2020-09-02 Nr. AB-15886-3-61-3-00498-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2660-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00498-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. (J. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančio ploto normą, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo iškvietimo mygtukų, neveikė ventiliacija, buvo vėdinama tik per langus, todėl buvo drėgna ir šalta. Pareiškėjas teigė, kad negalėjo pasivaikščioti gryname ore daugiau nei 1 valandą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas teigė, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, kuriems yra išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitiko teisės aktus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Dėl kamerų inventoriaus atsakovo atstovas paaiškino, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtiesiems sudaromos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Dėl dalyvavimo renginiuose ar pozityviame užimtume atsakovo atstovas pažymėjo, kad pats asmuo privalo rodyti iniciatyvą ir išreikšti tokį norą.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, jo prašomas žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, jo nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 10 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo laikymą Lukiškių TI-K.

8. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamu atveju yra nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. spalio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) bei atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Teismas, įvertinęs bylos duomenis darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 386 paras. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas buvo pažeistas tik vieną parą – 2016 m. vasario 5 d., kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m (kameroje buvo dar du asmenys), paskui tą pačią dieną pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m (joje buvo dar du asmenys). Teismas taip pat nustatė, kad minėtą dieną taip pat buvo pažeista iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vieną parą (2016 m. vasario 5 d.), todėl skundo reikalavimą šiuo pagrindu pripažino pagrįstu.

9. Teismas kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo teiginį, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nebuvo patenkinti socialiniai poreikiai, nepakankamai sudarytos sąlygos dalyvauti sporto ir kultūros renginiuose, nes byloje esantys duomenys tvirtina priešingai. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, paminėtais aspektais nenustatė jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl drėgmės, ventiliacijos, teismas analizavo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 3, 17, 35, 39 punktus ir nurodė, kad pareiškėjas skunde neneigė, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgęs į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas pareiškėjo reikalavimą šiuo pagrindu atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Teismas pareiškėjo skunde nurodytus neatitikimus, susijusius su bendra kamerų būkle ir tvarka, vertino kaip abstrakčius ir nekonkretizuotus bei atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su aliarminio iškvietimo mygtukais, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas vertino, kad tokie pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus. Teismas šį pareiškėjo teiginį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, o aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, pareiškėjas nurodė abstrakčiai, šių aplinkybių nedetalizavo. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko atmetė ir šiuo atžvilgiu pažeidimo nenustatė.

14. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 2858-629/2017 pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos priteisimo išsprendė ginčą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Lukiškių TI-K ir sprendimas minėtoje byloje yra įsiteisėjęs, todėl visi pareiškėjo argumentai susiję su sanitarinio mazgo įrengimų yra nebenagrinėtini šioje byloje.

15. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas priteisė pareiškėjui 10 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

III. 16. Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymo Nr. V-124 1.1.3 punkte nustatyta, kad Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas nepateikė jokios informacijos, teismas neatkreipė dėmesio į šią aplinkybę ir vadovavosi atsakovo atstovo pateikta neteisinga informacija. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K buvo perpildytas, o tai lėmė, kad nebuvo užtikrinta sveikatai saugi aplinka, maudymosi duše galimybė, teko mažiau darbuotojų, juos buvo sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas, mažėjo vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius.

18. Pareiškėjas nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas, atėmus sanitariniam mazgui skirtą plotą, dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių fotonuotraukų, kurios objektyviai leistų nustatyti sanitarinio mazgo plotą, o byloje esanti informacija, jog sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m yra klaidinanti. Pareiškėjas teigia, jog sanitarinis mazgas užima 2,5–2,7 kv. m.

19. Pareiškėjas nurodo, kad Europos kalėjimų taisyklės rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, todėl Lukiškių TI-K susisiekimo su personalu priemonės turi būti įrengtos, šių aplinkybių detalizuoti nereikia.

20. Pareiškėjas nurodo, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti už kameros ribų.

21. Pareiškėjas nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

22. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Atsakovo atstovas pažymi, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovas teigia, kad nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. G. kildina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. spalio 30 d., kuomet jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus, atsakovo atstovo argumentus ir įvertinęs pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 10 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo laikymą Lukiškių TI-K.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, susijusių su Lukiškių TI-K perpildymu, ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimu, aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimu bei galimybe daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

28. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

29. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K perpildymo ir pareiškėjui tekusios minimalaus gyvenamojo ploto normos, teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, be kita ko numatyta, kad tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas vieną parą (2016 m. vasario 5 d.), kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m (kameroje trys asmenys, vienam asmeniui teko 2,43 kv. m), o po to tą pačią dieną buvo perkeltas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m (kameroje trys asmenys, vienam asmeniui teko 2,49 kv. m). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir Konvencijos nuostatų pažeidimą. Visomis kitomis ginčo laikotarpio dienomis pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, taigi į sanitarinio mazgo užimamą plotą neatsižvelgta pagrįstai. Kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas apie atsakovo atstovo pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su sanitarinio mazgo plotu, nes teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija.

31. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo teiginius dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo iš esmės dėl to, kad pareiškėjas šias aplinkybes nurodė abstrakčiai, jų nedetalizavo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat abstrakčiai teigia, jog atsakovo atstovas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, tačiau šių teiginių nedetalizuoja, konkrečių tai patvirtinančių dokumentų neįvardina. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, o tai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos bendro pobūdžio teiginiais ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo ir naujų aplinkybių, susijusių su galimybe daugiau laiko praleisti už kameros ribų, kaip to reikalauja Europos komitetas prieš kankinimą ir laikymą nubaudimu nežmoniškomis ar žeminančiomis sąlygomis savo antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 bei Konvencijos nuostatos. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui grindė tuo, kad buvo leidžiama išeiti tik 1 valandą per parą pasivaikščioti į lauką, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsakovo atstovo veiksmuose pažeidimo nenustatė, pareiškėjas apeliaciniame skunde šio teismo vertinimo neskundžia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų.

33. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 10 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

34. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Milda Vainienė