A-520-2791-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-3458/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00271-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui M. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lukiškių tardymo izoliatoriui - kalėjimui, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), solidariai 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2002 metų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje -kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuriame kamerų plotas buvo apie 7 kv. m., kartu su 4–7 asmenimis.

Pareiškėjas taip pat buvo kalinamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus VPK) areštinėje bei Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno VPK) areštinėje, kuriose asmenų kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K, Kauno VPK ir Vilniaus VPK areštinėse buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. psichologinį spaudimą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, taip pat pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, atsinaujino epilepsijos priepuoliai, paūmėjo inkstų ligos. Dėl sveikatos sutrikimų pareiškėjas gydėsi ligoninėje. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m. bendro ploto, pareiškėjas 100 parų buvo kalinamas vienas 2-ojo korpuso pusrūsyje: 373, 382 ir 383 kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų ir graužikų.

Be to, daugelyje kamerų tekdavo būti kartu su rūkančiaisiais, nors pareiškėjas yra nerūkantis. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d. kamerose Nr. 123 ir Nr. 378, nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d. kamerose Nr. 120 ir Nr. 264, nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. kamerose Nr. 111 ir Nr. 377, nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. kamerose Nr. 112A ir Nr. 270. Kauno VPK ir Vilniaus VPK areštinėse kalinimo sąlygos buvo sunkesnės nei kalėjimo sąlygos.

Kauno VPK areštinėje nebuvo pasivaikščiojimų, kamerose nebuvo langų ir lovų nebuvo, nebuvo išduodami čiužiniai ir patalynė. Vilniaus VPK areštinėje neįrengtas vėdinimas, kamerų langai neatsidaro. Areštinės neatitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 reikalavimų. Nuo 2002 iki 2004 metų iš Lukiškių TI-K į Kauno VPK areštinę ir atgal pareiškėjas būdavo konvojuojamas naktimis. Nuo 1995 m. gegužės 9 d. iki 1995 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo sulaikytas 60 parų prevencine tvarka. Šis laikotarpis nebuvo įskaitytas į bausmės laiką ir žala už šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo atlyginta.

Dėl visų nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam iš valstybės priteistinas 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta jo prašoma atlyginti neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tokios žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Ginčas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jau buvo sprendžiamas administraciniame teisme. Pareiškėjas reikalavo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento ir Lukiškių TI-K, neturtinės žalos, kilusios jį laikant tardymo izoliatoriuje - kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-522-18/07 nustatė, kad E. B. gyvenimas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105 (nuo 2006 m. liepos 20 d. iki 2006 m. liepos 23 d.) ir Nr. 164 (nuo 2006 m. liepos 24 d. iki 2006 m. rugpjūčio 10 d.), kurios iš dalies neatitiko higienos normų reikalavimų, nėra aplinkybė, sąlygojusi jo nurodytą neturtinę žalą. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir jo laikymo sąlygų nėra priežastinio ryšio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nustačius, jog pareiškėjui ne visuomet buvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, yra pagrindas apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 priteisęs pareiškėjo naudai 1000 Lt, iš esmės atlygino už tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui ne visada buvo suteiktas pakankamas kameros plotas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl neturtinės žalos atsiradimo. Iš pareiškėjo teismui pateiktų 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų sveikatos negalavimų, tačiau iš šių dokumentų taip pat matyti, kad pareiškėjas epilepsija yra sirgęs jau vaikystėje.

Be to, minėtuose dokumentuose nėra įvardintos nurodytų sveikatos sutrikimų priežastys. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K neteisėtų aktų, veiksmų ar neveikimo, kurie sąlygojo tariamos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog, pareiškėjo teigimu, jis Kauno VPK areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2002 metų iki 2004 metų. Pagal turimus duomenis pareiškėjas Vilniaus VPK areštinėje buvo nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2003 m. liepos 4 d. ir nuo 2003 m. spalio 23 d. iki 2003 m. spalio 31 d. Pagal Vilniaus VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus duomenis, pareiškėjas per pastaruosius trejus metus Vilniaus VPK areštinėje nebuvo. Nuo 2003 metų įtariamųjų ir suimtųjų, buvusių Vilniaus VPK areštinėje, dokumentai, pasibaigus dokumentų saugojimo terminui (3 metams), buvo sunaikinti, todėl dabar nustatyti kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomos nėra galimybės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašo taikyti. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas areštinėse buvo laikomas trumpais laiko tarpais, po keletą dienų, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai turėjo esminės įtakos jo sveikatai. Pareiškėjo pateikti išrašai iš medicininių dokumentų yra išduoti 2008 m. birželio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus 4-5 metams po jo kalinimo areštinėse, todėl negali būti laikomi tinkamais įrodymais šioje byloje. Be to, kaip matyti iš pateiktų dokumentų, pareiškėjas, kuriam epilepsija buvo diagnozuota dar 1969 metais, nesilankė pas medikus nuo 1982 metų. Tai galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos pablogėjimui. Laikymo sąlygos Vilniaus VPK ir Kauno VPK areštinėse nepažeidė pareiškėjo teisių, numatytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Tai, kad Vilniaus VPK areštinėje (kaip nurodo pareiškėjas) neįrengtas vėdinimas, kamerų langai neatsidaro, nelaikytina nežmonišku elgesiu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Be to, pareiškėjo reikalaujama suma yra nepagrįstai didelė, neatitinkanti nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kauno VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2002 m. vasario 9 d.; nuo 2002 m. vasario 20 d. iki 2002 m. vasario 22 d.; 2002 m. liepos 29 d.; 2003 m. birželio 19 d.; nuo 2003 m. liepos 8 d. iki 2003m. liepos 10 d.; nuo 2003 m. lapkričio 4 d. iki 2003 m. lapkričio 6 d.; nuo 2003 m. lapkričio 13 d. iki 2003 m. lapkričio 18 d.; nuo 2003 m. lapkričio 25 d. iki 2003 m. lapkričio 28 d.; 2004 m. sausio 8 d.; nuo 2004 m. vasario 10 d. iki 2004 m. vasario 13 d.; nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2004 m. kovo 16 d.; nuo 2004 m. kovo 23 d. iki 2004 m. kovo 24 d.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas sužinojo išvykimo iš areštinės dieną, t. y. 2004 m. kovo 24 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2010 m. sausio 29 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti.

Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad buvo laikomas Kauno VPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų nustatytų reikalavimų, nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, kurie šiuo atveju buvo pažeisti. Šiuo metu nustatyti, kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės, nes areštinės, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, jau nebėra. Nuo 2007 m. spalio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 5-V-716 pradėta eksploatuoti nauja areštinė. Kuriose kamerose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas negalima nustatyti ir dėl to, kad operatyviniais sumetimais kamerų numeravimas buvo dažnai keičiamas.

Kamerų plotai buvo nevienodi, kas dieną keisdavosi asmenų skaičius kamerose. Be to, pareiškėjas Kauno VPK areštinėje buvo laikomas labai trumpais laiko tarpais, po kelias dienas, todėl pareiškėjas nespėjo patirti nepatogumų, kurie galėtų įtakoti jo dvasinę būklę ar sveikatą. Tuo metu areštinė buvo seno komisariato pastato pusrūsyje ir iš dalies neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimų ir Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 88, tačiau jos eksploatacija nebuvo uždrausta. Atsižvelgiant į tuo metu buvusią areštinės patalpų būklę bei laikymo sąlygas, galima teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Tačiau tai yra tik prielaida. Tinkamų, visus higieninius reikalavimus atitinkančių areštinės patalpų įrengimas buvo glaudžiai susijęs su šios srities finansavimu, kuris nepriklausė nuo Kauno VPK administracijos veiksmų. Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programa buvo įgyvendinama iš Policijos departamentui valstybės biudžete ir Valstybės investicijos programoje numatytų asignavimų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 141 „Dėl areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programos patvirtinimo“ 2 punktas).

Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programos 1 priede buvo numatyta, kad Kauno VPK areštinės kapitalinis remontas bus atliekamas 2004-2005 metais. 2007 metais Kaune buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti nauja areštinė. Kauno VPK pareigūnai ėmėsi visų jų kompetencijai priskirtų veiksmų suimtųjų laikymo sąlygoms areštinėje gerinti. Dėl konvojavimo nakties metu trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad tuo metu konvojavimą vykdė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos I pulkas, o ne Kauno VPK (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 10 d.

įsakymas Nr. 279, 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 1V-285).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros), tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti ūkio darbams. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras Nr. 1 – Nr. 68. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, tokie nuteistieji laikomi kamerose po vieną (tik retais atvejais, administracijos leidimu, jie gali būti talpinami po du asmenis). Lukiškių TI-K kameros yra apie 8 kvadratinių metrų ploto. Suimtieji kamerose dažniausiai laikomi po keturis asmenis, tik išskirtiniais atvejais po du arba po vieną. Todėl Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui) Lukiškių TI-K yra pažeidžiama. Tačiau išspręsti įstaigos perpildymo problemos Lukiškių TI-K neturi galimybės. Nepriimti kasdien atvežamų suimtųjų ar nuteistųjų iš kitų įstaigų Lukiškių TI-K neturi jokio teisės aktais nustatyto pagrindo. Tačiau kiekvienas įstaigoje kalinamas asmuo gauna atskirą lovą, patalynę, kuri keičiama kas savaitę, bei visą teisės aktuose numatytą inventorių. Pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nėra pagrįstas. Gavus pareiškėjo skundą, buvo sudaryta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus specialistų komisija, kuri atliko kamerų, kuriose 2008 ir 2009 metais buvo laikomas pareiškėjas, apžiūrą. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad kameros atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir higienos sąlygos visose kamerose yra užtikrintos. Be to, pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 500 litų neturtinei žalai atlyginti, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m kovo 24 d. nutartyje šioje administracinėje byloje konstatavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki skundo pateikimo teismui, t. y. 2010 m sausio 29 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d., nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d., nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. (t. I, b. l. 94). Pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2007 m vasario 27 d. iki 2007 m vasario 28 d. (1 para) kartu su kitais penkiais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas yra 7,38 kv. m. (vienas asmeniui teko 1,23 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. sausio 18 d. iki 2008 m. sausio 21 d. (3 paros) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas yra 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,46 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 23 d. (2 paros) kartu su kitais trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 334, kurios plotas yra 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,97 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. kovo 26 d. iki 2008 m. kovo 27 d. (1 para) kartu su kitais trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas yra 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,85 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. kovo 27 d. iki 2008 m. balandžio 2 d. (6 paros) kartu su kitais keturiais asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 334, kurios plotas yra 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 1,57 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m birželio 25 d. iki 2008 m birželio 26 d. (1 para) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas yra 7,38 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,79 kv. m. kameros ploto), nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2008 m. liepos 1 d. (5 paros) kartu su kitais dviem asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 327, kurios plotas yra 7,87 kv. m. (vienam asmeniui teko 2,62 kv. m.).

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant nustatytą tvarką ir nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d. (kamerose Nr. 120 ir Nr. 270), nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. (kamerose Nr. 111 ir Nr. 377) bei nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. (kamerose Nr. 112A ir Nr. 270). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2 kameros ploto.

Tokiu būdu, minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažiau ploto nei nustatyta higienos normose. Be to, jis buvo kalinamas 2-ojo korpuso pusrūsyje, kamerose Nr. 373, Nr. 382 ir Nr. 383, netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m2 kameros ploto, t. y. ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Ta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių patalpinti pareiškėją į kamerą, atitinkančią Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“

6.15 punkto reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Atsižvelgtina į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 ploto, – pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 litų), pareiškėjui priteistina 1 500 litų padarytai neturtinei žalai atlyginti.

III. Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo pareiškėjas E. B. prašo priteisti jam 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jam atsinaujino epilepsijos priepuoliai ir paūmėjo inkstų liga. Dėl sveikatos pablogėjimo pareiškėjui reikalinga operacija. Teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo netinkamomis sąlygomis 174 paras. Per tą laiką pareiškėjas turėjo du epilepsijos priepuolius. Dėl nerimo ir depresijos jam buvo paskirta psichiatro konsultacija. Šias aplinkybes patvirtina išrašai iš medicininių dokumentų. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam priteistina 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimu į pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjui teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus ir neprieštarauja šios kategorijos bylose suformuotai praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti 100 000 litų neturtinę žalą, kurios atsiradimą sieja su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjui priteisė 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, pripažinęs, kad E. B. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, pažeidžiant Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytą gyvenamojo ploto normą buvo laikomas laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 27 d. iki 2008 m. liepos 1 d., t. y. 19 parų. Sprendime taip pat nurodyta, jog E. B. pažeidžiant nustatytą tvarką Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose Nr. 120 ir 270 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d., kamerose Nr. 111 ir 377 – nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. kovo 6 d. ir kamerose Nr. 112A ir 270 – nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d., bei netinkamomis gyvenimo sąlygomis buvo kalinamas izoliatoriaus 2-ojo korpuso pusrūsyje, 373, 382 ir 383 kamerose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą šioje administracinėje byloje 2011 m. kovo 24 d. nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kadangi nerinko įrodymų ir netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymu Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose Nr. 120, 270, 111, 377, 112A ir 270 anksčiau minėtais laikotarpiais bei izoliatoriaus 2-ojo korpuso pusrūsyje, kamerose Nr. 373, 382 ir 383 (t. I, b. l. 188-195).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundą nustatytų trūkumų nepašalino: byloje nėra surinkta duomenų kokiais konkrečiai laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas pusrūsyje esančiose kamerose ir kokio ploto yra kameros Nr. 120, 270, 111, 377, 112A ir 270 bei kiek asmenų ten buvo laikoma bylai aktualiais laikotarpiais. Nesant tokių duomenų, nėra galimybės nustatyti galimai pareiškėjo pažeistų teisių mastą, kas tokio pobūdžio bylose gali turėti įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimų Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija nesilaikė ir kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimas jį laikant minėtose kamerose, o tik konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis gyvenimo sąlygomis.

Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis atsinaujino epilepsijos priepuoliai, paūmėjo inkstų liga, dėl ko jis buvo gydomas ligoninėje. Be to, dėl nerimo ir depresijos buvo skirta psichiatro konsultacija. Pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, šių aplinkybių ir byloje esančių išrašų iš medicininių dokumentų neanalizavo, dėl jų reikšmės pareiškėjo keliamam ginčui nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad teismas tinkamai šios pareigos neįvykdė. Sprendime konstatuodamas tik tam tikras aplinkybes, teismas neišreikalavo ir neįvertino bylai reikšmingų, teismo padarytas išvadas patvirtinančių įrodymų. Tik išsiaiškinus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, galimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu , teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė