas kasmet didinamas 6 mėnesiais per metus, bet negali viršyti minimalaus stažo, nustatyto senatvės pensijai. Pareiškėjo minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas tuo metu (kai jis buvo 29 metų amžiaus) turėjo būti 16 mėnesių. Kreipimosi į VSDFV metu 1994 m. kovo 29 d. tokį stažą pareiškėjas turėjo, todėl jis turėjo gauti laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2005 m. III grupės invalidumo socialinio draudimo pensiją.

2.2. Skaičiuodamas pareiškėjo darbo stažą 1994 m. sausio 28 d., VSDFV Druskininkų skyrius privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais), pagal kuriuos reikalaujamas darbo stažas invalidumo socialinio draudimo pensijai gauti buvo 3 metai, bet ne 5 metai, o perskaičiuojant 2002 m. jo darbo stažą buvo privaloma atsižvelgti į tai, kad įstatymas atgal negalioja ir nėra pagrindo taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1156. Sprendimo pagrindu VSDFV Druskininkų skyrius laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2005 m. pareiškėjui neskyrė jokių išmokų ir nenurodė jokio teisėto tokio sprendimo pagrindo. Šiuo laikotarpiu jau buvo nustatytas pareiškėjui nedarbingumo lygis (invalidumas), todėl VSDFV Druskininkų skyrius nuo pareigos jam mokėti netekto darbingumo pensiją (invalidumo pensiją) nebuvo atleistas, nors pareiškėjas tuo metu ir buvo laisvės atėmimo įstaigoje. VSDFV Druskininkų skyriaus padarytos klaidos, skaičiuojant pareiškėjo darbo stažą ir netekto darbingumo pensijos dydį, yra neištaisytos iki šiol. Dėl neištaisytų klaidų pareiškėjui ir toliau netinkamai skaičiuojamas netekto darbingumo pensijos dydis.

2.3. Neteisingai apskaičiuotas pareiškėjo 2 m. 8 mėn. 27 d. darbo stažas, nepagrįstai neįskaitant į darbo stažą laikotarpio nuo 1984 m. iki 1987 m., kuomet jis dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje ir gavo atlyginimą. Nuo 1988 m. iki 1989 m. pareiškėjas taip pat visą laiką dirbo, jam buvo mokamas gana didelis darbo užmokestis, nuo kurio mokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl šis laikotarpis taip pat privalėjo būti įskaičiuotas į jo darbo stažą. Į pareiškėjo darbo stažą turėjo būti įskaitytas ir laikotarpis nuo 1993 m. sausio 18 d. iki 1994 m. vasario 14 d., kuomet pareiškėjas dirbo Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje, kai buvo taikomos jam reabilitacijos priemonės. Taip pat nepagrįstai buvo neįskaičiuotas į pareiškėjo darbo stažą laikotarpis nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., kai jis irgi dirbo. VSDFV Druskininkų skyriui Sprendimo priėmimo metu tinkamai suskaičiavus visą jo darbo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ir pridedant visą laikotarpį, kuomet jam buvo nustatytas invalidumas ir mokama invalidumo pensija, pareiškėjo darbo stažas būtų buvęs pakankamas gauti tinkamo dydžio invalidumo socialinio draudimo pensiją.

2.4. Dėl VSDFV (jo skyriaus) neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu teisės aktų taikymu, pareiškėjas patyrė daug nepatogumų, dvasinius išgyvenimus. VSDFV darbuotojai nuo 2002 m. su juo elgėsi nepagarbiai, bendravo pakeltu balso tonu, tinkamai nepaaiškino situacijos, dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą, jautėsi įžeistas. Dėl neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai ir lūkesčiai, pablogėjo sveikatos būklė, tapo silpnas ir pažeidžiamas, teko kreiptis į medikus, jam nepakanka pajamų net patiems būtiniausiems poreikiams (maistui, drabužiams, vaistams, būstui išlaikyti) patenkinti. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur suma.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas ir atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pirmą kartą pareiškėjas dėl invalidumo pensijos skyrimo kreipėsi 1994 m. kovo 29 d. į tuo metu veikusį VSDFV Druskininkų skyrių, kuris nuo 2012 m. sausio 1 d. reorganizacijos metu prijungtas prie VSDFV Alytaus skyriaus. VSDFV Druskininkų skyrius 1994 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 99, kuriuo paskyrė pareiškėjui nuo 1994 m. vasario 28 d. III grupės invalidumo pensiją. Iki 1995 m. sausio 1 d. (iki Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo įsigaliojimo) invalidumo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis buvusios Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir TSRS Valstybinių pensijų įstatymas), Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590. TSRS Valstybinių pensijų įstatymo 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad invalidumo pensijos dėl bendrojo susirgimo darbininkams ir tarnautojams skiriamos tada, kai jie, kreipdamiesi pensijos, turi šį darbo stažą: vyrai nuo 26 metų iki sulaukiant 31 metų – 5 metus. Kreipimosi metu, kai pareiškėjas buvo 29 metų amžiaus, teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 5 metų darbo stažo reikalavimas. Asmenims, neturintiems nustatyto stažo, III grupės invalidumo pensijos nebuvo skiriamos. Kreipdamasis dėl šios pensijos skyrimo pareiškėjas pateikė savo stažo dokumentus, kurie buvo surašyti teikime. Kreipimosi dėl invalidumo pensijos skyrimo metu (1994 m. kovo 29 d.) pareiškėjas turėjo 1 metų 1 mėnesio 27 dienų darbo stažą. Skiriant pareiškėjui netekto darbingumo pensiją buvo įskaičiuotas šis jo darbo stažas: nuo 1987 m. rugpjūčio 3 d. iki 1987 m. rugsėjo 8 d. (dirbant Alytaus šaldytuvų gamykloje) – 1 mėnuo 6 dienos; nuo 1987 m. spalio 5 d. iki 1987 m. spalio 16 d. (dirbant Alytaus mašinų gamykloje) – 12 dienų; nuo 1989 m. rugpjūčio 7 d. iki 1990 m. gegužės 14 d. (dirbant Lazdijų RVK prekybiniame susivienijime „Ančia“) – 9 mėnesiai 8 dienos; nuo 1992 m. birželio 29 d. iki 1992 m. liepos 29 d. (dirbant valstybinėje įmonėje „Prekyba“) –1 mėnuo 1 diena; nuo 1992 m. rugsėjo 2 d. iki 1992 m. spalio 31 d. (dirbant UAB „Smalėkas“) – 1 mėnuo 30 dienų.

3.2. Į pareiškėjo darbo stažą nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d. (6 mėn. 26 d.), jam dirbant įmonėje „Modum“, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei mokėtas privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje įmonėje. Pakartotinai pareiškėjui kreipusis dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo, pareiškėjo darbo laikas nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., dirbant įmonėje „Modum“ nebuvo įtrauktas į stažą pensijai skirti, nes ši įmonė 1991–1993 m. nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, be to, buvo atsižvelgta į paties pareiškėjo prašymą skirti pensiją be draudžiamųjų pajamų, turėtų šioje įmonėje. Į darbo stažą taip pat neįtrauktas laikotarpis nuo 1992 m. gruodžio 21 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d. (11 dienų) pareiškėjui dirbant UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ viešuosius darbus, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei mokėtas privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas šioje įmonėje. Vėliau UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ nurodė, kad įmonės archyve dokumentų apie pareiškėjo uždarbį nėra. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui, pareiškėjo amžiaus asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 3 metų minimalaus stažo reikalavimas. Reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti pareiškėjas nebuvo įgijęs nei 1994 m. vasario 28 d. kreipimosi metu, nei 1995 m. sausio 1 d.

3.3. VSDFV Druskininkų skyrius, priimdamas Sprendimą, nepažeidė jokių pareiškėjo bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl vien formaliais pagrindais jis neturi būti naikinamas. Pareiškėjas 2002–2005 m. laikotarpiu neturėjo teisės gauti nei netekto darbingumo (invalidumo) pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nei šalpos pensijos iš valstybės biudžeto, todėl jo prašymas įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių mokėti pareiškėjui minėtu laikotarpiu netekto darbingumo pensiją, nepagrįstas.

3.4. Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, o nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos atsiradimą, todėl toks pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti žalos atlyginimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu prašo pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendimą ir priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų bylą nutraukti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Aplinkybės dėl pareiškėjo darbo stažo apskaičiavimo teisingumo ir tinkamos valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos paskyrimo, dėl pareiškėjo teisės į invalidumo pensiją nuo 1994 m. vasario 28 d. ir įpareigojimo išmokėti jam netekto darbingumo pensiją už 2002–2005 m. laikotarpį yra nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3155-505/2016, o pareiškėjo reikalavimai įpareigoti VSDFV Druskininkų skyrių perskaičiuoti darbo stažą iki 2002 m. ir paskirti tinkamą valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, įpareigoti VSDFV Druskininkų skyrių pareiškėjui išmokėti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m. bei priteisti pareiškėjo naudai 2 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, minėtoje byloje yra atmesti kaip nepagrįsti. Todėl šioje byloje reiškiami reikalavimai (įpareigoti VSDFV Druskininkų skyrių perskaičiuoti darbo stažą laikotarpiu nuo 1984 m. iki 2002 m. ir paskirti tinkamą valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, įpareigoti VSDFV Druskininkų skyrių išmokėti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m. bei priteisti pareiškėjo naudai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti) dar kartą nenagrinėtini.

4.2. VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendime pareiškėjui buvo pateikta išsami ir teisinga informacija, kad III grupės invalidumo pensija jam nuo 1994 m. vasario 28 d. turint ne visą darbo stažą negalėjo būti skiriama. Kaip vėliau nustatė VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-302), Sprendime neteisingai buvo nurodyta tik pareiškėjo turimo stažo trukmė – 2 metai 8 mėnesiai 27 dienos, o turėjo būti – 1 metai 1 mėnuo 27 dienos. Tačiau atkreiptinas teismo dėmesys, kad tiek VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendime nurodytas pareiškėjo stažas „2 m. 8 mėn. 27 d.“, tiek minėtame VSDFV sprendime nurodytas pareiškėjo stažas „1 m. 1 mėn. 27 d.“ buvo mažesnis nei 5 metai, todėl pareiškėjui invalidumo pensija nuo 1994 m. vasario 28 d. negalėjo būti paskirta ir mokama. Be to, net ir panaikinus skundžiamą VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendimą, pareiškėjas neturėtų teisės gauti invalidumo pensiją už 2002–2005 m. laikotarpį, nes pareiškėjui invalidumo pensija nuo 1994 m. vasario 28 d. negalėjo būti paskirta, o gauti šalpos (socialinės) pensijos jis teisės neturėjo, nes atliko bausmę laisvės atėmimo įstaigoje.

4.3. Pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – VSDFV Druskininkų skyriaus (nuo 2012 m. sausio 1 d. po reorganizavimo VSDFV Druskininkų skyrius prijungtas prie VSDFV Alytaus skyriaus) ar jo darbuotojų neteisėtų veiksmų, o nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, VSDFV Alytaus skyriui pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Druskininkų skyriaus (po 2012 m. sausio 1 d. įvykusios reorganizacijos – Alytaus skyriaus) Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo darbo stažą už laikotarpį nuo 1984 m. iki 2002 m. ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; įpareigoti išmokėti netekto darbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.; taip pat priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dėl Sprendimo apskundimo yra pasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5)I-302 pareiškėjo skundas atmestas. Šios aplinkybės konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. e AS-685-143/2016.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1994 m. kovo 28 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Druskininkų skyrių, prašydamas jam skirti invalidumo pensiją. VSDFV Druskininkų skyriaus 1994 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 99 pareiškėjui nuo 1994 m. vasario 28 d. buvo paskirta III grupės invalidumo pensija (kas mėnesį mokant po 72,85 Lt), kurios dydis keitėsi dėl bazinės pensijos ir einamųjų draudžiamųjų pajamų pasikeitimo. Invalidumo pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2002 m. kovo 31 d. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, jog nuo 1994 m. vasario 28 d. III grupės invalidumo pensija jam paskirta nepagrįstai (neturint pakankamo stažo), nurodyta, jog pagal įstatymus, galiojusius iki 1995 m. sausio 1 d., reikalaujamas darbo stažas pensijos skyrimo metu buvo 5 metai, o pareiškėjo darbo stažas – 2 metai 8 mėnesiai 27 dienos, todėl nuo 1994 m. vasario 28 d. turėjo būti paskirta socialinė pensija. Sprendime nurodyta, kad ištaisoma padaryta klaida ir pensijos byla perduodama Socialinės paramos skyriui, kad būtų pratęstas socialinės pensijos mokėjimas. VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-302, ginčą išnagrinėjus ikiteismine tvarka, nors ir buvo nurodyta, jog VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendime neteisingai fiksuotas pareiškėjo stažas, t. y. nurodyti 2 metai 8 mėnesiai 27 dienos, o turėjo būti – 1 metai 1 mėnuo 27 dienos, tačiau konstatuota, jog VSDFV Druskininkų skyrius nuo 1994 m. vasario 28 d. iki 2002 m. kovo 31 d. invalidumo pensiją pareiškėjui mokėjo nepagrįstai.

9. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3166-505/2016, kurioje pareiškėjas kėlė reikalavimus prašydamas teismą: 1) panaikinti VSDFV Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. PN12-720; 2) panaikinti VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-302; 3) įpareigoti VSDFV perskaičiuoti jo darbo stažą nuo 1994 me. ir paskirti tinkamą netekto darbingumo pensiją; 4) įpareigoti VSDFV išmokėti netekto nedarbingumo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.; 5) priteisti iš VSDFV jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamam ginčui aktualu tai, kad nors administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 buvo ginčijamas vėliau priimtas VSDFV skyriaus sprendimas (Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. PN12-720), tačiau buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl pareiškėjo darbo stažo apskaičiavimo visu jam aktualiu laikotarpiu. Be to, minėtoje byloje buvo ginčijamas VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-302, kuris priimtas, pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine tvarka dėl abiejų sprendimų, t. y. dėl VSDFV Lazdijų skyriaus 2007 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. PN12-720 ir VSDFV Druskininkų skyriaus Sprendimo, kuris ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

10. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 buvo nustatyta, jog pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Druskininkų skyrių dėl invalidumo pensijos skyrimo 1994 m. kovo 29 d. Iki 1995 m. sausio 1 d. (iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo) invalidumo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis buvusios TSRS 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590. Pagal šių teisės aktų nuostatas, kreipimosi metu, kai pareiškėjas buvo 29 metų amžiaus, teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 5 metų darbo stažo reikalavimas. Asmenims, neturintiems nustatyto stažo, III grupės invalidumo pensijos nebuvo skiriamos. Kreipimosi dėl invalidumo pensijos metu (1994 m. kovo 29 d.) pareiškėjas turėjo 1 metų 1 mėnesio 27 dienų darbo stažą. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui, pareiškėjo amžiaus asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti buvo nustatytas 3 metų minimalaus darbo stažo reikalavimas, todėl reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti pareiškėjas nebuvo įgijęs nei 1994 m. vasario 28 d. kreipimosi metu, nei 1995 m. sausio 1 d. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 konstatavo, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą pareiškėjas 2002–2005 m. laikotarpiu neturėjo teisės gauti nei netekto darbingumo pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, nei šalpos pensijos iš valstybės biudžeto, todėl jo prašymas įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių mokėti pareiškėjui minėtu laikotarpiu netekto darbingumo pensiją nepagrįstas. Minėto teismo sprendimo teisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1219-756/2018.

11. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjo reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo jo skundu administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 suformuoto bylos dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1219-756/2018) atliktą jų vertinimą, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

12. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas minimalaus stažo reikalavimas teisei į invalidumo pensiją įgyti asmenims, sukakus 29 metus – 3 metai, sukakus 32 metus – 4 metai, sukakus 35 metus ir daugiau – 5 metai. Esant šiai nuostatai, net ir panaikinus Sprendimą, situacija nepasikeistų, nes akivaizdu, jog pareiškėjas įstatyme reikalaujamo stažo 2002 m. neturėjo.

13. Teismas pripažino, kad Sprendime neišdėstytas teisinis jo priėmimo pagrindas (teisės aktai, reglamentuojantys invalidumo pensijos mokėjimo nutraukimą), taip pat neišaiškinta jo apskundimo tvarka, tačiau VSDFV ir teismui atnaujinus terminą, pareiškėjas pasinaudojo teise ginčyti Sprendimą, todėl pastarasis trūkumas pripažintinas neesminiu, neužkirtusiu kelio kreiptis į teismą. Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016 konstatavus, jog pareiškėjas reikalaujamo stažo invalidumo pensijai skirti nebuvo įgijęs nei 1994 m. vasario 28 d. kreipimosi metu, nei 1995 m. sausio 1 d. ir 2002–2005 m. laikotarpiu neturėjo teisės gauti netekto darbingumo pensijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, akivaizdu, jog net ir panaikinus Sprendimą, kuriuo konstatuota iš esmės ta pati aplinkybė, jog 1994 m. vasario 28 d. III grupės invalidumo pensija paskirta nepagrįstai, todėl jos mokėjimas nutrauktas ir ištaisant klaidą perduota pensijos byla Socialinės paramos skyriui, teisinis rezultatas, kurio siekia pareiškėjas (gauti netekto darbingumo socialinio draudimo pensiją už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2005 m.), nebus pasiektas. Įvertinus nustatytas aplinkybes, Sprendimo nėra pagrindo panaikinti.

14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl darbo stažo skaičiavimo teisingumo laikotarpiais nuo 1984 m. iki 1987 m. ir nuo 1988 m. iki 1989 m. bei nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d., kai jis dirbo įmonėje „Modum“ jau buvo išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016. Todėl nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo šių aplinkybių vertinti kitaip, negu įvertino administracinę bylą Nr. I-3166-505/2016 nagrinėjęs teismas, nes šią bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti anksčiau priimto teismo sprendimo teisėtumo.

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme teismo posėdžių metu pareiškėjo, jo atstovės ir atsakovo atstovės iniciatyva į bylą buvo pateikti papildomi archyviniai dokumentai dėl pareiškėjo darbo stažo ginčo laikotarpiu. Tačiau teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo nuostatomis, pažymėjo, kad pareiga įvertinti dokumentus dėl socialinio draudimo pensijos paskyrimo, taip pat papildomus dokumentus ir priimti tuo klausimu sprendimą yra nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, o ne teismui, todėl nagrinėjant bylą teisme šalių pateikti dokumentai negali būti vertinami, kol dėl jų nepasisakė kompetentinga šio pobūdžio sprendimus priimti turinti pareigą institucija. Šalių papildomi archyviniai dokumentai į bylą buvo pateikti po Sprendimo ir VSDFV 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-302 priėmimo. Byloje nėra duomenų, kad, remiantis minėtais dokumentais, būtų priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas, todėl pareiškėjui neužkertama teisė kreiptis dėl jų įvertinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigą, o nesutinkant su jos priimtu sprendimu jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo ir išvestinius reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, nenustatęs, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl to nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Alytaus skyriaus, taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 42 straipsniu, konstatavo, kad priteisti teisinės pagalbos išlaidas valstybei nėra teisinio pagrindo, todėl šio prašymo netenkino.

III. 18. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) perduoti ginčą nagrinėti teisminei meditacijai, mediatore paskiriant V. B.; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde, taip pat papildomai pažymi, kad:

19.1. Teismas nevertino, kokiu teisiniu pagrindu neįskaitytas į jo darbo stažą jo darbo UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ laikotarpis nuo 1992 m. gruodžio 21 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat nepagrįstai sutiko ir su atsakovo pozicija dėl laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 23 d. iki 1992 m. gegužės 18 d. įmonėje „Modum“ pareiškėjo išdirbto laiko neįskaičiavimo į darbo stažą. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas realiai dirbo, o už tai, kad įmonės nemokėjo mokesčių, jis neturi atsakyti. Faktą, kad pareiškėjas dirbo šiais laikotarpiais, patvirtina ir jo darbo knygelė.

19.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tik nagrinėjant bylą teisme buvo pateikti papildomi archyviniai dokumentai dėl pareiškėjo darbo stažo. Dokumentai dėl darbo stažo laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 18 d. iki 1994 m. vasario 14 d. pagal Pravieniškių SPRĮ viršininko V. K. išduotą pažymėjimą, kuriame nurodytas pareiškėjo darbo stažas yra 7 mėnesiai 3 dienos, buvo pateikti net kelis kartus administracinėje byloje Nr. I-3166-505/2016, taip pat jie buvo teikti ir VSDFV, kuomet pareiškėjas pirmąjį kartą kreipėsi (1994 m. vasario mėn. 28 d.). Taigi VSDFV apie tai turėjo žinoti nuo pareiškėjo pirmojo kreipimosi, t. y. nuo 1994 m. vasario 28 d., todėl teismo buvo prašoma tinkamai įvertinti, ar VSDFV tinkamai skaičiavo jo darbo stažą ir ar rėmėsi visais dokumentais. Tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, kad su minėtais dokumentais pareiškėjas turi teisę kreiptis tiesiogiai į VSDFV ir tokiu būdu nulėmė tarp šalių galimus ginčus ateityje.

19.3. Teismas, kurio teisė ir pareiga užtikrinti teisingumą, šiuo atveju tinkamai neatliko įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kiekviename priimtame sprendime kiekvieną kartą skirtingai nurodomas pareiškėjui paskaičiuotas sukauptas darbo stažas. Tačiau teismas aplinkybių dėl pareiškėjui netinkamai skaičiuojamo darbo stažo netyrė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, nusprendęs, jog jis neturi teisės gauti jokių išmokų laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2005 m., padarė tik formalius pažeidimus, kurie jam nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Priešingai, pareiškėjui 3 metus nebuvo mokamos jokios išmokos ir jis net nebuvo informuotas, kur ir kokiu būdu tokį sprendimą gali skųsti ir kaip ginti savo pažeistas teises. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje pateikta pareiškėjo pensijos byla buvo klastojama. Pensijos byloje aiškiai matyti išplėšyti lapai, dokumentuose nuplėšti ar nukirpti antspaudai. Akivaizdu, kad VSDFV Druskininkų skyriui Sprendimo priėmimo metu tinkamai suskaičiavus visą pareiškėjo darbo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ir pridedant visą laikotarpį, kuomet jam buvo nustatytas invalidumas ir mokama invalidumo pensija, jo darbo stažas būtų buvęs pakankamas gauti tinkamo dydžio invalidumo socialinio draudimo pensiją.

19.4. Dėl nuolatinės įtampos ir streso, kurį pareiškėjui kelia nuo 2002 m. VSDFV (jos skyriai) priimdama neteisingus sprendimus, jo sveikatos būklė tik blogėja, darbingumo lygis vis mažėja. Pareiškėjui nepakanka pajamų net patiems būtiniausiems poreikiams (maistui, drabužiams, vaistams, būstui išlaikyti) patenkinti. Pareiškėjo psichinė sveikatos būklė tapo itin silpna ir labai pažeidžiama. Pareiškėjas jaučia didelę dvasinę skriaudą. Byloje pateikti rašytiniai dokumentai iš gydymo įstaigų patvirtina jo patirtus neigiamus išgyvenimus ir žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Akivaizdu, kad tarp neteisėtų VSDFV priimtų sprendimų ir atsiradusios pareiškėjo neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

19.5. Skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai atliekant įrodymų tyrimą ir vertinimą, šališkai palaikant atsakovo poziciją. Visa tai sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. VSDFV Alytaus skyrius nurodo, kad teismas išnagrinėjęs bylą tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, reglamentuojančius, kokie asmens darbo laikotarpiai įtraukiami į valstybinio socialinio draudimo stažą invalidumo (netekto) darbingumo pensijai skirti. VSDFV Alytaus skyriaus atstovė posėdžio metu pasisakė, kad pažymėjimas (Pravieniškių SPRĮ pažymėjimas) neatitinka nustatytų reikalavimų, t. y. yra be antspaudo, be registracijos numerio. Atstovė taip pat nurodė, kad VSDFV Alytaus skyrius išsiuntė užklausą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos archyvui, prašydamas atsiųsti pareiškėjo dokumentų kopijas, dirbant Pravieniškių socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigoje. Buvo gautas atsakymas, kad archyve rasta tik 1994 m. pareiškėjo asmens kortelė, tačiau joje nėra nurodyta jokių priskaičiuotų darbo užmokesčio sumų. Pareiškėjas dirbo Pravieniškių socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos pataisos reikalų valdybos gydymo darbo profilaktoriume nuo 1993 m. sausio 18 d. iki 1994 m. vasario 14 d. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (po 1991 m. birželio 1 d.), todėl šis laikas į stažą negali būti įskaitytas. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo darbas gydymo ir darbo profilaktoriume nėra darbas pagal darbo sutartį, tai bausmės atlikimo laikas. Teismas teisingai nustatė, kokie pareiškėjo darbo laikotarpiai pagrįstai įskaityti ir kokie darbo laikotarpiai pagrįstai neįskaityti į jo darbo stažą apskaičiuojant jo netekto darbingumo pensiją.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. VSDFV nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų miesto skyriaus (po 2012 m. sausio 1 d. – Alytaus skyriaus) 2002 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 05-05-1107 teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, surinktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu bei ginčui spręsti aktualių teisės normų taikymu.

27. Atsakydama į apelianto argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir ginčui aktualių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pakankamai išsamiai ir objektyviai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, iš naujo jų nekartoja.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad pagal SSRS Valstybinių pensijų įstatymo 21 straipsnį, kuris taikytinas nagrinėjamoje byloje, invalidumo dėl bendrojo susirgimo pensijos darbininkams ir tarnautojams skiriamos tuomet, kai vyrai nuo 26 metų iki sulaukiant 31 metų, kreipdamiesi pensijos, turi 5 metų darbo stažą. Tik nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo 28 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad 29 metų amžiaus sukakusiems asmenims teisei į invalidumo pensiją įgyti nustatytas 3 metų minimalaus stažo reikalavimas. Pareiškėjas su prašymu skirti invalidumo pensiją į VSDFV Druskininkų skyrių kreipėsi 1994 m. balandžio 8 d. Trečios grupės invalidumo pensija jam buvo paskirta 1994 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 99 nuo 1994 m. vasario 28 d., t. y. iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, ir buvo mokama iki 2002 m. kovo 31 d., nors pareiškėjas kreipimosi dėl pensijos paskyrimo metu turėjo tik 1 metų 1 mėnesio ir 27 dienų darbo stažą. Nors VSDFV Druskininkų skyriaus sprendime ir nenurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui realizuoti teisę jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, ir taip ginti, pareiškėjo nuomone, jo pažeistas teises.

29. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms dėl pareiškėjo keliamų reikalavimų įskaityti į darbo stažą laikotarpius, susijusius su G. R. darbu Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijoje, taip pat įmonėje „Modum“.

30. Papildomai į bylą pateikti archyviniai dokumentai dėl pareiškėjo darbo ginčo laikotarpiu, kaip teisingai konstatavo teismas, pirmiausia turi būti įvertinti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kurios ir turi teisę bei pareigą, laikydamosios atitinkamų įstatymų bei nuostatų reikalavimų skirti atitinkamas pensijas asmenims, gavę jų prašymus. Gi pirmosios instancijos teismo pareiga patikrinti ir įvertinti kompetentingos Valstybinio socialinio draudimo institucijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjant asmens skundą, gautą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

31. Pareiškėjo teiginiai, kad buvo klastojama jo pensijos byla, yra abstraktūs. Kita vertus, turėdamas konkrečių duomenų ir/ar įrodymų, kad tai buvo daroma, pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas.

32. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų apskaičiuojant ir skiriant pensiją pareiškėjui, pagrįstai atmetė jo reikalavimą priteisti neturtinę žalą (CK 271 str.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo abstrakčiais teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kadangi jie nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas buvo šališkas.

33. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė teisingai, byloje surinktų įrodymų visumą įvertino visapusiškai ir objektyviai ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas. Teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, procesinių teisės pažeidimų nepadarė, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliacinis pareiškėjo skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė