2019-03-27 Nr. AB-7550-3-61-3-02735-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-926-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02735-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. liepos 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako gyvenamojo ploto, jį dar labiau mažino baldai, iš neatitverto sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Dėl sąskaitos arešto pareiškėjas neturėjo galimybių apsipirkti. Be to, Lukiškių TI-K atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus suteikti pašalpą, virdulį ir televizorių, nes jis buvo suimtasis, o ne nuteistasis. Pasimatymo su seserimi metu Lukiškių TI-K darbuotojai neleido jam perduoti vitaminų, nors apie tai, jog perduoti vitaminus draudžiama, pareiškėjas neinformuotas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat priteisti jo atstovui iš pareiškėjo 2,10 Eur su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K privatumui užtikrinti sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaidomis, o kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovas paaiškino, kad elektros virduliais turėjo būti aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros, todėl Lukiškių TI-K neturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją virduliu. Teisė pareiškėjui perduoti elektros prietaisus nebuvo ribojama. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius vykdė antstolių patvarkymus dėl išieškojimo iš skolininkui priklausančių lėšų, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę pateikti skundą antstoliui, administruojančiam jo skolą, ir prašyti nustatyti sumą, kuria galėtų laisvai disponuoti. Kiekvienas nuteistasis teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę gauti pašalpą iš Socialinės pašalpos nuteistiesiems fondo, kurios dydį paskyrė kalinimo įstaigos administracija, atsižvelgusi į kalinamojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje ar socialinės reabilitacijos programose. Atsakovo nuomone, pagal Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą, patvirtintą Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Aprašas), suimtiesiems ir nuteistiesiems galėjo būti leista gauti iš artimųjų, giminaičių ar kitų asmenų arba įsigyti už asmenines lėšas gydytojo paskirtų vaistinių preparatų, tačiau šis Aprašas netaikytinas maisto papildams, kurie į rinką tiekiami kaip maisto produktai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nepagrįsti įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. liepos 6 d.) pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o argumentus dėl kameros plotą užimančių baldų pripažino nepagrįstais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl atviro sanitarinio mazgo, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuo 2017 m. sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimus dėl antstolės patvarkymų, kurių pagrindu buvo vykdomas išieškojimas, gali reikšti bendrosios kompetencijos teismui. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. gruodžio 30 d., galutinį nuosprendį dėl pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė 2017 m. birželio 1 d. ir jis įsiteisėjo 2017 m. birželio 22 d., o Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas iki 2017 m. liepos 6 d., t. y. jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė jam suteikti socialinę paramą. Teismas atmetė skundo argumentus, susijusius su aprūpinimu elektros virduliais, kadangi teisės normos Lukiškių TI-K neįpareigojo pareiškėjui išduoti virdulį. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, susiję su draudimu perduoti vitaminus, nebuvo paremti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., Lukiškių TI-K administracijos rašytiniu atsisakymu), todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, remiantis Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. spalio 18 d. pranešimu Nr. 24-6996, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos darbuotojus dėl regos patikrinimo nesikreipė. Pareiškėjo rega buvo patikrinta 2017 m. rugsėjo 27 d. Alytaus pataisos namuose, nustatyta toliaregystė bei paskirti akiniai. Byloje nesant jokių medicininių išrašų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K medicinos darbuotojus dėl regos patikrinimo prieš Alytaus pataisos namuose atliktą patikrinimą arba kad pareiškėjui buvo išrašyti netinkami akiniai, teismas nenustatė Lukiškių TI-K atliktų neteisėtų veiksmų.

9. Teismas, apibendrinęs konstatuotas aplinkybes ir nenustatęs, kad būtent dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – padarytos žalos, todėl nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei ir tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti 2,10 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms dėl dokumentinės medžiagos rengimo, atlyginti, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų prašomą priteisti sumą.

III. 10. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo prašo išnagrinėti šią bylą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su teismo sprendimu, nes nebuvo apklausti asmenys, su kuriais jis laikytas ginčo laikotarpiu. Be to, pareiškėjo nuomone, iš Alytaus pataisos namų turėtų būti išreikalauti duomenys apie tai, ar jis vyko į ligoninę, ir apie jo regos patikrinimo rezultatus. Pareiškėjas pažymi, kad jis nebuvo informuotas apie tai, kad jam negalima perduoti vitaminų, taip pat kad jo sąskaita yra areštuota. Jis tvirtina, kad nuteistajam turi būti skiriamas virdulys ir pašalpa. Pareiškėjas teigia, kad jo regėjimą tikrino „paprasti“ gydytojai, kurie tiesiog davė iš trijų akinių pasirinkti vienus.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir mano, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. liepos 6 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, socialinės išmokos („pašalpos“) nesuteikimo ir virdulio neišdavimo yra nepagrįstos, pareiškėjo nusiskundimai dėl antstolio veiksmų nėra teismingi administraciniam teismui, o jo teiginiai apie pritaikytą draudimą perduoti vitaminus – neįrodyti. Apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė liudytojų ir neišreikalavo visų reikiamų dokumentų, pareiškėjas pakartoja, kad akiniai jam buvo parinkti netinkamai, kad jo seseriai buvo uždrausta jam perduoti vitaminus ir kad, įgijus nuteistojo statusą, jam nepagrįstai nebuvo suteikta socialinė išmoka ir išduotas virdulys, bei papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo jį perspėti apie sąskaitos areštą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes nebuvo apklausti asmenys, su kuriais jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu – V. Č. ir J. Š., – apie jiems tekusį gyvenamąjį plotą, higienos sąlygas, pareiškėjo regą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apie galimybę apklausti liudytojus pirmosios instancijos teismui užsiminė tik paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 57), kuriuose nurodė, kad akinių parinkimo pareiškėjui aplinkybes gali patvirtinti kartu su juo laikytas J. Š..

18. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė apklausti J. Š. dėl aplinkybių, susijusių su akinių pareiškėjui parinkimu, nepateikė jokių kitų prašymų, susijusių su liudytojų apklausa, 2017 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) neteikė jokių procesinių prašymų, nereiškė pretenzijų, kai pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą paskelbė baigtu, neįvykdęs jo prašymo apklausti liudytoją. Iš pareiškėjo paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą nurodytų aplinkybių, jog seselė / gydytoja jį nuvedė į kitą kabinetą ir davė išsirinkti akinius, darytina išvada, kad J. Š. nedalyvavo pareiškėjui parenkant akinius, taigi, jis negali patvirtinti (paneigti) tų aplinkybių, kurias teigia pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo apklausti J. Š. ir savo iniciatyva neiškviesdamas liudyti asmens, apie kurį pareiškėjas nebuvo užsiminęs, byloje esant pakankamai rašytinių įrodymų, proceso teisės normų nepažeidė.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

22. Pareiškėjas teigia, kad jo seseriai pasimatymo metu nebuvo leista jam perduoti vitaminus. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose (skunde, paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą ir apeliaciniame skunde) nekonkretizuoja, kada jo sesuo bandė jam perduoti vitaminus, kokius vitaminus buvo bandoma perduoti (preparato rūšis, pavadinimas), byloje nėra rašytinių pareiškėjo prašymų Lukiškių TI-K administracijai leisti gauti minėtus vitaminus arba skundų dėl draudimo tokius vitaminus perduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų plačiau neanalizavo ir atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog nuteistiesiems turi būti išduodamas virdulys bei suteikiama pašalpa. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo nuteistas 2017 m. birželio 1 d., todėl 2017 m. birželio mėn. paprašė (pakartotinai) jam išduoti virdulį ir suteikti pašalpą, tačiau jo prašymas netenkintas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka; kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), elektriniu virduliu aprūpinamos kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas.

Šių normų redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ir įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., kuria teisės akto pavadinimas pakeistas į Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, virdulio suteikimas kamerai nebenumatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, įsigaliojusiose 2017 m. birželio 8 d., kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, numatyta virduliais aprūpinti tik bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlę, patalpą maistui laikyti, kalėjimų ir areštinių kameras, taip pat pataisos namų kamerų tipo patalpas, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų.

Taigi, pareiškėjas teisingai nurodo, kad galimybė gauti socialinę išmoką („pašalpą“) ir virdulį yra siejama su asmens statusu, todėl šiame kontekste pirmiausiai būtina išsiaiškinti, kuriuo momentu pareiškėjas įgijo nuteistojo statusą.

24. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalį, kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Terminas „nuteistasis“ atitinkamai vartojamas ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (apeliacinėje, nuosprendžių ir nutarčių vykdymo, kasacinėje). Baudžiamojo proceso kodekso 13 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas yra skundas, įstatymų nustatyta tvarka paduodamas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties, priimtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal šio kodekso 313 straipsnio 3 dalį, apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 1–3 dalimis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dėl kurio nebuvo paduotas apeliacinis skundas, įsiteisėja pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, o nuosprendis, dėl kurio buvo paduotas apeliacinis skundas, – nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pastarojo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems prilyginami: 1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 3) neteko galios nuo 2016 m. balandžio 1 d.; 4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas.

25. Šiuo atveju pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu buvo nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui; šis nuosprendis nebuvo apskųstas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino pareiškėjui bausmės vykdymo atidėjimą ir jį pasiuntė atlikti 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose; ši nutartis nebuvo apskųsta. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pareiškėją nubaudė 1 metų laisvės atėmimo bausme ir, šią bausmę subendrinęs su 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu skirta bausme, pareiškėjui skyrė laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, nurodė bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2017 m. birželio 1 d.; nuosprendis nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2017 m. birželio 22 d. Iš suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 18) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 7 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Alytaus pataisos namus. Atsižvelgiant į tai ir nenustačius Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje, laikomi nuteistaisiais (pvz., kad pareiškėjas buvo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių arba kad jis buvo paliktas tardymo izoliatoriuje atlikti ūkio darbus), pripažintina, kad pareiškėjas suimtojo statusą turėjo iki 2017 m. liepos 6 d., todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė jam suteikti socialinę paramą. Kadangi laikotarpiu, kai turėjo suimtojo statusą, pareiškėjas nebuvo laikomas patalpose, kuriose numatyta suteikti virdulį, Lukiškių TI-K, atsisakydamas jam išduoti virdulį, taip pat neatliko neteisėtų veiksmų.

26. Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K jo neperspėjo, jog jo sąskaita buvo areštuota, nors turėjo tai padaryti. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas ne dėl Lukiškių TI-K neveikimo jo neinformuojant apie antstolio veiksmus, o dėl antstolio veiksmų nuo jo sąskaitos nurašant sesers pervestas lėšas, dėl ko pareiškėjas neturėjo lėšų apsipirkti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 straipsnyje įtvirtintas skundo dėl antstolių veiksmų padavimo taisykles, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčai dėl antstolio veiksmų yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas pretenzijas dėl Lukiškių TI-K veiksmų jo neinformuojant apie sąskaitos areštą, nepaaiškina, kodėl jis šių aplinkybių negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turėtų būti išeita iš skunde paties pareiškėjo apibrėžtų ginčo ribų, todėl jo argumentų šiuo aspektu nenagrinėja ir paaiškina, jog jis dėl šių aplinkybių (neinformavimo apie sąskaitos areštą) turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka teikti naują skundą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo netinkamai parinkti akiniai (tiesiog davė iš trijų akinių pasirinkti vienus), todėl suprastėjo jo rega, t. y. pareiškėjas iš esmės skundžiasi netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, prieina išvadą, kad ginčai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo nėra teismingi administraciniam teismui. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pareiškėjas, manydamas, kad jo sveikatai buvo padaryta (turtinė ir neturtinė) žala, ir siekdamas gauti tokios žalos atlyginimą, privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pagal šio straipsnio 8 dalį, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, t. y. bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai ir procesiniai prašymai dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, susiję su jo regos (ne)patikrinimu ir akinių parinkimu, nenagrinėjami.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė