2013-05-09 Nr. AB-1553-3-61-3-02113-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-312/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02113-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, palūkanų, delspinigių priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-4955(11) „Dėl paskirtos pareigūnų ir karių pensijos dalies nemokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje pareiškėjui mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 749,63 Lt; 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 31 369 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos palūkanas ir delspinigius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo 100 000 Lt neturtinės žalos sumos nuo pareiškėjo skundo su prašymu priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 750 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu: 500 Lt už skundo surašymą, 200 Lt už atstovavimą teisme, dokumentų tvirtinimą, 50 Lt už darbą Letx internete. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. Xl-182 (toliau – ir Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas) 15 straipsnis, kuriame numatyta, kad šis įstatymas, <...> , galioja: 2 punktas šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, <...> punkte nurodytoms išmokoms, <...> - iki 2012 m. gruodžio 31 d“ nuostatų pratęsimas galimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Skunde (b. l. 1-17) pareiškėjas paaiškino, kad 1999 m. birželio 23 d. jam buvo paskirta 1 749,63 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri buvo mokama iki 2009 metų. Taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam valstybinė pensija buvo sumažinta. Nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. gavo 702,04 Lt dydžio pensiją, o nuo 2011 m. gruodžio 29 d. – 561,63 Lt dydžio pensiją. Aptartas teisinis reguliavimas diskriminuoja pareiškėją. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimų išaiškinimais teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatyto dydžio pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos būtų mokamos ir toliau. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama valstybinė pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Valstybei nevykdant Konstitucinio Teismo sprendimų pareiškėjui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas negavo dalies (31 369 Lt) teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėjas dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų taip pat patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, paūmėjusiomis ligomis, pablogėjusia reputacija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis. Sumažėjus pensijai pareiškėjas buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, negalėjo atsiskaityti su banku. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį pareiškėjas siūlė atsižvelgti į tai, kad valstybės institucijų veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai.

Pareiškėjas mano, jog Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintas pareigūnų ir karių pensijų gavėjų grupės diskriminavimas senatvės pensijų gavėjų atžvilgiu, kadangi pastariesiems, skirtingai nei pareigūnų ir karių pensijų gavėjams, Laikinojo įstatymo galiojimas nebuvo pratęstas. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas nepaisant Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarime pateiktų išaiškinimų dėl negalimumo labiau mažinti pensijas asmenims dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, nei tiems, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 55-57) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, pareiškėjo patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti bei pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 59-61) nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8025 (K = 0,8025).

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas taip: 1 749,63 x 0,8025 = 1 404,08 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, 2010 m. vasario 23 d. pateiktą sąrašą, pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų. Todėl remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalimis, jam buvo išmokėta 50 proc. šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotos pensijos, t. y. 2010 m. vasario mėn. jam už sausio mėnesį buvo išmokėta 702,04 Lt dydžio pensija ir tokio dydžio pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2011 m. gruodžio mėnesio.

Atsižvelgiant į 2010 m. spalio 26 d. Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, įvertinus pareiškėjo mokesčių už 2010 metus deklaravimą, jam buvo perskaičiuota pensija už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Perskaičiavus pensiją susidarė 3 369,84 Lt permoka, kuri Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-5303 išskaičiuojama iš pareiškėjo pensijos po 20 proc. (702,04 Lt x 20 proc. = 140,41 Lt) kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2011 m. gruodžio mėnesio.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuo 2011 m. gruodžio mėnesio gaunamos pensijos dydis yra 561,63 Lt. Įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas, ir mokėti pareiškėjui 1 418,39 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl V. M. neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, nes įstatymas galioja ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1D-4955(11); įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio; priteisė V. M. iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 313,75 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 91-101).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, taip pat Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Spręsdamas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įtakos atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimui, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika administracinėse byloje Nr. A12 219/2004, Nr. A10-57/2004 ir Nr. A7-55/2004. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pagal LVAT formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju –iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

Taigi pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos ženklus sumažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisių tikrumą ir teisinį saugumą.

Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos ženklus sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjui, verčiantis individualia veikla, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, jis iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių atžvilgiu vien dėl to, kad jis verčiasi tam tikra veikla.

Teigė, jog atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išvadas, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas dar ir pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas, tokiu būdu pažeidžiamas proporcingumo principas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje pareiškėjui mokėti 1 749,63 Lt pensiją bei priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį – 31 369 Lt negali būti patenkintas pilnai.

Pažymėjo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 18 d. pažymoje Nr. 11 D(P)-4832 ir pareiškėjo pateiktoje akcinės bandrovės „Swedbank“ 2012 m. liepos 27 d. pažymoje apie pavedimus Nr. RL-SR/12-3957 nesutampa Vidaus reikalų ministerijos išmokėtos sumos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. ir nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., todėl tikslinga atsakovą įpareigoti apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. (kai Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios).

Teismas vertino, kad V. M. sveikata pablogėjo iki 2010 m. sausio 1 d. kuomet įsigaliojo Laikinasis įstatymas. Tvirtino, jog skunde nurodyti argumentai bei pateikti dokumentai neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų, mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir dėl to pareiškėjui atsiradusių nepatogumų, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, kurios nenumato procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų dėl pensijų neišmokėjimo, todėl jos negali būti priteisiamos.

Sprendė, jog skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-4955(11) turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamo ginčo apimtyje, ir yra naikintinas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 45 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Republikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK, Civilinio proceso kodeksas) 93 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 78 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuostatomis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundas patenkintas iš dalies, pareiškėjui priteisė 313,75 Lt (627,5 Lt ÷ 2) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, kad advokatas dalyvavo 2012 m. spalio 23 d. teismo posėdyje, kuris tęsėsi 38 min, kas vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu prilyginama 1 valandai, pareiškėjo prašomą priteisti 200 Lt sumą už atstovavimą teisme sumažino iki 127,5 Lt (850 x 0,15).

Sutiko, kad už skundo surašymą gali būti priteista 500 Lt suma. Nurodė, jog Rekomendacijų nuostatos nereglamentuoja apmokėjimo už darbą internete, dokumentų tvirtinimą, šios paslaugos priskirtinos prie skundo parengimo parengiamųjų veiksmų, todėl nepriteistinos. Teismui nekilo abejonių dėl dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 104-108) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio mėnesį, tuo tarpu apie perskaičiuojamą pensiją jam buvo žinoma dar nuo 2010 m. pradžios. Atsakovas jokio atskiro rašytinio sprendimo dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimo ir sumažintos pensijos mokėjimo nepriėmė. Pareiškėjo ginčijamas 2012 m. liepos 20 d. raštas Nr. 1D-4955(11) nelaikytinas atsakovo sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes. Tai tik formalus atsakymas į pareiškėjo paklausimą. Teisinės pasekmės pareiškėjui atsirado po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjui nustačius laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kurią atsakovas realizavo kas mėnesį, mokėdamas sumažintą pensiją. Pareiškėjas privalėjo savo teises ginti nuo atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. To jam nepadarius, teismas gali ginti pareiškėjo teises tik už vieną mėnesį iki kreipimosi į atsakovą dienos;

2) Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 konstatuota, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai buvo teisėti ir, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas;

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino visą atsakovo priimtą sprendimą. Šio teismo sprendime aiškiai konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui pensija galėjo būti perskaičiuojama. Kadangi pareiškėjui pensija buvo mažinama tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 5 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai panaikintas visas skundžiamas atsakovo sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie apeliacinio skundo (b. l. 113).

Pareiškėjas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 114-116) paaiškina, kad valstybės dalinio atsiribojimo nuo prisiimtų pareigų vykdymo klausimai visuose Lietuvos teismuose turi būti sprendžiami tokiu būdu, koks yra labiausiai priimtinas žmonėms, o ne Vyriausybei ir užtikrintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuotą žmogaus teisę į operatyvų ir teisingą teismą. Sutinka, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žmogaus teisės savo nuožiūra pasirinkti darbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Remiantis šiuo ir kitais motyvais pripažinta, kad: Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 18 d. pažyma Nr. 11D(P)-4832 patvirtina, jog Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, V. M. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį. AB „Swedbank“ 2012 m. liepos 27 d. pažyma Nr. RL-SR/12-3957 apie Vidaus reikalų ministerijos atliktus pavedimus į pareiškėjo sąskaitą nepaneigia viešojo administravimo subjekto vėliau pateiktų duomenų, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo (Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.) pareiškėjas negavo 23 728,97 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvados, kad atsakovas bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, bet ne Vidaus reikalų ministerija.

Tikrinamu atveju nėra priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas apskųstoje dalyje keistinas, ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina išmokėti V. M. 23 728,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Atitinkamai naikintina Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-4955(11) dalis, kurios priėmimo pagrindą sudarė aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaravusi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata, bei atsižvelgiant į tai, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė neleistinai nukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos perkeltina atsakovui Lietuvos valstybei.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-4955(11) dalį, kuria atsisakyta V. M. netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 23 728,97 Lt (dvidešimt trys tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt aštuoni litai ir devyniasdešimt septyni centai) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjo V. M. naudai 313,75 Lt (trys šimtai trylika litų ir septyniasdešimt penki centai) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė