2025-12-17 Nr. AB-22977-3-61-3-03838-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2713-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03838-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo X. X. X. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas X. X. X. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 25S148373, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes leidimas gautas apgaulės būdu (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas 2025 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. 25S37710, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos (toliau – ir leidimas nuolat gyventi, Leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu leidimas yra gautas apgaulės būdu), nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė teismui ir Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9210-816/2025 tenkino pareiškėjo skundą, panaikindamas Departamento 2025 m. vasario 5 d. sprendimą. Teismas minėtame sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė apgaulingus duomenis arba juos gavo apgaulės būdu <...> žodis „ apgaulė “ suprantamas kaip veiksmai, elgesys ar žodžiai, kuriais sąmoningai norima apgauti, suklaidinti; Departamentas nepagrįstai abejojo Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimo, kuris nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, turiniu. Departamentas šio teismo sprendimo neskundė, teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimas yra įsiteisėjęs.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas priėmė naują Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, ir kuris grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais ir tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir teismo panaikintas Departamento 2025 m. vasario 5 d. sprendimas. Departamentas ginčijamą Sprendimą grindė argumentais, kad 2025 m. gegužės 29 d. buvo atlikta pareiškėjo sūnaus motinos M. K., Lietuvos Respublikos pilietės, apklausa, kurios metu ji nurodė, kad su pareiškėju bendrauja tik anglų kalba ir pareiškėjas su judviejų sūnumi taip pat bendrauja anglų kalba; pareiškėjas, lankydamasis M. K. tėvų namuose, susikalba tik elementariais žodžiais „ačiū“, „prašau“, „skanaus“ ir pan., o kai reikėdavę, ji pati pareiškėjui vertėjauja; M. K. niekada nebuvo žinoma apie pareiškėjo 2018 metais laikytą lietuvių kalbos egzaminą ir ruošimąsi jam, pareiškėjas su ja niekada apie tokį egzaminą nėra kalbėjęs. Atsakovas, atlikęs tyrimą ir apklausęs kitus liudytojus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, pateikęs Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog asmuo 2018 m. Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijoje išlaikė valstybinės kalbos egzaminą pagal pirmosios kategorijos (A2 lygis „Pusiaukelė“) reikalavimus (toliau – ir Pažymėjimas), leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, nes lietuvių kalbos jis nemoka ir jos nemokėjo 2018 metais gaudamas minėtą pažymėjimą. Taip pat atsakovas nurodė, kad yra duomenų, jog Kauno apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Kauno rajono savivaldybės valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisijos (t. y. komisijos, išdavusios Pažymėjimą pareiškėjui) narys pripažintas kaltu, paėmęs kyšius iš užsienio šalių piliečių už palankių sąlygų sudarymą tikrinant ir vertinant užsieniečių turimas valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) pagrindų žinias.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovo surinkti duomenys, liudytojų paaiškinimai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, leidžiantys daryti neabejotiną išvadą dėl pareiškėjo lietuvių kalbos egzamino laikymo apgaulės būdu. Atsakovas Sprendime nurodytus asmenis (liudytojus) apklausė dėl 2017–2018 metais buvusių aplinkybių, t. y. rinko duomenis, buvusius prieš 7–8 metus, o prieš tiek metų buvę asmenų pokalbiai, pareiškėjo pasakymai, gali būti užmirštami ar prisimenami netiksliai, todėl į šią aplinkybę būtina atsižvelgti vertinant asmenų teiktų paaiškinimų tikslumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, yra oficialūs rašytiniai įrodymai ir turi didesnę įrodomąją galią nei liudytojų paaiškinimai. Pareiškėjui 2017 m. sausio 26 d. išduotas Aleksandro Stulginskio universiteto baigimo diplomas, kuriame nurodyta, kad jis yra išlaikęs lietuvių kalbos pradedantiesiems egzaminą, taip pat 2018 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjui išduotas Pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą pagal pirmosios kategorijos (A2 lygis) reikalavimus. Tiek pareiškėjo aukštojo mokslo baigimo diplome esantys duomenys, kad pareiškėjas išlaikė lietuvių kalbos pradedantiesiems egzaminą, tiek Pažymėjimas yra galiojantys ir nenuginčyti, todėl juose nurodyta informacija vertintina kaip teisinga.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas pats kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ąjį veiklos skyrių (toliau – ir Kauno AVPK) su pranešimu dėl galbūt pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu, viešosios tvarkos pažeidimo. Kauno AVPK 2024 m. gegužės 24 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškime nurodytų nusikalstamų veikų. Ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga nurodė, kad Pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjas 2018 metais išlaikė valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą pagal pirmosios kategorijos (A2 lygis) reikalavimus; pareiškėjui dokumentai buvo išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ir yra galiojantys (įtraukti į atitinkamus registrus); ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas nekalba lietuvių kalba.

6. Pareiškėjui nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas Sprendime nurodė Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Kauno rajono savivaldybės valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisijos (t. y. komisijos, išdavusios pareiškėjui Pažymėjimą) narys pripažintas kaltu paėmęs kyšius iš užsienio šalių piliečių už palankių sąlygų sudarymą tikrinant ir vertinant užsieniečių turimas valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų žinias. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-9210-816/2025 buvo nurodęs, kad atsakovas, remdamasis šiuo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nepateikė duomenų, jog baudžiamąja tvarka yra nustatyta, kad pareiškėjas nusikalstamai (sumokėjęs kyšį) įgijo Pažymėjimą. Atsakovas nenurodė jokių naujų duomenų apie pareiškėjo sąsajas su nagrinėta baudžiamąja byla, nenurodė naujų aplinkybių dėl paaiškėjusių pareiškėjo nusikalstamų veiksmų. Vien aplinkybė, kad kaltu pripažintas asmuo buvo komisijos, kuri 2018 metais išdavė pareiškėjui Pažymėjimą, narys, niekaip nesudaro pagrindo teigti, jog minėtas asmuo nusikalstamu būdu paveikė pareiškėjo Pažymėjimo gavimą, o pareiškėjas atliko nusikalstamus veiksmus (davė kyšį) minėtam asmeniui.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad Įstatymo nuostatos nurodo, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Konstitucijos pagrindų egzaminą. Įstatyme nėra sąlygos, kokiu lygiu užsienietis turi mokėti lietuvių kalbą metams bėgant, taip pat nėra sąlygos, įpareigojančios užsienietį kalbėti valstybine kalba. Įstatyme nustatyta sąlyga „išlaikė valstybinės kalbos egzaminą“ reiškia ne ką kitą, kaip tuo konkrečiu momentu – egzamino laikymo metu – mokėtą valstybinę kalbą atitinkamu lygiu. Nenustačius, jog egzamino laikymo metu pareiškėjas nemokėjo valstybinės kalbos, taip pat nesant duomenų, kad valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimas gautas apgaulės būdu, nėra pagrindo taikyti Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir tuo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2023 m. sausio 2 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8–82 punktuose nustatytais pagrindais gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Konstitucijos pagrindų egzaminą. Pareiškėjas su 2022 m. rugsėjo 29 d. prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nurodytus pažymėjimus, tačiau Departamentas kitų administracinių procedūrų metu nustatė, jog pareiškėjas nemoka kalbėti lietuvių kalba, ši aplinkybė pasitvirtino Departamento 2024 m. gegužės 30 d. atliktos apklausos metu. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdų, t. y. pareiškėjas pateikė Pažymėjimą apie valstybinės kalbos mokėjimą A2 lygiu, tačiau lietuvių kalbos iš tikrųjų nemoka.

10. Atsakovas teigė, kad valstybinės kalbos mokėjimo lygio pažymėjimas neturi būti vertinamas kaip vien formalus reikalavimas. Minėta Įstatymo nuostata reikalaujama, kad asmuo, norintis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, siektų integruotis į Lietuvos visuomenę, t. y. mokėtų lietuvių kalbą ir žinotų Konstitucijos pagrindus. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškė, jog Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 9 d. kartu su atstovu atvyko į Departamento Kauno skyrių pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, tačiau buvo nustatyta, kad pareiškėjas negeba kalbėti lietuvių kalba. Pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas dar 2013 metais, tačiau pareiškėjas iki šiol nemoka lietuvių kalbos, pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę ir to net nesiekia. Surinkti papildomi duomenys (apklausų metų gauti paaiškinimai) rodo, kad pareiškėjas su aplinkiniais ir jam artimais žmonėmis nekalba ir nesiekia kalbėti lietuviškai.

12. Atsakovas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui 2018 metais išduotas Pažymėjimas yra įformintas ir užregistruotas tinkamai, o jo įforminimas nekelia abejonių dėl jo autentiškumo. Tačiau byloje yra ginčas dėl to, ar pareiškėjas atitinka pažymėjime nurodytus reikalavimus, t. y. ar jis moka lietuvių kalbą mažiausiai A2 lygiu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nemoka kalbėti lietuvių kalba, negeba lietuvių kalba atsakyti net į elementarius klausimus.

13. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo skundo teiginius, jog Įstatyme nėra sąlygos, įpareigojančios užsienietį kalbėti valstybine kalba, Įstatyme nustatyta sąlyga „išlaikė valstybinės kalbos egzaminą“ reiškia ne ką kitą, kaip tuo konkrečiu momentu – egzamino laikymo metu – mokėtą valstybinę kalbą atitinkamu lygiu. Atsakovo teigimu, tokie pareiškėjo teiginiai prieštarauja tiek Įstatymo nuostatų tikslams, tiek teismų praktikai. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas. Atsakovo teigimu, turint leidimą nuolat gyventi, svarbu ne tik formalus lietuvių kalbos egzamino išlaikymas, bet ir faktinis kalbos mokėjimas, nes tai tiesiogiai siejasi su Įstatymo tikslu – užtikrinti, kad asmuo su leidimu nuolat gyventi integruotųsi į Lietuvos visuomenę ir kasdienį gyvenimą. Kalbos mokėjimas leidžia užsieniečiui laisvai bendrauti, prisitaikyti prie vietinės kultūros, aktyviai dalyvauti socialinėje ir ekonominėje veikloje, taip stiprinant tiek savo, tiek visuomenės gerovę. Be kalbos įgūdžių integracija lieka paviršutiniška, todėl kalbos mokėjimas yra kertinis veiksnys sėkmingam ir pilnaverčiam gyvenimui ir integravimuisi Lietuvoje.

14. Atsakovo vertinimu, visos nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina, jog pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, leidžia daryti išvadą, kad jis gavo leidimą nuolat gyventi apgaulės būdu, nes pats puikiai žinodamas, kad neatitinka Pažymėjime nurodytos lietuvių kalbos mokėjimo lygio (mažiausiai A2), gavo leidimą nuolat gyventi, kuriam yra taikomas imperatyvus reikalavimas dėl lietuvių kalbos mokėjimo. Tokie pareiškėjo veiksmai yra vertinami kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi ir parodo, kad jis nesiekia integruotis į Lietuvos visuomenę.

II. 15. Regionų apygardos administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjo X. X. X. skundą – panaikino Departamento Sprendimą.

16. Teismas byloje nustatė, kad Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė duomenis, kad jis 2018 metais Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijoje išlaikė valstybinės kalbos egzaminą pagal pirmosios kategorijos (A2 lygis „Pusiaukelė“) reikalavimus, ir pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra išlaikęs valstybinės lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 9 d. kartu su atstovu atvyko į Departamento Kauno skyrių pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka. Vizito Departamente metu pareiškėjas su Departamento darbuotoja atsisakė bendrauti lietuviškai, negebėjo kalbėti lietuvių kalba ir visiškai nesuprato, kas jam yra sakoma. Tiek pats pareiškėjas, tiek jo atstovas teigė, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos ir bendravo tik anglų kalba. Pareiškėjas nurodė, kad lietuvių kalbos egzaminą laikė 2017 metais, tačiau dabar jam sunku bendrauti lietuvių kalba. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, apklausė pareiškėjo sūnaus motiną M. K., M. K. tėvą A. K., (duomenys neskelbtini) parduotuvės savininkus J. G. ir I. B.

17. Teismas sutiko su pareiškėju, kad atsakovo apklaustų asmenų paaiškinimai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, leidžiantys daryti neabejotiną išvadą dėl pareiškėjo lietuvių kalbos egzamino laikymo ar lietuvių kalbos mokėjimo, nes šie asmenys apklausti dėl 2017–2018 metais buvusių aplinkybių, todėl prieš tiek metų buvę asmenų pokalbiai, pareiškėjo pasakymai gali būti prisimenami netiksliai. Be to, aplinkybė, jog minėtiems asmenims nebuvo žinoma apie pareiškėjo lankomus lietuvių kalbos kursus, nereiškia, kad pareiškėjas nelankė šių kursų ir lietuvių kalbos egzamino. Teismas sutiko su pareiškėju, kad šie duomenys nelaikytini sudarančiais pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.

18. Teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą (Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1688, 4, 5.2 ir 12 punktų, Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir jų išlaikymą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1687, 1, 7, 10 punktų nuostatas) ir nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su Sprendime pateiktu vertinimu, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą nuolat gyventi, pateikė apgaulingus duomenis arba juos gavo apgaulės būdu. Departamentas nepagrįstai abejoja Pažymėjimo, kuris nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, turiniu. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, jog Pažymėjimas išduotas 2018 metais, o pareiškėjas jį pateikė vėliau, be išsamesnio pareiškėjo atveju laikyto lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminų eigos ir rezultatų duomenų patikrinimo, neduoda pagrindo teigti, jog leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu.

19. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta aplinkybė, jog Kauno apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Kauno rajono savivaldybės valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisijos (t. y. komisijos, išdavusios pareiškėjui Pažymėjimą) narys pripažintas kaltu paėmęs kyšius iš užsienio šalių piliečių už palankių sąlygų sudarymą tikrinant ir vertinant užsieniečių turimas valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų žinias, nėra pagrįsta atsakovo pateikta medžiaga, minėta aplinkybė nėra susijusi su Pažymėjimo išdavimo konkrečiai pareiškėjui procesu. Byloje nėra duomenų, kad yra baudžiamąja tvarka nustatyta, jog pareiškėjas nusikalstamai (sumokėjęs kyšį) įgijo minėtą Pažymėjimą. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir Departamentui 2023 m. sausio 2 d. išduodant pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Šias aplinkybes paneigė ir Kauno AVPK nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, ir kuriame pažymėta, jog nėra pakankamai objektyvių, neginčijamų ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

20. Teismas sprendė, kad visapusiškas aplinkybių ištyrimas ir motyvų išdėstymas Sprendime dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nėra adekvatus, aiškus, pakankamas, todėl atsakovo Sprendimas negali būti paliktas galioti.

III. 21. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas yra grindžiamas ne vien atliktomis apklausomis su pareiškėjui žinomais asmenimis, tačiau ir konkrečiai su pačiu pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis, kurių jis iš esmės neginčija, t. y. kad pareiškėjui atvykus į Departamento padalinį dėl kitų administracinių procedūrų buvo nustatyta, jog jis nemoka kalbėti lietuvių kalba; 2024 m. gegužės 30 d. atliktos apklausos duomenimis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ne tik nemoka lietuvių kalbos, bet jos ir nesupranta.

23. Atsakovas pažymi, kad tiek pareiškėjas, tiek teismas lietuvių kalbos mokėjimą nepagrįstai siejo tik su Pažymėjimo ir leidimo nuolat gyventi išdavimo momentu, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas po šių dokumentų išdavimo iš tikrųjų moka lietuvių kalbą, ko reikalauja Įstatymas, t. y. kad visą šio leidimo galiojimo laikotarpį pareiškėjas atitiktų imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Tokia pozicija, kad valstybinės kalbos mokėjimo sąlyga yra formali ir ją pakanka atitikti tik leidimo nuolat gyventi išdavimo momentu, prieštarauja ne tik Įstatymo logikai ir paskirčiai, bet ir teismų formuojamai praktikai, kuri pabrėžia pareigą išlaikyti leidimo gavimo sąlygų atitiktį visą leidimo galiojimo laikotarpį.

24. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino ir iš esmės nepasisakė dėl neginčijamos aplinkybės, kad pareiškėjas nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos, t. y. kad Pažymėjimas neatspindi tikrosios situacijos ir tai negali būti laikomas pakankamu pagrindu leidimui išduoti. Byloje nėra ginčijamas pareiškėjui išduotas Pažymėjimas ar jo autentiškumas, tačiau byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas neatitinka nurodyto Pažymėjimo turinio, t. y. nemoka lietuvių kalbos. Dėl to yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl leidimui nuolat gyventi išdavimo.

25. Atsakovo vertinimu, reikalavimas mokėti kalbą yra vienas iš esminių reikalavimų leidimui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gauti ir tokio reikalavimo turi būti laikomasi visą leidimo galiojimo laikotarpį. Leidimo gavimas, pateikus dokumentą apie kalbos mokėjimą, bet realiai kalbos nemokant, kelia abejonių dėl tokio asmens sąžiningumo ir piktnaudžiavimo. Leidimo nuolat gyventi išdavimo institutas grindžiamas tuo, kad tokį statusą turintis užsienietis yra integruotas, susijęs su Lietuvos visuomene, gebantis vykdyti pareigas ir naudotis teisėmis pagal šalies teisės aktus. Kalbos nemokėjimas po leidimo išdavimo, ypač kai tai prieštarauja pateiktam pažymėjimui apie kalbos lygį, pašalina tą integracijos prielaidą ir parodo, kad asmuo realiai neatitinka esminių sąlygų, reikalingų tokiam leidimui turėti. Leidimas nuolat gyventi yra reikšmingas statusas, kuris suteikia užsieniečiui daugiau teisių, todėl jis negali būti suteiktas ar išlaikytas remiantis formaliu Įstatymo reikalavimų atitikimu leidimo išdavimo momentu, priešingai, leidimo nuolat gyventi išdavimo metu taikomus reikalavimus asmuo turi atitikti visą leidimo galiojimo laikotarpį.

26. Pareiškėjas X. X. X. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apgaulės faktą įrodinėja asmenų apklausomis dėl prieš 7–8 metus buvusių įvykių. Asmenų duoti paaiškinimai negali būti pakankamu pagrindu pripažinti neteisėtu galiojantį administracinį teisės aktą. Teismas, išnagrinėjęs bylai svarbias aplinkybes, sprendime pagrįstai nurodė, kad asmenų apklausos duomenys nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas nelaikė lietuvių kalbos egzamino, ar kad leidimas nuolat gyventi buvo gautas apgaulės būdu.

28. Pareiškėjo teigimu, jam išduotas oficialus dokumentas – Pažymėjimas – laikytinas individualius administraciniu aktu ir gali būti panaikintas tik įstatyme nustatytu būdu. Atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, jog pareiškėjui išduotas Pažymėjimas būtų panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, todėl šiuo metu, t. y. leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiu, pareiškėjas atitinka Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatytas imperatyvias sąlygas.

29. Pareiškėjo vertinimu, vien 2024 m. gegužės 30 d. atliktos apklausos metu nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas nemoka / nepakankamai moka lietuvių kalbą, nepatvirtina fakto, jog 2018 metais, kai pareiškėjui buvo išduotas minėtas Pažymėjimas, ir 2023 m. sausio 2 d., kai jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, pareiškėjas nemokėjo lietuvių kalbos.

30. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nenurodė, kokioje Įstatymo normoje yra apibrėžta, jog leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti panaikintas, jei užsienietis nemoka lietuvių kalbos po Leidimo išdavimo. Įstatyme nėra įpareigojimo asmeniui po leidimo išdavimo teikti įrodymus apie faktinį valstybinės kalbos mokėjimo lygį einamuoju momentu. Dėl šių aplinkybių atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas po Leidimo gavimo turėjo pateikti įrodymus, jog faktiškai moka lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes leidimas gautas apgaulės būdu, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su Sprendime pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė apgaulingus duomenis arba juos gavo apgaulės būdu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, todėl Sprendimą panaikino.

33. Departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad, pareiškėjui atvykus į Departamento padalinį dėl kitų administracinių procedūrų buvo nustatyta, jog jis nemoka kalbėti lietuvių kalba, teismas nepagrįstai nevertino ir iš esmės nepasisakė dėl neginčijamos aplinkybės, kad pareiškėjas nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos, byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas neatitinka nurodyto Pažymėjimo turinio. Departamentas laikosi pozicijos, kad reikalavimas mokėti kalbą yra vienas iš esminių reikalavimų leidimui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gauti ir tokio reikalavimo turi būti laikomasi visą leidimo galiojimo laikotarpį

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 29 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Su prašymu pateikė Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad asmuo 2018 m. Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijoje išlaikė valstybinės kalbos egzaminą pagal pirmosios kategorijos (A2 lygis „Pusiaukelė“) reikalavimus, ir Pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad asmuo yra egzaminuotas pagal Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimus ir yra išlaikęs valstybinės lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Departamentas 2023 m. sausio 2 d. pareiškėjui išdavė Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu nustatytu pagrindu.

36. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi, išduodamas šio straipsnio 1 dalies 8–82 punktuose nustatytais pagrindais, gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir pažymėjimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

37. Teisėjų kolegija nurodo, kad Departamentas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes jis buvo gautas apgaulės būdu. Departamentas Sprendime nurodė, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog pareiškėjas nesugebėjo kalbėti lietuvių kalba ir atsakyti į paprastus klausimus, į kuriuos asmuo, mokantis lietuvių kalbą A2 lygiu (kaip nurodyta Pažymėjime) turėtų gebėti atsakyti.

38. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu leidimas gautas apgaulės būdu. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pažymėjimas yra galiojantis ir nenuginčytas, pareiškėjas šį Pažymėjimą gavo 2018 m., t. y. pakankamai seniai, pareiškėjas nurodė, kad per tiek laiko užmiršo kalbą, nes kalbos nenaudoja. Teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamento argumentai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmuo visą leidimo gyventi laikotarpį turi atitikti Įstatymo reikalavimus, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs, nes nagrinėjamu atveju Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatyta sąlyga dėl lietuvių kalbos mokėjimo yra įvykdyta, tai patvirtina Pažymėjimas, kuris, kaip minėta, yra nenuginčytas.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog visapusiškas aplinkybių ištyrimas ir motyvų išdėstymas Sprendime dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nėra adekvatus, aiškus, pakankamas, nes nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės neįrodė, kad leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė