e00afbdb-3fa4-41fa-8091-298b4620a94d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-43/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 44.2.4.1; 44.2.4.2; (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. vasario 13 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriausiant Ilonai Kovger, Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovui V. U. ir jo atstovui advokatui A.

S.,atsakovui T. M. ir jo atstovei advokatei I. B.,atsakovo akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ atstovui advokatui D. S., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V. U., atsakovų T. M. ir akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-649-538/2011 pagal ieÅ¡kovo V. U. ieÅ¡kinį atsakovams T. M., akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ bei Lietuvos ir Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „EST Baltic“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir n u s t a t ė :Ginčo esmė IeÅ¡kovas V.

U. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams T. M., UADB „Ergo Lietuva“ (Å¡iuo metu ADB „Ergo Lietuva“), Lietuvos ir Vokietijos UAB „EST Baltic“ ir prašė iÅ¡ atsakovų priteisti 625 550 Lt turtinės ir neturtinės žalos. Nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 11 d., apie 11 val., atsakovas T. M., vairuodamas UAB „EST Baltic“ automobilį „Opel Astra“, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) ir susidÅ«rė su jo vairuojamu automobiliu „Mazda 626“.

Autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas jis (ieÅ¡kovas), nepataisomai sugadintas automobilis. Tuo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Dėl autoįvykio 2003 m. birželio 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2007 m. spalio 10 d. prokuroro nutarimu, nenustačius kalto asmens ir suėjus patraukimo atsakomybėn senaties terminui. IeÅ¡kovas prašė iÅ¡ UADB „Ergo Lietuva“ priteisti 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iÅ¡ kitų atsakovų – 570 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o taip pat prašė priteisti turinės žalos: 14 000 Lt sugadinto automobilio vertę, 600 Lt sugadintų rÅ«bų vertę, 10 950 Lt gydymo iÅ¡laidų. 2010 m. gruodžio 14 d. ieÅ¡kovas atsisakė reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“ ir pakeitė reikalavimÄ , praÅ¡ydamas pritiesti iÅ¡ atsakovo T.

M. 800 Lt žalos už autoįvykio metu sugadintus rÅ«bus, o iÅ¡ atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ - 7 100 Lt žalos už automobilį „Mazda 626“ ir iÅ¡ abiejų atsakovų solidariai prašė priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 22 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies: iÅ¡ atsakovų T. M. ir UADB „Ergo Lietuva“ solidariai priteisė ieÅ¡kovui 10 000 Lt neturtinės žalos; bylÄ dėl ieÅ¡kovo reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“ nutraukė; kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė; iÅ¡ ieÅ¡kovo V.

U. atsakovams UADB „Ergo Lietuva“ ir T. M. priteisė po 2 500 Lt iÅ¡laidų už advokato teisinę pagalbÄ ; iÅ¡ atsakovų UADB „Ergo Lietuva“ ir T. M. priteisė po 150 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai; iÅ¡ teismo depozitinės sÄ skaitos UADB „Ergo Lietuva“ grÄ Å¾ino 109,08 Lt ir T. M. 500 Lt įmokėto užstato; iÅ¡ ieÅ¡kovo V. U. priteisti atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ 190,92 Lt iÅ¡laidų, susijusių su eksperto V. L. apklausa.Teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-1983-03 esančių autotechninių ekspertizių, atliktų 2003 m. rugpjūčio 14 d.

Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus, 2004 m. spalio 22 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro, 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro, iÅ¡vadomis apie techniniu požiÅ«riu pagrindinę sÄ lygÄ eismo įvykiui kilti, t. y. „Mazda 626“ vairuotojo V. U. veiksmus: apsisukdamas kelyje V. U. pažeidė tuo metu galiojusių KET 10.2, 12.2, 12.,7, 12.10 punktų reikalavimus: sudarė kliÅ«tį jį lenkusiam automobiliui „Opel Astra“. Vykdydamas KET reikalavimus, automobilio „Mazda 626“ vairuotojas V.

U. turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti Å¡io eismo įvykio. Ä®vertinęs ekspertizių aktus teismas priėjo iÅ¡vadÄ , kad tarp ieÅ¡kovo V. U. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, tačiau kartu teismas pažymėjo visų eismo dalyvių pareigÄ laikytis KET reikalavimų, imtis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. KET 14.2 punktas įpareigoja automobilio vairuotojÄ , atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį ar net visiÅ¡kai sustabdyti transporto priemonę ar jÄ saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Å is įpareigojimas, teismo nuomone, transporto priemonės vairuotojui privalomas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. IÅ¡ byloje esančių duomenų teismas sprendė, kad atsakovas T. M. pradėjo lenkimÄ neįsitikinęs, kad tai saugu ir netrukdomai galės sugrįžti į savo eismo juostÄ ir taip pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimÄ . Be to, privalėjo vykdyti KET 15.1.2 punkto reikalavimÄ ir įsitikinti ar transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posÅ«kio signalo ir nesiruoÅ¡ia daryti manevro į kairę.

Automobilio „Nissan Terrano“ vairuotojas parodė, kad važiuodamas iš paskos automobilio „Mazda 626“ pastebėjęs pastarojo automobilio užsižiebusius stabdžių žibintus, pradėjo stabdyti ir taip išvengė susidūrimo su V. U. vairuojamu automobiliu. Šių faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas T. M., lenkdamas „Nissan Terrano“, nesilaikė KET numatytų reikalavimų ir nebuvo toks atidus kelyje, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismui, nepadarytų žalos privačiam turtui bei aplinkai (KET 2.4 p.) ir todėl jo padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis.

Nors pagrindinė tiesioginė autoįvykio priežastis buvo ieÅ¡kovo neteisėti veiksmai, tačiau, atsižvelgdamas į atsakovo padarytus KET pažeidimus, teismas priėjo prie iÅ¡vados esant abipusei kaltei. Teismas nesivadovavo ieÅ¡kovo pateikto specialistės O. L. atlikto tyrimo iÅ¡vada apie tai, kad pagrindinė Å¡io eismo įvykio priežastis techniniu požiÅ«riu buvo atsakovo T. M. veiksmai, prieÅ¡taravę KET reikalavimams, nes Å¡i iÅ¡vada bei kiti specialistės teiginiai prieÅ¡tarauja liudytojų parodymams bei kitų byloje esančių ekspertizių iÅ¡vadoms.Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas pripažino ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl 800 Lt ir 7 600 Lt žalos nepagrįstu, nes autoįvykio metu sugadintų rÅ«bų ir žalÄ dėl automobilio sugadinimo pagrindžiančių įrodymų ieÅ¡kovas nepateikė.

Ä® bylÄ pateikta UAB „PajÅ«rio Autorika“ pažyma, teismo nuomone, nurodo tik tokios rÅ«Å¡ies automobilio rinkos vertę – 7 600 Lt. IeÅ¡kovo automobilis Mazda 626 po autoįvykio apžiÅ«rai nepateiktas; žalos dydis dėl nepataisomai sugadintos transporto priemonės nenustatytas; Å¡is automobilis buvo parduotas ir ieÅ¡kovas dalį pinigų susigrÄ Å¾ino, tačiau Å¡iÄ faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be Å¡ių duomenų ir nesant įrodymų apie Å¡io konkretaus automobilio vertę bei likutinę vertę po autoįvykio, teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad priteisti ieÅ¡kovo reikalaujamÄ turtinę žalÄ nėra pagrindo (CPK 185 str.).Teismas nustatė, kad autoįvykio metu buvo sužalota ieÅ¡kovo sveikata ir dėl to jis patyrė fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus ir kitus nepatogumus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

AiÅ¡kindamas CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6. 254 straipsnio ir 6.263 straipsnio nuostatas sistemoje, teismas sprendė, kad neturtinę žalÄ , patirtÄ dėl asmens sveikatos sužalojimo turėtų atlyginti draudikas UADB „Ergo Lietuva“ ir žalÄ padaręs asmuo solidariai. Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ , teismo nuomone, privalo įvykdyti įsipareigojimÄ , neperžengdamas draudimo sumos ribų, kaip numatyta Privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2001 m. birželio 14 d. įstatymo redakcija).

Teismas, nustatydamas priteistinÄ neturtinės žalos sumÄ , atsižvelgė į ieÅ¡kovo patirtus sužalojimus: daugybinius lūžius, atliktų operacijų kiekį, nuolatinį vaistų vartojimÄ ir nuolat juntamÄ skausmÄ , apsunkintÄ judėjimÄ , žalÄ padariusio asmens kaltę. Atsižvelgdamas į tai, kad žala ieÅ¡kovo sveikatai padaryta ne tyčiniais atsakovo veiksmais, o techniniu požiÅ«riu pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti buvo paties ieÅ¡kovo V. U. veiksmai, teismas sprendė, kad pakankama ir teisinga ieÅ¡kovo patirtos neturtinės žalos kompensacija yra 10 000 Lt.

Å iÄ sumÄ teismas priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovų solidariai (CK 6.254 str.). Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas V. U. apeliaciniu skundu praÅ¡o šį teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai nustatė įvykio mechanizmÄ . Apelianto įsitikinimu, dėl autoįvykio kaltas tik atsakovas T. M., lenkdamas ne jo (ieÅ¡kovo) vairuojamÄ transporto priemonę, o automobilį „Nissan Terrano“, ir nepastebėjęs, kad jo (ieÅ¡kovo) vairuojamas automobilis, baigęs apsisukimo manevrÄ Ä¯ kairę, stabdo automobilį kairėje kelio pusėje, ne važiuojamojoje kelio dalyje, o už jos esančioje Å¡alikelėje, žvyruotoje aikÅ¡telėje, atsitrenkė į šį automobilį.

Liudytojas K. B. patvirtino, kad atsakovo T. M. ir jo (ieÅ¡kovo) vairuojami automobiliai susidÅ«rė kairiajame kelkraÅ¡tyje, o ne važiuojamojoje kelio dalyje, nes liudytojas matė susidÅ«rimo momentÄ , kurio metu pakilo dulkių debesis. Akivaizdu, kad susidÅ«rimas įvyko kelkraÅ¡tyje, nes ant asfaltuotos kelio dangos dulkių debesis negali susidaryti. Teismas, teigdamas, kad jo (ieÅ¡kovo) veiksmai prieÅ¡taravo KET, nenurodė, kokie veiksmai galėjo bÅ«ti eismo įvykio kilimo priežastimi. Teismas nepagrįstai nesirėmė moksliniais metodais pagrįsta ir patikima 2007 m. sausio 8 d.

VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertės, profesorės O. L. atlikta ekspertize, kurioje nurodyta, kad atsakovas T. M. virÅ¡ijo tame kelio ruože leistinÄ maksimalų greitį, pradėjo lenkti neįsitikinęs, kad tai saugu ir jis netrukdomai galės grįžti į savo eismo juostÄ , pažeidė KET 2.4., 14.1., 15.1.2. punktų reikalavimus, atsitrenkė į kelkraÅ¡tyje stovintį ieÅ¡kovo automobilį. Å ie jo veiksmai yra pagrindinė eismo įvykio priežastis. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir priteisė aiÅ¡kiai per maÅ¾Ä Å¾alos atlyginimo sumÄ , neatitinkančiÄ tokios žalos nustatymo kriterijų.

IeÅ¡kovui buvo padaryti sunkÅ«s sveikatos sužalojimai - daugybiniai vidaus organų plyÅ¡imai, atliktos kelios operacijos, paÅ¡alintas inkstas, varžtais sutvirtinti kaulai, ilgÄ laikÄ buvo apsunkintas galėjimas laisvai judėti, užsiimti savo pomėgiais (vaikščioti prie jÅ«ros, grybauti, žvejoti ir pan.). Atsakovo kaltės nustatymas tęsėsi apie 10 metų, todėl priteista neturtinės žalos atlyginimo suma visiÅ¡kai neatitinka per tÄ laikotarpį patirtų (patiriamų ir dabar) fizinių skausmų ir dvasinių iÅ¡gyvenimų bei akivaizdžiai neatitinka protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis).

Atsakovas T. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ dalyje, kuria ieÅ¡kinys patenkintas ir priimti naujÄ sprendimÄ Å¡ioje dalyje – jo (atsakovo) atžvilgiu ieÅ¡kinį atmesti. Taip pat praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais motyvais:Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias sprendime peržengti byloje pareikÅ¡tus reikalavimus, iÅ¡skyrus CPK numatytus atvejus. IeÅ¡kovas prašė taikyti dalinę atsakomybę, o teismas pritaikė solidariÄ atsakomybę abiems atsakovams.

Autoįvykio metu, t. y. 2002 metų rugsėjo 11 d. galiojusi minėto įstatymo redakcija nenumatė draudimo bendrovės pareigos atlyginti asmeniui neturtinę žalÄ , todėl teismo sprendimas prieÅ¡tarauja įstatymui. Solidari prievolė dėl neturtinės žalos atlyginimo Å¡iuo atveju negalima. Tam, kad atsakovui atsirastų materialinė atsakomybė atlyginti žalÄ , turi bÅ«ti nustatytos visos Å¡iai atsakomybei atsirasti bÅ«tinos sÄ lygos, t. y. kaltė, neigiamos pasekmės ir priežastinis ryÅ¡ys tarp atsiradusių neigiamų pasekmių ir kaltės. Apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl atsiradusių pasekmių, t. y. ieÅ¡kovo turto sugadinimo ir sveikatos sužalojimo nėra, nes tai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, atlikus net trys autotechnines ekspertizes.

Teismas neteisingai cituoja ir autoįvykio metu galiojusių KET nuostatas. Jo (teismo) iÅ¡vada, kad apeliantas pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimus, prieÅ¡tarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir minėtų taisyklių 15.2 punktui, numatančiam, jog jeigu iÅ¡ paskos važiuojantysis lenkia kelyje, kuriame važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, sukantysis (apsisukantysis) privalo duoti keliÄ lenkiančiajam. Tokiu bÅ«du, jeigu teismas tiki ne ekspertų iÅ¡vadomis ir liudytojų parodymais, o ieÅ¡kovo V.

U. paaiÅ¡kinimais, tai vis tiek jis yra kaltas ir pažeidė KET reikalavimus, nes jis privalėjo leisti jį aplenkti ir tik po to sukti. Be to, KET 14.2 punktas numato, kad atsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiÅ¡kai jÄ sustabdyti arba apvažiuoti kliÅ«tį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Čia numatyta iÅ¡lyga: jeigu jis gali tai pastebėti. Liudytojas K. B., kuris važiavo paskui ieÅ¡kovo V.

U. vairuojamÄ automobilį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžiuose nurodė, kad Mazdos vairuotojas ėmė staigiai stabdyti, sukdamasis įvažiavo į prieÅ¡ingos krypties eismo juostÄ ir susidÅ«rė su jo (apelianto) vairuojamu automobiliu. Taip nustatyta ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-3347(06). Anksčiau atliktų ekspertizių iÅ¡vados analogiÅ¡kos. Teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į tai, kad apeliantui nebuvo pateikti praneÅ¡imai apie įtarimÄ , jis nebuvo pripažintas kaltu nei baudžiamÄ ja nei administracine tvarka.

PrieÅ¡ingai, ieÅ¡kovas V. U. buvo nubaustas administracine tvarka dėl KET reikalavimų pažeidimo. Taip pat sprendime neaptarti ir teismo posėdžio metu apklausto teismo eksperto V. P. parodymai, kurie patvirtino, kad apelianto veiksmai neprieÅ¡taravo KET reikalavimams ir jo kaltės dėl kilusio autoįvykio nėra. Nieko sprendime nepasisakyta ir apie posėdyje apklausto liudytojo K. B. parodymus. Atsakovas ADB ,,Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti teismo sprendimÄ dalyje, kuria ieÅ¡kinys patenkintas, ir priimti naujÄ sprendimÄ Å¡ioje dalyje – ieÅ¡kinį atmesti.

Taip pat praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais motyvais:Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad atsakovas T. M. nevykdė KET 14.2 punkto, taip pat nėra nustatyta, kad atsakovas bÅ«tų pradėjęs lenkimÄ neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir jis netrukdomai galės grįžti į savo eismo juostÄ (KET 15.1.4.) ar priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas nesirengia daryti manevro į kairę (KET 15.1.4 p.). Taigi teismo nurodytos aplinkybės dėl minėtų KET pažeidimo yra neįrodytos.

Teismas netiksliai įvertino LTEC atliktų tyrimų iÅ¡vadas, kuriose vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodoma, kad techniniu požiÅ«riu pagrindinė sÄ lyga eismo įvykiui kilti buvo „Mazda 626“ vairuotojo (t. y. ieÅ¡kovo) veiksmai - apsisukimas kelyje nepraleidžiant jį lenkusio automobilio „Opel Astra“, vairuojamo T. M.. Vertinant T. M. veiksmus teisiniu požiÅ«riu, bÅ«tina atsižvelgti, kad KET nenumato vairuotojui pareigos atspėti ar tikėtis, kad kitas eismo dalyvis pažeis Å¡ias taisykles, keis judėjimo kryptį nesilaikydamas transporto priemonių judėjimo eiliÅ¡kumo (pirmenybės).

Teismas neturi reikalauti iÅ¡ atsakovo T. M. didesnio atidumo, nei yra reikalaujama iÅ¡ normaliai, įprastai atidaus ir rÅ«pestingo asmens, tačiau net ir itin atidus asmuo yra varžomas transporto priemonės techninių galimybių. T. M. teigia jokių posÅ«kio signalų nematęs, o manevras buvo staigus ir netikėtas. Liudytojas K. B. teisme patvirtino, kad ieÅ¡kovas „mėtėsi“ - lygtai norėjo sukti, lygtai ne. PosÅ«kį į kairę atliko staiga, posÅ«kio signalo nerodė. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tik konstatavo sužalojimo faktÄ , tačiau nepakankamai vertino kitas aplinkybes, turinčias įtakos žalos dydžiui - neatsižvelgė, kad ieÅ¡kovo nurodyti liekamieji reiÅ¡kiniai (nuolatiniai skausmai, apsunkintas judėjimas, greitas nuovargis, nuolatinis vaistų poreikis) nėra pagrįsti jokiais medicinos dokumentais.

IeÅ¡kovas nėra pateikęs nei draudikui, nei teismui jokių medicinos duomenų apie savo gydymo eigÄ , sužalojimų pasekmes, dabartinę savo sveikatos bÅ«klę ir ieÅ¡kinyje iÅ¡vardintus nepatogumus. Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad draudimo kompanija ir žalÄ padaręs asmuo atsako kaip solidarÅ«s skolininkai. Atsakovui ADB „Ergo Lietuva“ Å¡iuo atveju neatsiranda civilinė atsakomybė, susijusi su delikto institutu, nes Å¡is atsakovas nėra padaręs žalos ieÅ¡kovui. ADB „Ergo Lietuva“ įsipareigojo iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , susijusiÄ su draudėjo (T.

M.) civiline atsakomybe, todėl nustatant iÅ¡mokėtinos draudimo iÅ¡mokos dydį, pirmiausia yra nustatytina, kokia yra draudėjo T. M. civilinė atsakomybė, jos apimtis ir tik tuomet spręstina, kokiÄ atsakovo T. M. prievolių dalį turi prisiimti draudimo bendrovė. Atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus, ieÅ¡kovas V. U. praÅ¡o juos atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados IeÅ¡kovo V. U. apeliacinis skundas netenkinamas.Atsakovų T. M.ir ADB „Ergo Lietuva“ apeliaciniai skundai patenkinami.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).Byloje nustatytos faktinės aplinkybės:2002 m. rugsėjo 11 d., apie 11 val., Tilžės gatvėje, Klaipėdoje, dvipusio eismo iÅ¡ dviejų eismo juostų tiesiame kelyje, esant sausai kelio dangai, susidÅ«rė du automobiliai: ieÅ¡kovo V.

U. vairuojamas automobilis „Mazda 626“, sukęs iÅ¡ deÅ¡inės į kairę (prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ , ketindamas apsisukti) ir atsakovo T. M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“, transporto priemonių lenkimo metu važiavęs prieÅ¡prieÅ¡ine eismo juosta tiesiai, ta pačia kryptimi kaip ir V. U. vairuojamas automobilis. Autoįvykio metu apgadinti abu automobiliai, o ieÅ¡kovas V. U. patyrė sunkų, gyvybei pavojingÄ , sveikatos sužalojimÄ .IeÅ¡kovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl autoįvykio situacijos ir jo (ieÅ¡kovo) kaltės, pažeidus KET 10.2, 12.2, 12.7 ir 12.10 punktų reikalavimus.

Atsakovas T. M. taip pat nesutinka su teismo iÅ¡vada dėl jo neteisėtų veiksmų ir kaltės, t. y. dėl KET 14.2 ir 15.1.2 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimo. Abu apeliantai kelia įrodymų byloje vertinimo problemÄ . Apeliantas ADB „Ergo Lietuva“, neigdamas pareigÄ atlyginti žalÄ ieÅ¡kovui, taip pat ginčija teismo teiginį dėl atsakovo T. M. neteisėtų veiksmų bei kaltės. Akivaizdu, kad susidÅ«rė du automobiliai (didesnio pavojaus Å¡altiniai), todėl Å¡ių transporto priemonių sÄ veikoje atsiradusi žala atlyginama bendrais pagrindais (CK 6.270 str. 5 d.), ir tokiu atveju transporto priemonės valdytojo kaltė - viena iÅ¡ sÄ lygų (CK 6. 246, 6. 247, 6.249, 6.250 str.) civilinei atsakomybei atsirasti, įgyja esminę reikÅ¡mę (CK 6. 248 str.).

CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigÄ laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiÅ¡kia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigÄ elgtis rÅ«pestingai, o pažeidęs Å¡iÄ pareigÄ ir padaręs žalos, privalo jÄ (žalÄ : turtinę/neturtinę) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima. Eismo dalyvių teises ir pareigas nustato KET. Ginčui taikytina KET redakcija, patvirtinta 1993 m. lapkričio 29 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 883, galiojusi iki 2003 m. rusėjo 1 d.Pirmosios instancijos teisme teismo autotechninė/trasologinė ekspertizė nebuvo skirta, atsakovas jos skirti neprašė, o ieÅ¡kovas, praÅ¡ymo (buvo tokį pareiÅ¡kęs) skirti ekspertizę atsisakė (2 t., 189 b. l.). Nagrinėjant bylÄ apeliacinėje instancijoje, Å¡alims buvo pasiÅ«lyta teikti papildomus įrodymus, spręsti dėl naujos autotechninės ekspertizės byloje skyrimo tikslingumo, tačiau joms suteiktomis procesinėmis teisėmis Å¡alys nepasinaudojo, pasiÅ«lymo paskirti ekspertizę atsisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas spręs apie Å¡alių veiksmus bei kiekvieno jų kaltės laipsnį iÅ¡ byloje esančių įrodymų viseto (CPK 177, 178, 185 str.).Apeliantas (ieÅ¡kovas) V.

U. nesutinka su įvykio vietos apžiÅ«ros schemoje užfiksuota transporto priemonių bei įvykio pėdsakų padėtimi, teigdamas, kad įvykio vietos schemoje užfiksuota situacija prieÅ¡tarauja, jo nuomone, tikrajam įvykio mechanizmui, ir laikosi versijos, kad apelianto (atsakovo) T. M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“ kliudė stovėjusį kairėje kelio pusėje, pakraÅ¡tyje, jo (V. U.) vairuojamÄ automobilį, ten atsidÅ«rusį po to kai jis (V. U.) pasuko iÅ¡ deÅ¡inės kelio (Tilžės g.) pusės į kairę, kirtęs prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus (rašytinius įrodymus, ekspertizių aktus, išvadas, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus), prieina prie išvados, kad ieškovo versija ne tik nepagrįsta įrodymais bei ir prieštarauja elementariai logikai.Tai, kad V. U., vairuodamas automobilį „Mazda 626“, susidūrė su T. M. vairuojamu automobiliu „Opel Astra“ kairėje kelio pusėje, pasukęs iš dešinės eismo juostos į kairę, T.

M. vairuojamam automobiliui jau važiuojant kaire (prieÅ¡prieÅ¡ine) eismo juosta, lenkiant automobilius, parodė vienintelis nesuinteresuotas ir betarpiÅ¡kai matęs įvykį liudytojas K. B., tuo metu vairavęs automobilį „Nissan Teerano“ ir važiavęs iÅ¡ paskos V. U. automobilio, kuris teigė, kad prieÅ¡ įvykį, iki pasuko į kairę, V. U. automobilį „Mazda 626“ vairavo įtariai, jo veiksmai buvo nenuspėjami: jis blaÅ¡kėsi, keletÄ kartų netikėtai stabdė ir, neįjungęs kairio posÅ«kio signalo, tik pristabdęs automobilį (pastebėjo stabdžių žibintų Å¡viesas) staiga, iÅ¡ eismo juostos vidurio, nepasitraukęs į kairę, arčiau menamos aÅ¡inės linijos, pasuko į kairę, kuria jau važiavo atsakovo T.

M. vairuojamas automobilis „Opel Astra“. Liudytojas K. B. dėl įvykio apklaustas ne kartÄ : baudžiamojoje byloje – keturis kartus, pirmÄ kartÄ tuo po įvykio (baudž. byla., 1 t. 22-23, 104-106, 119-121 b. l.); civilinėje byloje – du kartus (2 t., 158-159 b. l., 3 t., 94-95 b. l.). Jo parodymai iÅ¡samÅ«s, nuoseklÅ«s, sutampa su atsakovo T. M. paaiÅ¡kinimais, iÅ¡ dalies ir kitų liudytojų (Z. K., apžiÅ«rėjusio įvykio vienÄ ir jÄ Ä¯forminusio protokole ir schemoje, baudž. b. 1 t., 54-56 b. l., civil. b., 2 t., 159-160 b. l.;

A. K., V. A., atvykusių į įvykio vietÄ po autoįvykio, baudž. byla, 1 t., 60, 109 b. l., civil. byla, 2 t., 133 b. l. ,) parodymais dėl situacijos po autoįvykio, vertinant autoįvykio schemos tikrumÄ , bei patvirtinti teismo ekspertizių iÅ¡vadomis, teismo ekspertų V. P. bei V. L. parodymais (baudž. byla, 1 t., 72 – 79, 152-156 b. l, 2 t., 73-79, 115-132 b. l., civil. byla, 2 t., 161-164 b. l., 3 t., 94-95 b. l.), todėl netikėti liudytojo K. B. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo: jais tiki ir remiamasi (CPK 177, 189, 185 str.).

Netikėti atsakovo T. M. paaiÅ¡kinimais dėl autoįvykio teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo, nes ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant civilinę bylÄ pirmosios instancijos teisme bei betarpiÅ¡kai apklausus jį (T. M.) apeliacinės instancijos teisme, jo paaiÅ¡kinimai nekito: jie vienodi, iÅ¡samÅ«s ir neprieÅ¡taraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams, tačiau to negalima pasakyti apie ieÅ¡kovo V. U. teiginius. Kaip minėta, ieÅ¡kovo versija apie tai, kad jis, prieÅ¡ pasukdamas į kairę, praleido prieÅ¡prieÅ¡iais atvažiuojantį sunkvežimį (vilkikÄ ), po ko, susilyginęs su Å¡io automobilio priekaba, pasuko į kairę, nuvažiavo į Å¡alikelę, apsisuko, sustojo ir ten T.

M. vairuojamo automobilio buvo kliudytas, ne tik nepagrįsta įrodymais bei ir prieštarauja elementariai logikai, nes, jei tikėti ieškovo versija, tai jo vairuojamam automobiliui prasilenkus su tariamu sunkvežimiu, šiam važiuojant kairia (priešpriešine) eismo juosta, ji (kelio juosta) turėjo būti užimta ir dėl to persirikiuoti iš dešinės į kairę T. M. vairuojamas automobilis neturėjo galimybės, o V. U. tokioje situacijoje turėjo galimybę ramiai pasukti į kairę. T. M. turėjo galimybę persirikiuoti tik prasilenkęs su tariamu sunkvežimiu ir be jokių kliūčių pralenkti dešine puse važiavusius automobilius, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jokio reikalo stabdyti, išvažiuoti į kairį kelkraštį ir kliudyti ten, ieškovo teigimu, stovinį jo automobilį, T.

M. nebuvo jokios priežasties. Apeliantas (ieÅ¡kovas) V. U. savo versijÄ apie sunkvežimį, transporto priemonių susidÅ«rimÄ kariame kelkraÅ¡tyje, jo (V. U.) automobiliui stovint, grindžia O. L. pateikta Specialisto iÅ¡vada, parengta ieÅ¡kovo užsakymu. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Å¡ia iÅ¡vada pagrįstai, nes tokia ieÅ¡kovo pateikta specialisto iÅ¡vada neprilygsta teismo ekspertizės iÅ¡vadai ir didesnės įrodomosios galios neturi. Ji gali bÅ«ti vertinama tik kaip raÅ¡ytinis įrodymas visų byloje esančių įrodymų visete (CPK 177, 197, 216 str.), tuo labiau, kad iÅ¡vada vienpusiÅ¡ka, joje iÅ¡ esmės vertinama tik ieÅ¡kovo V.

U. versija apie tariamÄ prieÅ¡prieÅ¡iais važiavusį sunkvežimį su kuriuo jo vairuojamas automobilis prasilenkė prieÅ¡ pasukdamas į kairę, o atsakovo T. M. veiksmai – iÅ¡važiavimas į kairį kelkraÅ¡tį ir ten stovinčio V. U. automobilio kliudymas siejamas su prielaida, kad tokius atsakovo T. M. veiksmus sÄ lygojo gal bÅ«t ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „VW Jetta“ vairuotojo veiksmai, sukliudę T. M. lenkti. IÅ¡ teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad, siekiant nustatyti byloje objektyviÄ tiesÄ , specialistei O.

L. buvo sudaryta galimybė dalyvauti ekspertų grupėje, atliekant kompleksinę komisijinę autotechninę - medicininę ekspertizę, tačiau O. L., nepritarusi kitų ekspertų nuomonei, surašė atskirÄ ekspertizės aktÄ , iÅ¡ esmės juo patvirtindama savo pirminę teismui pateiktÄ specialisto iÅ¡vadÄ , neigdama autoįvykio mechanizmÄ , nustatytÄ ne tik kompleksinės komisijnės autotechninės - medicininės ekspertizės iÅ¡vadoje, bet ir kitose baudžiamojoje byloje paskirtose ir atliktose teismo autotechninių, autotechninių-medicininių ekspertizių iÅ¡vadose, kuriomis teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti.

Jose (ekspertizių iÅ¡vadose) nustatyta, kad transporto priemonės susidÅ«rė važiuojamoje kelio dalyje, kairėje pusėje, prieÅ¡prieÅ¡inėje eismo juostoje, ieÅ¡kovo V. U. automobiliui „Mazda 626“ pasukus iÅ¡ deÅ¡inės į kairę, T. M. vairuojamam automobiliui „Opel Astra“ lenkimo metu važiuojant prieÅ¡prieÅ¡ine eismo juosta. Ekspertai visapusiÅ¡kai įvertino ne tik atsakovo T. M. bet ir ieÅ¡kovo V. U. versijÄ , jÄ paneigdami atliktais skaičiavimais kaip nerealiÄ ir prieÅ¡taraujančiÄ objektyviems tyrimui pateiktos medžiagos duomenims; iÅ¡vada pagrįsta įvykio vietos apžiÅ«ros metu užfiksuota situacija, transporto priemonių sugadinimais, V.

U. padarytų kÅ«no sužalojimų lokalizacija. Ekspertizės metu nustatytas autoįvykio mechanizmas sutapo su liudytojo K. B. parodymais bei atsakovo T. M. paaiÅ¡kinimais. O. L. ekspertizės akto tyrimas, kaip jau minėta, rėmėsi vien V. U. prielaida apie važiavusį prieÅ¡prieÅ¡iais ir prasilenkusį su jo (V. U.) vairuojamu automobiliu tariamÄ sunkvežimį, kurio ne tik atsakovas T. M., bet ir nei vienas liudytojas, taip pat ir ieÅ¡kovo žmona S. U. (baudž. byla, 1 t., 25, 112-113 b. l.), iÅ¡ dalies pakeitusi pirminius parodymus V.

U. naudai, jo nematė. Byloje taip pat nėra įrodymų ir dėl autoįvykyje dalyvavusio automobilio „VW Jetta“. IÅ¡ liudytojo A. K. parodymų (baudž. byla, 1 t., 61-62 b. l.) matyti, kad toks automobilis buvo sustojęs įvykio vietoje po įvykio ir jo vairuotojas aiÅ¡kino, kad „Mazda“ vairuotojas, pasukęs į kairę, užstojo keliÄ automobiliui „Opel Astra“, lenkusiam kitus automobilius. Nors Å¡is vairuotojas byloje nenustatytas ir tiesiogiai nepaklaustas, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad jis betarpiÅ¡kai susijęs su autoįvykiu.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertė O. L. ekspertizės akte (aprašomojoje dalyje) rėmėsi neegzistuojančiais 2002 m. rugsėjo 12 d. liudytojo K. B. parodymais apie tai, kad V. U. pradėjo sukti kairėn nuo ašinės kelio linijos (baudž. byla, 1 t., 22-23 b. l.). Priešingai, byloje yra šio liudytojo parodymai (baudž. byla, 1 t., 120 b. l, civil. byla, 2 t., 158-159 b. l.) apie tai, kad priekyje važiavęs ieškovo vairuojamas automobilis „Mazda“, prieš pasukdamas į kairę, važiavo eismo juostos viduriu ir staiga, neparodęs posūkio signalo, pasuko į kairę.

Taigi čia nėra nurodyta, kad V. U., ketindamas sukti į karę, pasitraukė arčiau kelio aÅ¡inės linijos.Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡iÄ ekspertizės iÅ¡vadÄ byloje esančių įrodymų visete prieina prie iÅ¡vados, kad prieÅ¡taringa, prielaidomis (įvykio mechanizmas modeliuotas įrodymais nepagrįstomis situacijomis) grįsta O. L. ekspertizės iÅ¡vada negali bÅ«ti pripažint objektyviu ir patikimu įrodymu (CPK 177, 185, 218 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡iÄ iÅ¡vada nesirėmė.

Taigi iÅ¡ aptartų įrodymų prieinama prie iÅ¡vados, kad transporto priemonės susidÅ«rė prieÅ¡prieÅ¡inėje eismo juostoje (kairėje), atsakovo T. M. vairuojamam automobiliui važiuojant Å¡ia eismo juosta, lenkiant deÅ¡inėje buvusius automobilius, o ieÅ¡kovo V. U. vairuojamam automobiliui tuo metu pasukus iÅ¡ deÅ¡inės į kairę. Kadangi eismo įvykio dalyviai didesnį pavojų keliantys objektai (automobiliai), sprendžiant civilinės atsakomybės klausimÄ esminę reikÅ¡mę įgauna jas vairavusių asmenų (ieÅ¡kovo V.

U. ir atsakovo T. M.) veiksmai konkrečioje situacijoje, t. y. svarbu nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai neatitiko KET reikalavimų, tiesiogiai sukėlė avarijÄ .KET įpareigoja eismo dalyvius ir kitus asmenis elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismui, nepadarytų žalos valstybei, privačiam ir visuomeniniam turtui bei aplinkai (2.4 p.). PrieÅ¡ persirikiuodamas, sukdamas į deÅ¡inę ar kairę, taip pat apsisukdamas vairuotojas privalo duoti signalus atitinkamos krypties posÅ«kių Å¡viesos rodyklėmis, o jeigu jų nėra arba jos sugedusios – ranka (10.2 p.).

Toks signalas turi bÅ«ti pradėtas rodyti iÅ¡ anksto, prieÅ¡ manevrÄ , kad kiti eismo dalyviai galėtų iÅ¡ anksto suprasti signalÄ Ä¯rodančiojo vairuotojo ketinimus (10.4 p.). KET 12.2, 12.7 ir 12.10 punktuose nustatyta vairuotojo pareiga: prieÅ¡ pradedant važiuoti, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, kad tai bus saugu ir duoti keliÄ (nesukliudyti) kitiems eismo dalyviams; prieÅ¡ sukant į deÅ¡inę, į kairę arba apsisukant, iÅ¡skyrus posÅ«kį į sankryÅ¾Ä , kurioje eismas vyksta ratu, iÅ¡ anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios kelio dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo kraÅ¡to; sukant į kairę (apsisukant) ne sankryžoje, duoti keliÄ prieÅ¡inga kryptimi važiuojančioms, taip pat jį lenkiančioms transporto priemonėms.

Ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliantas (ieškovas) V. U. šiurkščiai pažeidė šiuos reikalavimus: ketindamas sukti į karę, neįjungė įspėjamojo posūkio rodyklės, iš anksto nepasitraukė prie važiuojamosios kelio dalies atitinkamo krašto, skirto važiuoti ta kryptimi (menamos ašinės linijos) (tai parodė liudytojas K. B.), neįsitikino, kad toks manevras bus saugus, nepastebėjo jį ir kitus automobilius lenkiančio T.

M. vairuojamo automobilio (V. U. nepatvirtino, kad prieÅ¡ sukdamas pažiÅ«rėjo į automobilio Å¡oninį atgalinio vaizdo veidrodį, apeliacinės instancijos teisme vengė atsakyti į klausimÄ ar prieÅ¡ pasukdamas į kairę matė T. M. atvažiuojantį automobilį, teigdamas, kad matė tik sunkvežimį – T. M. automobilio nematė) ir nedavė jam kelio, dėl ko transporto priemonės susidÅ«rė. Teismo ekspertizių iÅ¡vadose nurodyta, kad pagrindinė techninių požiÅ«riu autoįvykio priežastis – ieÅ¡kovo V.

U. neteisėti veiksmai – minėtų KET pažeidimas. Ieškovas turėjo techninę galimybę išvengti pasekmių, jei būtų vykdęs KET reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp ieškovo V. U. neteisėtų veiksmų ir atsiradusių priežasčių yra tiesioginis priežastinis ryšis. Teisėjų kolegija su tuo sutinka, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl atsakovo T. M. veiksmų įvertinimo, pripažįstant jį pažeidus KET 14.2 ir 15.1.4 punktų reikalavimus.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ketindamas lenkti, atsakovo T.

M. vairuojamas automobilis prieÅ¡ autoįvykį iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ tuo metu, kai Å¡i eismo juosta buvo laisva ir deÅ¡inėje važiavusios transporto priemonės (automobilis „Nissan Terrano“, vairuojamas K. B., „Mazda 626“, vairuojama ieÅ¡kovo V. U.) judėjo deÅ¡ina kelio puse tiesiai. Liudytojas K. B. parodė, kad jis pro veidrodėlį matė jį lenkiantį T. M. automobilį, todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , kad jį privalėjo matyti ir V. U. su sÄ lyga, jeigu jis taip pat pažiÅ«rėjo į veidrodėlį.

Kyla klausimas ar T. M. turėjo numatyti pavojingÄ situacijÄ ir ar galėjo iÅ¡vengti pasekmių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. U., ketindamas atlikti manevrÄ Ä¯ kairę, ne tik nepasitraukė prie eismo juostos kairio kraÅ¡to, bet ir neįjungė kairio posÅ«kio signalo, nors nustatytoje situacijoje, jei toks signalas bÅ«tų parodytas, V. U. vis tiek neįgytų pirmumo teisės sukti į kairę, nes jau buvo lenkiamas (KET 10.5 p.). Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovas T. M., lenkdamas K.

B. vairuojamÄ automobilį „Nissan Terrano“, pažeidė KET 15.1.4 punkto reikalavimÄ â€“ vairuotojo pareigÄ prieÅ¡ pradedant lenkti įsitikinti, kad baigiant lenkti, jis galės grįžti į savo juostÄ , nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. IÅ¡ teismo sprendimo matyti, kad teismas T. M. neteisėtus veiksmus siejo su automobilio „Nissan Terrano“ vairuotojo veiksmais - automobilio pristabdymu, pastarajam pastebėjus, kad įsižiebė V. U. automobilio stabdymo žibintai, tačiau neatskleidė kaip tai susiję su autoįvykiu.

Minėtoje KET teisės normoje nustatytas vairuotojo įsitikinimas ar ketinamÄ atlikti manevrÄ bus galima užbaigti saugiai, apimta iki manevrinį periodÄ (iki lenkimo) ir skirtas tam, kad vairuotojas turėtų galimybę apmÄ styti ir įvertinti numatomo atlikti manevro saugumÄ . Byloje nėra duomenų, kad kelyje buvo situacija dėl kurios T. M. negalėjo pradėti lenkti: nei viena iÅ¡ paskos važiuojanti transporto priemonė jo nelenkė, prieÅ¡prieÅ¡iais atvažiuojančių transporto priemonių nebuvo, priekyje važiuojančios transporto priemonės sukti į kairę neketino.

Taigi nenustatyta nei viena aplinkybė, galėjusi T. M. drausti lenkti (KET 1.31, 15.1-15.1.3 p.). Teismo nurodyta teisės norma (KET 15.1.4 p.) nagrinėjamu atveju netaikytina, nes neatitinka byloje nustatytos situacijos: T. M. vairuojamas automobilis jau lenkė automobilį „Nissan Terrano“ ir buvo su juo susilyginęs ties galiniu langu, kai liudytojas K. B., vairuojantis minėtÄ automobilį, pastebėjo ieÅ¡kovo V. U. automobilio įjungtas „stop“ Å¡viesas. Nenustatyta, kad atsakovas T. M. ketino, aplenkęs automobilį „Nissan Terrano“, persirikiuoti ir grįžti į savo eismo juostÄ , sukliudydamas Å¡iam automobiliui ar jam kitaip sukliudė.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto atsakovo T. M. teiginiu, kad KET 15.1.4 punkto jis nepažeidė. Nors teismas nurodė, kad atsakovas T. M. pažeidė KET 14.2 punkto reikalavimÄ â€žatsiradus kliūčiai ar iÅ¡kilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiÅ¡kai jÄ sustabdyti arba apvažiuoti kliÅ«tį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyvavimas“, T. M. veiksmų Å¡ios teisės normos požiÅ«riu nenagrinėjo ir nevertino.

Nepagrįstas teismo argumentas, kad Å¡is įpareigojimas vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui, nes minėtoje teisės normoje įtvirtinta vairuotojo pareiga nustatyta su sÄ lyga „jeigu jis tai gali pastebėti“. Esant nepakankamai duomenų, ekspertai nenustatė ar atsakovas T. M. turėjo realiÄ galimybę laiku pastebėti V. U. manevrÄ - posÅ«kį į kairę, ir ar turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo.

Ekspertų iÅ¡vadose nurodyta, kad T. M., pastebėjęs, kad automobilis „Mazda“ pasisukinėdamas sudaro kliÅ«tį, turėjo stabdyti, tačiau byloje nustatyta, kad jis tai ir padarė: V. U. automobiliui staiga pasukus į kairę – stabdė, tačiau susidÅ«rimo neiÅ¡vengė. Bylos aplinkybės įrodo, kad atsakovas T. M. iÅ¡ anksto negalėjo numatyti tokio V. U. manevro ar net jį nuspėti, nes kelio ruožas, kurio zonoje įvyko avarija, buvo tiesus, jokių Å¡alutinių kelių, apsisukimÄ leidžiančių kelio ženklų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų padaryti bent prielaidÄ , kad Å¡ioje atkarpoje kuris nors iÅ¡ priekyje važiavusių automobilių gali pasukti į kairę, nebuvo.

Gal bÅ«t atsakovo T. M. dalį kaltės bÅ«tų galima įžvelgti dėl netinkamai, neatsižvelgus į kelio, oro sÄ lygas ar eismo situacijÄ , pasirinkto automobilio greičio, tačiau pirmosios instancijos teismas tokio atsakovo pažeidimo nenustatė. IÅ¡ byloje esančio raÅ¡ytinio įrodymo (pažymos) matyti, kad ginčo kelyje leistinas automobilių greitis – 90 km/h., o įvykio metu kelio ir oro sÄ lygos buvo geros. T. M. teigė, kad jis, iki pradėjo lenkti, nuo Jakų žiedo važiavo apie 60 km/h greičiu.

Liudytojas K. B. parodė, kad jo vairuojamas automobilis „Nissan Terrano“ tuo metu važiavo 50/60 km/h greičiu. Tai byloje nepaneigta. Akivaizdu, kad lenkimo metu, automobilis lenkdamas kitÄ , didina greitį. Atsakovas T. M. nurodė, kad iÅ¡važiavęs į prieÅ¡prieÅ¡inę eismo juostÄ , lenkdamas, važiavo didesniu greičiu, tačiau nevirÅ¡ydamas leistino. Byloje esančių ekspertizių iÅ¡vadose, atsižvelgiant į įvykio vietoje iÅ¡likusius pėdsakus, automobilių padėtį po autoįvykio, jų sugadinimų intensyvumÄ , nustatytas orientacinis, tačiau skirtingas T.

M. vairuojamo automobilio greitis, buvęs iki stabdymo pradžios - nuo 60 iki 66 km/h; 70 km/h (baudž. byla,1 t., 70-78, 152-156 b. l.); 95 (96) km/h (baudž. byla, 2 t., 122-125 b. l.). Remtis tik vienos teismo ekspertizės iÅ¡vada dėl 95 km/h T. M. automobilio greičio, kuris pateikiamas tik kaip orientacinis, nesant galimybių nustatyti tikslios automobilių susidÅ«rimo vietos, automobilių važiavimo greičių iki susidÅ«rimo dėl to, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje neužfiksuota tiksli rastų pėdsakų konfigÅ«racija, nėra Å¡ukių, nepateiktos iÅ¡samios, pagal kriminalistinės fotografijos taisykles padarytos automobilių iÅ¡orinių sugadinimų fotografijos, ir teigti, kad greitis buvo virÅ¡ytas ir tai turėjo įtakos autoįvykio kilimui, nesant kitų Å¡iÄ faktinę aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Be to, 2006 m. lapkričio 28 d. ekspertizės akto išvada apie T. M. vairuojamo automobilio „Opel Astra“ orientacinį 95 km/h greitį, galėjusį būti iki stabdymo pradžios, padaryta remiantis kita, taip pat orientacine išvada apie šio automobilio greitį stabdymo metu, kuris, kaip teigiama, galėjo būti 81 km/h, tačiau tokį greitį (nors ir orientacinį) įrodančių skaičiavimų ekspertizės akte nepateikta. Nors akte teigiama, kad toks grietis gautas modeliuojant, tačiau greičio modeliavimo schemos akte nėra.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šiame akte, grafoje „pradiniai duomenys“ nurodytas automobilio „Opel Astra“ greitis 85,80 km/h (baudž. byla, 2 t., 121 b. l.), tačiau, koks tai greitis (buvęs iki stabdymo pradžios, stabdymo metu, po stabdymo), kokių duomenų pagrindu jis nustatytas, taip pat nenurodyta. Taigi dėl tokių prieštaravimų bei argumentacijos stokos, remtis šia aptarta ekspertizės išvada dėl 95 km/h T. M. automobilio greičio, nors ir orientacinio, bei teigti, kad lenkiant T.

M. automobilio greitis iki automobilis pradėjo stabdyti, buvo viršytas, nepakanka objektyvių ir patikimų duomenų, todėl prieinama prie išvados, kad šis greitis (apie 81, 95-96 km/h) neįrodytas (CPK 177, 178 str.). Labiau tikėtinos ir arčiau tiesios, įvertinus atsakovo T. M. bei liudytojo K. B. parodymus, yra kitų byloje esančių autotechninių ekspertizių (ekspertai: V. P., L. L.) išvados, nustačiusios automobilio Opel Astra 60-70 km/h greitį, buvusį iki stabdymo pradžios, nors tai taip pat tik orientacinis greitis, tačiau, nesant kitų objektyvių įrodymų, kad atsakovas T.

M., lenkdamas automobilius, virÅ¡ijo greitį ir dėl to, pastebėjęs kliÅ«tį, neturėjo galimybės laiku sustabdyti automobilio ir iÅ¡vengti autoįvykio, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, pažeidę KET reikalavimus ir turėjo įtakos (tiesioginės ar netiesioginės) autoįvykiui. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė autoįvykio aplinkybes ir be pagrindo nusprendė dėl atsakovo T. M. kaltų veiksmų, pripažindamas vairuotojų miÅ¡riÄ kaltę.Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie iÅ¡vados, kad dėl autoįvykio tiesiogiai atsakingas ieÅ¡kovas V.

U.: dėl didelio neatsargumo, ignoruodamas kelių eismo taisyklėse įtvirtintÄ pareigÄ duoti keliÄ jį lenkiančiai transporto priemonei, kuriÄ , jei bÅ«tų buvęs apdairius ir atidus, galėjo pastebėti ir, prieÅ¡ atlikdamas manevrÄ Ä¯ kairę, stabtelėti, kad iÅ¡vengti susidÅ«rimo, tačiau to nepadarė, todėl dėl kilusių pasekmių privalo prisiimti visÄ atsakomybę (CK 6. 246, 6.247, 6.248, 6.282 str.). Teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė KET normas bei pažeidė įrodymų tyrimÄ bei vertinimÄ reglamentuojančias procesines taisykles (CPK 185 str.), ir nepagrįstai pripažino transporto priemonių valdytojų abipusę (miÅ¡riÄ ) kaltę, įpareigojęs atsakovus T.

M. bei UADB „Ergo Lietuva“ (Å¡iuo metu ADB „Ergo Lietuva“) solidariai atlyginti ieÅ¡kovui jo patirtÄ neturtinę žalÄ . Atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Koreguojant pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , atitinkamai koreguojamos ir bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 83, 88, 92, 93, 96 str.). Atsakovų patirtas iÅ¡laidas (atstovavimo teismuose, eksperto apklausos bei žyminio mokesčio sumokėjimo iÅ¡laidos) bei iÅ¡laidas valstybei įrodo byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai (1 t., 133 b. l., 2 t. 96, 123-124, 178, 197 b. l., 3 t., 19, 40-41, 68, 70-71, 77, 102, 121-122, 136, 149 b. l.) bei apeliacinės instancijos teismui pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai:

PVM sÄ skaita faktÅ«ra, banko pavedimas, atstovavimo sutartis; pinigų priėmimo kvitas, sÄ skaita faktÅ«ra, banko pavedimai (CPK 177, 178 str.). Ä®vertinus bylos sudėtingumÄ bei bylos nagrinėjimo laikÄ (penkeri metai), atsakovų bei jų atstovų elgesį procese (duomenų, kad bylos procesÄ bÅ«tų nepagrįstai vilkinę nėra), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų praÅ¡omos priteisi bylinėjimosi iÅ¡laidos nėra per didelės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu , n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimÄ panaikinti iÅ¡ dalies.Sprendimo dalį, kuria patenkintas ieÅ¡kovo V. U. ieÅ¡kinys ir solidariai iÅ¡ atsakovų T. M. ir akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ priteista ieÅ¡kovui V. U. 10 000 Lt neturtinės žalos, panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ - V. U. ieÅ¡kinį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo V. U. atsakovui T. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt (deÅ¡imt tÅ«kstančių litų), atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) 7 452 Lt (septynis tÅ«kstančius keturis Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt du litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo V.

U. valstybei 22,37 Lt (dvideÅ¡imt du litus trisdeÅ¡imt septynis centus) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. KitÄ teismo sprendimo dalį (nutraukti bylÄ dėl ieÅ¡kovo V. U. reikalavimo atsakovui UAB „EST Baltic“; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo V. U. atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ (Å¡iuo metu ADB „Ergo Lietuva“) 190,92 Lt iÅ¡laidų, susijusių su eksperto V. L. apklausa; grÄ Å¾inti iÅ¡ Klaipėdos apygardos teismo depozitinės sÄ skaitos atsakovui T. M. įmokėtÄ 500 Lt (penkių Å¡imtų litų) užstatÄ ir atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ (Å¡iuo metu ADB „Ergo Lietuva“) įmokėtÄ 109,08 Lt (vieno Å¡imto devynių litų ir 08 centų) užstatÄ ) palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                               Rasa Gudžiūnienė Vytas Milius                                                                               Nijolė Piškinaitė