e03c84fc-e419-4ee8-8bf2-efeea5d3775e · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-387/2015Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00708-2010-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11.; 2.3.6.3.1; 2.4.5.2.1; 2.1.4.4.2.8; 2.3.4.7; 2.4.6.4.1.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S                                                       2015 m. birželio 5 d.           Vilnius             Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Algimanto Valantino,kolegijos teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorui T.

O.,nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Dainiui Kenstavičiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , pagal nuteistojo, R. P. a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, lietuvio, vedusio, dirbančio UAB (duomenys neskelbtini) direktorium, gyv. (duomenys neskelbtini), neteisto, apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda; pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bÅ«du galutinė bausmė R. P. skirta 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda, jÄ sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius civilinis ieÅ¡kinys dėl 9124 Lt žalos atlyginimo atmestas.2014-06-03 Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendis dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį pakeistas ir R.

P. pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas), kitoje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistu.2015-01-27 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis, kuria R.

P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, ir perdavė Å¡iÄ bylos dalį iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Kolegija, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : R. P. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2007-02-27 iki 2009-03-26 bÅ«damas UAB „Roner“, įm. k. 300127755, reg. Ukmergės g. 298B-21, Vilniuje, direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 2 d. (nuo 2002-01-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas bÅ«damas atsakingas už apskaitos dokumentų iÅ¡saugojimÄ , pažeidė to paties įstatymo 19 str. 1-2 d. (nuo 2008-09-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi Å«kio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumÄ .

Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi Å«kio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, pagal kurias uždarosios akcinės bendrovės visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti 10 metų: įstatymų nustatytÄ laikÄ nesaugojo UAB „Roner“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-03-26, dėl ko negalima iÅ¡ dalies nustatyti UAB „Roner“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktÅ«ros už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-08-25.Apeliaciniu skundu R.

P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apelianto teigimu, jis negalėjo bÅ«ti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį vien dėl to, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo posėdžiuose jam nebuvo praneÅ¡ta apie bÅ«tent minėtoje normoje nurodytÄ kaltinimÄ . Pažymi, kad jis iÅ¡saugojo visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos perdavė naujam bendrovės akcininkui A. V.. Teigia, kad A.

V. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gavo UAB „Roner“ pažymėjimÄ ir kitus dokumentus, tačiau bylos nagrinėjimo metu teisme A. V. nebuvo apklaustas, todėl, anot apelianto, galimybė patikrinti jo parodymų tikrumÄ buvo neįgyvendinta. Apelianto įsitikinimu, jo kaltė grindžiama ne konkrečiais byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis.Teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, prokuroras prašė skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas tenkintinas.IÅ¡nagrinėjus bylos medžiagÄ bei surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta duomenų, neginčytinai patvirtinančių R.

P. kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , todėl jis iÅ¡teisintinas.BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos netvarkymÄ arba aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimÄ , jeigu dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Kvalifikuojant veikÄ pagal šį straipsnį, bÅ«tina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs dėl ko atsirado Å¡iame straipsnyje numatytos neigiamos pasekmės.Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, R.

P. kaltė yra grindžiama A. V. parodymais, kuriuos Å¡is davė dar 2010-07-01, baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011. Savo parodymuose A. V. nurodo, jog jam „pasiraÅ¡ius ant lapų, R. P. ­Å½ydrÅ«nui padavė „papkę“ su kažkokiais UAB „Roner“ dokumentais.“ Apeliacinės instancijos teismas nusprendęs atlikti dalinį įrodymų tyrimÄ kvietė A. V. siekiant jį apklausti teismo posėdyje. To padaryti nepavyko, nes A. V. gyvenamoji vieta nėra žinoma. BPK 276 str. tvarka teismo posėdyje buvo pagarsinti A.

V. parodymai, duoti paminėtoje baudžiamojoje byloje ( Nr. 1-445-569/2011 ) , kuri apeliacinės instancijos teismo buvo išreikalauta iš Šiaulių miesto apylinkės teismo. Paminėtina, kad tokiu būdu pagarsinti liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, o galėtų būti naudojami tik kaip priemonė byloje esantiems įrodymams patikrinti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas grįsdamas R. P. kaltę dėl dokumentų neišsaugojimo, akcentavo, kad R.

P. jokių dokumentų neiÅ¡saugojo, nes „jeigu kaltinamasis ir perdavė kokius tai dokumentus, tai jų buvo tik vienas segtuvas“, tokiÄ iÅ¡vadÄ grįsdamas paminėtais A. V. parodymais.Å i iÅ¡vada nėra teisinga, nes nepagrįsta byloje esančiais ir iÅ¡nagrinėtais duomenimis, kurie galėtų bÅ«ti pripažinti tinkamais įrodymais. PrieÅ¡ingai, apeliacinės instancijos teismas iÅ¡sireikalavęs paminėtÄ Å iaulių miesto apylinkės teismo iÅ¡nagrinėtÄ bylÄ , pagarsinęs Å¡ioje byloje duotus A.

V. parodymus, o taip pat ir apklausdamas liudytoju paminėtoje byloje nuteistÄ M. R., konstatuoja, kad R. P. pardavė UAB „Roner“ A. V., o taip pat galimai jam perdavė ir Å¡ios bendrovės dokumentus. Paminėtina ir tai, kad duodamas parodymus apie galimai „perduotÄ vienÄ papkę“ A. V. nurodė, kad tai įvyko Klaipėdoje, kai tuo tarpu pakartotinai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. P. dar kartÄ nurodė, jog A. V. visi dokumentai buvo perduoti Å iauliuose. Apie Å¡iÄ aplinkybę A.

V. ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo paklaustas, o kaip jau minėta A. V. apklausa teisme nėra įmanoma, nežinant jo buvimo vietos. Ä®rodinėjimo pareiga baudžiamajame procese tenka prokurorui, o tai reiÅ¡kia, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniu negali bÅ«ti perkeliama pareiga įrodyti savo nekaltumÄ . Nagrinėjamu atveju Prokuroras privalėjo imtis visų jo kompetencijai priskiriamų veiksmų, kad bÅ«tų apklaustas A. V., nes pastarojo parodymai yra vienas esminių kaltinančių argumentų R.

P. atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011 duoti A. V. parodymai nelaikytini pakankamais šioje baudžiamojoje byloje, nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011 A. V. buvo apklausiamas dėl aplinkybių, kurios reikšmingos nustatant kito asmens (M. R.) kaltę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį, todėl perduodamų „papkių“ skaičius nebuvo esminis bylos epizodas. Pažymėtina ir tai, kad rėmimasis A. V. parodymais, duotais kitoje baudžiamojoje byloje, pažeidžia kaltinamojo R.

P. teisę į gynybÄ , nes nėra sudaroma galimybių patikslinti A. V. parodymų teisiamajame posėdyje, nesudaroma galimybė užduoti liudytojui klausimų. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 324 str. įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė pačiam atlikti įrodymų tyrimÄ , jeigu pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjo ne visus bylai reikÅ¡mingus įrodymus. Kaip jau minėta, teismas neturi galimybės apklausti A.

V., nes jo buvimo vieta nėra žinoma. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad remiantis liudytojo A. V. parodymais galima konstatuoti tik tai, jog A. V. ar kitiems asmenims Klaipėdoje buvo perduoti kažkokie dokumentai, tačiau neįmanoma patikrinti ir paneigti, kad R. P. A. V. visus su UAB Roner susijusius dokumentus perdavė Šiauliuose. Šiuo atveju R. P. kaltinant dokumentų neišsaugojimu UAB „Roner“ perduotų dokumentų turinys bei kiekis yra svarbi aplinkybė, kurios byloje esančiais duomenimis negalima nustatyti. Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas, pagrįsdamas R.

P. kaltę dėl veikos, numatytos BK 223 str.1d. padarymo, nurodė, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų kaltinamojo keliamÄ versijÄ apie dokumentų perdavimÄ , nes pats kaltinamasis nurodė skirtingÄ dokumentų segtuvų skaičių, o be to dokumentų perdavimÄ negali pagrįsti jokiu Å¡ių dokumentų perdavimo aktu. Pažymėtina, kad tokia teismo iÅ¡vada yra tik prielaida, kurios nepakanka iÅ¡vadai, jog R. P. dokumentų neperdavė ir jų neiÅ¡saugojo. Sutiktina, kad Å¡iuo atveju galima abejoti R.

P. keliama versija apie dokumentų perdavimÄ , tačiau jokiu bÅ«du negalima konstatuoti, kad dokumentai nebuvo perduoti. Å iame kontekste paminėtina ir tai, kad atlikus kratas pas R. P. ir jo motinÄ jokie dokumentai nebuvo surasti, kas vėlgi leidžia daryti tik prielaidas, kad dokumentai buvo neiÅ¡saugoti arba jie galėjo bÅ«ti perduoti A. V. kaip teigia pats kaltinamasis. Pats R. P. nurodė, kad perdavus A. V. dokumentus buvo suraÅ¡ytas Å¡ių dokumentų perdavimo aktas, tačiau Å¡is aktas neiÅ¡saugotas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma surinktų duomenų pagalba. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijos, kaltinimasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodymų naÅ¡tos jam perkelti negalima.

Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).Esant nurodytoms aplinkybėms darytina iÅ¡vada, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys sudaro tik prielaidÄ dėl R.

P. kaltės, padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , tačiau kaltę pagrindžiančių duomenų nėra. Teismui nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių R. P. kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , R. P. iÅ¡teisintinas.Kolegija, vadovaudamasi BPK 329 str. 1 d. 1 p., nusprendė: Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nuosprendžio dalį dėl R. P. pripažinimo kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, priimant toje dalyje naujÄ nuosprendį.R.

P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.Panaikinti R. P. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti. Kolegijos pirmininkas                                                                              Algimantas Valantinas Teisėjai                                                                                           Leonarda Gurevičienė                                                              Vitalija NorkÅ«naitė