2016-11-02 Nr. AB-20744-3-61-3-04299-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1687-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04299-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. KV-(10.06.1E)-828 (toliau – ir Sprendimas) ; 2) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui pagal 2009 m. birželio 15 d. pateiktą paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ (toliau – ir Programa) gauti (toliau – ir Paraiška) 2013 metais priklausančią paramą; 3) priteisti iš Agentūros 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo J. O. pagal Paraišką 2013 metais priklausančios paramos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, t. y. sumokėtą žyminį mokestį.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu atsakovas nepagrįstai pritaikė jam 100 procentų dydžio sankciją ir neskyrė paramos už 2013 metus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ (toliau – Programa). NMA nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas trylikoje kontrolinių sklypų pažeidė Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo (toliau – ir GAAB aprašas) 1.2 punkto nuostatas. Teigė, jog Sprendime nurodyti kontroliniai žemės sklypai buvo nuganyti ar nušienauti, kai kurie daugiau nei vieną kartą. Taip pat nepagrįstai buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė GAAB aprašo 1.3 punkto reikalavimus kontroliniame žemės sklype Nr. 083590-2811 (laukas Nr. 1), nes šienas ir žalioji masė galėjo būti nesutvarkyti dėl technologinių priežasčių (gyvulininkystės specifikos). Pažymėjo, jog 2013 metais pareiškėjas turėjo daugiau kaip 20 avių, todėl Agentūra nepagrįstai pripažino jį pažeidus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3D-194 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.2 punkto nuostatas. Nurodė, jog Agentūra nepagrįstai pritaikė jam 100 procentų sankciją, nes pareiškėjui 2011 ir 2012 metais pritaikytos sankcijos buvo apskųstos teismui. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog apie NMA 2013 m. rugsėjo 25 d. atliktą patikrą vietoje jis nebuvo informuotas, joje nedalyvavo, negavo patikros vietoje ataskaitos. Be to, vėliau atliktų patikrų metų jokių neatitikimų nustatyta nebuvo.

Atsakovas Agentūra atsiliepime (I t., b. l. 25–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad sankcija už GAAB aprašo reikalavimų pažeidimus pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, remiantis patikrinimo vietoje metu nustatytais duomenimis. Patikros vietoje ataskaita užpildyta laikantis Taisyklių reikalavimų, todėl pagrindo abejoti joje nurodytų duomenų teisingumu nėra. Be to, patikros vietoje metu buvo daromos fotonuotraukos. Agentūrai pateiktu 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymu pratęsti šienavimo terminą, kuris baigėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d., pareiškėjas patvirtino, kad ginčo laukai laiku nušienauti nebuvo. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad terminas galėtų būti pratęstas, jei jis pateiktų įrodymus, pagrindžiančius, kad laukų nušienauti laiku nespėjo ne dėl nuo jo valios priklausiusių priežasčių – sudėtingų gamtinių sąlygų, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Agentūra pažymėjo, jog pagal Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenis, 2013 metais pareiškėjo deklaruotam pievų ir ganyklų plotui teko 0,041 SG/ha, o Taisyklėse nustatyta – 0,1 SG/ha. Agentūra taip pat nustatė, kad 2013 metais pareiškėjas turėjo tik 11 avių, nors buvo įsipareigojęs laikyti 20. Nei teismui, nei atsakovui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ginčo pievos ir laukai buvo nušienauti ar nuganyti, todėl NMA pagrįstai konstatavo GAAB aprašo 1.2 ir 1.3 punktų reikalavimų pažeidimus.

Taip pat Agentūra pažymėjo, jog ji neprivalėjo pareiškėjo informuoti apie numatomą atlikti patikrą vietoje, nes, pateikdamas paraišką, pareiškėjas sutiko, kad NMA turi teisę atlikti patikras apie tai jo neįspėjusi. Paaiškino, jog buvo atliktos dvi pareiškėjo deklaruotų pievų ir laukų patikras vietoje, t. y. 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. Pirmojoje patikroje pareiškėjas dalyvavo, pasirašė ataskaitoje, kurios kopija jam buvo pateikta su 2013 m. rugsėjo 25 d. raštu.

Nesutikdama su pareiškėjo argumentu, jog Agentūra nepagrįstai, apskaičiuodama sankcijos dydį, rėmėsi pareiškėjui 2011 ir 2012 m. pritaikytomis sankcijomis, NMA nurodė, jog pagal prašymą gauti paramą už 2011 metus skyrė pareiškėjui 15 procentų sankciją, o pagal prašymą gauti paramą už 2012 metus – 45 procentų. Sprendimas dėl sankcijos taikymo už 2011 metus nustatyta tvarka nebuvo apskųstas, todėl yra galiojantis. Sprendimo dėl sankcijos už 2012 metus taikymo teisėtumas yra vertinamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (I t., b. l. 159–164) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taisyklių 11.10 punkte nustatyta, kad pareiškėjai arba paramos gavėjai įsipareigoja visoje valdoje laikytis GAAB aprašo reikalavimų. Nurodė, jog pareiškėjo ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis patikrinimo vietoje metu nustatytais faktiniais duomenimis, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. kontroliniuose žemės sklypuose, kurie nurodyti patikrinimo ataskaitoje Nr. 13-1005971461-D5-1, buvo nustatytas GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimas, nes laukai (jų dalys) nebuvo nušienauti, taip pat buvo nustatytas GAAB aprašo 1.3 punkto reikalavimų pažeidimas, nes iš lauko nebuvo išvežta nupjauta žolė.

Pasisakydamas dėl GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi GAAB aprašo 1.2 punktu, vertino pareiškėjo argumentus bei pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais apklaustų asmenų parodymus dėl šio pažeidimo buvimo. Nurodė, jog tam, kad pareiškėjo deklaruoti laukai atitiktų GAAB aprašo 1.2 punkto reikalavimus, jie iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. turėjo būti nuganyti ar nušienauti. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, be kita ko, Agentūros specialisto D. R. atliktos patikros vietoje metu padarytas fotonuotraukas bei jo paaiškinimus teisminio bylos nagrinėjimo metu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Taisyklių 11.10 punkto nuostatas, nes deklaruotuose laukuose nebuvo laikomasi GAAB aprašo 1.2 punkto reikalavimų.

Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo daromos fotonuotraukos ir kiekvienu atveju išmatuotas nenušienauto (nenuganyto) lauko plotas, o patikrinimo akte aiškiai nurodyta, kuriuose kontroliniuose sklypuose, kokiame jų plote konstatuoti GAAB reikalavimų pažeidimai. Teismo vertinimu, patikrinimo metu padarytos fotonuotraukos atitinka liudytojo (NMA specialisto) parodymus, iš jų aiškiai ir akivaizdžiai matyti, kad GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimai buvo užfiksuoti tik tuose laukuose (jų dalyse), kur žolė iki rugpjūčio 1 d. nė karto nebuvo nušienauta, o tuose laukuose ar jų dalyse, kur žolė buvo šienauta (laukai ganomi), nors patikrinimo metu jau buvo ataugusi, GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimas nebuvo fiksuotas.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo iniciatyva liudytojais apklausti asmenys teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo patvirtinti, kad iki rugpjūčio 1 d. visi deklaruoti pareiškėjo laukai buvo nušienauti. Todėl laikė, kad jų paaiškinimai, tik patvirtina patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas iki rugpjūčio 1 d. buvo nušienavęs dalį laukų. Liudytojo A. K. parodymus, jog visi laukai buvo nušienauti, teismas vertino kritiškai, atsižvelgdamas į liudytojo su pareiškėju palaikomus artimus asmeninius santykius bei nustatęs, kad jo parodymai prieštarauja teismo neginčytinai nustatytoms aplinkybėms, kad dalis deklaruotų laukų iki rugpjūčio 1 d. nebuvo nuganyti ar nušienauti.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal GAAB aprašo 1.2 punkto nuostatas, nuganymo faktą patvirtina dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. gyvulių buvimo lauke požymiai ir pareiškėjo laikomų ūkinių gyvūnų skaičius, kuris turi sudaryti ne mažiau kaip 0,1 SG/ha. Atsižvelgęs į šią nuostatą, nurodė, kad minėti ne mažiau nei 0,1 SG/ha turi priklausyti (būti laikomi) būtent paraišką pateikusio asmens. Byloje nesant duomenų, kad A. K. yra pareiškėjo žemės ūkio valdos partneris, A. K. laikomų gyvūnų sąraše nesant nurodyta, kad jų valdytojas yra J.

O., teismas darė išvadą, jog pareiškėjo laikomų ūkinių gyvūnų skaičius yra mažesnis nei 0,1 SG/ha (pagal GAAB aprašo Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvūnus lentelės duomenis – 0,04 SG/ha). Be to pažymėjo, kad nuganymo faktas dalyje kontrolinių laukų negali būti konstatuotas, nes nėra gyvulių buvimo lauke požymių.

Pasisakydamas dėl GAAB aprašo 1.3 punkto pažeidimo, teismas pažymėjo, jog 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo vietoje ataskaitoje nurodyta, kad kontroliniame sklype Nr. 081588-284, buvo neišvežta nušienauta žolė ir pranešimu pareiškėjui pasiūlyta šį pažeidimą pašalinti, tačiau iki 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo vietoje tai nebuvo padaryta, pareiškėjas jokių argumentų ar objektyvių duomenų, kad GAAB aprašo 1.3 punkto pažeidimas nebuvo padarytas, nenurodė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad deklaruotuose laukuose nebuvo išlaikyti GAAB aprašo reikalavimai patvirtina ir paties pareiškėjo veiksmai – 2013 m. rugpjūčio 6 d. NMA pateiktas pareiškėjo prašymas pratęsti šienavimo terminą dėl sunkių oro sąlygų, 2013 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjo prašymas NMA, kuriame jis pripažino, kad dėl nepalankų oro sąlygų ir būtinybės išlaikyti gaminamų pašarų kokybę bei dėl to, kad plotai yra nepalankioje ūkininkauti vietovėje, nustatytu terminu laukai nebuvo nušienauti. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti duomenys apie jo parduoto šieno kiekį nepatvirtina fakto, kad visi deklaruoti laukai buvo nušienauti. Kaip nustatyta, NMA pažeidimą konstatavo tik tam tikruose laukuose (jų dalyse), t. y. fakto, kad dalis laukų buvo nušienauti laiku, Agentūra neginčija.

Vertindamas pareiškėjo nesutikimo su tuo, kad jis pažeidė Taisyklių 11.2 punkto nuostatas, argumentus, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2009 m. spalio 30 d. Agentūrai buvo pateiktas pareiškėjo prašymas „Dėl paraiškos duomenų keitimo“, kuriuo jis įsipareigojo auginti 20 juodgalvių avių, kartu su prašymu pateikdamas avių įsigijimo ir kilmės dokumentus. Vadovavosi Taisyklių 11 punkto nuostatomis (11.2, 11.7, 11.8 p.) ir jas aiškindamas sistemiškai konstatavo, kad pateikdamas paraišką pareiškėjas įsipareigojo išlaikyti ne vien pastovų avių skaičių, bet ir konkrečias avis, t. y. tas, kurių kilmės dokumentai buvo pateikti kartu su 2009 m. spalio 30 d. prašymu, o norėdamas pakeisti vieną įsipareigotą avį kita, jis privalėjo iki lapkričio 1 d. pateikti kilmės pažymėjimus. Patikrinusi Ūkinių gyvūnų registro duomenis, Agentūra nustatė, kad iš 20 įsipareigotų avių, 2013 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas buvo išlaikęs tik 11. Pažymėjo, jog šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti duomenys, tuo tarpu duomenų, kad iki 2013 m. lapkričio 1 d. Agentūrai buvo pateikti keičiamų 9 įsipareigotų avių kilmės dokumentai, pareiškėjas nepateikė.

Dėl pareiškėjui paskirto sankcijos dydžio, nustatęs, jog ji paskirta vadovaujantis Taisyklių 32.2.4 punktu, atsižvelgęs į Taisyklių 3 punkte pateiktą ilgalaikės sankcijos apibrėžimą, apskaičiavęs, sumažintų ūkinių gyvūnų procentinį dydį (sumažintą avių skaičių (9) padalinęs iš nustatyto skaičiaus (11)), kuris viršijo 50 proc. (81 proc.), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Agentūra pagrįstai, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, 100 procentu sumažino paramos sumą pagal 2013 m. spalio 30 d. pareiškėjo pateiktą kasmetinį mokėjimo prašymą Nr. 2NV-PR-09-1-001542-KP005. Pažymėjo, kad teismo vertinimu 2011 ir 2012 metais taikytos sankcijos įtakos ginčijamu sprendimu paskirtos sankcijos dydžiui neturėjo.

Papildomai nepagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius, kad jis patikroje vietoje nedalyvavo ir patikros vietoje ataskaitos negavo, nes patikros vietoje ataskaitoje jis yra pasirašęs, ataskaita jam buvo išsiųsta paraiškoje nurodytu adresu. Apibendrindamas konstatavo, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog netenkinus pareiškėjo skundo, negali būti tenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas J. O. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 171–180), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti pilnai bei priteisti iš atsakovo Agentūros pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o į teismo posėdį pakviesti pareiškėjo nurodytus liudytojus.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė byloje esančių įrodymų, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybes įrodinėti ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai neišklausė pareiškėjo, esmingai apribojo jo teisę apsiginti nuo jam priskiriamų pažeidimų.

2) Pareiškėjas nepažeidė GAAB aprašo 1.2 ir 1.3 punktų, Taisyklių 11.2 punkto reikalavimų.

3) Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai rėmėsi tik NMA pateiktais ir jai palankiais duomenimis, tinkamai neįvertinęs kitų byloje esančių įrodymų, užkirto kelią pareiškėjui į bylą pateikti įrodymus bei apklausti bylai reikšmingas aplinkybes žinančius liudytojus. Be kita ko, netinkamai įvertino apklaustų liudytojų paaiškinimus, kuriuose šie nuosekliai ir vienareikšmiškai patvirtino šias aplinkybes: pareiškėjas deklaruotus laukus buvo nušienavęs ir nuganęs dar 2013 m. birželį (t. y. iki rugpjūčio 1 d.). Tą jis padarė ne vieną, o kelis kartus, tačiau žolė galėjo būti ataugusi. Pareiškėjas turėjo pakankamai ūkinių gyvulių, kurie nuganydavo laukus, laukuose buvo tie patys gyvuliai; dėl ūkininkavimo specifikos pareiškėjo laukai šienaujami bent dukart per metus, jis visada laiku išveždavo nupjautą žolę. Laiku buvo išvežta ir 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo vietoj metu rasta žolė, o 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo vietoje metu užfiksuota jau kita (naujai nušienauta) žolė; visą paramos laikotarpį pareiškėjas laikė įsipareigotą avių skaičių (ne mažiau nei 20 avių).

4) Liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai: pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matyti kad 2013 metais pareiškėjas pardavė net 115 t. šieno, patvirtina, jog jis deklaruotus laukus intensyviai šienavo ir iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo ne kartą nušienavęs, o nupjautą žolę sutvarkydavo; kiti pareiškėjo pateikti dokumentai, susiję su pareiškėjo deklaruotais gyvuliais, patvirtina, kad patikros laikotarpiu pareiškėjas laikė 56 avis ir 30 arklių/kumelių, t. y. laikėsi Taisyklių 11.2 punkto reikalavimo, o minėti gyvuliai nuganydavo pareiškėjo deklaruotus plotus, kaip numatyta GAAB aprašo 1.2 punkte (pagal kurį, pats gyvulių skaičiaus atitikimas nustatytam kriterijui įrodo nuganymo faktą); per sezoną avis vidutiniškai nugano apie 1–1,5 ha, o arklys/kumelė – apie 5 ha plotą žolės, kas patvirtina, kad pareiškėjas turėjo užtektinai ūkinių gyvulių nuganyti deklaruotiems laukams; pareiškėjo deklaruotų laukų foto nuotraukos, kurias pareiškėjas teikia su apeliaciniu skundu, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo prijungti šiuos įrodymus prie bylos, patvirtina, kad paramos gavimo ir patikros vietoje atlikimo laikotarpiu, pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo bent kartą pilnai nušienavęs ir nuganęs laukus, juose ganėsi ūkiniai gyvuliai, kurių buvimą taip pat patvirtina laukuose užfiksuoti ekskrementai.

5) Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai neprijungė minėtų nuotraukų prie bylos, tačiau ir kitaip nepagrįstai kliudė pareiškėjui byloje teikti įrodymus ir dalyvauti jų tyrime: tenkinęs prašymą šaukti į teismo posėdį liudyti pareiškėjui žemės ūkio techniką tiekiantį asmenį D. M., tačiau šiam nepavykus įteikti šaukimo ir neatvykus į teismo posėdį, teismas neatidėjo bylos nagrinėjimo ir išnagrinėjo bylą jo neapklausęs; netenkino pareiškėjo prašymo šaukti į teismo posėdį liudyti pareiškėjo kontrahentą V. C., kuris gali patvirtinti su byloje aptariamais pareiškėjui nustatytais pažeidimais susijusias aplinkybes. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę byloje teikti įrodymus ir būti išklausytam, todėl pareiškėjas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir šaukti į apeliacinės instancijos teismo posėdį liudyti D. M. ir V. C..

6) Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama susijusi administracinė byla Nr. I-4997-815/2015 pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl sprendimų, priimtų tos pačios patikros vietoje ataskaitos pagrindu, panaikinimo. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į minėtoje byloje liudytoju apklausto patikros vietoje ataskaitą surašiusio Agentūros specialisto D. R. toje byloje pateiktus parodymus, kuriuose atskleistos ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, kurių liudytojas teismo posėdžio metu nagrinėjamoje byloje neatskleidė, taigi jos teismo nebuvo ištirtos, byloje tikslinga pakartotinai apklausti liudytoju D. R..

7) Nei patikros vietoje ataskaitoje, nei NMA Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodyta, kuriuose pareiškėjo laukuose GAAB aprašo 1.2 punkto pažeidimas pasireiškė kaip nenuganymas, o kuriuose – kaip lauko nenušienavimas. Mano, jog tai leidžia daryti išvadą, kad nebuvo aprašyta ir detalizuota pažeidimo esmė, nedetalizuota patikros metu nustatyta laukų faktinė padėtis, dėl to patikros vietoje ataskaita ir patikros vietoje metu padarytos nuotraukos nėra pakankamas ir neabejotinas įrodymas, patvirtinantis padarytus pažeidimus, jų mastą, pobūdį. Savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad netinkamai motyvuotas, neaiškus, dviprasmiškas, prieštaringas administracinis aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

8) Pareiškėjo prašymas pratęsti šienavimo terminą negali būti laikomas patvirtinančiu atsakovo nustatytus pažeidimus, nes, kaip jau minėta, pareiškėjas laukus šienaudavo ir nuganydavo kelis kartus per sezoną, o minėtą prašymą teikė siekdamas išsklaidyti bet kokias galimas abejones dėl GAAB reikalavimų laikymosi, t. y. tam, kad spėtų sutvarkyti jau ataugusią žolę.

9) Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepažeidė ir GAAB 1.3 punkto reikalavimų, nes, kaip patvirtino byloje apklausti liudytojai, dėl ūkininkavimo specifikos pareiškėjas laukus šienauja du ar daugiau kartų per sezoną ir visuomet sutvarko nupjautą žolę, tačiau dėl žolės augimo ir technologinių procesų yra objektyviai neįmanoma, kad viso patikros laikotarpio metu pareiškėjo laukuose nebūtų nupjautos žolės. Pakartotinai pažymi, jog 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo vietoje metu rasta žolė pakartotinio patikrinimo vietoje metu jau buvo išvežta, o jame užfiksuota naujai nupjauta žolė.

10) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino A. K. parodymus, nes artimi santykiai tarp ūkininkų (verslo partnerių) yra įprasti, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų suinteresuotas bylos baigtimi ar būtų davęs šališkus, netikslius parodymus. Pažymi, jog A. K. nėra paramos gavėjas, taip pat nėra deklaravęs laukų, todėl jis laiko būtent pareiškėjui priklausančius gyvulius, kurie, kartu su pareiškėjo laikomais gyvuliais, yra naudojami nuganyti pareiškėjo laukus, laikantis GAAB aprašo 1.2 punkto reikalavimų. Mano, kad aplinkybė, jog dalies pareiškėjo gyvulių valdytoju yra nurodytas A. K. nėra reikšminga ir negali būti vertinama kaip nepalanki pareiškėjui.

11) Apeliaciniame skunde aptarti įrodymai (pareiškėjo pateikti dokumentai, susiję su jo deklaruotais gyvuliais, pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai) vienareikšmiškai ir nenuginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai laikėsi Taisyklių 11.2 punkto reikalavimų, nes laikė 56 iš 20 reikalaujamų avių. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime konstatavęs Taisyklių 11.7 ir 11.8 punktų nesilaikymą, nustatė naujas, NMA Sprendime nenustatytas, faktines aplinkybes, taip išeidamas iš bylos nagrinėjimo ribų ir iš esmės apribodamas pareiškėjo teisę apsiginti nuo viešojo administravimo subjekto veiksmų. Papildomai pažymi, jog minėtuose Taisyklių 11.7 ir 11.8 punktuose numatytos išvestinės pareigos informuoti Agentūrą apie kritusius ir keičiamus gyvulius negali būti prilyginamos savo esme pagrindinei pareigai – išlaikyti įsipareigotą nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ar naminių paukščių skaičių, taigi negali būti taikoma ir vienoda atsakomybė už šių pareigų pažeidimą.

Atsakovas Agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–9), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kuriuos išdėstė atsiliepime pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo ginčijamą situaciją, sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir neturėtų būti naikintinas. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros negali paneigti 2013 m. patikros vietoje duomenų vien todėl, jog jose yra nurodyta vėlesnė jų išrašymo data, negu buvo atlikta patikra vietoje. Pažymi, kad Agentūra neteigia, jog pareiškėjas 2013 m. netinkamai laikėsi nustatytų įsipareigojimų visuose Paraiškoje deklaruotuose laukuose, todėl sąskaitos faktūros gali patvirtinti faktą, jog jis šienavo savo deklaruotus laukus, tačiau jokiu būdu nepaneigia, kad kai kuriuose iš jų buvo nustatyti GAAB reikalavimų pažeidimai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai vertino ir pareiškėjo kviestų liudyti asmenų parodymus bei nustatė, jog jie nepaneigia 2013 m. patikros vietoje metu nustatytų pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmiausia pažymėtina, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį pakviečiant pareiškėjo nurodytus liudytojus. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo prašyme nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodyta aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. KV-(10.06.1E)-828, kuriuo pareiškėjui skirta 100 procentų dydžio paramos už 2013 metus pagal 2009 m. birželio 15 d. paraišką Nr. 2NV-PR-09-1-001542-PR001 sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėta sankcija pareiškėjui skirta dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo (2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 3D-557 redakcija) 1.2 punkto pažeidimo – ganyklos-pievos iki rugpjūčio 1 d. nebuvo nuganytos arba nušienautos; GAAB aprašo 1.3 punkto pažeidimo – ganyklos-pievos lauke šienas (žolė) nebuvo sutvarkyta (išvežta iš lauko) iki rugpjūčio 1 d.; Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklių (2013 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 3D-2 redakcija) 11.2 punkto pažeidimo – nebuvo išlaikytas paramos paraiškoje įsipareigotas nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių (avių) skaičius ne mažiau kaip penkerius metus.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, sutiko su skundžiamu atsakovo sprendimu ir paliko jį galioti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo atliktu netinkamu įrodymų tyrimu bei vertinimu taip pat pareiškėjo galimybių teikti įrodymus apribojimu, t. y. pareiškėjo teisės būti išklausytu pažeidimu. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė apklausti kai kuriuos pareiškėjo prašytus liudytojus, prijungti prie bylos pareiškėjo teiktas nuotraukas bei rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais bylos duomenimis. Pareiškėjo teigimu, byloje apklausti liudytojai bei pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina tai, jog pareiškėjas deklaruotus laukus buvo nušienavęs bei nuganęs dar iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., tai jis daro kiekvienais metais, bent kelis kartus, turėjo pakankamai gyvulių, kurie minėtus laukus galėjo nuganyti, nušienautą žolę (šieną) realizavo, ją parduodamas. Taip pat pareiškėjas teigia, kad nei skundžiamame Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta tiksliai, kuriuose laukuose pažeidimas pasireiškė nenušienavimu, o kuriuose – nenuganymu, nebuvo aprašyta ir detalizuota pažeidimo esmė, laukų faktinė padėtis, todėl atsakovo padarytos fotonuotraukos nėra pakankamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo padarytą pažeidimą. Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė nagrinėjamos bylos ribas, pripažindamas, jog pareiškėjas pažeidė ir Taisyklių 11.7 bei 11.8 punktų reikalavimus, tačiau šiose nuostatose nustatytos pareigos negali būti prilygintos Taisyklių 11.2 punkte numatytai pareigai, juo labiau už jas negali būti taikoma vienoda atsakomybė.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi, ir bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo.

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau papildo, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog teismas nepagrįstai atsisakė apklausti kai kuriuos pareiškėjo prašytus liudytojus ir būtinybės juos apklausti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui byloje pateikus 2015 m. liepos 28 d. prašymą liudytojais apklausti P. N., A. K., O. M., D. M. ir D. R. (I t., b. l. 133-134), pirmosios instancijos teismas juos visus ir pakvietė liudyti teismo posėdyje, tačiau 2015 m. rugpjūčio 26 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atvyko ir dalyvavo tik keturi iš jų, t. y. D. M. neatvyko, o teismas posėdžio metu neturėjo duomenų apie teismo šaukimo jam įteikimą (I t., b. l. 138-141, 154-157), šaukimo grąžinamoji dalis buvo gauta jau po teismo posėdžio (I t., b. l. 168). Šio teismo posėdžio metu, jo pradžioje, teismas paklausė pareiškėjo, ar, jo nuomone, galima nagrinėti bylą šiam neatvykusiam liudytojui nedalyvaujant, o pareiškėjas su tuo sutiko, prieštaravimų dėl to nereiškė. Tik posėdžio pabaigoje pareiškėjas pareiškė papildomą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir pakartotinai pakviesti liudytoją D. M. bei dar vieną liudytoją V. C.. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog buvo apklaustas pakankamas skaičius liudytojų ir byloje yra pakankamai duomenų, kuriais remdamasis teismas turi galimybę priimti sprendimą. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo prašymus dėl liudytojų iškvietimo, tinkamai motyvavo, kodėl dalies jų netenkina, tokiu būdu minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, o vieno iš kviestų liudytojų neatvykimas negali būti pagrindu pripažinti, jog teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti konkrečius liudytojus. Pakartotinai apeliacinės instancijos teisme apklausti pareiškėjo prašomus liudytojus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių arba paneigiančių bylai reikšmingas aplinkybes, kuriais remiantis galima priimti sprendimą.

Taip pat dėl pareiškėjo teiktų dokumentų ir kitų įrodymų, kurių, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė, pažymėtina, jog didžioji dalis dokumentų, pareiškėjo teiktų pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 142-150), buvo priimta. Teismas atsisakė prie bylos prijungti tik pareiškėjo (jo atstovo) teiktas pareiškėjo laukų nuotraukas, kurios teismo buvo pripažintos netinkamai įformintomis, t. y. teismui nebuvo aišku, kokiu metu šios nuotraukos buvo darytos, ar tai tikrai pareiškėjui priklausančių laukų nuotraukos, kokio dydžio (ploto) yra tie laukai – nebuvo pateikti nuotraukų padarymo duomenys, be to, teismo vertinimu, buvo pakankamai byloje foto medžiagos, pagal kurią galima išspręsti bylą (I t., b. l. 154-157). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir dėl tų pačių priežasčių nelaiko tinkamu įrodymu bei nesiremia pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktomis nuotraukomis (I t., b. l. 185-196). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareiškėjo pateiktos nuotraukos taip pat neatitinka įrodymų tikrumo ir leistinumo kriterijų (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jam inkriminuotais GAAB aprašo 1.2 ir 1.3 punktų pažeidimais, pažymėtina, jog byloje apklausti liudytojai bei pareiškėjo pateikti dokumentai, priešingai nei teigia pareiškėjas, nepaneigia 2013 m. rugpjūčio 29 d. bei 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo vietoje metu pareiškėjui priklausančiuose laukuose nustatytų pažeidimų, t. y. jog iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas deklaruotų laukų (jų dalių) nebuvo bent kartą nuganęs ar nušienavęs bei jų sutvarkęs. Šios bylos ginčo aspektu svarbu yra tai, kad, kaip parodė ir liudytojas Agentūros atstovas D.

R., GAAB aprašo 1.2 ir 1.3 punktuose nustatyti reikalavimai turi būti įgyvendinti iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., po kurios atsakovo atstovai nustatyta tvarka atlieka pareiškėjų deklaruotų žemės sklypų (laukų) patikrą vietoje ir vertina juose esančių žemės ūkio naudmenų būklę būtent patikros metu, o ne tą, kuri buvo pareiškėjams kažkada anksčiau atitinkamai sutvarkius šias naudmenas (šiuo atveju – nušienavus laukus) arba kuri bus kažkuriuo metu po patikros vietoje atlikimo. Tai reiškia, kad šiuo atveju pareiškėjo, jo atstovo bei kai kurių liudytojų teiginiai, jog pareiškėjas paprastai kasmet pirmą kartą savo laukus šienauja dar iki rugpjūčio 1 d. (birželio mėn.), o antrą kartą – rugpjūčio mėnesį, yra bendro pobūdžio ir nėra reikšmingi būtent pažeidimo fakto konstatavimo aspektu bei nepaneigia šio fakto.

Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. K. parodymus, kadangi būtent artimi santykiai tarp šio liudytojo ir pareiškėjo lemia tai, kad A. K. gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, duoti šališkus, pareiškėjui palankius parodymus. Be to, kaip parodė atsakovo atstovas D. R., pagal pareiškėjo deklaruotų laukų, kuriuose buvo nustatyti pažeidimai, patikrinimo vietoje metu fiksuotą juose buvusių žemės ūkio naudmenų (žolės) faktinę būklę, jos fizines, biologines savybes, šios naudmenos iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo bent kartą sutvarkytos (šienautos).

Pastebėtina ir tai, jog atsakovas neneigia to, jog šie pažeidimai buvo nustatyti ne visuose pareiškėjo deklaruotuose laukuose, tačiau tik kai kurių laukų dalyse, todėl pareiškėjo ir jo atstovo teiginiai apie pareiškėjo atliekamus kasmetinius šienavimo darbus jo deklaruotuose laukuose, jų priežiūrą, juose surinkto šieno realizavimą ir pan. nėra visiškai nepagrįsti ir negali būti visiškai atmestini, tačiau jie nėra pakankami paneigti atsakovo pareiškėjui inkriminuotų minėtų GAAB aprašo 1.2 ir 1.3 punktų pažeidimų, nustatytų būtent 2013 m. rugpjūčio 29 d. bei 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo vietoje metu (kaip ir pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, patvirtinančios šieno pardavimą (I t., b. l. 149-150), tačiau jų data yra vėlesnė, nei patikros vietoje data).

Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad šiuos pažeidimus atsakovas pakankamai detaliai apibūdino ir užfiksavo kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaitoje Nr. 13 1005971461-D5-1, su kuria pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai bei jam išsiųstas pranešimas apie galimybę šiuos pažeidimus ištaisyti (I t., b. l. 43-48), ir tinkamai įformintose nuotraukose (nurodant Paraiškos numerį, pareiškėjo vardą ir pavardę, lauko numerį, kontrolinio žemės sklypo numerį, pažeidimo fiksavimo datą, patį pažeidimą, jo mastą, fotografavimo krytį bei pateikiant lauko schemą) (I t., b. l. 49-66). Priešingai nei teigia pareiškėjas, šiuose dokumentuose tiksliai ir aiškiai nurodyti (aprašyti ir detalizuoti) patys pažeidimai, jų esmė, aiški deklaruotų laukų (jų dalių), kuriuose buvo fiksuoti pažeidimai, faktinė padėtis, t. y. nurodyti visi šių dokumentų sudarymo duomenys, todėl jie pagrįstai laikytini tinkamais įrodymais byloje. Šiuos dokumentus vertinant kartu su skundžiamu atsakovo Sprendimu, galima konstatuoti, kad juose tinkamai nurodyti, tiek nustatyti GAAB aprašo 1.2 arba 1.3 punkto pažeidimai, tiek pareiškėjo deklaruoti laikai, kuriuose nustatyti šie pažeidimai, tiek pažeistos teisės aktų nuostatos bei nuostatos, vadovaujantis kuriomis buvo pritaikytos sankcijos už minėtus pažeidimus, taip pat paaiškinta, kaip šios teisės normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrįstų būtent šių teisės normų taikymo būtinybę.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų pažeidimo, išvadas grindė, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, tinkamai vertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, prieštaravimus, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įrodymų šaltinių patikimumą, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo ginčui reikšmingus faktus, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo pateiktais bylos duomenimis ir nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų, t. y. pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų apie Taisyklių 11.2 punkto reikalavimo išlaikyti paramos paraiškoje įsipareigotų nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių (avių) skaičių ne mažiau kaip penkerius metus pažeidimą, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis reikalavimas, atsižvelgiant taip pat ir į Taisyklių 11.7 ir 11.8 punktuose numatytus pareiškėjo įsipareigojimus, reiškia, jog Programos įgyvendinimo laikotarpiu (ne mažiau kaip penkerius metus) pareiškėjas įsipareigoja išlaikyti būtent tą skaičių ir būtent tų konkrečių gyvulių (šiuo atveju – avių), kuriuos jis deklaravo teikdamas Paraišką, tačiau ne apskritai deklaruotą tos pačios rūšies gyvulių skaičių.

Tokia išvada darytina sistemiškai įvertinus Taisyklių 10, 11 punktų bei X skyriaus („Sankcijos“) nuostatas. Pagal šių Taisyklių 10.1.4 punktą, kompensacinės išmokos pagal Programą („Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“) mokamos pareiškėjams, kurie laiko avis, turinčias kilmės pažymėjimą, kuriuo patvirtinama veislė, ir kurio (-ių) kopija (-os) pateikiama (-os) kartu su paramos paraiška, kurioje pareiškėjas įsipareigoja laikyti šiuos gyvulius (šiuo atveju – avis) (Taisyklių 8 p.).

Taisyklių 11 punkte numatyti pareiškėjų (paramos gavėjų) pagal Programą prisiimti įsipareigojimai, inter alia, išlaikyti paramos paraiškoje įsipareigotą nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ar naminių paukščių skaičių Programos įgyvendinimo laikotarpiu, t. y. ne mažiau kaip penkerius metus (11.2 p.), ūkiniam gyvūnui kritus, per 20 dienų informuoti Agentūrą ir pateikti veterinarijos gydytojo pažymą, kurioje būtų nurodyta kritimo priežastis (11.7 p.), keičiant vieną paramos paraiškoje įsipareigotą avį, kiaulę ar vištinę žąsį į tos pačios kilmės kitą, Agentūrai iki einamųjų metų lapkričio 1 d. pateikti kilmės pažymėjimą (11.8 p.) bei Agentūros vykdomų patikrų vietoje metu turėti paramos paraiškoje įsipareigotų išlaikyti ūkinių gyvūnų kilmę patvirtinančius dokumentus (11.9 p.).

Paramos gavėjui nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų, taikomos trys privalomų sankcijų rūšys – paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas (Taisyklių 31 p.), o sankcijos – paramos sumažinimas arba neskyrimas – taikomos būtent tuo atveju, jei paramos gavėjas neišlaiko paraiškoje nurodyto ūkinių gyvūnų skaičiaus (iki 3 arba daugiau nei 3) ir nepateikia ūkinių gyvūnų netekimo (praradimo) įrodymo dokumentų (Taisyklių 32.1 ir 32.2 p.). Atsižvelgiant į tai, sisteminis minėtų Taisyklių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog siekiant pagrindinio Taisyklėse numatyto Programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ tikslo – skatinti laikyti ir veisti nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulius ir naminius paukščius (5 p.), kompensacinės išmokos gali būti mokamos tik tiems pareiškėjams, kurie laiko ir paraiškoje deklaruoja konkrečius kilmės pažymėjimais identifikuotus nykstančius Lietuvos senųjų veislių gyvulius ir naminius paukščius.

Tai užtikrina būtent reikalavimas kartu su paraiška pateikti joje įsipareigotų laikyti ir deklaruotų konkrečių šių gyvulių ir paukščių (šiuo atveju – avių) kilmės pažymėjimus, o praradus ar pakeitus šiuos konkrečius gyvulius (tiek vieną kurį, tiek visus), pateikti Agentūrai praradimo priežastį patvirtinantį dokumentą arba naujo gyvulio kilmės pažymėjimą. Būtent tiek reikalavimo išlaikyti paramos paraiškoje nurodytus ūkinius gyvūnus (jų skaičių), tiek reikalavimo pateikti ūkinių gyvūnų netekimo (praradimo) įrodymo dokumentus pažeidimas laikomas pagrindu taikyti Taisyklėse numatytas sankcijas paramos gavėjui.

Tokiu būdu, ne tik konkretus skaičius paraiškoje įsipareigotų laikyti ūkinių gyvulių (šiuo atveju – avių), tačiau ir konkretūs šį skaičių sudarantys ūkiniai gyvuliai, turintys savo identifikavimo numerį ir kilmės pažymėjimą, yra Taisyklių 11.2 punkte bei kituose šio punkto papunkčiuose numatytų įsipareigojimų taip pat ir jų pažeidimo pagrindas.

Taigi, šiuo atveju pateiktas Taisyklių nuostatų aiškinimas leidžia pripažinti, kad pareiškėjo atveju, jam neišlaikius konkretaus skaičiaus ir konkrečių būtent jo Paraiškoje įsipareigotų laikyti ir deklaruotų (kartu pateikiant ir kilmės pažymėjimus) avių (iš 20 išlaikius 11), Taisyklių 32.2.4 punkte numatyta sankcija jam pritaikyta pagrįstai, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sprendimą paliko nepakeistą. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog pareiškėjas pažeidė ir Taisyklių 11.7 bei 11.8 punktų reikalavimus, tačiau šiomis nuostatomis rėmėsi, kaip minėta, darydamas išvadą dėl Taisyklių 11.2 punkte numatyto įsipareigojimo aiškinimo minėtu būdu. Šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta aplinkybių bei pareiškėjas neteigė, kad jo įsipareigotas ir deklaruotas konkrečias avis (9 iš 20) jis prarado (jos krito) ar keitė kitomis konkrečiomis, todėl ginčo atveju nebuvo kalbama apie Taisyklių 11.7 ar 11.8 punktų pažeidimus. Pažymėtina, jog pareiškėjas, norėdamas pakeisti vieną įsipareigotą avį kita, turėjo pareigą iki lapkričio 1 d. pateikti kilmės pažymėjimus Agentūrai, o turėdamas daugiau avių, nei įsipareigojo išlaikyti Paraiškoje, ir siekdamas gauti kompensacinę išmoką pagal Programą už papildomas avis, ir teisę teikti kitą paraišką, deklaruodamas šias kitas avis bei pateikdamas jų kilmės pažymėjimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas