2018-03-19 Nr. AB-5434-3-61-3-03736-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3472-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03736-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Z. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–12), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1702(01815) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui Z. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tokiais argumentais:

2.1. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, tačiau iš Sprendimo neaišku, kokius pažeidimus ir kada padarė pareiškėjas. Sprendime pabraukta, jog užsieniečio, siekiant gauti leidimą gyventi, pateikti duomenys, neatitinka tikrovės, tačiau, pareiškėjas atsakovui pateikė visus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalaujamus dokumentus, taip pat kitus dokumentus, kurių prašė atsakovas. Atsakovas pats turėtų teismui pateikti įrodymus, kokie duomenys ir kodėl neatitinka tikrovės, ir šį neatitikimą pagrįsti Sprendime. Atsakovas Sprendime nurodydamas, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, negu oficialiai deklaruojama, turėjo nurodyti, kokį kitą tikslą turėjo pareiškėjas.

2.2. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Euro Genomas“ nėra fiktyvi, įmonė išsilaiko iš savo veiklos, moka mokesčius, jos veiklą patvirtina finansiniai dokumentai. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo motyvais, kad UAB „Euro Genomas“ nebuvo buveinės vietoje, nes ši bendrovė 2014 m. lapkričio 14 d. pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su UAB „Kokybės kubas“, turėjo iškabą, įsigijo trūkstamus biuro baldus, kompiuterį, vėliau automobilį. Todėl neaišku, į kokias patalpas atsakovas buvo nuvykęs ir kokių aplinkinių įmonių darbuotojus apklausė. Iki 2017 m. rugsėjo 4 d. UAB „Euro Genomas“ nuomojosi biuro patalpas UAB „Kokybės kubas“ (naujas pavadinimas UAB „Ltu Invest“) priklausančiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), o 2017 m. rugsėjo 4 d. iš anksčiau nuomotų patalpų išsikraustė, nes surado pigesnes patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). UAB „Euro Genomas“ nespėjo sutvarkyti reikiamų dokumentų, todėl viešame registre vis dar nurodomas senas įmonės adresas, o atsakovui apie adreso pasikeitimą dar nėra pranešta.

2.3. UAB „Euro Genomas“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Iki 2017 m. kovo mėnesio UAB „Euro Genomas“ visą darbo laiką dirbo ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems buvo mokamas ne mažesnis negu minimalus darbo užmokestis. Siekiant optimizuoti įmonės veiklą, 2017 metų kovo mėnesį daliai įmonės darbuotojų buvo leista dirbti ne visą darbo dieną, tai atitiko nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos reikalavimus. Sprendime nurodytos aplinkybės dėl darbuotojų L. T. ir A. T. darbo UAB „Euro Genomas“ yra pateiktos neteisingame kontekste, bandant sudaryti klaidingą įspūdį apie įmonę.

2.4. Leidimas laikinai gyventi, suteikia teisę, o ne pareigą užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas teise gyventi Lietuvos Respublikoje naudojasi retai, negali būti pagrindas sankcijai taikyti. Tuo tarpu aplinkybė, kad įmonė turėjo įsiskolinimą, neturi jokio ryšio su pareiškėjo leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įmonės mokestinės nepriemokos pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punktą gali būti leidimo panaikinimo pagrindas tik tuo atveju, jei leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punkto pagrindu.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 11–16) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Esant įtarimų, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, negu oficialiai deklaruojamas, Departamento Kontrolės skyrius 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu patikrinti, ar UAB „Euro Genomas“ užsiima deklaruota veikla, o pareiškėjas faktiškai gyvena Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs patikrinimų metu nustatytas faktines aplinkybes, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – joje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.2. Nors pareiškėjas skunde rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, galiojančiomis nuo 2017 m. sausio 1 d., jo atžvilgiu taikyta Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas ne dėl to, kad UAB „Euro Genomas“ yra fiktyvi, o dėl to, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; taip pat dėl to, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

4.3. Priimant ginčijamą Sprendimą taip pat įvertintos aplinkybės dėl UAB „Euro Genomas“ adreso, t. y. kad patikrinimo metu įmonės buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo įmonės iškabų ar kitokios reklamos, skelbiančios apie įmonės veiklą, o aplinkinių biurų darbuotojai paaiškino, jog įmonės šiame pastate niekada nebuvo. Be to, įvertinta aplinkybė, kad UAB „Euro Genomas“ neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) biudžetui, tačiau tai nesudarė atskiro pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu (t. IV, b. l. 145–153) pareiškėjo Z. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

6.1. UAB „Euro Genomas“ ir UAB „Kokybės kubas“ 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria UAB „Euro Genomas“ vieneriems metams išsinuomojo administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). UAB „Euro Genomas“ ir I. B. 2017 m. rugpjūčio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria UAB „Euro Genomas“ neterminuotai išsinuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis UAB „Euro Genomas“ buveinė yra adresu: (duomenys neskelbtini).

6.2. UAB „Euro Genomas“ ir L. T. sudarė neterminuotą nuotolinio darbo 2017 m. balandžio 28 d. sutartį vyresniojo vadybininko pareigoms užimti, kurioje nustatyta ne ilgesnė nei 10 val. per savaitę darbo trukmė; 2017 m. lapkričio 2 d. darbo sutartis pakeista, pailginant darbo trukmę iki 40 val. per savaitę. UAB „Euro Genomas“ ir A. T. sudarė neterminuotą nuotolinio darbo 2016 m. rugsėjo 1 d. sutartį buhalterės pareigoms užimti, kurioje nustatyta ne ilgesnė nei 10 val. per savaitę darbo trukmė; 2017 m. lapkričio 2 d. darbo sutartis pakeista, pailginant darbo laiko trukmę iki 40 val. per savaitę.

6.3. Patikrinimo metu deklaruojamu UAB „Euro Genomas“ adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog ant pastato nėra įmonės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie įmonės veiklą. Aplinkinių įmonių darbuotojai paaiškino, kad UAB „Euro Genomas“ pastate niekada nebuvo. Nekilnojamojo turto įmonė neturi. Atliekant patikrinimą apklausti UAB „Euro Genomas“ darbuotojai K. B., L. T. ir A. T., kurie paaiškino, kad:

6.3.1. K. B. nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio dirba administratoriumi (pasiima siuntas, tvarko dokumentus), jam yra mokamas 450 Eur atlyginimas. K. B. nurodė, kad įmonė užsiima medicinos įrangos prekyba, perka Lietuvoje pagamintą įrangą bei parduoda ją užsienyje, įmonės biuras yra (duomenys neskelbtini). Biure K. B. darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val. dažniausiai dirba vienas, jo kolegos dirba nuotoliniu būdu. Apie įmonės klientus K. B. papasakoti negalėjo, kadangi neturėjo tam kompetencijos. Įmonės akcininkas yra įmonės direktorius Z., kurio pavardės K. B. nežino, nurodė, kad įmonės vadovas maždaug du kartus per mėnesį atvažiuoja į Lietuvą.

6.3.2. L. T. nuo 2017 m. gegužės 1 d. dirba pardavimų vadybininke, jai mokamas 410 Eur atlyginimas. L. T. nurodė, kad įmonė užsiima medicininės įrangos prekyba, tačiau kokia būtent – nežino, kadangi dirba neilgai, įranga perkama iš Estijos įmonės „Elmis“, kur įranga parduodama ji nežino, kadangi pardavimu užsiima įmonės direktorius Z. L. T. darbo funkcijos yra klientų paieška, jai padeda K. B., kuris šiuo metu vykdo klientų paieškos funkcijas bei žino, kuriems klientams parduodama įranga. L. T. dirba dvi valandas per dieną, darbas vyksta nuotoliniu būdu, darbe ji naudoja savo asmeninį kompiuterį, kompiuterio panaudos sutarties nėra, įmonės biuras yra (duomenys neskelbtini), tikslaus kabineto numerio nežino, rakto neturi.

6.3.3. A. T. nuo 2016 m. gegužės mėnesio dirba buhaltere, jai mokamas 380 Eur atlyginimas. A. T. nurodė, kad įmonė užsiima medicininės įrangos prekyba, tačiau kokia būtent – nežino, įranga perkama iš UAB „Viltechmeda“ bei parduodama įmonei „ViSole“, pardavimu užsiima įmonės direktorius Z., kartais ir K. B., klientų paiešką vykdo K. B. bei L. T. Z. M. yra įmonės akcininkas ir direktorius. A. T. dirba dvi valandas per dieną, darbas vyksta nuotoliniu būdu, darbe ji naudoja savo asmeninį kompiuterį, kompiuterio panaudos sutarties nėra, įmonės biuras yra (duomenys neskelbtini), tikslaus kabineto numerio nežino. Visą darbo dieną įmonėje dirba tik K. B. Z. M. nuolat Lietuvoje negyvena, į Lietuvą atvažiuoja maždaug kas du mėnesius.

6.4. VSDFV 2017 m. spalio 23 d. duomenimis UAB „Euro Genomas“ nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. dirba K. B., nuo 2016 m. gegužės 25 d. – A. G. (buvusi T.), nuo 2014 m. vasario 20 d. – Z. M., nuo 2017 m. gegužės 2 d. – L. T.

6.5. Departamentas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1702(01815) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Euro Genomas“ visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Vadinasi, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. redakcija) reikalavimo, kuris yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017).

8. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Todėl atsakovas tinkamai taikė teisės normas. Pareiškėjo atstovo teismo posėdyje iškelti abstraktūs argumentai dėl minėtos normos konstitucingumo teismo neįtikino, todėl jo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) netenkintas.

9. Kiti pareiškėjo skunde bei teismo posėdyje nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

III. 10. Pareiškėjas Z. M. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 156–164) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Ginčas byloje kilo dėl faktinės aplinkybės, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą reikalavimą visai darbo dienai įdarbinti tris darbuotojus ir ar galėjo vadovautis 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusia, reikalavimus sušvelninusia, Įstatymo redakcija. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jokio pažeidimo nepadarė, kadangi tinkamai vadovavosi nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojusia ir visiems asmenims vienodai taikytina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija bei atsakovo interneto svetainėje paskelbta informacija dėl reikalavimų, keliamų darbuotojams, pasikeitimo. Nei pakeistame Įstatyme, nei teisės aktų registro pastabose, nei viešai atsakovo skelbiamoje informacijoje nebuvo pastabų, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pasikeitimas ne visiems asmenims yra taikomas vienodai. Jokių pranešimų dėl pareigos laikytis kitos Įstatymo redakcijos pareiškėjas niekada negavo.

11.2. UAB „Euro Genomas“ tik nuo 2017 m. kovo mėnesio sutrumpino dviejų darbuotojų darbo laiką, palikdama tą patį darbo užmokestį, kad būtų tenkinamas pasikeitusio Įstatymo reikalavimas, t. y. ne mažiau negu vienas dirbantis Lietuvos pilietis ir ne mažesnis negu dviejų vidutinių statistinių dydžių bendrai darbuotojams mokamas darbo užmokestis, tačiau jo leidimas gyventi vis tiek buvo panaikintas. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma po 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, nes išduoto leidimo panaikinimas yra savarankiška teisinė procedūra, kuri nuo pat pradžių (inicijavimo teisinio pagrindo) vykdoma pagal administracinio sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika pareiškėjo atžvilgiu netaikytina, kadangi skiriasi šios bylos aplinkybės – ši praktika buvo formuojama bylose, kuriose pareiškėjai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko tiek iki 2017 m. sausio 1 d., tiek po šios datos, o pareiškėjas darbo sutarčių nuostatas pakeitė po naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, be to, neatleido nė vieno darbuotojo, nesumažino jų darbo užmokesčio.

11.3. Norint teisingai pritaikyti Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį ir naikinti leidimą taip, kaip tą padarė atsakovas, yra būtini du privalomi elementai: turi būti baigiamas nagrinėti užsieniečio prašymas, paduotas iki 2017 m. sausio 1 d., ir turi būti priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju atsakovas savo iniciatyva, t. y. be Z. M. prašymo nagrinėjimo, nutarė pats panaikinti leidimą laikinai gyventi, ignoruodamas vieną iš privalomų sąlygų, neatsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio prašymas buvo baigtas nagrinėti dar 2016 metais.

11.4. Atsakovui panaikinus pareiškėjo leidimą laikinai gyventi savo iniciatyva pagal iki 2017 m. sausio 1 d. įstatymą, buvo sukurta situacija, jog tuo pačiu metu analogiškiems subjektams (užsieniečiams) analogiškomis sąlygomis buvo pradėti taikyti skirtingi teisiniai reikalavimai. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintiems asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1068/2011 konstatuota, kad, sprendžiant dėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies taikymo, taikytinas lex benignor retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) principas. Be to, pirmosios instancijos teismas Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį nepagrįstai aiškino stipresnės teisinio santykio šalies naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A444-878/2013).

11.5. Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo manymu, minėta teisės norma Konstituciją pažeidžia bent trimis aspektais: ginčijama teisės norma neatitinka teisinės valstybės principo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms).

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 173–176) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Nurodo, jog ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs darbuotojų apklausos rezultatus ir konstatavo, kad bendrovėje visą darbo laiką nedirba mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Pareiškėjas aplinkybių, kad jo įmonėje visą darbo laiką nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, neginčija, o Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų netaikymo. Departamentas taip pat atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) reikalauja ne tik trijų darbo vietų, bet ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi, t. y. kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Dėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, todėl pareiškėjo abejonės dėl šios normos konstitucingumo nepagrįstos. Pareiškėjo vertinimas, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje įtvirtintas reguliavimas yra palankesnis, yra subjektyvus, pareiškėjui nesuteikiantis teisės savavališkai nuspręsti, kurios Įstatymo redakcijos reglamentavimas jam turi būti taikomas. Atsakovas taip pat pažymi, kad apie Įstatymo pasikeitimus viešai skelbtoje informacijoje buvo aiškiai nurodyta, kur galima rasti visą Pakeitimo įstatymo tekstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas šioje byloje kilo dėl atsakovo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1702(01815), kuriuo apeliantui Z. M. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Skundžiamą Sprendimą Departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, t. y. dėl to, kad UAB „Euro Genomas“ nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.) ir siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti duomenys neatitiko tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

16. Ginčijamas sprendimas (t. III, b. l. 82–84) priimtas iš esmės remiantis aplinkybe, kad apelianto įmonė, kurios dalyvis yra apeliantas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo – įmonėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose darbuotojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai) dirbtų visą darbo laiką ir apie tai pareiškėjas neinformavo Departamento. Iš byloje pateiktų duomenų (inter alia (be kita ko), iš VSDFV duomenų) matyti, kad 2016 m. gegužės 25 d. – 2016 m. rugsėjo 5 d. laikotarpiu UAB „Euro Genomas“ be pareiškėjo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, dirbo 1 darbuotojas (A. G. (buv. T.)), 2016 m. rugsėjo 5 d. – 2017 m. gegužės 2 d. – 2 darbuotojai (A. G. ir K. B.) ir tik nuo 2017 m. gegužės 2 d. bendrovėje dirba 3 darbuotojai (A. G., K. B. ir L. T.) (t. I, b. l. 288; t. III, b. l. 78). Iš byloje pateiktų darbo sutarčių matyti, jog L. T. ir A. G. (buv. T.) UAB „Euro Genomas“ buvo priimtos dirbti ne visą darbo dieną (ne daugiau kaip 10 val. per savaitę) (t. I, b. l. 324–329, 330–340). Tik 2017 m. lapkričio 2 d. ir 2016 m. gruodžio 15 d. su A. G. sudaryta darbo sutartis pakeista, nustatant, kad ji dirba 40 valandų per savaitę (atlyginimas pakeltas iki 482,06 Eur), t. y. darbo sutartyje analogiški pakeitimai pažymėti du kartus – 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017 m. lapkričio 2 d. (t. I, b. l. 328, 329)); darbo sutartis su L. T. pakeista 2017 m. lapkričio 2 d., nustatant, kad ji dirba 40 valandų per savaitę (atlyginimas pakeltas iki 562,04 Eur).

17. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad faktinė situacija dėl darbuotojų pasikeitė po 2017 m. sausio 1 d., kadangi reikalavimų dėl Įstatyme nustatyto darbuotojų skaičiaus UAB „Euro Genomas“ neatitiko dar iki minėtos datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d.

18. Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

19. Įstatymo 45 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla) (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas dar iki 2017 m sausio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, pagal kurį įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri, pareiškėjo nuomone, taikoma tik bylose, kuriose pareiškėjai neatitiko reikalavimų iki 2017 m. sausio 1 d., yra atmestini.

21. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai savo iniciatyva be pareiškėjo prašymo nutarė panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio prašymas išduoti leidimą buvo baigtas nagrinėti dar 2016 metais, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Iš Įstatymo 50 straipsnio nuostatų matyti, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra siejamas ne su pareiškėjo valios leidimą panaikinti išreiškimu (kaip yra tokių leidimų išdavimo ar pakeitimo atvejais), o su Įstatyme nurodytų konkrečių aplinkybių, kurioms esant (jų pagrindu) buvo išduotas toks leidimas, pasibaigimu. Atitinkamai tokių aplinkybių pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas leidimui laikinai gyventi panaikinti, nesiejant to su pareiškėjo valia ir su data, kada toks leidimas buvo išduotas arba pakeistas.

22. Konstatavus, kad apeliantas dar iki 2017 m sausio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo (įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai), Departamentas turėjo vadovautis šiems santykiams taikytina įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d.

23. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimalus trijų darbuotojų įmonėje reikalavimas nėra nustatytas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2016 m. rugsėjo 14 d. pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609“ (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

24. Byloje nustatyta, kad apeliantas neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų ir po 2017 m. sausio 1 d. (du darbuotojai, kaip savo apeliaciniame skunde teigia pats apeliantas, dirbo ne visą darbo dieną). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ši nuostata reiškia, kad, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas iki 2017 m. sausio 1 d., leidimo panaikinimo klausimui ir po 2017 m. spręsti yra taikoma iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusi Įstatymo redakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2753-858/2018, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5055-822/2017, 2017 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4774-756/2017, 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptarta ne viena situacija, kai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo dėl ne mažiau kaip trijų darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną, pareiškėjai neatitiko ir po naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018) ir ši aplinkybė, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo vertinama kaip pagrindas taikyti nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją. Bylose, kuriose buvo laikomasi tokios pozicijos, ir nagrinėjamoje byloje reikšmingos faktinės aplinkybės yra panašios ir nėra skirtumų, kurių pagrindu būtų galima nukrypti nuo vyraujančios praktikos.

25. Apelianto nuomone, tuo atveju, jei teismų praktika formuojama taip, kad po 2017 m. sausio 1 d. nustatytas teisinis reguliavimas Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje yra aiškinamas kaip neleidžiantis taikyti 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų asmenims, kurie yra pateikę prašymus gauti leidimus po 2017 m. sausio 1 d., tuomet toks įstatyme nustatytas reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

26. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas ir kt.).

27. Apeliantas abejones dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui iš esmės grindžia Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu. Šiame nutarime prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo nuostata, pagal kurią tiems patiems asmenims (2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo), kurie pateikė prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, tačiau, jeigu jie pateikė prašymą nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokiu teisiniu reguliavimu asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, buvo traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nebuvo tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, todėl tirta minėto įstatymo nuostata prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai (Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas).

28. Pažymėtina, kad Pakeitimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas reikšmingai skiriasi nuo įstatymo, kurio atitiktis buvo tirta Konstituciniame Teisme 2016 m. vasario 2 d. Pirma, leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išduodami ribotam laikui pagal konkrečius reikalavimus, galiojančius prašymo pateikimo metu, kurie atitinkamai galioja visą tokio leidimo galiojimo laikotarpį. Antra, Pakeitimo įstatymas nedraudžia nei vienam asmeniui gauti leidimą pateikus prašymą pagal Pakeitimo įstatyme nustatytas kitas sąlygas atitinkamam laikotarpiui. Trečia, Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. tyrė teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, o apeliantas prašo tirti Pakeitimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

29. Pažymėtina ir tai, kad skirtingai, negu Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu tirta byla, leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindai yra įvairūs bei susieti su konkrečiomis Įstatyme nurodytomis sąlygomis (kriterijais), o ne vien su kreipimosi į viešojo administravimo subjektą data. Pagal Konstitucinio Teismo tirtą įstatyminį reguliavimą asmenų grupei tam tikras leidimas galėjo būti išduodamas tik spėjus pateikti prašymą iki nustatyto termino, o šioje byloje taip nėra.

30. Darytina išvada, kad asmenys pagal Įstatyme ir Pakeitimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nėra toje pačioje padėtyje, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui pagal nustatytą teisinį reguliavimą Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) išduodamas konkrečiam apibrėžtam laikotarpiui ir su konkrečiais reikalavimais, kuriuos būtina atitikti tuo apibrėžtu laikotarpiu, t. y. tol, kol galioja išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šių leidimų galiojimo terminai yra trumpi, atsižvelgiant į leidimo išdavimo pagrindą pagal Įstatymo 41–493 straipsnius siekia nuo vienerių iki dvejų metų (išskyrus retas išimtis, kai lietuvių kilmės asmenims jis išduodamas iki 5 metų. Įstatymas nedraudžia asmenims, turintiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal nustatytą Įstatyme reguliavimą, jei jie mano, kad naujas teisinis reguliavimas, nustatytas Pakeitimo įstatyme jiems yra palankesnis dėl jame nustatytų sąlygų (reikalavimų), teikti prašymą jį pakeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo nuostatas, turi galimybę veiklą vykdyti pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau tai turi būti daroma nustatyta tvarka: Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4534-624/2017).

31. Vertinant apelianto teiginį, kad Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (žr. Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimą). Pabrėžtina, kad Įstatyme nustatytų reikalavimų pakeitimas leidimo galiojimo metu, kuris yra trumpas, nustačius nauju teisiniu reguliavimu kitas sąlygas (kriterijus) leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad kai kurie reikalavimai yra susiję ir su verslo sąlygomis, ne tik pažeistų teisinio tikrumo principą, bet gali pakenkti ir verslo santykių stabilumui.

32. Apeliantas abejones dėl Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai bei teisinės valstybės principui sieja su informacijos apie Pakeitimo įstatymą nepakankamu skleidimu. Toks argumentas, kuris siejamas su informavimu apie priimtą įstatymą, o ne su jame nustatytu teisiniu reguliavimu, niekaip nepagrindžia Pakeitimo įstatyme įtvirtintų nuostatų nekonstitucingumo. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog galioja tik paskelbti įstatymai. Nagrinėjamu atveju Įstatymas nustatyta tvarka buvo paskelbtas ir viešai prieinamas.

33. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis atitiktimi Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui, todėl apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

34. Pažymėtina, kad priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo pagrindo už pareiškėjo padarytus pažeidimus 2017 metais taikyti Pakeitimo įstatymą nukrypstant nuo eksplicitinių Pakeitimo įstatymo galiojimą apibrėžiančių nuostatų. Apeliantui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2018 m. vasario 18 d. Suėjus šiam terminui, Įstatymo nuostatos apeliantui nebūtų taikomos, jam būtų taikomas Pakeitimo įstatymas kaip ir kitiems asmenims, kurie teikia prašymus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Pakeitimo įstatyme nustatytus reikalavimus (sąlygas).

35. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipdamasis dėl panaikinto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (vėliau – pakeitimo) negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, kad ateityje jam nebus taikomi tuo metu galiojančiuose įstatymuose nustatyti reikalavimai, konkrečiai – reikalavimas, kad įmonėje visą darbo dieną dirbtų ne mažiau kaip trys darbuotojai.

36. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė