2020-01-15 Nr. AB-963-3-62-3-00807-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-247-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00807-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. neteisėtai buvo apribotos jo teisės, kadangi laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos Marijampolės PN kamerų tipo patalpose neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų: nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas plotas; kameroje buvo tik vienas stalas, keturios kėdės, o kameroje buvo 6 asmenys, todėl neužtekdavo maitinimosi metu vietos prie stalo, tekdavo laukti ir valgyti atšalusį maistą; kamerose buvo šalta, drėgna, blogas kvapas, netinkamas natūralus apšvietimas; sanitarinio mazgo patalpose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, o buvo tik tupimas, nebuvo šiukšlių dėžės popieriui, lentynėlių, spintelių; dušo patalpoje nėra persirengimo kambarių, dušai be pertvarų, todėl nėra užtikrintas privatumas, netinkama vėdinimo sistema, nėra pakabinto skysto muilo, lentynėlių ir kitų priemonių, reikalingų tinkamai nusiprausti. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, kankino nemiga, skaudėdavo galvą, tapo irzlus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. 40 parų atliko arešto bausmę kameroje Nr. 12. Pareiškėjo teiginiai dėl per mažo ploto tenkančio vienam nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas nebuvo pažeistas. Patalpų atitikimas higienos normoms – temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui – yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų, teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Pažeidimų patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas skundžiamo laikotarpio metu nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, o dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą. Taip pat šiais klausimais pareiškėjas nesikreipė į būrio viršininką – tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra įvairių nuteistajam iškilusių pagrįstų problemų sprendimas. Pareiškėjas nepateikė neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vertino pareiškėjo laikymo Marijampolės PN kamerų tipo patalpose sąlygas už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuris nustato, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurių objektyvumas nėra paneigtas, nustatė, kad nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 12, kurios plotas 22,87 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos ir jam teko 3,81 kv. m ploto.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl vietų trūkumo maitinimosi metu prie stalo, dėl ko tekdavo laukti ir valgyti atšalusį maistą, pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgant neužtekdavo vietos prie stalo. Teismas nurodė, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas sėdint ant lovos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

9. Teismas dėl tupimų tualetų, kurie, pareiškėjo teigimu, neatitiko higienos normų reikalavimų, pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622, 3.4 punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas darė išvadą, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl pripažino, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

10. Dėl privatumo dušo patalpose teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pertvaros dušinėje yra įrengtos, rūbus prieš einant į dušą nuteistieji gali nusirengti persirengimo kambaryje bei į bylą pateiktas nuotraukas, iš kurių matyti, jog dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, vertino, kad pareiškėjui buvo suteiktas pakankamas privatumas naudojantis dušu. Teismas nekonstatavo, kad dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo nuomone, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

12. Teismas aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste įvertinęs bylos medžiagą atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų tipo patalpose tinkamos natūralios šviesos neužtikrinimo, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės, smarvės, šiukšlių dėžės popieriui, lentynėlių bei spintelių sanitariniame mazge bei skysto muilo, lentynėlių ir kitų priemonių duše nebuvimo, netinkamos vėdinimo sistemos dušo patalpose.

13. Teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą. Akcentavo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas nesprendė apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

14. Teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. 15. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, priteisti iš atsakovo valstybės naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, vertindamas, ar nagrinėjamu atveju buvo užtikrinta 3,6 kv. m vienam asmeniui teisės aktais nustatytą ploto normą ir skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, nepagrįstai iš bendro kameros ploto neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde padarė klaidą, nurodydamas, kad kameroje buvo 4 kėdės. Pasak pareiškėjo, kameroje buvo vienas stalas, o prie jo buvo pritvirtinti du suoliukai. Vieno valgio metu prie stalo sutilpdavo tik 4 asmenys, nors kameroje buvo laikomi 6 asmenys. Pareiškėjo nuomone, tai, kad jis yra bausmę atliekantis asmuo, nesudaro pagrindo teigti, kad jis turi valgyti ant lovos atvėsusį maistą.

18. Pareiškėjo teigimu, teismo išvados dėl sanitarinio mazgo tipo yra nesuprantamos, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką diskriminuojančio pobūdžio. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims turi būti užtikrinta teisė tinkamai pasinaudoti sanitariniu mazgu taip, kaip ir laisvėje esantiems žmonėms.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad dėl privatumo dušų persirengimo patalpoje neužtikrinimo nėra patirta neturtinė žala. Pagal teismų praktiką toks pažeidimas vertintinas kaip diskriminacinio pobūdžio, orumą žeminantis ir yra pagrindas priteisti neturtinę žalą.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės PN nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, pareiškėjo teigimu, teismas, skaičiuodamas asmeniui turintį tekti plotą gyvenamojoje patalpoje, nepagrįstai iš bendro kameros ploto neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl vietos prie stalo vieno maitinimosi metu trūkumo. Be to, teismo išvados dėl sanitarinio mazgo tipo yra diskriminacinio pobūdžio bei teismas nepagrįstai dėl privatumo dušų persirengimo patalpoje neužtikrinimo nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1401-438/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus. Tokia pozicija atsispindi ir EŽTT praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad dėl vietų prie stalo vieno maitinimosi metu trūkumo jam teko valgyti ant lovos atvėsusį maistą, todėl, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo šioje skundo dalyje. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros aprūpinimo baldais yra nenuoseklios, prieštaringos. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad kameroje buvo vienas stalas ir keturios kėdės. Tačiau apeliaciniame skunde nurodė, kad kameroje buvo stalas su dviem suoliukais.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (ginčui aktuali redakcija nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprašas) pataisos namų kameros tipo patalpose turi būti vienas stalas, taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.). Iš į bylą pateiktos atsakovo atstovo kameros Nr. 12 nuotraukos (b. l. 21), kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, matyti, kad kameroje yra stalas ir 2 vnt. stalo ilgio suoliukai, kas atitinka Aprašo reikalavimus. Pažymėtina, kad Aprašas nenustato baldų dydžio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl patirtų nepatogumų, neužtikrinant reikiamo baldų skaičiaus ir pakankamos vietos prie stalo, atmestini kaip nepagrįsti.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl sanitarinio mazgo tipo yra diskriminacinio pobūdžio. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas – asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr .74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant pareiškėjo turimų teisių ir pareigų apimtį.

31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ginčui aktualus teisinis reglamentavimas nenustato konkrečių reikalavimų kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir dėl naudojimosi juo patirtų sunkumų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas ir kad į tokius jo prašymus nebuvo atsižvelgta.

32. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pareiškėjas dėl privatumo dušų persirengimo patalpoje neužtikrinimo patyrė neturtinę žalą, dėl ko turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms šioje skundo dalyje, jog pareiškėjui privatumas naudojantis dušu buvo užtikrintas pakankamai, pažymi, kad netgi vertinant, jog pareiškėjui privatumas dušo patalpos prieškambaryje nebuvo užtikrinamas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019). Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad dėl privatumo dušo patalpos prieškambaryje neužtikrinimo ir dėl to sukeltų nepatogumų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas ir kad į tokius jo prašymus nebuvo atsižvelgta.

33. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė