2016-12-13 Nr. AB-23635-3-61-3-05754-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3302-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05754-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio A. P. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos – vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, dalį kameros ploto užimdavo baldai. Nebuvo vietos vaikščioti bei mankštintis. Asmenys buvo vedami pasivaikščioti tik vieną valandą per parą. Kalėdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas įstaigos administracijai ir auklėtojui reiškė pretenzijas bei reikalavo užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau atsakovo atstovas teisindavosi, kad neturi laisvų vietų, nors pareiškėjas matė, kad laisvų vietų yra. Perpildytose Lukiškių TI-K kamerose trūko oro. Jos buvo vėdinamos tik per langus, tačiau visą laiką nebuvo galima laikyti atidarytų langų, kadangi susidarydavo skersvėjis. Dėl to A. P. ne kartą sirgo. Tualetas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonūs kvapai. Be to, jis nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirtas tik simboline sienele. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado uždarų patalpų baimė, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė labai dirglus, prastai miega naktimis, jaučia stresą ir dideles dvasines kančias. Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjas vertina kaip neteisėtai vykdomą dvasinę prievartą bei orumo žeminimą, be to, buvo daroma žala sveikatai. Patirta žala pareiškėjui išliks visą gyvenimą. Manė, kad neatsižvelgiant į tai, kada žala padaryta, ji turi būti atlyginta vienodai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–13).

Prašė A. P. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais.

Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią kiekvienais metais pratęsia. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 51–54) pareiškėjo A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271, 6.246–6.249 straipsniais. Šioje byloje A. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Skundą pareiškėjas grindė tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 15 000 Eur.

Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad su skundą A. P. teismui pateikė 2015 m. gruodžio 7 d., prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. A. P. skundą dėl žalos atlyginimo surašė ir paštu teismui išsiuntė 2015 m. gruodžio 2 d., taigi reikalavimas dėl žalos, atsiradusios 2008–2009 m., atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. A. P. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodė, buvo daroma išvada, kad A. P. praleido senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad A. P. į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. A. P. skundas atmestas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 62).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra teisininkas, nežino visų Lietuvos įstatymų. Prašo atnaujinti senaties terminą. Vien Konvencijos 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo pagrindą. Į teismą pareiškėjas kreipėsi iš karto, kai tik sužinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. liepos mėn. laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo. Iš atsakovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. liepos 7 d. (b. l. 7–9).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį, nusprendė, kad pareiškėjas, kuris į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 2 d., praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2008–2009 m., ieškinio senaties termino neatnaujino, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. P. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 2 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 6–13). Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią teigia patyręs laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. liepos mėn. laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, 2008–2009 m.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas nėra teisininkas ir nežino visų įstatymų, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nėra laikomas termino praleidimą pateisinančia priežastimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-870-756/2016). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio vasario 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė