A-602-2130-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2130/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00632-2011-9 Procesinio sprendimo kategorija 24; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainio Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Kauno VGTPT) 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-3256, kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (toliau – ir Kauno VGTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2010 m. liepos 21 d. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-1951; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2000 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos skyrimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007. Vilniaus VGTPT 2010 m. birželio 15 d. pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno VGTPT. 2010 m. liepos 2 d. Kauno VGTPT informavo pareiškėją, jog jo prašymas pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ) nustatytos tvarkos. Pareiškėjas 2010 m. liepos 19 d.

Kauno VGTPT pateikė patikslintą prašymą, tačiau Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2461 netenkino pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjas minėtą sprendimą skundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2011 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nutartimi pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikino ir įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. 2011 m. rugpjūčio 8 d.

Kauno VGTPT priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256, kuriuo atsisakė pareiškėjui V. S. skirti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 4 skirtingose bylose: 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje dėl įgaliojimų nuginčijimo ir žalos atlyginimo; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 4) 2011 m. kovo 22 d.

Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje apskundžiant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 2-85-301/2011. Pareiškėjas manė, jog skundžiamas atsakovo 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas yra nepagrįstas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus interesus, pagrįstas biurokratiniu solidarumu. Nurodė, jog tokie atsakovo veiksmai sukėlė jam turtinę ir neturtinę žalą, kadangi jis buvo priverstas patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas.

Nurodė ir tai, jog materialinę žalą sudaro išlaidos, atsiradusios dėl ginčijamų sprendimų teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2007 metų. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 2000 Lt turtinę žalą ir 5000 Lt neturtinę žalą, nors dėl atsakovo veiksmų žala yra žymiai didesnė nei prašoma suma.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2010 m. liepos 21 d. Kauno VGTPT buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų, atlyginimo. Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartimi panaikino sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 bei įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. 2011 m. rugpjūčio 5 d. Kauno VGTPT gautas Vilniaus VGTPT pranešimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S.“, kuriuo Kauno VGTPT buvo informuota apie Vilniaus VGTPT teikiamos antrinės teisinės pagalbos skaičių. Vadovaudamasi gauta informacija bei VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, Kauno VGTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 4 skirtingose bylose: 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje. Duomenų apie tai, kad pagal įvardintus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra užbaigta ar nutraukta, Kauno VGTPT, priimdama skundžiamą sprendimą, neturėjo, todėl pagrįstai preziumavo, kad antrinė teisinė pagalba yra teikiama visose 4 bylose. Kauno VGTPT atkreipė dėmesį į tai, kad atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPTĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Kauno VGTPT nuomone, skundžiamas jos sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Jeigu teismas manytų, jog sprendimas naikintinas, tai vis tiek nesudarytų pagrindo žalos atlyginimo priteisimui, nes pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių patirtos žalos buvimo faktą bei jos dydį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei rėmėsi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto, remiantis kuriuo atsakovas priėmė sprendimą neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Nurodė, kad analizuojant atsakovo atsisakymo teisėtumą, turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų. Konstatavo, jog iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalėjo tokį savo sprendimą motyvuoti, ką jam nurodė ir LVAT 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje. Pažymėjo, jog VGTPĮ tiesiogiai nenumato kriterijų, kuriais vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pasinaudoti teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Aplinkybes ar kriterijus, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyvendina VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytą diskrecijos teisę, pirmiausia suponuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 straipsnis) – bei šio instituto paskirtis (ginant teisėtus interesus, suteikti teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia).

Rėmėsi LVAT administracine byla Nr. A438-1150/2010. Akcentavo, jog nors iš nagrinėjamoje byloje ginčijamo Kauno VGTPT sprendimo matyti, kad jame nėra labai aiškiai ir konkrečiai nurodyti teisės atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą realizavimo motyvai, savo poziciją dėl tokio pasirinkimo Kauno VGTPT iš esmės pagrindė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose, todėl nors formaliai Kauno VGTPT pažeidė įstatymuose, visų pirma, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, numatytus reikalavimus individualiame administraciniame akte nurodyti priimamo sprendimo motyvus, konstatuoti, jog atsisakant suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, buvo priimtas apskritai nemotyvuotas, nepagrįstas teisės normomis sprendimas, nėra pagrindo.

Sprendė, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad Kauno VGTPT diskrecijos realizavimo rezultatas šiuo konkrečiu atveju turėjo būti kitoks – Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, iš esmės tinkamai ir nepadarydama akivaizdžios klaidos, kvalifikavo faktines aplinkybes ir taikė įstatymą. Rėmėsi LVAT administracine byla Nr. A822-1042/2009 bei nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno VGTPT, priimdama ginčo sprendimą, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises gauti kokybišką, efektyvią ir ekonomišką teisinę pagalbą, ribotą advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, skaičių, taip pat į aplinkybę, kad antrinė teisinė pagalba būtų teikiama taupiai ir racionaliai naudojant valstybės biudžeto lėšas, tokiu būdu užtikrinant galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems iš tikro ji būtina, o taip pat ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, kurioje teismas konstatavo, jog atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, jokių papildomų argumentų nereikia, užtenka konstatuoti atitinkamo kiekybinio rodiklio egzistavimą.

Konstatavo, jog sutinka, kad nurodytos aplinkybės ir kriterijai galėjo būti pakankami motyvai diskrecijos teisei atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą įgyvendinti. Pridūrė ir tai, kad pareiškėjo veiksmais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto esmė ir paskirtis šiuo atveju yra objektyviai iškreipta, nes riboti visuomenės resursai teisinei pagalbai yra nukreipti bylinėjimuisi prieš viešojo administravimo instituciją, kuri ir turi užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPĮ, todėl tokio elgesio pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant VGTPĮ.

Teismas taip pat apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, įtvirtinantį viešosios atsakomybės sąlygas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Kauno VGTPT netinkamas veikimas, atsisakant suteikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą, buvo konstatuotas LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011, kuria 2011 m. vasario 14 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikintas ir Kauno VGTPT įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartyje konstatuota, kad „skundžiamame Kauno VGTPT Sprendime tinkamai nemotyvuota, kodėl pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus VGTPT veiksmais (Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. (1.9)-S-2430-08 ir 2008 m. gruodžio 2 d. Nr. (1.9)-S-2390-08 sprendimais) padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš visų konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių aplinkybių nėra pakankamai akivaizdu, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas pageidaujamas rezultatas)“.

Pažymėjo, jog nėra pagrindo netikėti, kad pareiškėjas patyrė negatyvius išgyvenimus Kauno VGTPT neteisėtai atsisakius suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, tačiau pareiškėjo patirti nepatogumai nelaikytini intensyviais, ilgalaikiais ir žymiais. Nurodė, jog pareiškėjas nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, kad dėl Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų buvo sumenkintas jo vardas žmonių akyse, pablogėjo reputacija. Be to, pareiškėjo nurodyta 5000 Lt suma yra pernelyg didelė kompensuoti nurodytiems nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams.

Nurodė ir tai, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas: patirti pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai, šiuo atveju, kompensuoti palankiu teismo procesiniu sprendimu – LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartimi. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriame konstatuota <...> jog teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą <...>. Apibendrino, jog LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartis yra tinkama ir pakankama satisfakcija moralinei žalai kompensuoti, nepriteisiant pareiškėjui piniginės kompensacijos.

Pridūrė ir tai, jog pareiškėjas taip pat nurodė, jog jo patirtą turtinę žalą sudaro dokumentų spausdinimo, vertimo, kopijų rengimo teismui išlaidos, tačiau šios išlaidos yra bylos vedimo išlaidos ir jų priteisimui ABTĮ 44 straipsniu yra nustatyta atitinkama procedūra, todėl jis neturi teisės prašyti atlyginti patirtas išlaidas kaip žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97 – 99), kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti arba grąžinti bylą į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo bei pačiam priteisti jo atžvilgiu materialinę ir nematerialinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog esminis pirmosios instancijos teismo motyvas buvo tai, kad įstatymas apriboja teisinės pagalbos gavimo skaičių iki trijų bylų, tačiau teismas ignoravo tą faktą, jog jis prašė teisinės pagalbos į bylą, kuri prasidėjo dar 2007 metais. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja tarptautinės teisės principams ir konstitucinėms garantijoms. Pažymi, jog šis sprendimas yra aiškiai formalus, neobjektyvus, neteisėtas. Cituoja ištrauką iš Vilniaus VGTPT 2010 m. birželio 15 d. laiško. Mano, jog pacituota ištrauka įrodo tai, jog atsakovas buvo įpareigotas peržiūrėti jo prašymą pagal įstatymą, ir priimti teisėtą sprendimą, dėl to, kad atsisakymui nebuvo teisėtų motyvų.

Taip pat cituoja teismo sprendimą panašioje byloje (administracinė byla Nr. 1-230-406/2010) bei mano, jog reikėtų vadovautis analogija. Nurodo ir kitus teismų sprendimus, kuriais, pareiškėjo teigimu, ne kartą buvo panaikinti panašaus pobūdžio atsakovo aktai. Taip pat cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje S. v. Lietuva (2008 m. lapkričio 18 d., Nr. 871/02) bei prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymus. Nurodo, jog teismas aiškiai matė, kad jis bylą laimėjo, tačiau be teisinės pagalbos nesugebėjo įrodyti materialinės ir nematerialinės žalos fakto, dėl ko ir jo tikslas, kurio vedinas jis kreipėsi į teismą, nebuvo pasiektas.

Mano, jog teismas naudojosi susiklosčiusia, jam nepalankia, padėtimi, kad apskundžiamoje dalyje atsisakytų priteisti teisingą kompensaciją. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (Nr. IX-895, 2002 m. gegužės 21 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 1 dalimi bei pažymi, jog teismas matė, kad atsakovas sistemingai pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą bei Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Teigia, jog savo veiksmais atsakovas padarė jam turtinės ir neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvau nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

Todėl, mano, jog egzistuoja visos sąlygos atlyginti žalą, padarytą dėl valstybės tarnautojų veiksmų, kai jie neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Priduria, jog be teisinės pagalbos jis nesugeba teisingai suformuluoti ir pagrįsti padarytos ir daromos materialinės ir nematerialinės žalos, sukeltos atsakovo.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT; Tarnyba) 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 (toliau – ir Kauno VGPTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus VGTPT) pateikė pretenziją dėl šios tarnybos jam sukeltos turtinės ir neturtinės žalos, atsisakius skirti jam teisinę pagalbą civilinėje byloje. Vilniaus VGTPT 2010 m. birželio 15 d. šią pareiškėjo pretenziją persiuntė Kauno VGTPT. 2010 m. liepos 2 d. Kauno VGTPT savo ruožtu informavo pareiškėją, jog jo prašymas pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ) nustatytos tvarkos. Pareiškėjas 2010 m. liepos 19 d. Kauno VGTPT pateikė patikslintą prašymą, tačiau Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2461 netenkino pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjas minėtą sprendimą skundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2011 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nutartimi pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikino ir įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Kauno VGTPT valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui teikti atsisakė, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t. y. konstatavęs, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip trijose bylose.

Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutinka, motyvuodamas, jog jis yra neteisėtas, o pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog jis pagalbos prašė į dar 2007 m. prasidėjusią bylą, be to, šiuo atsakovo sprendimu jam buvo sukelta turtinė ir neturtinė žala.

Teismas pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

99 straipsnio 1 dalimi, asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama įstatymo, reglamentuojančio valstybinę teisinę pagalbą, numatytais atvejais ir tvarka. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis

VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama,

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822 – 1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 – 1390/2010).

Vienas iš tokių ribojimų yra numatytas skundžiamuose sprendimuose pritaikytame VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte, kuriuo atsakovas ir grindė savo ginčijamą 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą. Jame įtvirtinta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Kaip yra ne kartą pažymėjęs LVAT, frazė „daugiau kaip 3 bylos“ reiškia 4 ir daugiau bylų, į minėtą bylų skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų (išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) (

VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalis) (žr. pvz., administracines bylas Nr. A146-2009/2012; A525-1631/2012). Iš bylos medžiagos matyti, jog sprendimo priėmimo metu pareiškėjui jau buvo teikiama antrinės teisinė pagalba keturiose civilinėse bylose (o būtent – 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje dėl įgaliojimų nuginčijimo ir žalos atlyginimo; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje apskundžiant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 2-85-301/2011), tuo tarpu jokių kitų duomenų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu kurioje nors iš sprendime nurodytų bylų pareiškėjui teikiama teisinė pagalba buvo užbaigta ar nutraukta nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje nesant duomenų, kad antrinė teisinė pagalba nurodytose bylose būtų nutrūkusi ar pasibaigusi, preziumuojama, kad antrinė teisinė pagalba, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo, buvo tęsiama. Tai atitinka ir LVAT praktiką šiuo aspektu (žr. pvz., 2009 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146 – 71/2011) . Todėl darytina išvada, jog Tarnyba, remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, turėjo pagrindą atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Nepaisant išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, jog asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose, tai savaime nelemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, vertinant visą bylos medžiagą sistemiškai, savo diskreciją realizavo tinkamai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktiems motyvais, jog Tarnyba konkrečiu atveju nesiekė riboti pareiškėjo teisių, bet priešingai – stengėsi užtikrinti tinkamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto įgyvendinimą, t. y. siekė užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą kuo platesniam tokios pagalbos stokojančių asmenų ratui bei tą daryti kuo efektyviau. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgus į draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principą (VGTPĮ 3 straipsnio 4 dalis) konstatuoti, jog Tarnyba ginčijamu sprendimu teisinę pagalbą pareiškėjui teikti atsisakė nepagrįstai ir nemotyvuotai, nėra pagrindo. Kitų konkrečių pagrindų, remiantis kuriais būtų konstatuotas ginčijamo sprendimo neteisėtumas, teisėjų kolegija nenustatė (ABTĮ 89 straipsnio 2 dalis).

Pridurtina, jog, teisėjų kolegijos nuomone, sprendimo teisėtumui įtakos nedaro ir tas pareiškėjo teiginys, jog jis antrinę teisinę pagalbą prašė teikti dar 2007 m. prasidėjusiai bylai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tikrinti viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo klausimą buvusį administracinio sprendimo priėmimo metu (pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas privalo tikrinti prašymo padavimo ir jo svarstymo metu buvusią faktinę ir teisinę situaciją bei pateikti atitinkamą situacijos įvertinimą, o ne revizuoti laike nesutampančių aplinkybių visumą (žr. pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2094/2012).

Kadangi, kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjui antrinė pagalba jo kreipimosi į Tarnybą metu buvo teikiama daugiau nei trijose bylose (keturiose bylose), ir tokia pagalba jam buvo teikiama būtent civilinėse bylose, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, jog Tarnyba, remiantis

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, turėjo pagrindą atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui dėl pareiškėjo prašomos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžtina, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, iš kurių, kaip suprastina pareiškėjas kildina žalą, jau buvo pasisakyta LVAT 2011 m. liepos 28 d., kuria teismas įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Konstatuotina, jog ši teismo nutartis yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, o realios žalos atsiradimo, reputacijos sumenkėjimo, dvasinių išgyvenimų intensyvumo ir pan. jis jokiais įtikinamais įrodymais nepagrindė. Tuo tarpu pakartotinio – šioje byloje ginčijamo Kauno VGPTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo – neteisėtumas nebuvo konstatuotas, todėl priteisti pareiškėjui žalą remiantis juo taip pat nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, esminių procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė