Legislator Case Law & Legislation
e028ede9-d5b5-4a34-9895-2f5cec7d07ba AI generated

e028ede9-d5b5-4a34-9895-2f5cec7d07ba · Kauno apygardos teismas

Case Number e028ede9-d5b5-4a34-9895-2f5cec7d07ba
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ieÅ¡kinį V. J., tretieji asmenys I. G., A. J., iÅ¡vadÄ duodanti institucija – Lietuvos bankas, dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, vykdomųjų įrašų, padarytų ginčijamų hipotekos sutarčių pagrindu, panaikinimo. Teismas n u s t a t ė : Kauno apygardos teisme ieÅ¡kovas G. G. pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui V. J., kuriame suformulavo reikalavimus: pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio Å¡ias paskolos sutartis: 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ ; pripažinus negaliojančiomis (niekinėmis) ieÅ¡kinyje nurodytas paskolos sutartis, taikyti restitucijÄ â€“ įpareigoti ieÅ¡kovÄ grÄ Å¾inti atsakovui Å¡ias sumas: pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį - 92 000 Eur, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį - 25 000 Eur, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį - 32 000 Eur, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ - 164 000 Eur; pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raÅ¡tus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymÄ bei 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-94).

Legislator headnote

AI generated

e028ede9-d5b5-4a34-9895-2f5cec7d07ba · Kauno apygardos teismas: Sudarant paskolos sutartis, atsakovas reikalavo įtvirtinti sÄ lygÄ , kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, o Å¡alims nekyla pareiga mokėti pelno palÅ«kanų. Pažymėtina, jog taip atsakovas siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iÅ¡ neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovas, iÅ¡ paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomÄ pinigų skolinimo mokestį, todėl Å¡alys realiai pinigų gaudavo mažiau nei nurodyta visose paskolos sutartyse. Pirmoje paskolos sutartyje nurodoma, kad atsakovas Å¡alims perduoda 110 000 Eur, o Å¡alys įsipareigoja Å¡iÄ sumÄ grÄ Å¾inti.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2-1174-259/2020 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00009-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2; 2.6.29.4, 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.3. 3.1.7.6.; 3.2.6.5 (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. lapkričio 12 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, sekretoriaujant Linai Rumbutytei Bonatienei, dalyvaujant ieÅ¡kovui G. G., jo atstovui advokatui Justui Sakavičiui, atsakovui V. J., vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo G.

G. ieÅ¡kinį V. J., tretieji asmenys I. G., A. J., iÅ¡vadÄ duodanti institucija – Lietuvos bankas, dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, vykdomųjų įrašų, padarytų ginčijamų hipotekos sutarčių pagrindu, panaikinimo. Teismas n u s t a t ė : Kauno apygardos teisme ieÅ¡kovas G. G. pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui V. J., kuriame suformulavo reikalavimus: pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio Å¡ias paskolos sutartis: 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ ; pripažinus negaliojančiomis (niekinėmis) ieÅ¡kinyje nurodytas paskolos sutartis, taikyti restitucijÄ â€“ įpareigoti ieÅ¡kovÄ grÄ Å¾inti atsakovui Å¡ias sumas: pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį - 92 000 Eur, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį - 25 000 Eur, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį - 32 000 Eur, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ - 164 000 Eur; pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raÅ¡tus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymÄ bei 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-94).

IeÅ¡kinyje nurodoma, jog 2016 m. gruodžio 23 d. Kauno r. 1-ajame notaro biure buvo patvirtinta G. G. ir I. G. su V. J. sudaryta paskolos ir novacijos sutartis. Å ioje sutartyje, be kita ko, nurodyta, jog Å alims yra paskolinama 110 000 Eur suma, kuriÄ Å¡alys įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2017 m. liepos 23 d. Sutarties 4.3 punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvienÄ pavėluotÄ dienÄ paskolos gavėjai įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrÄ Å¾intos paskolos dalies, kas sudaro net 550 Eur per dienÄ .

Å i prievolė buvo užtikrina ne tik netesybomis, bet ir maksimaliÄ ja hipoteka 198 000 Eur sumai, pagal kuriÄ buvo įkeistas paskolos gavėjams nuosavybės teise priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bei 416/2158 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjas Å¡ios pasiskolintos sumos laiku negrÄ Å¾ino, todėl buvo pradėtas iÅ¡ieÅ¡kojimas ir Å¡iuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00049 pagal notaro Mindaugo Lado 2019 m. sausio 9 d. iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä .

Kaip matyti iÅ¡ antstolio pateikto raÅ¡to, pagal Å¡iÄ vykdomÄ jÄ bylÄ iÅ¡ Å¡alių bendrÄ iÅ¡ieÅ¡komÄ sumÄ sudaro 110 268,78 Eur pagrindinės skolos bei 321 523, 97 Eur delspinigių ir palÅ«kanų. Atkreiptinas dėmesys, kad priskaičiuoti delspinigiai ir netesybos pagrindinę skolÄ virÅ¡ija beveik tris kartus. 2017 m. lapkričio 27 d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta ieÅ¡kovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis. Pagal Å¡iÄ sutartį Å¡alys pasiskolino 30 000 Eur, kuriuos įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2018 m. vasario 27 d.

Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvienÄ pavėluotÄ dienÄ Å¡alys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrÄ Å¾intos paskolos sumos, kas sudaro net 150 Eur per dienÄ . Å i prievolė buvo užtikrina ne tik netesybomis, bet ir maksimaliÄ ja hipoteka 60 000 Eur sumai, pagal kuriÄ buvo įkeistas I. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Å alys Å¡ios pasiskolintos sumos laiku negrÄ Å¾ino, todėl Å¡iuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00031 pagal notarės Renatos KrÅ«velytės 2019 m. sausio 8 d. iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä .

Kaip matyti iÅ¡ antstolio pateikto raÅ¡to, pagal Å¡iÄ vykdomÄ jÄ bylÄ iÅ¡ Å¡alių bendrÄ iÅ¡ieÅ¡komÄ sumÄ sudaro 30 095,80 Eur pagrindinės skolos bei 53 784,25 Eur delspinigių ir palÅ«kanų. Netesybos ir palÅ«kanos vėl virÅ¡ija pagrindinę skolÄ . 2018 m. sausio 19 d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta G. ir I. G. ir V. J. sudaryta paskolos sutartis. Pagal Å¡iÄ sutartį Å¡alys pasiskolino 148 000 Eur, kuriuos įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2018 m. liepos 19 d. Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvienÄ pavėluotÄ dienÄ Å alys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrÄ Å¾intos paskolos dalies, kas sudaro net 740 Eur per dienÄ .

Å i prievolė buvo užtikrina ir maksimaliÄ ja hipoteka 296 000 Eur sumai, pagal kuriÄ buvo įkeistas G. ir I. G. jungtinės nuosavybės teise priklausantis: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai; pastaba (tvora t1, kiemo aikÅ¡telė b1, b2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 14 d.

Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta G. ir I. G. ir V. J. sudaryta paskolos sutartis. Pagal Å¡iÄ sutartį Å¡alys pasiskolino 39 200 Eur, kuriuos įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvienÄ pavėluotÄ dienÄ Å¡alys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrÄ Å¾intos paskolos dalies, kas sudaro net 196 Eur per dienÄ . Å i prievolė buvo užtikrina ir maksimaliÄ ja hipoteka 78 400 Eur sumai, pagal kuriÄ buvo įkeistas I.

G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Å alys Å¡ios pasiskolintos sumos laiku negrÄ Å¾ino, todėl Å¡iuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00030 pagal 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä . Kaip matyti iÅ¡ antstolio pateikto raÅ¡to, pagal Å¡iÄ vykdomÄ jÄ bylÄ iÅ¡ Å alių bendrÄ iÅ¡ieÅ¡komÄ sumÄ sudaro 39 314, 20 Eur pagrindinės skolos bei 36 649,32 Eur delspinigių ir palÅ«kanų. 2018 m. gegužės 4d.

Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtintas G. ir I. G. ir atsakovo susitarimas, kuriuo pagrindu buvo pakeista 2018 m. sausio 19 d. sudaryta paskolos sutartis. Å iuo susitarimu buvo nustatyta, kad Å¡alys papildomai pasiskolina dar 56 000 Eur ir bendra skola pagal 2018 m. sausio 19 d. pakeistÄ sutartį nuo 148 00 Eur padidėjo ir sudaro 204 000 Eur, kuriuos Å¡alys įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2018 m. liepos 19 d. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas maksimaliÄ ja hipoteka 408 000 Eur sumai, taipogi paliktos galioti 0,5 procentų netesybos, kuriuos per dienÄ sudaro net 1020 Eur.

Å alys Å¡ios pasiskolintos sumos laiku negrÄ Å¾ino, todėl Å¡iuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00029 pagal notarės Renatos KrÅ«velytės 2019 m. sausio 8 d. iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä . Kaip matyti iÅ¡ antstolio pateikto raÅ¡to, pagal Å¡iÄ vykdomÄ jÄ bylÄ iÅ¡ Å¡alių bendrÄ iÅ¡ieÅ¡komÄ sumÄ sudaro 204 325,42 Eur pagrindinės skolos bei net 221 116, 44 Eur netesybų ir palÅ«kanų, kurių dydis virÅ¡ija pagrindinę skolÄ . Visose paskolos sutartyse nurodytas teiginys, jog sutartys yra neatlygintinės - neteisingas.

Sudarant paskolos sutartis, atsakovas reikalavo įtvirtinti sÄ lygÄ , kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, o Å¡alims nekyla pareiga mokėti pelno palÅ«kanų. Pažymėtina, jog taip atsakovas siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iÅ¡ neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovas, iÅ¡ paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomÄ pinigų skolinimo mokestį, todėl Å¡alys realiai pinigų gaudavo mažiau nei nurodyta visose paskolos sutartyse. Pirmoje paskolos sutartyje nurodoma, kad atsakovas Å¡alims perduoda 110 000 Eur, o Å¡alys įsipareigoja Å¡iÄ sumÄ grÄ Å¾inti.

IÅ¡ tiesų pagal Å¡iÄ sutartį Å¡alims atsakovas perdavė tik 92 000 Eur, o 18 000 Eur sudaro mokestis už pinigų skolinimÄ . Pagal antrÄ paskolos sutartį Å¡alys iÅ¡ atsakovo realiai gavo 25 000 Eur, nors sutartyje melagingai teigiama, kad atsakovas perdavė 30 000 Eur. Atsakovo gaunamas atlyginimas už pinigų skolinimÄ sudaro 5 000 Eur. Tai, kad paskolos sutartys, prieÅ¡ingai nei teigiama pačiose sutartyse, buvo atlygintinės, o atsakovas pelnÄ gaudavo realiai skolindamas mažiau, nei nurodyta sutartyje, patvirtina ir pačios sutarties turinys.

Kaip matyti iÅ¡ 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutarties 1.2. punkto, (žr. priedas Nr. 4) 30 000 Eur buvo perduoti grynaisiais. Akivaizdu, kad Å¡ios sumos perdavimas grynaisiais buvo įtvirtintas tik todėl, kad bÅ«tų galima nuslėpti, jog tikroji paskolos suma yra 25 000 Eur, o 5000 Eur sudaro mokestis už pinigų skolinimÄ . Tokia pat schema pinigai buvo skolinami ir kitose sutartyse. Pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį Å¡alys iÅ¡ atsakovo realiai gavo 32 000 Eur, nors sutartyje nurodoma 39 200 Eur suma.

Atsakovo taikomas mokestis už pinigų skolinimÄ siekia 7 200 Eur. Pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį Å¡alys iÅ¡ atsakovo realiai gavo 164 000 Eur, nors sutartyje ir jos pakeitime nurodyta 204 000 Eur suma. Atsakovo taikomas mokestis už pinigų skolinimÄ - 40 000 Eur. Taigi, Å¡alys per visas sudarytas paskolos sutartis su atsakovu gavo net 70 200 Eur mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyse. Todėl, akivaizdu, kad atsakovas į Å¡alis reikalavimo teisę 70 200 Eur sumai įgijo visiÅ¡kai nepagrįstai. Kad aukščiau nurodyti Å¡alių teiginiai dėl mažesnio kiekio pinigų gavimo nei nurodyta paskolos sutartyse yra teisingi, gali įrodyti ir eilinio atsakovo skolininko - Å«kininko A.

S. patvirtinimas (ieškinio priedas Nr. 11), kuriame A. S. nurodo, jog tarp V. J. (atsakovo) ir A. S. sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė, kadangi skolinantis 150 000 Lt skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt. Tai reiškia, kad A. S. gavo 24 000 Lt mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Tai, kad toks mokestis iš tikrųjų buvo slapta taikomas, matyti ir iš paskolos sutarties turinio. Pažymėtina, kad paskolos suteikimo tvarka yra specialiai numatyta taip, kad tokį mokestį būtų galima nuslėpti. Kaip matyti iš sutarties 1 punkto, atsakovas įsipareigojo perduoti A.

S. 174 000 Lt, tačiau pagrįstÄ Ä¯tarimÄ kelia sutarties 1.1. ir 1.2 punktuose įtvirtinta Å¡ios pinigų sumos perdavimo tvarka. Kaip matyti iÅ¡ sutarties 1.1. punkto, V. J. įsipareigojo 150 000 Lt pervesti į A. S. sÄ skaitÄ , o pagal sutarties 1.2. punktÄ , 24 000 Lt perduoti A. S. grynaisiais. Pažymėtina, kad bÅ«tent sutarties 1.2. punkte ir yra paslėptas pinigų skolinimo mokestis - 24 000 Lt, kadangi Å¡ios pinigų sumos atsakovas neperdavė, nurodydamas, kad tai yra vienkartinis pinigų skolinimo mokestis.

Atsakovas pinigus skolina versliÅ¡kai, visiems paskolų gavėjams taiko pinigų skolinimo mokestį perduodamas mažesnę sumÄ , nei nurodyta paskolos sutartyse, nėra įregistravęs savo vykdomos pinigų skolinimo veiklos, nėra įsirašęs į finansines paslaugas teikiančių asmenų sÄ raÅ¡us bei netikrina paskolos gavėjų mokumo. IeÅ¡kovas kreipėsi į Lietuvos bankÄ bei teisėsaugos institucijas dėl atsakovo galimai vykdomos neteisėtos finansinių paslaugų teikimo veiklos iÅ¡tyrimo.

Nurodytina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsakovo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimÄ Nr. 01-1-43013-19 pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis Å«kine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas). Lietuvos bankas, atlikęs tyrimÄ dėl atsakovo finansinių paslaugų teikimo, kreipėsi į patį atsakovÄ (ieÅ¡kinio priedas Nr. 14), nurodydamas, jog atsakovo vykdoma finansinių paslaugų (pinigų skolinimo) teikimo veikla - neteisėta, kadangi pažeidžia Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau ir - SNTSKÄ®) 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris, be kita ko, dar turi bÅ«ti įraÅ¡ytas į vieÅ¡Ä jį kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä .

Maža to, atsakovo vykdoma neteisėta veikla, anot Lietuvos banko, pažeidžia ne tik aukščiau minėto įstatymo imperatyvius reikalavimus, bet ir imperatyvius reikalavimus, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKÄ®) 22 straipsnio 1 dalyje, kurioje aiÅ¡kiai nurodyta, jog: „Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys“. IeÅ¡kovas, sužinojęs Å¡iÄ informacijÄ , kreipiasi į teismÄ dėl Å¡alių su atsakovu sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio, kadangi pastarosios akivaizdžiai prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnis, VKÄ® 22 straipsnio 1 dalis) bei vieÅ¡ajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), ir restitucijos taikymo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sutartis - tai dviÅ¡alis ar daugiaÅ¡alis sandoris, sutartims inter alia taikomos CK pirmosios knygos normos, reglamentuojančios sandorius (CK 6.154 straipsnio 2 dalis), taip pat sandorių negaliojimo institutÄ (CK 6.224 straipsnis). Pagal įstatyme įtvirtintÄ apibrėžtį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis); sandoris - civilinėje apyvartoje dominuojantis civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalis).

Sudarydami sandorius asmenys, veikdami civilinių teisinių santykių dalyvių autonomijos principo pagrindu, įgyvendina savo civilinį teisnumÄ . Sandorio negaliojimo instituto taikymo pagrindų sÄ raÅ¡as yra baigtinis. Vienas iÅ¡ tokių pagrindų yra įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje. Siekiant sandorį pripažinti niekiniu taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį, bÅ«tina nustatyti, pirma, kokiai konkrečiai įstatymo normai sudaryti sandoriai prieÅ¡tarauja. Pažymėtina, jog Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, jog:

„Kredito davėjas - asmuo, iÅ¡skyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditÄ .“. To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „Teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiÅ«ros institucija įraÅ¡o jį į vieÅ¡Ä jį kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä â€œ. IÅ¡ Å¡ių teisės normų analizės yra akivaizdu, kad pastarosios - imperatyvaus pobÅ«džio. Jose vartojamos gramatinės konstrukcijos nepalieka asmenims laisvės veikti kitaip, nei nurodyta teisės normoje.

Taigi, pagal Å¡ias teisės normas (SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis) paskolos sutarties davėjas, kuria įkeičiamas nekilnojamasis turtas (pažymėtina, jog visos Å¡alių ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys buvo užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka), privalo bÅ«ti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris yra įraÅ¡ytas į vieÅ¡Ä kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä . Tuo tarpu fizinis asmuo, kaip Å¡iuo atveju atsakovas, paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, Å¡alimi (paskolos davėju) bÅ«ti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neabejotinai imperatyvaus pobÅ«džio teisės normos.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarčių vykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, konstatuotina, jog paskolos sutartimis buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), todėl paskolos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Sudarytos paskolos sutartys pažeidžia ne tik SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas, bet ir tas, kurios yra nurodytos (Vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) 22 straipsnyje.

Pažymėtina, jog VKÄ® 22 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog: „Teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiÅ«ros institucija įraÅ¡o jį į vieÅ¡Ä jį vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä . Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys“. Akivaizdu, jog Å¡i teisės norma draudžia vartojimo kredito davėju bÅ«ti fiziniam asmeniui, kadangi, kaip nurodyta pačioje teisės normoje, vartojimo kredito davėjais gali bÅ«ti iÅ¡imtinai tik pelno siekiantys juridiniai asmenys, kurie, be kita ko, yra įraÅ¡yti į vieÅ¡Ä vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä .

Taipogi nėra abejonės ir dėl Å¡ios teisės normos imperatyvumo, kadangi joje naudojama lingvistinė formuluotė „neturi teisės“ pagal teismų praktikÄ yra pripažįstama imperatyvaus pobÅ«džio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kotesa“ v. UAB „Autoera“, bylos Nr. 3K-3-102/2011; kt.). IeÅ¡kovas nori pabrėžti, kad VKÄ® yra taikomas paskolos sutartims, kadangi paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos iÅ¡imtinai Å¡eimos interesais, t.y. paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos žemės sklypų įsigijimui bei nekilnojamojo turto statybai.

Dar daugiau, tai, kad paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos Å¡eimos interesais, patvirtina ir tai, kad, pavyzdžiui, pačios 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutarties 1.2 punkte yra nurodyta, jog didžioji dalis paskolos lėšų privalo bÅ«ti panaudota iÅ¡imtinai namo (duomenys neskelbtini) statybai ir įrengimui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos Å¡eimos poreikių tenkinimui, paskolos gavėjai (Å¡alys) paskolos sutarčių prasme yra vartotojai, konstatuotina, jog paskolos sutartys atitinka vartojimo sutarties sÄ vokÄ (žr.

VKĮ 2 straipsnio 19 dalis), todėl VKĮ įtvirtintos teisės normos taikomos ir paskolos sutartims. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartys yra vartojimo (paskolos sutartimis gautos lėšos panaudotos šeimos poreikių tenkinimui), šių paskolos sutarčių šalimi (paskolos davėju) yra fizinis asmuo, VKĮ 22 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia paskolos davėjui būti fiziniam asmeniui - darytina išvada, kad minėtos paskolos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir todėl, kad pažeidžia ne tik SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies imperatyvias normas, bet ir VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normas.

Pažymėtina, jog paskolos sutartys turi bÅ«ti pripažįstamos niekinėmis ne tik todėl, kad pažeidžia imperatyvaus pobÅ«džio teisės normas, bet ir todėl, nes akivaizdžiai prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei. Akivaizdu, jog vieÅ¡oji tvarka yra nesuderinama su situacija, kai valstybėje įstatymų leidėjas yra aiÅ¡kiai ir konkrečiai nustatęs vartojimo kreditų ir kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarkÄ ir reikalavimus Å¡ių kreditų davėjams, o atsakovas, piktnaudžiaudamas teise, bandydamas apeiti Å¡iuos reikalavimus, iÅ¡vengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai pažeidžia.

Neabejotina, jog įstatymų leidėjas detaliai reglamentavo Å¡ių kreditų teikimÄ , nustatė apribojimus Å¡ių kreditų teikėjams tam, kad bÅ«tų apsaugoti vartotojo (paskolos gavėjo) interesai, t.y. prieÅ¡ suteikiant paskolÄ bÅ«tų profesionaliai ir kompetentingai patikrintas paskolos gavėjo kreditingumas, galimybės grÄ Å¾inti paskolÄ , taip suvaldant paskolų negrÄ Å¾inimo rizikas ir suteikiant paskolų teisiniams santykiams stabilumo. Tuo tarpu atsakovas, suteikdamas kreditus įstatymuose nurodytų reikalavimų absoliučiai nepaiso, piktnaudžiauja teise, o taip daro žalÄ ne tik paskolos gavėjams, kuriems suteikia paskolÄ nepatikrinęs mokumo ir iÅ¡ieÅ¡kodamas iÅ¡ hipoteka įkeisto turto, bet ir žalÄ teisinių santykių stabilumui, o taip pat ir skurdina paskolos davėjus, kadangi iÅ¡ieÅ¡ko ypač didelio dydžio netesybas (po 0,5 proc. už uždelstÄ dienÄ ).

Maža to, paskolos sutarčių prieÅ¡taravimÄ vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei patvirtina ir dėl atsakovo neteisėtai vykdomos finansinių paslaugų veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskolos sutartys prieÅ¡tarauja ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir vieÅ¡ajai tvarkai bei gerai moralei, todėl paskolos sutartys turi bÅ«ti pripažintos niekinėmis ir taikoma restitucija. Atsižvelgiant į tai, kad dėl aukščiau nurodytų priežasčių ir anksčiau nurodytais pagrindais paskolos sutartys yra pripažintinos niekinėmis, Å¡ioje situacijoje, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi turėtų bÅ«ti taikoma restitucija, t.y.

Å¡alys įpareigojamos grÄ Å¾inti atsakovui visa, kÄ yra gavę pagal niekines paskolos sutartis. IeÅ¡kinyje jau minėta, kad paskolos gavėjams iÅ¡ viso pagal paskolos sutartis buvo perduota 72 000 Eur mažiau, nei turėjo bÅ«ti. IeÅ¡kovas nori pažymėti, jog sutiko, kad atsakovas Å¡alių atžvilgiu įgytų didesnę reikalavimo teisę nei perduota pinigų suma, tačiau taikant restitucijÄ Å¡alys turi bÅ«ti įpareigojamos grÄ Å¾inti atsakovui tik tiek, kiek realiai pagal kiekvienÄ iÅ¡ paskolos sutarčių gavo.

Tai, kad iÅ¡ Å¡alių, taikant restitucijÄ , negali bÅ«ti reikalaujama grÄ Å¾inti daugiau, nei buvo perduota, patvirtina ir tas, jog tokiu bÅ«du atsakovas nepagrįstai praturėtų, o Å¡alių padėtis nesÄ Å¾iningai pablogėtų. Todėl ieÅ¡kovas praÅ¡o, pripažinus paskolos sutartis niekinėmis, taikyti restitucijÄ Ä¯pareigojant ieÅ¡kovÄ kartu su trečiuoju asmeniu atsakovui pagal paskolos sutartis grÄ Å¾inti 313 000 Eur sumÄ . IeÅ¡kovas pateiktame ieÅ¡kinyje prašė pripažinti negaliojančiomis G. ir I.

G. sudarytas 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymÄ , 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (jo taikymo sritis) patenka į Å¡alių bei atsakovo sudarytų paskolos sutarčių sritį. SNTSKÄ® 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog Å¡is įstatymas taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo (Å¡iuo atveju Å¡alių) įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise.

Tuo tarpu 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog Å¡is įstatymas taip pat taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslÄ priskirtinoms Å¡ios dalies 1 punkte nurodytoms kredito sutartims. Å iuo punktu įstatymo leidėjas įtvirtino platesnę SNTSKÄ® taikymo galimybę užtikrinant, jog SNTSKÄ® reguliavimas bÅ«tų taikomos ir toms sutartims, kurios nėra kredito, bet savo turiniu yra labai panaÅ¡ios (pavyzdžiui, paskolos sutarčiai pagal kuriÄ paskolos gavėjo tinkamas prievolės įvykdymas yra užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu).

Atsižvelgiant į tai, jog Å¡alių ir atsakovo sudarytų paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos sutartimis, darytina iÅ¡vada, jog Å¡alių ir atsakovo sudarytos sutartys reguliuojamos SNTSKÄ®, kadangi patenka į Å¡io įstatymo taikymo sritį. Anksčiau ieÅ¡kinyje buvo minėta, jog pinigų skolinimo veikla atsakovas verčiasi sistemingai ir versliÅ¡kai, iÅ¡ Å¡ios veiklos gauna dideles pajamas (tai patvirtinta ne tik Å¡alių nurodytos aplinkybės, bet ir Lietuvos banko bei nuosprendžio baudžiamojoje byloje turinys), o siekdamas iÅ¡vengti privalomų mokėjimų valstybei, paskolos sutarčių atlygintinumÄ stengiasi maskuoti.

Nepaisant Å¡io maskavimo, tai, kad finansinių paslaugų teikimo veikla atsakovui yra finansiÅ¡kai naudinga (teikia pajamas) nėra jokios abejonės. Atsakovas iÅ¡ pinigų skolinimo veiklos gauna pajamas įgydamas didesnės apimties reikalavimo teisę nei nurodyta paskolos sutartyje pinigų suma bei, kÄ pabrėžė ir Lietuvos bankas, nustatydamas neproporcingas dideles netesybas, kurios yra iÅ¡ieÅ¡komos iÅ¡ hipoteka įkeisto turto (minėta, atsakovas reikalauja sudaryti maksimaliÄ sias hipotekos sutartis, pagal kurias bÅ«tų užtikrintas ir netesybų iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ įkeisto turto).

Neproporcingai didelį netesybų dydį Å¡ioje situacijoje galutinai patvirtina ir pats SNTSKÄ® reguliavimas. SNTSKÄ® 16 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, jog: „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali bÅ«ti taikomos netesybos, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvienÄ pradelstÄ dienÄ , iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali bÅ«ti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.“ Taigi, atsakovas, skolindamas lėšas užtikrina tinkamÄ prievolės įvykdymÄ deÅ¡imt kartų didesnėmis netesybomis nei leidžia SNTSKÄ® 16 straipsnio 6 dalis.

Atsižvelgiant į ta, kas nurodyta pirmiau, laikytina, jog paskolos sutarčių atlygintinumÄ Å¡ioje situacijoje galima įžvelgti, todėl SNTSKÄ®, kaip teisingai pažymėjo ir Lietuvos bankas, turi bÅ«ti taikomas nepaisant to, jog atsakovas, maskuodamas paskolos sutarčių atlygintinumÄ , bando SNTSKÄ® taikymo sÄ moningai iÅ¡vengti. SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, jog: „Kredito davėjas - asmuo, iÅ¡skyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditÄ .“.

To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „Teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiÅ«ros institucija įraÅ¡o jį į vieÅ¡Ä jį kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä .“. IÅ¡ Å¡ių teisės normų analizės yra akivaizdu, kad pastarosios - imperatyvaus pobÅ«džio. Jose vartojamos gramatinės konstrukcijos nepalieka asmenims laisvės veikti kitaip, nei nurodyta teisės normoje. Taigi, pagal Å¡ias teisės normas (SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis) paskolos sutarties davėjas, kuria įkeičiamas nekilnojamasis turtas (pažymėtina, jog visos Å¡alių ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys buvo užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka), privalo bÅ«ti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris yra įraÅ¡ytas į vieÅ¡Ä kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä .

Tuo tarpu fizinis asmuo, kaip šiuo atveju atsakovas, paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimi (paskolos davėju) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neabejotinai imperatyvaus pobūdžio teisės normos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, neįregistravęs savo finansinių paslaugų teikimo veiklos, konstatuotina, jog šalių ir atsakovo sudarytos hipotekos sutartys, kuriomis buvo užtikrintas paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), todėl hipotekos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

IeÅ¡kovo nuomone, paskolos sutarčių užtikrinimas hipotekos sutartimis yra neteisėtas (pažeidžiantis SNTSKÄ® reguliavimÄ ), kadangi SNTSKÄ® aiÅ¡kiai nurodo, jog skolinti lėšas užtikrinant lėšų grÄ Å¾inimÄ nekilnojamojo turto įkeitimu gali tik pelno siekiantis juridinis asmuo, maža to, jis turi bÅ«ti įraÅ¡ytas į kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä . Akivaizdu, jog atsakovas esmingai neatitinka SNTSKÄ® paskolos davėjui keliamų reikalavimų, jo veikla yra neteisėta, todėl SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra neabejotinas.

Dėl viso paminėto darytina išvada, jog hipotekos sutartys turėtų būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kadangi akivaizdžiai pažeidžia imperatyvių įstatymo normų (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis ir 25 straipsnio 1 dalis) pagrindu nustatytus reikalavimus. Kaip minėta anksčiau, atsakovas hipotekos sutarčių pagrindu jau yra pradėjęs vykdyti išieškojimus, t.y. niekiniu, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujančiu hipotekos sutarčių pagrindu yra išduoti vykdomieji įrašai, kurie perduoti vykdyti antstoliams.

Vykdomojo įraÅ¡o panaikinimo reikalavimas, ginčijant jo iÅ¡davimo pagrindÄ (hipotekos sandorį), yra iÅ¡vestinis. Tai reiÅ¡kia, kad Å¡io iÅ¡vestinio reikalavimo patenkinimas iÅ¡imtinai priklauso nuo to, ar yra tenkinamas ieÅ¡kovo pagrindinis reikalavimas dėl hipotekos sutarties, kurios pagrindu vykdomasis įraÅ¡as buvo padarytas, pripažinimo negaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos sutarčių pripažinimas niekinėmis nulemia ir vykdomųjų įrašų panaikinimÄ , ieÅ¡kovas praÅ¡o kartu panaikinti ir nurodomus ieÅ¡kinyje antstolių iÅ¡duotus vykdomuosius įraÅ¡us.

BylÄ nagrinėjant teismo posėdžių metu ieÅ¡kovas ir jo atstovas ieÅ¡kinį palaikė, papildomai paaiÅ¡kino, jog iÅ¡nagrinėtoje Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 teismo nuosprendžiu V. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, teismui konstatavus, jog jis neteisėtai vertėsi paskolų teikimu įvairiems fiziniams asmenims versliÅ¡kai. Teismo nuosprendis įsiteisėjęs, Kauno apygardos teismui priėmus 2020 m. birželio 25 d. nutartį Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020.

IeÅ¡kovas teigė, kad Å¡i aplinkybė ir kitų asmenų liudijimai patvirtina ieÅ¡kinio argumentus, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartis su ieÅ¡kovu veikė versliÅ¡kai, todėl neteisėta, gavo pajamas paskolos sutarčių pagrindu palÅ«kanų pavidalu, neiÅ¡mokėdamas dalies paskolos sutartyse nurodomų sumų, kas sudaro faktinį pagrindÄ pripažinti ginčijamas paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento. Atsakovas V. J. ir trečiasis asmuo byloje A. J. atsiliepimuose į ieÅ¡kinį praÅ¡o jį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimuose nurodoma, jog V. J. skolininkams G. G., I. G. perdavė arba pervedė mokestiniais pavedimais visas paskolų sutartyse įraÅ¡ytas pinigų sumas, o jie savo paraÅ¡ais patys patvirtino, kad tas pinigų sumas gavo. IeÅ¡kovas pats siekia neteisėtai praturtėti. Sudarydamos sutartį, Å¡alys kartu prisiima ir atsakomybę už joms pagal sutartį tenkančių prievolių tinkamÄ Ä¯vykdymÄ . G. G., pasiraÅ¡ydamas paskolų sutartis, hipotekų sutartis patvirtino, kad sutartis perskaitė, suprato dėl turinio ir pasekmių, jos atitinka G.

G., I. G. valiÄ . Notarai kabinetuose paskolos sutarčių tvirtinimo metu atsakovui bei G. G., I. G. iÅ¡samiai iÅ¡aiÅ¡kindavo paskolos sutarčių sÄ lygas, prievolių terminų praleidimo pasekmes, delspinigių dydį, G. G., I. G. klausdavo, ar jie teisingai įvertino savo galimybes vykdyti sutartyse nustatytas prievoles paskolų davėjui V. J.. G. G., I. G. kiekvienÄ kartÄ užtikrindavo notarus, kad jie prievoles V. J. tikrai įvykdys laiku, paskolas grÄ Å¾ins, o jeigu ir negalėtų grÄ Å¾inti, tai turi pakankamai, nekilnojamojo turto, kurį parduos ir įvykdys prievoles, be to, patys gauna daug pajamų.

Todėl ieÅ¡kovas G. G., I. G. valiÄ ginčija nepagrįstai, nesÄ Å¾iningai, pažeidžia CK 1.137 straipsnio 2 dalies, 3 dalies nuostatas. Atsakovas nevykdo jokios neteisėtos veiklos. G. G., I. G. valia buvo gauti neatlygintines paskolas, paskolų sutartimis jie jas gavo. Atsakovui kaip fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikia, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, Å¡eimos, namų Å«kio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licencijÄ ar bÅ«ti įraÅ¡ytam vieÅ¡Ä jį vartojimo kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä .

Vadovaujantis Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų, jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Ieškovo su atsakovu sudarytomis ginčijamomis paskolų sutartimis atsakovas ieškovui ir trečiajam asmeniui I. G. paskolas suteikė be palūkanų, todėl Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos šioms paskolų sutartims netaikomas.

Taigi, ginčijamomis paskolos sutartimis nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), o paskolos sutartys neturi ir negali būti pripažintos niekinėmis. Ieškovo su atsakovu sudalytos ginčijamos paskolų sutartys neprieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), nes jas tvirtino notarai, o išieškojimus vykdomosiose bylose vykdo antstoliai teisės aktų nustatyta tvarka. Jokių notarų ar antstolių įvykdytų pažeidimų ieškovas nenurodė.

Notarų ar antstolių įgaliojimai yra suteikti valstybės, jie yra ypatingo valstybės pasitikėjimo asmenys, profesionalai. Todėl atsakovo nuomone nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas paskolos sutartis niekinėmis, negaliojančiomis ir taikyti praÅ¡omÄ ieÅ¡kovo restitucijÄ . Atsakovas teigia, kad atsakovo skolininko - Å«kininko A. S. patvirtinimas (ieÅ¡kinio priedas Nr. 11), kuriame A. S. nurodo, jog tarp V. J. (Atsakovo) ir A. S. sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė, kadangi skolinantis 150 000 Lt skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt. nereiÅ¡kia, kad A.

S. gavo 24 000 Lt mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. IeÅ¡kinio teiginiai dėl A. S. yra deklaratyvÅ«s. A. S. patvirtinimas nėra susijęs su byla, ieÅ¡kovas to neįrodinėja bei neįrodo. IeÅ¡kovo su atsakovu sudarytos ginčijamos paskolų sutartys yra užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Todėl ieÅ¡kovas nepagrįstai atsakovui bando taikyti VKÄ® 22 straipsnį ir kitas nuostatas, atsakovas nėra joks vartojimo kredito davėjas. IeÅ¡kovo su atsakovu sudarytos ginčijamos paskolų sutartys neatitinka vartojimo sutarties sÄ vokos.

IeÅ¡kovas tam nepateikė jokių rimtų argumentų. IeÅ¡kovo ir jo sutuoktinės turtas buvo įkeistas užtikrinant skolininkų G. ir I. G. įsipareigojimų atsakovui V. J. pagal keturias paskolų sutartis įvykdymÄ . Aplinkybę, jog ieÅ¡kovo ir I. G. įsipareigojimai pagal minėtas paskolų sutartis nėra įvykdyti, patvirtina notarų vykdomieji įraÅ¡ai, kurie nėra nuginčyti, todėl galiojantys. IeÅ¡kovo ir I. G. atsakovui V. J. įkeisti daiktai tarnauja pagrindinėms prievolėms užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (Å¡alutinės) teisės, atsirandančios iÅ¡ pradinių prievolių, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinėms prievolėms CK Å¡eÅ¡tosios knygos IX skyriuje iÅ¡vardytais prievolių pabaigos pagrindais.

Vienas iÅ¡ hipotekos pasibaigimo pagrindų pagal CK yra turtinės prievolės - skolinio įsipareigojimo-įvykdymas (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 6.123 straipsnio 1 dalis). IeÅ¡kovas ir I. G. nėra įvykdę prievolių atsakovui V. J., kurių užtikrinimui buvo sudarytos hipotekos, todėl spręstina, jog nėra teisinio pagrindo ieÅ¡kinį patenkinti. Byloje suformuota sistemingai nenuosekli, prieÅ¡taringa ieÅ¡kovo pozicija patvirtina jog ieÅ¡kovas tyčia nesÄ Å¾iningai pareiÅ¡kė žinomai nepagrįstÄ ieÅ¡kinį ( CPK 95 straipsnis), jam skirtina baudÄ o iki 50 nuoÅ¡imčių iÅ¡ Å¡ios baudos skirtina kaip kompensacija atsakovui V.

J. už patirtÄ turtinę bei neturtinę žalÄ - tame tarpe laiko gaiÅ¡inimÄ procesiniams dokumentams rengti. Teismo posėdyje atsakovas V. J. nurodė kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas pagal pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus. IeÅ¡kinys atmetamas Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Å¡alių ginčas dėl keturių paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento, paskolos gavėjui įrodinėjant, jog trys paskutiniosios sudarytos paskolos sutartys prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms – Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau Å¡iame sprendime SNTSKÄ®) 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Vartojimo kredito įstatymo (toliau sprendime VKÄ®) 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl naikintinos CK 1.80 straipsnio 1 dalies teisiniu pagrindu.

IeÅ¡kovas teigia, kad viena sutartis (2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartis) buvo sudaryta iki įsigaliojant SNTSKÄ®, todėl ji ir likusios trys taip pat prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei, todėl naikintinos ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies teisiniu pagrindu. Kartu ieÅ¡kovas nurodo, jog pagal sudarytas paskolos sutartis jis ir sutuoktinė I. G. gavo mažiau pinig, nei paskolos sutartyse yra įraÅ¡yta, teigia, jog pagal visas keturias paskolos sutartis gavo 70 200 Eur mažesnę sumÄ , todėl, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, praÅ¡o taikyti restitucijÄ 313 000 Eur sumai, įpareigojant ieÅ¡kovÄ grÄ Å¾inti Å¡iÄ sumÄ V.

J. (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Byloje suformuluoti ir iÅ¡vestiniai reikalavimai – praÅ¡oma pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raÅ¡tus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymÄ bei 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos KrÅ«velytės padarytÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (notarinio registro Nr. RK-94).

Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti bÅ«tina konstatuoti dviejų sÄ lygų visetÄ : kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad jos pažeidimo padarinys – sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų Å¡ių sÄ lygų esminę reikÅ¡mę turi ne lingvistinė komentuojamos normos iÅ¡raiÅ¡ka, o interesas, kurio apsaugÄ Å¡i norma užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės ar didžiosios jos dalies interesus, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , todėl sprendžiant, ar norma imperatyvioji, turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja vieÅ¡asis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v.

AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010; 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Start Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-585/2014). Tačiau praktikoje gali pasitaikyti situacija, kai teisės normoje nėra taip aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡to imperatyvo, todėl sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryÅ¡iai su kitomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „I.

T.“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). IeÅ¡kovas byloje, praÅ¡ydamas pripažinti niekinėmis tris paskolos sutartis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nurodo, jog ieÅ¡kovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys patenka SNTSKÄ® reguliavimo sferÄ , todėl prieÅ¡tarauja SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 daliai, 25 straipsnio 1 dalies, taip pat ir VKÄ® 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teismas, spręsdamas Å¡ioje dalyje Å¡alių ginÄÄ , visų pirma nustato, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp paskolos gavėjų bei paskolos davėjo atsakovo, Å¡alims sudarius keturias notarines paskolos sutartis ir kokios teisės normos reglamentuoja tokius santykius. Teismas nustatė, jog byloje minimas paskolos sutartis sudarė fiziniai asmenys, sutartys yra patvirtintos notaro, prieÅ¡ sudarant paskolos sutartis Å¡alys bendravo, ieÅ¡kovas G. G., jo žmona I. G., tiek atsakovas V. J. turėjo galimybę prieÅ¡ pasiraÅ¡ant paskolos sutartis siÅ«lyti ir įtraukti į sutartį norimas sÄ lygas.

Tai liudija paskolos sutartyse esantys įraÅ¡ai apie sutartyje Å¡alių valia nustatomÄ netesybų (delspinigių) dydį, nurodoma, kad paskolos gavėjai mano, kad Å¡alių sutarti delspinigiai yra protingi ir teisingi, jog paskolos yra neatlygintinos. Paskolų sutarčių tekstuose susitariama dėl galimybės paskolÄ grÄ Å¾inti prieÅ¡ terminÄ , sutartyse įraÅ¡omos nuostatos, kad Å¡alims iÅ¡aiÅ¡kinta ir žinoma CK 6.63 – 6.65 straipsnių turinys, nurodoma, kad sutartys sudarytos laisva abiejų Å¡alių valia, nenaudojant apgaulės ir spaudimo, po tekstu, kad Å¡ios sutartys yra garsiai perskaitytos, suprastos kaip atitinkančios Å¡alių valiÄ , Å¡alys pasiraÅ¡o, nurodoma, jog kad paskolų sutarties prasmė ir pasekmės Å¡alims iÅ¡aiÅ¡kintos.

Teismas nustatė, jog paskolos gavėjai sutartyje savo ranka įraÅ¡ydavo tekstÄ , kad nurodomÄ paskolos sutartyse įraÅ¡ytÄ visÄ paskolos sutarties sumÄ iÅ¡ paskolos davėjo jie gavo. Apklaustas teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas G. G. paaiÅ¡kino, jog gautus pinigus iÅ¡ V. J. pagal paskolos sutartis jis pats ir jo žmona I. G. perskaičiuodavo notaro kabinete, dalyvaujant V. J., pinigus į rankinę įsidėdavo jo žmona I. G., po to jie visi pasiraÅ¡ydavo sudarytÄ paskolos sutartį, jÄ patvirtindavo notaras.

Apklaustas teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad su atsakovu V. J. anksčiau buvo pažįstamas, bendravo su juo ir iki 2016 metų, kai sudarė pirmÄ jÄ paskolos sutartį. Jis tuo metu skolinosi iÅ¡ V. J. įvairias pinigų sumas, jas grÄ Å¾indavo. Teismas vertina, kad ieÅ¡kovui G. G., jo sutuoktinei I. G. ir V. J. sudarius ir pasiraÅ¡ius 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir paskutinės paskolos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ , tarp Å¡alių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.870 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatyta, kad paskolos sutartimis viena paskolos Å¡alis (paskolos davėjas) perdavė kitos Å¡alies (paskolos gavėjams) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjai įsipareigojo grÄ Å¾inti paskolos davėjui tokiÄ pat pinigų sumÄ (paskolos sumÄ ). CK 6.871 straipsnio 2 dalis nustato, jog paskolos sutartis yra pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o 3 dalis – paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Be to, ieÅ¡kovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko ir įstatymo reikalaujamos formos reikalavimus, jos sudarytos raÅ¡ytine forma, patvirtintos notaro (CK 6.871 straipsnio 1, 4 dalys).

Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grÄ Å¾inimo užtikrinimo sudarant hipotekos sutartį, įkeičiant nekilnojamÄ jį turtÄ esamos ar bÅ«simo prievolės įvykdymui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju matyti, kad prievoles gražinti paskolas pagal byloje minimas paskolos sutartis atsakovai užtikrino sutartine hipoteka (CK 4.175 straipsnio 2 dalis), sudarydami 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymÄ , 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį.

Pirmiau nurodomos aplinkybės ir jų vertinimas leidžia daryti teismui pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog susitariančios Å¡alys, pasinaudodamos teise laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiÅ«ra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys), sudarė keturias paskolos sutartis ir turto įkeitimo hipoteka sutartis, pagal kurias atsakovas suteikė, o ieÅ¡kovai gavo sutartyse nurodomas pinigų sumas, kurias paskolų gavėjai įsipareigojo grÄ Å¾inti, bei užtikrino jų grÄ Å¾inimÄ jiems priklausančio nekilnojamojo sutartine hipoteka (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 4.170 straipsnio 1 dalis, 4.175 straipsnio 2 dalis).

Teismas pirmiau nurodomais motyvais atmeta ieÅ¡kovo nurodomus argumentus, kad byloje ginčijamos G. ir I. G. ir V. J. sudarytos keturios paskolos sutartys ir turto įkeitimo hipoteka sutartys patenka į SNTSKÄ® reglamentuojamų sutarčių sferÄ , jog joms taikytinos Å¡io įstatymo nuostatos, draudžiančios teikti paskolas fiziniams asmenims (SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalis), draudžiančioms asmenims, priežiÅ«ros institucijai neįraÅ¡ius jų į vieÅ¡Ä jį kredito davėjų sÄ raÅ¡Ä , teikti paskolas (SNTSKÄ® 25 straipsnio 1 dalis).

SNTSKÄ® 1 straipsnyje nurodyta, jog Å¡io įstatymo paskirtis nustatyti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo sÄ lygas ir informavimo apie Å¡ias sÄ lygas reikalavimus, kredito davėjo, kredito tarpininko ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę vykdant Å¡iame įstatyme numatytÄ , veiklÄ . Ä®statymo leidėjas SNTSKÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nustatė Å¡io įstatymo taikymo sritis – jis taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka ir kredito sutartims, kurių paskirtis įgyti arba iÅ¡laikyti teisę į žemės ar kito projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-14/2010; Nr. 3K-3-585/2014); Nr. 3K-3-480/2010; Nr. 3K-3-523/2011) suformuotÄ praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendžia, kad SNTSKÄ® nuostatos yra nukreiptos kad užkirsti galimybę neįregistruotiems kreditų teikimo veiklos priežiÅ«ros institucijoje subjektams, bei fiziniams asmenims teikti kredito paskolas, neleisti kredito davėjams neteisėtai pasipelnyti nustatant dideles palÅ«kanų, netesybų normas, kartu siekiant apsaugoti valstybės interesÄ valdyti ir kontroliuoti kreditų įmonių veiklÄ , bei iÅ¡ Å¡ios vykdomos kreditų teikimo veiklos gauti pajamas.

LeksiÅ¡kai ir gramatiÅ¡kai aiÅ¡kinant SNTSKÄ® 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, galima daryti skubotÄ prielaidÄ , kad vien tik gauto kredito grÄ Å¾inimÄ gavėjui užtikrinus nekilnojamojo turto hipoteka, tokia sutartis jau patenka į SNTSKÄ® reglamentavimo sferÄ . Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog SNTSKÄ® 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad Å¡is įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palÅ«kanų ir jokių kitų mokesčių, iÅ¡skyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios iÅ¡laidos.

Byloje nustatyta, kad Å¡alims sudarant 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimÄ , atitinkamai Å¡ių sutarčių 4.1, 1.5 punktuose buvo Å¡alių susitarta, kad paskolos yra neatlygintinės ir kad už naudojimÄ si paskolos suma paskolos gavėjai palÅ«kanų nemoka. Nors ieÅ¡kovas byloje įrodinėjo, kad atsakovas palÅ«kanas paskaičiuodavo ir gaudavo jas neiÅ¡mokėdamas tam tikros, paskolos sutartyje įraÅ¡ytos suteikiamos paskolos sumos dalies, tačiau įstatymo leistinų įrodymų Å¡iems teiginiams pagrįsti jis byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teismas byloje pateiktus įrodymus vertina kaip visumÄ , neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto, iÅ¡skyrus prima facie įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ä®statymų leidėjas CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinęs nuostatÄ , kad dokumentai, iÅ¡duoti valstybės ar savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, nevirÅ¡ijant jiems nustatytos kompetencijos, laikomi oficialiaisiais raÅ¡ytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ . Nagrinėjamu atveju visas byloje ginčijamas paskolos sutartis patvirtino valstybės įgaliotas asmuo – notaras, Å¡iame oficialiame raÅ¡ytiniame įrodyme yra įtvirtinta kategoriÅ¡ka nuostata, kad paskolos gavėjai nemoka, o paskolos davėjas negauna palÅ«kanų už naudojimÄ si pinigais.

Minėtos paskolos sutarties sÄ lygos, nustatančios sandorio neatlygintinumÄ , Å¡alių valia nepakeistos, įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytos (CK 6.228 straipsnis), todėl teismas jomis, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ , vadovaujasi. Teismas pirmiau nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, kad Å¡alių sudarytos keturios paskolos sutartys buvo neatlygintinės, pagal Å¡ias sutartis atsakovas negavo, o ieÅ¡kovas ir jo sutuoktinė nemokėjo palÅ«kanų už naudojimÄ si gautais pinigais (CPK 178 straipsnis, CK 6.37 straipsnis).

Teismas atmeta ieÅ¡kovo teiginius, jog jam pačiam ir kitiems ieÅ¡kinyje minimiems asmenims (A. S.) atsakovas neperduodavo dalies paskolos sutartyse nurodomos pinigų sumos. Å iame teismo sprendime jau minėta, kad paskolos sutartys bÅ«davo sudaromos notaro kabinete, sutartyse nurodomos sÄ lygos, kad dalis paskolų sumų prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartis, jau yra pervesta paskolos gavėjams, Å¡alių buvo įraÅ¡ytos, pats ieÅ¡kovas teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad jis ir jo žmona du kartus perskaičiuodavo notaro kabinete atsakovo perduotus grynuosius pinigus, juos pasiimdavo ir įsidėdavo į rankinę.

Visos Å¡ios nustatytos aplinkybės liudija, kad ieÅ¡kovas ir jo sutuoktinė gavo visas paskolos sutartyse nurodomas paskolų sumas, kitu atveju jie turėjo teisę ir galimybę atsisakyti pasiraÅ¡yti paskolų sutartis, arba paskolos sutartyse savo ranka įraÅ¡yti tas sumas, kurias jų teigimu jie iÅ¡ atsakovo realiai gavo. Teismas sprendžia, kad ieÅ¡kovas byloje nepateikė patikimų įrodymų, kurie patvirtintų ieÅ¡kinyje nurodomus teiginius, kad jis ir sutuoktinė I. G. pagal paskolos sutartis gavo tik 313 000 Eur sumÄ .

Teismas atmeta ieÅ¡kovo argumentus, kad tas faktas, jog iÅ¡nagrinėtoje Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 ir joje priimtu 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu yra nustatyta, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartis su įvairiais fiziniais asmenimis, veikė versliÅ¡kai, gavo pajamas iÅ¡ sudarytų paskolos sutarčių palÅ«kanų pavidalu, turi įrodomÄ jÄ prejudicinę reikÅ¡mę Å¡ioje byloje. Teismas nustatė, kad V. J. Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, teismui konstatavus, jog jis neteisėtai vertėsi paskolų teikimu 2010 – 2013 metais, jog jis tai vykdė versliÅ¡kai ir kad liudytojų parodymai patvirtina, kad jis gaudavo palÅ«kanas už suteiktas paskolos sutartis.

Tačiau teismas taip pat nustatė, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo 2016 – 2018 metais sudarytos paskolos sutartys nebuvo tyrimo objektu Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, dėl Å¡ioje civilinėje byloje tiriamų ir vertinamų paskolos sutarčių versliÅ¡kumo ir palÅ«kanų (ne)mokėjimo Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nėra pasisakęs. Todėl teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ Å¡ioje byloje, Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 nesivadovauja.

Teismas konstatuoja, kad byloje nustačius, kad ginčo paskolos sutartys yra neatlygintinos, vadovaujantis SNTSKÄ® 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, jos nepatenka į minėto straipsnio reguliavimo sferÄ . Nurodomų motyvų pagrindu teismas atmeta ieÅ¡kovo argumentus, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo sudaręs paskolos sutartis su atsakovu ir neįregistravęs kreditų teikimo veiklos priežiÅ«ros institucijoje, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (SNTSKÄ® 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), kas sudaro ieÅ¡kovo manymu pagrindÄ praÅ¡yti teismo pripažinti ginčo paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Vertinant ieÅ¡kovo argumentus, kad paskolos sutartys pažeidė VKÄ® 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymi, jog kredito sutarties samprata yra apibrėžta CK 6.881 straipsnio 1 dalyje, t.y. kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sÄ lygomis pinigines lėšas (kreditÄ ), o kredito gavėjas įsipareigoja gautÄ sumÄ grÄ Å¾inti kreditoriui ir mokėti palÅ«kanas. Pagal komentuojamojo įstatymo sÄ lygas akivaizdu, kad fizinis asmuo negali suteikti vartojimo kredito.

Teismo iÅ¡vadas, kad byloje minimos Å¡alių sudarytos keturios paskolos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, patvirtina paskolos sutarčių lingvistinė ir gramatinė analizė, paskolų gavėjo įsipareigojimai panaudoti paskolas investicijoms į vykdomÄ statybos verslÄ . Kad paskolos panaudotos ieÅ¡kovo Å¡eimos poreikiams tenkinti paneigia tos byloje nustatytos aplinkybės, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ atsakovo paėmė beveik pusę milijono eurų paskolų, pinigus investavo į įvairius nekilnojamojo turto objektus, kurie nėra skirti Å¡eimos poreikiams tenkinti.

Byloje nustačius, kad šalys nėra sudarę vartojimo kredito sutarčių, nėra pagrindo spręsti, kad sudarydamas paskolos sutartis atsakovas pažeidė VKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomais pagrindais Ieškovas ginčijamas paskolos ir hipotekos sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis tuo faktiniu pagrindu, kad jos akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismas pažymi, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas.

Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, Å¡alys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei neprieÅ¡taraujančius sandorius. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiÅ«riu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sÄ Å¾iningumo ir nesÄ Å¾iningumo) sampratÄ . CK 1.81 straipsnio1 dalyje neatskleistas formuluotės „vieÅ¡oji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad reikalavimÄ byloje grindžiant CK 1.81 straipsnio pagrindu, turi bÅ«ti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties Å¡alies(ų) ketinimas buvo skirtas tikslui, prieÅ¡ingam vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius Å¡alies ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdÅ«s, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

IeÅ¡kovo vertinimu, vieÅ¡oji tvarka yra nesuderinama su situacija, kai valstybėje įstatymų leidėjas yra aiÅ¡kiai ir konkrečiai nustatęs kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarkÄ ir reikalavimus Å¡ių kreditų davėjams, o atsakovas V. J., piktnaudžiaudamas ir bandydamas apeiti Å¡iuos reikalavimus, iÅ¡vengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai bei nuolat įstatymus pažeidžia. Tuo daro žalÄ teisinių santykių stabilumui, skurdina paskolos gavėjus, kadangi iÅ¡ieÅ¡ko ypač didelio dydžio netesybas.

Teismas pažymi, jog prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei gali būti pripažinti sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, taip pat jei sandorį sudarančių šalių(ies) veiksmai nukreipti nusižengti viešajai tvarka ir gerai moralei. Teismas šiame sprendime jau yra pasisakęs, kad ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko įstatymo leidėjo nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, kad fiziniai asmenys turi teisę sudaryti paskolos ir turto įkeitimo sandorius, nustatyti tokiose sutartyse priimtinas tarpusavio teises ir pareigas.

Å ioje byloje dalyvaujančių asmenų pinigų skolinimas, sandorių sudarymas paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti neprieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei, tokių sandorių sudarymo siekė tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas. Teismas nurodomais motyvais ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomu pagrindu atmeta kaip nepagrįstÄ . Dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo Nustatyta, kad byloje ginčytų paskolos ir hipotekos sutarčių pagrindu atsakovas yra pradėjęs vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimus, hipotekos sutarčių pagrindu yra iÅ¡duoti vykdomieji įraÅ¡ai, kurie perduoti vykdyti antstoliams.

Vykdomojo įraÅ¡o panaikinimo reikalavimas, ginčijant jo iÅ¡davimo pagrindÄ paskolos ir hipotekos sandorį, yra iÅ¡vestinis. Teismui atmetus ieÅ¡kovo reikalavimus pripažinti paskolos ir hipotekos sandorius negaliojančiais, nėra pagrindo tenkinti praÅ¡ymo panaikinti ieÅ¡kinyje nurodomus notarų iÅ¡duotus vykdomuosius įraÅ¡us. Dėl restitucijos Teismui atmetus ieÅ¡kovo reikalavimÄ pripažinti paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis), nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ieÅ¡kovo praÅ¡omÄ restitucijÄ (CPK 178 straipsnis, CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

IeÅ¡kovas turi teisę ir galimybę pats grÄ Å¾inti atsakovui iÅ¡ jo gautas paskolas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Nustatyta, kad valstybė bylÄ nagrinėjant teisme turėjo 86,27 Eur iÅ¡laidų procesiniams dokumentams įteikti. IeÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetus, iÅ¡ G. G. priteisiamos turėtos valstybės iÅ¡laidos byloje (CPK 92 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties pagrindu ieÅ¡kovui G. G. iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas 4 035,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl Å¡i žyminio mokesčio suma priteisiama valstybei iÅ¡ ieÅ¡kovo (CPK 96 straipsnis).

Viso valstybei iÅ¡ G. G. priteisiama 4 121,77 Eur suma. Nustatyta, kad bylÄ nagrinėjant teismo posėdžio metu atsakovas V. J. teismui pateikė PVM sÄ skaitÄ Nr. 41937 ir pinigų priėmimo kvitÄ Nr. 2184 (popierinės bylos 6 tomas, lapai 105, 106), kuriais įrodinėjo, jog turėjo byloje 6,99 Eur ir 0,63 Eur iÅ¡laidas, prašė Å¡ias sumas priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo. Teismas sprendžia, jog atsakovas neįrodė, jog 2020 m. sausio 31 d. PVM sÄ skaitoje nurodomus reikmenis – 16 spalvotų segtuvų, 5 kartoninius segtuvus ir du tuÅ¡inukus jis privalėjo įgyti Å¡ios bylos reikmėms ir kad ieÅ¡kovas turi pareigÄ atlyginti jam iÅ¡laidas, susijusias su kanceliarinių reikmenų pirkimu, bei bylos kopijų darymu.

Nurodomais motyvais atsakovo praÅ¡ymas priteisti jam iÅ¡ ieÅ¡kovo 7,62 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas atmetamas (CPK 178 straipsnis, 93 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265 270 straipsniais, n u s p r e n d ž i a: ieÅ¡kinį atmesti. Priteisti valstybei iÅ¡ ieÅ¡kovo G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 121,77 Eur žyminio mokesčio ir valstybės turėtų iÅ¡laidų byloje (iÅ¡ieÅ¡kotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sÄ skaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „žyminis mokestis“).

Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalÄ pirmosios instancijos teismui. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundÄ paduodant Kauno apygardos teismui. Teisėjas Arvydas Žibas