2016-11-23 Nr. AB-22069-3-61-3-00362-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-97-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00362-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 5-TE-692 „Dėl R. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“, įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) paskirti ją į to paties pobūdžio funkcijas turinčias karjeros valstybės tarnautojo A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Nepatenkinus šio reikalavimo, prašė įpareigoti atsakovą perkelti jos atleidimo datą ir laikyti atleista iš vidaus tarnybos nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, įpareigoti atsakovą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos perskaičiuoti ir nustatyti stažus vidaus tarnybai, Lietuvos valstybei ir pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei apmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos ir priteisti iš atsakovo jai padarytos 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja R. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-TE-692, kurį ginčija pareiškėja, ji buvo atleista iš tarnybos, remiantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame numatyta, kad panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Atleidžiant iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, būtina užtikrinti Statuto 56 straipsnio 5 dalyje numatytą garantiją, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į teismų praktiką, pagal kurią, nagrinėjant tokias bylas, laikomasi pozicijos, jog pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs statutinio valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas, nevertindamas ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Be to, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A62-1061/2011).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjos atleidimui yra taikytinos ir 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 įgyvendinimo nuostatos, numatytos 3 straipsnyje.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje duomenų patvirtinančių, jog struktūriniai pakeitimai buvo atliekami siekiant pagrįsti pareiškėjos atleidimą iš tarnybos, nėra. Pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta kartu su kitomis, remiantis vidaus reikalų ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1V-680 „Dėl vidaus reikalų įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, neatitinkančių 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujame statute nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos, sąrašo patvirtinimo“ bei Policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-759 „Dėl policijos departamento naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“. Minėtų įsakymų tikslas – panaikinti neatitinkančias nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujos redakcijos statute nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūno sąvokos pareigybes, nesietinas su pareiškėjos asmeniu bei jos pareigybe, nes yra pagrįstos institucijos struktūriniais pakeitimais, todėl teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus apie pareigybės panaikinimo formalumą laikė nepagrįstais.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Policijos departamento 2015 m. gruodžio 21 d. komisijos posėdžio protokolas, kuriuo yra grindžiamas pareiškėjos atleidimas iš tarnybos, patvirtina, jog pareiškėjai išreiškus pageidavimą užimti naujai įsteigtas Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija) pareigas, komisija nepritarė šiam pareiškėjos pasirinkimui, kadangi šioms pareigoms nustatytas specialus reikalavimas – turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Naujo statuto (įgyvendinimo įstatymo) 3 straipsniu nustatyta, kad pareigūnas gali būti perkeltas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytais atvejais, jeigu jis atitinka karjeros valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybei, į kurią pretenduoja pareiškėja, pagal šios pareigybės aprašymo 6.1 punktą nustatytas specialus reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją. Švietimo įstatymo 2 dalies 20 punktu nustatyta, kad pedagogo kvalifikacija – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens turimų kompetencijų arba profesinės patirties ir turimų kompetencijų, reikalingų mokiniams ugdyti, visuma. Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai: 1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šio ginčo atveju pagal pareigybei nustatytą specialų reikalavimą pareiškėjos pedagogo kvalifikacija turėjo būti įrodinėjama ne tarnybinės veiklos stažu atitinkamose pareigybėse, bet formalios kvalifikacijos įrodymais, išduotais kompetentingos institucijos dokumentais. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad pagrįstai pripažinta, jog pedagogo kvalifikacijos pareiškėja neturi.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog pareiškėja negalėjo būti perkelta į pasirinktas pareigas, kadangi naujos pareigos yra aukštesnės kategorijos.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Komisijos išvada dėl pareigų lygio yra pagrįsta, nes pareiškėjos ankstesnės pareigos buvo A lygio 11 kategorijos, o naujos pareigos yra A lygio 12 kategorijos. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad garantija užimti naujai įsteigtas pareigas pagal Statuto 56 straipsnio 5 dalį išlieka tik tuo atveju, jei jos yra lygiavertės. Ši nuostata nėra panaikinta ar pakeista ir 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 įgyvendinimo 3 straipsniu. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja negalėjo užimti Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija), todėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nevertino, kaip neturinčių įtakos bylos baigčiai. Procedūrinių pažeidimų, paneigiančių pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumą, teisėjų kolegija nenustatė, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo neturėjo pagrindo.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos R. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-3529-261/2016.

Pareiškėjos manymu, teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ir netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016, kuri, pareiškėjos manymu, yra analogiška šiai administracinei bylai, buvo vertintos tos pačios aplinkybės, tačiau priimti skirtingi sprendimai. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, turėjusias įtakos priimant sprendimą dėl jos pedagogo kvalifikacijos turėjimo fakto nustatymo. Pareiškėja remiasi Švietimo įstatymo 2 dalies 20 punktu, 48 straipsnio 2 dalimi, švietimo ir mokslo ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. priimto įsakymo Nr. V-774 6 punktu. Pareiškėja nurodo, kad ji atitinka pastarojo įsakymo 6.2 punktą, nes turi aukštąjį išsilavinimą, ne mažesnį kaip 6 metų pedagoginio darbo stažą, išklausiusi ne mažiau kaip 240 valandų pedagogikos, psichologijos ir dalyko didaktikos kursus. Pareiškėja nurodo, kad išklausyti kursus (psichologijos dalykas išklausytas studijų metu) buvo privalu dirbant Lietuvos policijos mokymo centre pagal neformaliojo švietimo programas. Pažymėjimų kopijos apie išklausytus kursus yra jos tarnybos byloje ir duomenys suvesti į Policijos informacinės sistemos personalo posistemį.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo pareiškėjos prašymo netenkinti.

Atsakovo manymu, pareiškėjos nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nei šioje administracinėje byloje. R. S. iš jai pasiūlytų užimti pareigybių buvo pasirinkusi vieną pareigybę ir skunde formulavo reikalavimą įpareigoti Policijos departamentą ją į šias pareigas paskirti bei iš esmės ginčijo tik tą aplinkybę, kad Departamentas nepripažino jos pedagogo kvalifikacijos. Pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje formuluotas reikalavimas grąžinti ją į ankstesnes pareigas ir jokių pareigybių iš siūlytų nebuvo pasirinkta. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl faktinių aplinkybių, kas nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 3 d.).

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą, t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, jog nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2016 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-64-261/2016).

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Policijos departamento 2015 m. gruodžio 21 d. komisijos posėdžio protokolas, kuriuo yra grindžiamas pareiškėjos atleidimas iš tarnybos, patvirtina, jog jai išreiškus pageidavimą užimti naujai įsteigtas Žmogiškųjų išteklių valdybos Karjeros skyriaus vyriausiojo specialisto, karjeros valstybės tarnautojo, pareigybės (A lygio 12 kategorija) pareigas, komisija nepritarė šiam pareiškėjos pasirinkimui, kadangi šioms pareigoms nustatytas specialus reikalavimas – turėti pedagogo kvalifikaciją, kurios pareiškėja neturi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, konstatuodama, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja neturi pedagogo kvalifikacijos, nustatė, kad R. S. nepateikė įrodymų, išduotų kompetentingos institucijos dokumentais, ir vadovavosi Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, jog formalios kvalifikacijos įrodymas – diplomai, pažymėjimai ir kiti dokumentai: 1) išduoti kompetentingų institucijų, kurioms tai pavesta įstatymų ir kitų teisės aktų, ir patvirtinantys, kad įgyta profesinė kvalifikacija, taip pat paprastai valstybėse narėse sėkmingai baigtas profesinio rengimo kursas, arba 2) išduoti trečiosios šalies institucijų ir pripažinti valstybės narės, jei jo turėtojas turi atitinkamos profesijos valstybėje narėje trejų metų patirtį ir jei ta patirtis joje pripažįstama.

Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad jos pedagogo kvalifikacijos fakto pripažinimas turėjo būti įformintas atsakovo įsakymu, kadangi ji atitinka švietimo ir mokslo ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. priimto įsakymo Nr. V-774 6.2 punkto nuostatų reikalavimus. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas netinkami taikė materialines teisės normas, turėjusias įtakos priimant sprendimą dėl jos pedagogo kvalifikacijos turėjimo fakto nustatymo, t. y. teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, konstatavo, kad pedagogo kvalifikacija turi būti įrodinėjama formalios kvalifikacijos įrodymais, išduotais kompetentingos institucijos dokumentais, o ne tarnybiniu veiklos stažu atitinkamose pareigybėse.

Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šis įstatymas taikomas reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo teisiniams santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji Lietuvos Respublikos įstatymai, priimti įgyvendinant kitus, negu šio įstatymo 8 priede nurodytus, Europos Sąjungos teisės aktus, tiesiogiai susijusius su profesinių kvalifikacijų pripažinimu. Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje, taip pat vadovaujasi Švietimo įstatymo 2 dalies 20 punktu, kuriame nustatyta, kad pedagogo kvalifikacija – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens turimų kompetencijų arba profesinės patirties ir turimų kompetencijų, reikalingų mokiniams ugdyti, visuma; taip pat šio įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, kvalifikacijų, priskiriamų pedagogo kvalifikacijai, aprašą tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Atvejus, kada asmenys laikomi turinčiais pedagogo kvalifikaciją, nustato švietimo ir mokslo ministras.

Pareiškėjos tvirtinimu, ji atitinka švietimo ir mokslo ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. priimto įsakymo Nr. V-774 6.2 punktą. Pareiškėjos nurodomu švietimo ir mokslo ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. priimtu įsakymu Nr. V-774 buvo patvirtintas Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašas (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas nustato kvalifikacijas, būtinas dirbti mokytoju pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas, atvejus, kada asmenys laikomi turintys pedagogo kvalifikaciją, ir kvalifikacijas, priskiriamas pedagogo kvalifikacijai. Aprašo 6 punkte įtvirtinti atvejai, kada Lietuvos Respublikoje išsilavinimą įgiję asmenys laikomi turintys pedagogo kvalifikaciją. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka Aprašo 6.2 punktą, pagal kurį Lietuvos Respublikoje išsilavinimą įgiję asmenys laikomi turintys pedagogo kvalifikaciją, kai turi aukštąjį išsilavinimą, ne mažesnį kaip 6 metų pedagoginio darbo stažą, išklausę ne mažiau kaip 240 valandų (9 studijų kreditus) pedagogikos, psichologijos ir dalyko didaktikos kursų.

Aprašo 19 punkte nustatyta, jog Aprašo 6 punkte numatytais atvejais pedagogo kvalifikacijos pripažinimas įforminamas mokyklos vadovo įsakymu. Prašyme dėl proceso atnaujinimo, pareiškėja, pagrįsdama proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, remiasi Aprašo nuostatomis ir mano, kad jos kvalifikacijos fakto pripažinimas turėjo būti įformintas atsakovo įsakymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nebuvo keliamas ginčas dėl pareiškėjos pedagogo kvalifikacijos pripažinimo ir tokio fakto įforminimo. Taigi šiuo atveju pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentai, susiję su netinkamu materialinės teisės normų taikymu, neturi tiesioginės įtakos teismo procesinio sprendimo priėmimui, todėl procesas pagal šį pagrindą negali būti atnaujinamas. Be to, pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, o tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016, kuri, pareiškėjos manymu, yra analogiška šiai administracinei bylai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui, atsižvelgiant į tai, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, todėl šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje P-71-858/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016 buvo priimta jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutarties, užbaigusios nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-3529-261/2015 procesą, priėmimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016, kurioje suformuota, pareiškėjos manymu, kitokia teismo praktika ginčo klausimu, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3529-261/2016 ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė jokio kito Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinėms aplinkybėmis būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3529-261/2016 pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė