2015-10-20 Nr. AB-20286-3-61-3-04846-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2363-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04846-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. spalio 2 d. garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, be to, ir vėliau dar buvo atvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Kamerose Nr. 121, 400, 399, 387, 254 ir 258 buvo laikoma 4 ir daugiau asmenų. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui; buvo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto reikalavimas. Nebuvo galimybės nei judėti, nei sportuoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes apie 20 kv. m dydžio kameros buvo užstatytos baldais, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas, kuriuo turėjo naudotis visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Be to, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis; atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas. Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, jis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apie 6 mėnesius, o EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 78 Lt kompensaciją už kiekvieną parą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščioti į kiemelį eidavo pagal susitarimą ne kiekvieną dieną, nes jis tokio paties dydžio kaip ir kamera, todėl, jeigu išeina visi kameroje esantys asmenys, nėra galimybės pajudėti. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžia aplinkybė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą suimtieji ir nuteistieji turi teisę pasivaikščioti tik valandą, nors turėtų būti suteikiamos 8 val. pasivaikščiojimo gryname ore. Kartą per savaitę 10–15 min. galima pasinaudoti dušu ir kirpykla, tačiau daugiau galimybių išeiti iš kameros nėra. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2012 m. gruodžio 20 d. – 2012 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 22 d. ryte, 2012 m. gruodžio 28 d. vakare, 2012 m. gruodžio 29 d. ryte, 2013 m. sausio 2 d., 2013 m. vasario 15 d. – 2013 m. vasario 19 d., 2013 m. vasario 23 d. – 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. balandžio 4 d., 2013 m. birželio 14 d. – 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. birželio 22 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 6 d. – 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. vasario 6 d. – 2014 m. vasario 8 d., 2014 m. vasario 10 d. – 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. vasario 21 d. – 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. kovo 24 d. – 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 2 d., 2014 m. gegužės 22 d. – 2014 m. birželio 1 d., 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. birželio 16 d. – 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d. – 2014 m. rugsėjo 3 d., 204 m. rugsėjo 16 d. – 2014 m. rugsėjo 22 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. – 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. gruodžio 11 d. – 2014 m. gruodžio 17 d., 2014 m. gruodžio 23 d., 2014 m. gruodžio 26 d. – 2014 m. gruodžio 28 d., 2015 m. vasario 5 d. – 2015 m. vasario 8 d., 2015 m. kovo 5 d. – 2015 m. kovo 11 d.

2012 m. lapkričio 29 d. – 2012 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 27 d. – 2012 m. gruodžio 28 d., 2013 m. sausio 3 d. – 2013 m. vasario 14 d., 2013 m. vasario 20 d. – 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 28 d. – 2013 m. balandžio 4 d., 2013 m. balandžio 9 d. – 2013 m. birželio 13 d., 2013 m. birželio 18 d. – 2013 m. birželio 21 d., 2013 m. birželio 27 d. – 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2013 m. rugsėjo 18 d., 2013 m. rugsėjo 19 d. – 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. sausio 23 d. – 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. sausio 30 d. – 2014 m. vasario 6 d., 2014 m. vasario 12 d. – 2014 m. vasario 21 d., 2014 m. vasario 27 d. – 2014 m. kovo 20 d., 2014 m. kovo 27 d. – 2014 m. balandžio 2 d., 2014 m. balandžio 3 d. – 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. birželio 2 d. – 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. birželio 19 d. – 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. rugsėjo 4 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. – 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. gruodžio 18 d. – 2014 m. gruodžio 23 d., 2014 m. gruodžio 29 d. – 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. vasario 9 d. – 2015 m. kovo 5 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo išvykęs.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būdavo itin trumpai, nes išvykdavo į kitas laisvės atėmimo įstaigas. Atsakovo teigimu, stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovas pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. kovo 12 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas iš viso 139 dienas, o kitas dienas pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais pareiškėjas buvo laikomas, skaičių, konstatavo, kad 105 dienas iš 139 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau 34 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagal turimus finansinius resursus atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie depresiją ir regėjimo sutrikimus, nes nebuvo pateikta tai patvirtinančių įrodymų. Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas judėti, sportuoti teismas pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra galimybė pasinaudoti sporto kiemeliu. Teismas nustatė, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, ir todėl jas įvertino kaip nepakankamas konstatuoti pažeidimus. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra nuolat tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir siekiama gerinti laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas.

Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie kalinimą perpildytose kamerose pripažino pagrįstomis, tačiau, priimdamas sprendimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pakenkė pareiškėjo sveikatai, į laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime trukmę, į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išskyrus tai, kad kameros 34 dienas buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą. Aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad skunde rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, jis skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Jeigu pareiškėjo patirtos kančios būtų įvertintos atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas už kankinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. G. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. kovo 12 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 34 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur suma. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų apšvietimu, drėgme, oro trūkumu, temperatūra, atliekamų apžiūrų sąlygomis, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje, naudojimosi sanitariniu mazgu ir pasivaikščiojimo gryname ore sąlygomis). Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jo nurodomų teisių pažeidimas yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 34 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, tačiau 105 dienas iš 139 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu daugiau nei 20 kartų buvo išvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriau-kalėjimo į kitas įstaigas, be to, pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimas nebuvo daromas kiekvieną dieną, bet skirtingais laikotarpiais, t. y. minėtos aplinkybės paneigia pažeidimo tęstinumą. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1166-442/2015).

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir akcentavo dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistų dienų skaičių, dienų, kuriomis buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, skaičių ir taip pat dienų skaičių, kai minėtas ploto reikalavimas buvo pažeistas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas iš viso 139 dienas, iš kurių 34 dienas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apie 6 mėnesius, o EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 78 Lt (22,59 Eur) kompensaciją už kiekvieną parą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos sumos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes, nors EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas už kankinimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde be jokio pagrindo teigė, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 78 Lt (22,59 Eur) kompensaciją už kiekvieną parą, kurią turi priteisti nacionaliniai teismai. Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamas sumas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. kovo 12 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 34 paras kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Taigi nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo deklaruojamą depresiją, regos sutrikimus. Be to, šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjas pakankamai trumpą laiką buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Akcentuotina, kad pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai, t. y. pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde, kuriame paaiškina, kad skunde rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, nors pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties netaikė.

Akcentuotina, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. lapkričio 28 d., o skundą teismui išsiuntė 2014 m. lapkričio 3 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 4). Atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas patikslintame skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio pagrindo.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė