2013-09-19 Nr. AB-5694-3-61-3-02237-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-893/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02237-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

I. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jo naudai priteisti 10000 Lt neturtinės žalos.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – LTIK) buvo kalinamas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN76:1999 nustatyto 5 m2 ploto. Pareiškėjas LTIK buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji apibrėžta CK 250 straipsnyje. Teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius išgyvenimus, praradimus nustato teismas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl LTIK veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučiami nugaros skausmai, dirglumas, baimė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, jog neneigia aplinkybės, kad, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą vienam asmeniui, laikomam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Paaiškino, kad nuteistieji LTIK paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitinka teisės aktuose nustatytų ribų. Administracija stengiasi, kad nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laikotarpiais 2010 m. lapkričio 19 d. vakare, 2010 m. lapkričio 20 d. ryte, 2010 m. gruodžio 8 d. ryte, 2010 m. gruodžio 22 d. vakare, nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. A. T. buvo užtikrintas 3,6 m2 kameros plotas. Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad, pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar LTIK pareigūnai neteisėtai veikė (neveikė), bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies, o pareiškėjui A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 800 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo A. T. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Teismo vertinimu, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, numatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10000 Lt suma.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos duomenys tvirtina, ir ginčo dėl to byloje nėra, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime A. T. buvo kalinamas nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d., t. y. 168 dienas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. LTIK pateikti duomenys tvirtina, kad: 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 105, (plotas – 7,38 m2), kartu su 3 asmenimis; nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 21 d. kameroje Nr. 270 (plotas – 7,79 m2), kartu su 3 asmenimis; nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. kameroje Nr. 265 (plotas – 7,87 m2) kartu su 2–3 asmenimis; nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 282 (plotas – 7,82 m2) kartu su 2–3 asmenimis; nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. kovo 30 d. (išvykimo į Pravieniškių pataisos namus) kameroje Nr. 256 (plotas – 23,32 m2) kartu su 7–11 asmenų.

Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo pateikti duomenys taip pat tvirtina, kad pareiškėjui buvo garantuotas 3,6 m2 kameros plotas tik 2010 m. lapkričio 19 d. vakare ir 2010 m. lapkričio 20 d. ryte (2 asmenys 7,87 m2 kameroje), 2010 m. gruodžio 8 d. ryte (2 asmenys 7,87 m2 kameroje), 2010 m. gruodžio 22 d. vakare (2 asmenys 7,87 m2 kameroje) ir nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. (2 asmenys 7,87 m2 kameroje). Kaip matyti, vienam asmeniui tenkantis 3,6 m2 kameros gyvenamasis plotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui buvo užtikrintas 8 dienas. Likusias 160 dienų A. T. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 m2, gyvenamojo ploto kameroje. Šių aplinkybių LTIK neginčija. Tai, kad LTIK administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad 160 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal CK 250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas ir miegas, jaučiami nugaros skausmai ir kt. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad jo nustatytos aplinkybės, jog 160 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad A. T. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, tvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata, atsirado nugaros skausmai. Atsižvelgęs į tai, teismas negalėjo spręsti dėl gyvenamojo ploto kameroje įtakos A. T. sveikatos būklei. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę (160 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 800 Lt), pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 800 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 800 Lt sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamo kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“ To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „Suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.“ <...>

Pagal Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punktą (galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d.), buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriuje 1 asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 m2.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216) numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo kalinamas nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d., t. y. 168 dienas.. Per šį laiką jam tik 8 dienas buvo užtikrintas kameros plotas atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o likusį laiką – 160 dienų, šie reikalavimai buvo pažeisti.

Šių aplinkybių atsakovas iš esmės ir neginčija bei nurodo, jog šis pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičių ir pan..

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271; 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai - Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 ir 44 straipsniai ir kt.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Administracinės bylos Nr. A143 – 1966/2008; Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata (2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti jam atlyginta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs ir su esminių jo laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu, dėl ko padarytoji jam neturtinė žala gali būti teisingai kompensuota pinigais.

Ir priešingai nei nurodo atsakovas, šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, nes nurodytose bylose kalinamiems asmenims padaryto pažeidimo pobūdis neatitinka, to sunkumo masto, kuris nustatytas šioje byloje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas