2023-11-22 Nr. AB-20491-3-61-3-01066-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-721-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01066-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 5-S-3557 „Dėl E. Č. prašymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2021 m. vasario 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su pranešimu apie organizuojamą susirinkimą̨ (piketą̨ dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) paskelbto karantino režimo), turėjusio vykti 2021 m. kovo 3 d. nuo 12.00 val. iki 14.00 val. Vinco Kudirkos aikštėje, Vilniuje, 75 m atstumu iki Vyriausybės pastato. Prašyme pareiškėjas nurodė pageidavimą̨ policijai leisti piketo dalyviams atvykti iš kitų savivaldybių̨. Administracija 2021 m. vasario 24 d. informavo pareiškėją apie suderintą susirinkimo laiką, vietą ir formą, nustatydama įpareigojimą̨ pareiškėjui, kaip susirinkimo organizatoriui, užtikrinti, kad piketo metu būtų̨ laikomasi Vyriausybės, kitų valstybinių institucijų̨ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės aktų ir rekomendacijų̨ dėl prevencijos priemonių̨ ir kovos su Covid-19 ligą sukeliančiu virusu. Administracija, 2021 m. vasario 24 d. pranešdama apie priimtą sprendimą dėl susirinkimo laiko, vietos ir formos, elektroniniame laiške pareiškėjui taip pat nurodė, kokiais atvejais galima išvykti iš gyvenamosios savivaldybės teritorijos pagal Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1226).

3. Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgdamas į tai, jog Administracija negalėjo suderinti pageidavimo policijai dėl leidimo piketo dalyviams atvykti iš kitų savivaldybių, jis 2021 m. vasario 27 d. išsiuntė prašymą Policijos departamentui, prašydamas išduoti leidimą piketo dalyviams atvykti iš visų Lietuvos savivaldybių. Pareiškėjas gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2021 m. kovo 1 d. elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjo 2021 m. vasario 25 d. prašymas suteikti administracinę paslaugą dėl planuojamo organizuoti susirinkimo buvo išnagrinėtas ir suderintas, tačiau Vilniaus AVPK, atsižvelgdama į esamą situaciją dėl Covid-19 ligą sukeliančio viruso plitimo, pasiūlė pareiškėjui susirinkimą organizuoti Vyriausybei panaikinus esamus ribojimus asmenų judėjimui tarp savivaldybių. Taip pat pareiškėjas 2021 m. kovo 2 d. gavo Policijos departamento Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą išduoti leidimą piketo dalyviams atvykti iš visų Lietuvos savivaldybių, nes prašymas neatitiko Nutarime Nr. 1226 nustatytų judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išimčių.

4. Pareiškėjo nuomone, toks Policijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, nes Nutarimas Nr. 1226 numatė judėjimo tarp savivaldybių išimtis pagal kitas objektyvias neatidėliotinas priežastis, kai vykimas į kitą, nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, yra neišvengiamai būtinas. Pareiškėjas pabrėžė, kad organizuotas piketas yra susirinkimų teisė, garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), o šios teisės nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos Seimas neapribojo. Pareiškėjas teigė, kad susirinkimas buvo suderintas su Administracija, todėl, vertinant Policijos departamento poziciją, tokiu atveju Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, kurioje įsikūrusios centrinės valdžios institucijos, yra diskriminuojami, nes jų konstitucinė susirinkimų teisė faktiškai paneigiama.

5. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, keliamus individualiam aktui, tiek Policijos departamento darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-797 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-747 redakcija) (toliau – ir Reglamentas), reikalavimus.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pateikto prašymo metu Vyriausybės 2021 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“ 2.1.7 papunkčio pagrindu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo ribotas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus tam tikras išimtis. Policijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, sprendė, kad jis neatitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytų judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išimčių, t. y. pareiškėjo organizuojamas piketas pagal Nutarimą Nr. 1226 nebuvo „neišvengiamai būtinas“, todėl jo prašymas buvo atmestas. Atsakovas pažymėjo, kad jeigu pavieniai asmenys atitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytas judėjimo ribojimo išimtis, jie į piketą gali vykti tik turėdami tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovas teigė prašęs pareiškėjo bendradarbiauti, bandant suvaldyti Covid-19 ligą sukeliančio viruso plitimą, tačiau pareiškėjas savo veiksmais parodė, jog nesiekia prisidėti prie viruso suvaldymo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Vilniaus AVPK atsiliepime sutiko su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais ir teigė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, parengtas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Administracija nurodė, kad Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (toliau – Susirinkimų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog susirinkimo organizatoriai, jų įgalioti asmenys ir dalyviai ar pavienis asmuo, vykdantis akciją, privalo laikytis šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, nustatytų kelių eismo, priešgaisrinės apsaugos ir kitų taisyklių, vykdyti teisėtus policijos pareigūnų nurodymus bei reikalavimus ir užtikrinti, kad susirinkimo vieta būtų palikta tvarkinga. Administracijos direktoriaus pavaduotojas 2021 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. A30-721/21 „Dėl organizuojamo piketo“ suderino pareiškėjo organizuojamą piketą ir minėto įsakymo 2.6 papunkčiu įpareigojo organizatorių užtikrinti, kad piketo metu būtų laikomasi Vyriausybės, kitų valstybinių institucijų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės aktų bei rekomendacijų dėl prevencijos priemonių ir kovos su Covid-19 virusu.

12. Administracija teigė, kad Policijos departamentas, vadovaudamasis karantino metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, teisingai vertino situaciją ir pagrįstai neleido asmenims, neatitinkantiems Nutarime Nr. 1226 išdėstytų išimčių, atvykti į Vilniaus savivaldybę. Pažymėjo, kad dar iki kreipimosi į Policijos departamentą pareiškėjas telefonu ir elektroniniu paštu buvo informuotas apie Nutarimu Nr. 1226 įvestus ribojimus asmenų judėjimui tarp savivaldybių, apie juos žinojo ir buvo susipažinęs. Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad prašymas išduoti leidimą piketo dalyviams atvykti iš visų Lietuvos savivaldybių nebus tenkintas, nes neatitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytų judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išimčių. Administracija pabrėžė, kad tiek Vyriausybė, nustatydama konkrečius karantino ribojimus, tiek pareigūnai, užtikrinantys jų įgyvendinimą praktikoje, siekė visai visuomenei itin svarbaus tikslo – suvaldyti Covid-19 ligos plitimą, apsaugoti Lietuvos gyventojų sveikatą ir gyvybę, todėl kiekvieno asmens sąmoningumas, solidarumas ir bendradarbiavimas, siekiant šių tikslų, buvo kaip niekad svarbus. Administracijos nuomone, Policijos departamentas teisingai aiškino Nutarimo Nr. 1226 nuostatas, galiojantį teisinį reglamentavimą ir vertindamas susiklosčiusią situaciją dėl Covid-19 ligos plitimo šalyje priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. Č. skundą.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą (Susirinkimų įstatymo 6 str. 1–2 d., 7 str. 1, 3, 7 d., 14 str. 1 ir 5 d., Konstitucijos 36 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 11 str. 1–2 d., 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 str. nuostatas), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus, pažymėjo, kad susirinkimų laisvė nėra absoliuti, yra numatyta galimybė riboti šios teisės įgyvendinimą, jei toks ribojimas atitinka jam keliamus reikalavimus: ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatyme; ribojimas yra reikalingas siekiant teisėtų tikslų – užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, kitų asmenų teises ir laisves; toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje.

15. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamentas neišdavė leidimo pareiškėjo pikete dalyvausiantiems asmenims leisti atvykti iš kitų savivaldybių, remdamasis tuo metu galiojusiu Nutarimo Nr. 1226 2.1.7 papunktyje nustatytu reglamentavimu. Taigi, iš esmės tai nebuvo atsisakymas išduoti leidimą organizuoti piketą ar jame dalyvauti, o tik atsisakymas leisti atvykti į piketą asmenims iš kitų Lietuvos savivaldybių, jiems nepateikus duomenų, jog jų judėjimas tarp savivaldybių išimtinai būtinas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Policijos departamentas taip pat nurodė, jog pavieniai asmenys gali atvykti į piketą, jeigu jie atitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytas judėjimo ribojimo išimtis ir turi tai patvirtinančius dokumentus.

16. Teismas pripažino, kad Policijos departamento atsisakymu leisti pareiškėjo pikete dalyvauti asmenims, atvykstantiems iš kitų savivaldybių, tam tikra prasme buvo apribota pareiškėjo ir kitų asmenų susirinkimų laisvė, tačiau atsižvelgdamas į nepalankią epideminę Covid-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, į ligos pavojingumą, į Nutarimu Nr. 1226 paskelbtą karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir patvirtintą karantino režimą, teismas sprendė, jog susirinkimo (piketo) laisvė pareiškėjo atžvilgiu buvo apribota pagrįstai. Teismas akcentavo, kad toks pareiškėjo organizuoto piketo apribojimas buvo taikytas esant paskelbtam karantinui, kai buvo įvestas specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, siekiant nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, kai registruojamas nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimas arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos. Teismas pažymėjo, kad kadangi pareiškėjo planuoto piketo metu (2021 m. kovo 3 d.) buvo kilusi didelė Covid-19 susirgimo banga, pagal oficialiai paskelbtus duomenis Lietuvoje buvo užfiksuotas didelis žmonių susirgimų ir mirčių nuo Covid-19 ligos skaičius, asmenų vakcinacija, leidžianti sumažinanti šios infekcijos plitimą bei jos pavojingas pasekmes, buvo neseniai pradėta ir imunizuotų nuo šios ligos asmenų skaičius buvo santykinai mažas, todėl, esant tokiai situacijai, teisės aktuose nustatytas asmenų kontaktų ribojimas buvo svarbi priemonė infekcijos plitimui suvaldyti. Tokiu atveju pareiškėjo ir kitų asmenų nepagrįstas judėjimas tarp savivaldybių, remiantis organizuotu piketu, teismo nuomone, pagrįstai nevertintas kaip būtinybė, dėl kurios galėjo būti taikomos Nutarimo Nr. 1226 2.1.7 papunktyje numatytos išimtys.

17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Policijos departamentas, siekdamas teisėtų tikslų – apsaugoti žmonių sveikatą, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą piketo dalyviams atvykti į Vilniaus miesto savivaldybę iš kitų Lietuvos savivaldybių ir toks ribojimas buvo proporcingas.

III. 18. Pareiškėjas E. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.8 ir 2.1.7 papunkčių atitikties Konstitucijos 5, 29 ir 36 straipsniams.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog teisė į taikius susirinkimus gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Tačiau šiuo atveju Policijos departamento atsisakymas leisti piketo dalyviams atvykti iš kitų savivaldybių buvo grindžiamas poįstatyminiu aktu – Vyriausybės Nutarimu Nr. 1226, kuris yra žemesnės galios teisės aktas nei įstatymas.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo organizuotas piketas yra susirinkimų teisė, garantuojama Konstitucijos ir šios teisės nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos Seimas neapribojo. Pareiškėjo nuomone, Policijos departamento pateiktas Nutarimo Nr. 1226 nuostatų dėl judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išaiškinimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, kurioje įsikūrusios centrinės valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju aktuali Vyriausybės buveinė ir jos rinkimasis į posėdžius būtent trečiadieniais), yra diskriminuojami, nes jų konstitucinė susirinkimų teisė yra faktiškai paneigiama. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo prašymo nagrinėjimo metu Susirinkimų įstatymas nebuvo suspenduotas, nebuvo jokių kitų įstatymo nuostatų, ribojančių susirinkimų teisės įgyvendinimą. Pareiškėjo teigimu, teismo priimtas sprendimas iš esmės reiškia, kad Vyriausybės Nutarimu Nr. 1226 nustatyti judėjimo apribojimai konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis (Konstitucijos 5, 29 ir 36 str.).

21. Pareiškėjas pažymi, kad Policijos departamentas (ir jam pavaldžios policijos įstaigos, vykdančios Vyriausybės Nutarimo Nr. 1226 kontrolę), netinkamai aiškindamas aptariamo Vyriausybės Nutarimo Nr. 1226 turinį, diskriminavo pareiškėją ir kitus asmenis, ketinusius dalyvauti organizuotame pikete, taip paneigdamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Pareiškėjas tvirtina, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nes jame nenurodytos jokios įstatyminės normos, kurios apribojo susirinkimų laisvę ir kuriomis galima grįsti Policijos departamento atsisakymą leisti į Susirikimų įstatymo nustatyta tvarka suderintą susirinkimą (piketą) atvykti dalyviams iš kitų Lietuvos savivaldybių. Būtent aplinkybė, kad apribojimas nustatytas Vyriausybės Nutarimu Nr. 1226 (poįstatyminiu teisės aktu), o ne tiesiogiai įstatymu, pagrindžia tiek atsakovo Sprendimo, tiek ir teismo sprendimo neteisėtumą, prieštaravimą Konstitucijos 5, 29, 36 straipsniams. Pareiškėjo teigimu, netinkamas Konstitucijos taikymas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Pareiškėjas mano, kad Nutarimo Nr. 1226 nuostatos dėl renginių ir susibūrimų draudimo, įtvirtintos 2.2.8 papunktyje, bei judėjimo tarp savivaldybių apribojimų išimtys, įtvirtintos 2.1.7 papunktyje, aiškinant šį norminį teisės aktą sistemiškai susirinkimų teisės įgyvendinimo aspektu, prieštarauja tiek Konstitucijai (teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, susirinkimų teisės), tiek Susirinkimų įstatymui, tiek Vyriausybės įstatymui (kompetencijos prasme Vyriausybė neturi teisės suspenduoti susirinkimų teisės įgyvendinimo tvarkos, nustatytos aukštesnės galios teisės aktu – įstatymu).

23. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad jis, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsakymą pateikė, atsižvelgęs į esamą situaciją valstybėje. Policijos departamentas informavo pareiškėją apie Nutarimo Nr. 1226 2.1.7 papunktyje nustatytus imperatyvius judėjimo tarp savivaldybių ribojimus, taip pat pateikė informaciją apie šiame papunktyje nurodytas tam tikras išimtis, kuomet šie ribojimai nėra taikomi, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą piketo dalyviams atvykti iš visų Lietuvos savivaldybių nebus tenkinamas, nes neatitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytų judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išimčių (nėra „neišvengiamai būtinas“). Atsakovas pažymi, kad jis neapribojo teisės žmonėms išreikšti pilietinę poziciją, Sprendime pažymėjo, kad jeigu pavieniai asmenys atitinka Nutarime Nr. 1226 nustatytas judėjimo ribojimo išimtis, jie į piketą gali vykti, turėdami tai patvirtinančius dokumentus.

25. Atsakovas akcentuoja, kad Vyriausybės Nutarimas Nr. 1226, kuriuo buvo paskelbtas karantinas bei nustatytos jo sąlygos Lietuvos teritorijoje, grindžiamas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamų ligų plitimą. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti atitinkami ūkinės veiklos apribojimai. Taigi, atsakovo teigimu, susirinkimų laisvė buvo apribota įstatyme numatytu pagrindu, siekiant teisėtų tikslų – apsaugoti žmonių sveikatą ir užkirsti kelią viruso plitimui, o Vyriausybės Nutarimu Nr. 1226 įvesti susibūrimų ribojimai buvo būtini ir proporcingi siekiamam tikslui.

26. Atsakovas, be kita ko, sutiko su pareiškėju, kad Konstitucija įtvirtina pagrindines žmogaus teises bei galimus jų ribojimo pagrindus (šiuo atveju ir pareiškėjo minimą Konstitucijos 36 straipsnyje susirinkimų laisvę). Tačiau akcentavo, kad, priešingai nei teigė pareiškėjas, Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra pateisinęs žmogaus teisių ribojimą poįstatyminiu aktu.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Vilniaus AVPK teigimu, Policijos departamentas, remdamasis tuo metu galiojančiu reglamentavimu, neturėjo teisinio pagrindo išduoti leidimą į Vilniaus miesto savivaldybę atvykti asmenims iš kitų savivaldybių. Susirinkimų laisvė buvo apribota įstatyme numatytu pagrindu, o Sprendimas priimtas visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, siekiant užtikrinti viešąją tvarką.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

29. Administracija laikosi pozicijos, kad Policijos departamentas, vadovaudamasis karantino metu galiojančiu reglamentavimu, teisingai vertino situaciją valstybėje ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo. Vyriausybės Nutarimas Nr. 1226 numatė konkrečias asmenų judėjimo tarp savivaldybių galimybes ir išimtis, o pareiškėjo organizuojamas piketas neatitiko Nutarime Nr. 1226 išdėstytų išimčių, t. y. nebuvo „neišvengiamai būtinas“.

30. Administracijos teigimu, pareiškėjas, siekdamas įrodyti asmenų galimumą dalyvauti pikete, judėti tarp savivaldybių, neįrodė, kad šiems asmens turi būti taikomos Nutarime Nr. 1226 nurodomos išimtys. Tai, kad judėjimo tarp savivaldybių tvarka buvo nustatyta Vyriausybės Nutarimu Nr. 1226, o ne įstatymu, nepaneigia Policijos departamento Sprendimo teisėtumo, nes reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją, t. y. susirinkimo (piketo) laisvė pareiškėjo atžvilgiu buvo apribota pagrįstai, esant paskelbtam karantinui, kai buvo įvestas specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, siekiant nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, kai registruojamas nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimas arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, protrūkiai ar epidemijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 5-S-3557 „Dėl E. Č. prašymo“ teisėtumo.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. A30-721/21 „Dėl organizuojamo piketo“ suderintas E. Č. 2021 m. kovo 3 d. 12–14 val. šalia Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastato organizuojamo piketo dėl nustatytų karantino ribojimų laikas, vieta ir forma (pikete dalyvaus ne daugiau kaip 30 žmonių), taip pat organizatoriai įpareigoti, be kita ko, užtikrinti, kad piketo metu būtų̨ laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitų valstybinių institucijų̨ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės aktų ir rekomendacijų̨ dėl prevencijos priemonių̨ ir kovos su Covid-19 virusu (Įsakymo 2.6 papunktis).

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Policijos departamentas 2021 m. kovo 2 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą atvykti piketo dalyviams iš visų Lietuvos savivaldybių netenkintas, kadangi neatitinka Nutarime nustatytų judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išimčių. Sprendime nurodyta, kad, jeigu pavieniai asmenys atitinka Nutarime nustatytas judėjimo ribojimo išimtis, į piketą gali vykti turėdami tai patvirtinančius dokumentus. Be to, pažymėta, kad tiek Vyriausybė, nustatydama konkrečius karantino ribojimus, tiek pareigūnai, užtikrinantys jų įgyvendinimą praktikoje, siekia visai visuomenei itin svarbaus tikslo – suvaldyti Covid-19 ligos plitimą.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Policijos departamento Sprendimo panaikinimo atmetė.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jo organizuotas piketas yra susirinkimų teisė, garantuojama Konstitucijos ir šios teisės nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos Respublikos Seimas neapribojo. Pareiškėjo nuomone, Policijos departamento pateiktas Nutarimo Nr. 1226 nuostatų dėl judėjimo tarp savivaldybių ribojimų išaiškinimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, kurioje įsikūrusios centrinės valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju aktuali Vyriausybės buveinė ir jos rinkimasis į posėdžius būtent trečiadieniais), yra diskriminuojami, nes jų konstitucinė susirinkimų teisė yra faktiškai paneigiama. Pareiškėjas mano, kad Nutarimo Nr. 1226 nuostatos dėl renginių ir susibūrimų draudimo, įtvirtintos 2.2.8 papunktyje, bei judėjimo tarp savivaldybių apribojimų išimtys, įtvirtintos 2.1.7 papunktyje, prieštarauja tiek Konstitucijai (teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, susirinkimų teisės), tiek Susirinkimų įstatymui, tiek Vyriausybės įstatymui (kompetencijos prasme Vyriausybė neturi teisės suspenduoti susirinkimų teisės įgyvendinimo tvarkos, nustatytos aukštesnės galios teisės aktu – įstatymu).

36. Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.7 papunktyje (2021 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 113 papunkčio redakcija) nustatyta, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00:00 val. iki 2021 m. kovo 15 d. 24:00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; šio nutarimo 2.1.8.1.1 ir 2.1.8.1.2 papunkčiuose numatytais atvejais; kai asmenys, gyvenantys besiribojančiose Alytaus miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Klaipėdos miesto ir rajono, Panevėžio miesto ir rajono, Šiaulių miesto ir rajono, Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse, juda tarp nurodytų besiribojančių savivaldybių; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Šis ribojimas netaikomas asmenims – vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariams, vykstantiems į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje jie turi nekilnojamojo turto, priklausančio vienam iš šeimos ar namų ūkio narių nuosavybės teise.

37. Nutarimo Nr. 1226 2.1 punkte buvo nustatytos judėjimo per sieną ir šalies viduje sąlygos.

38. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad siekis užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą gali lemti skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, todėl, pagal Konstituciją, gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjo įstatyme įtvirtintos žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtos priemonės gali būti detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatant konkrečių pasirinktų priemonių, be kita ko, taikymo mastą ir trukmę (žr., 2023 m. sausio 24 d., 2023 m. gegužės 31 d. nutarimus).

39. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Nutarime Nr. 1226 nustatytų ūkinės veiklos ribojimų, yra pažymėjęs, kad nustatydama tokį teisinį reguliavimą Vyriausybė siekė įgyvendinti valstybės funkciją rūpintis žmonių sveikata ir pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri buvo nulemta užkrečiamos Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo visuomenėje ir dėl kurios kilo grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei. Taigi nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo siekiama konstituciškai svarbaus tikslo ir viešojo intereso – žmonių sveikatos apsaugos, valstybėje plintant užkrečiamai Covid-19 ligai (koronaviruso infekcijai) (žr. 2023 m. spalio 4 d. nutarimą).

40. Vertinant, ar ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 31 punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtinti asmens teisių ir laisvių ribojimai buvo nustatyti įstatyme, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl, be kita ko, nustatytus medicininius, socialinius ar kitus kriterijus atitinkančio, pasiekusio ar viršijusio įvykio susidariusios padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia (be kita ko) gyventojų gyvybei, sveikatai ir (ar) aplinkai, laikinai galėjo būti apribojamas, be kita ko, naudojimasis ūkinės veiklos laisve; laikinai apribojus ūkinės veiklos laisvę, tam tikrų suvaržymų gali patirti ne tik ūkinės veiklos subjektai, inter alia paslaugų teikėjai, renginių organizatoriai, bet ir tomis paslaugomis siekiantys pasinaudoti ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose asmenys (35.2 p.). Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 31 punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti tokie asmenų teisių ir laisvių ribojimai, kurių nebuvo numatyta įstatyme, ar kad toks teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju įstatyme (žr., 2023 m. spalio 4 d. nutarimą).

41. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Nutarime Nr. 1226 nustatytų ūkinės veiklos ribojimų, yra pažymėjęs, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri nulemta žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje ir dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, tais atvejais, kai, vadovaujantis tuo metu turima specialia informacija, yra pagrindas manyti, kad laiku nesiėmus veiksmingų priemonių bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei, siekiant įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai ir atsižvelgus į ligos plitimo dinamiką, inter alia naujų pavojingesnių ir labiau užkrečiamų ligos atmainų atsiradimą, gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintomis priemonėmis, skirtomis užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje ar šių ligų plitimui suvaldyti, laikinai gali būti apribota ne tik ūkinės veiklos laisvė, bet ir kitos asmens teisės ir laisvės, kaip antai Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens laisvė, 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens neliečiamumas ar 22 straipsnyje įtvirtintas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas; nustatant tokį teisinį reguliavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (2023 m. spalio 4 d. nutarimas).

42. Ši konstitucinė doktrina patvirtina, kad Nutarime Nr. 1226 galėjo būti laikinai nustatyti asmenų teisių ribojimai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad šis reguliavimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Civilinės saugos įstatymui.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad susirinkimų laisvė gali būti įgyvendinama tik nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir kad būtent susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių, o institucijos privalo išsiaiškinti ir įvertinti, ar šių priemonių bus imtasi, ar vieta tinka pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti ir pan. (žr., 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-575/2022).

44. Remiantis minėta konstitucine doktrina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika spręstina, kad nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog Nutarime Nr. 1226 nustatytos konkrečios, aiškiai apibrėžtos judėjimo šalies viduje sąlygos, dėl kurių buvo apribotas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, nepagrįstai ribojo asmenų iš kitų savivaldybių konstitucinę susirinkimų laisvę. Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 4 d. nutarime tyrė Nutarimo Nr. 1226 panašias nuostatas, kuriomis buvo remiamasi ir nagrinėjamoje byloje bei pripažino, kad jos neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi esant aiškiai konstitucinei doktrinai pareiškėjo ginčijamais klausimais, šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

45. Nepagrįsti yra pareiškėjo skundo motyvai, kad kitų savivaldybių gyventojai negalėjo atvykti į Vilnių prie centrinių valdžios institucijų ir įgyvendinti Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą teisę į taikų susirinkimą, dėl to buvo diskriminuojami.

46. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą; diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (žr., inter alia 2003 m. gruodžio 3 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimus); diskriminacija suprantama ir kaip asmens ar asmenų grupės padėties, palyginti su kitais asmenimis, pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą); pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (žr., 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimus).

47. Nutarime Nr. 1226 buvo nustatytos konkrečios, aiškiai apibrėžtos judėjimo šalies viduje sąlygos, kurios nustatytos siekiant konstituciškai pateisinamo visuomenės sveikatos apsaugos tikslo. Iš Nutarimo Nr. 1226 2.1.7 papunkčio įtvirtinto teisinio reguliavimo kylantis reikalavimas atitikti šiame papunktyje nurodytus kriterijus buvo vienodai taikomas visiems asmenims, norėjusiems judėti šalies viduje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Nutarimo Nr. 1226 2.1.7 papunkčio taikymas konkrečių asmenų atžvilgių, taip pat ir pareiškėjo atžvilgiu, buvo nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsniu ir jame įtvirtintu visų asmenų lygybės principu.

48. Apibendrinant spręstina, kad susirinkimų laisvės ribojimas atitiko įstatymų reikalavimus, buvo būtinas demokratinėje visuomenėje ir buvo proporcingas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan