2023-08-30 Nr. AB-15487-3-61-3-02901-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1045-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02901-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija), dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – Ministerija) 2022 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1221 (toliau – ir Ministerijos sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – Tarnyba) atrankos komisijos 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. ARTS-2931 (pareiškėjo skunde nurodyta neteisinga skundžiamo akto priėmimo data (2022 m. gegužės 2 d.), kuri laikytina technine klaida) (toliau – ir Tarnybos sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2022 m. birželio 8 d. Ministerijai pateikė skundą, kuris, pareiškėjo nuomone, buvo išnagrinėtas netinkamai. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba 2022 m. gegužės 25 d. nusprendė neatidėti pareiškėjui privalomosios karo tarnybos. Tačiau pareiškėjas skunde nurodė specifines ir svarbias priežastis, dėl kurių turėtų būti atleistas arba karo tarnyba turėtų būti atidėta nenumatytam terminui, t. y. kol išnyks atidėjimo aplinkybės, o būtent – pareiškėjo pacifistinės pažiūros bei netradicinė orientacija. Pareiškėjas atsisakė duoti kario priesaiką.

2.2. Ministerijos sprendime nebuvo nurodyti teisiniai bei pagrįsti atsakymai į pareiškėjo prašymą. 2022 m. birželio 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) byloje Nr. 51914/19 nustatė, kad nebuvo ieškota pusiausvyros tarp pareigos atlikti karo tarnybą ir asmens įsitikinimų. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos karo prievolės sistemoje nėra pusiausvyros tarp visuomenės poreikių ir asmenų, kurie sutinka atlikti savo pareigas kitu būdu, interesų. Vertindamas galimybę atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, EŽTT nusprendė, kad tokia tarnyba nėra tikra alternatyva, nes ji priklausoma nuo kariuomenės kontrolės bei priežiūros, o asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, Lietuvos teisėje vadinami „karo prievolininkais“. EŽTT nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio pažeidimą, nes toks „įsikišimas“ į pareiškėjo teises nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Ministerija net nesistengė ir nepaisė ir ignoravo EŽTT sprendimus ir baudas Lietuvai.

2.3. Ministerija, neatsižvelgdama ir netinkamai nagrinėdama atsisakymą duoti kario priesaiką, prievarta verčia pareiškėją vykdyti sprendimus prieš jo įsitikinimus. Nepaisoma pareiškėjo teisių laisvai ir nepriklausomai rinktis alternatyvą, taip pažeidžiant pareiškėjo teises ir laisves.

2.4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra netradicinės lytinės orientacijos, todėl, patekus į izoliuotas struktūrines statutines bendruomenes, kyla pavojus pareiškėjo saugumui, gyvybei, sveikatai ir laisvei. Pareiškėjas gali patirti psichologinį bei fizinį smurtą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovu, kad teiginys dėl diskriminavimo yra spekuliatyvus bei nepagrįstas įrodymais. Nors medicininės ar kitos apžiūros metu nebuvo nustatyta ši aplinkybė, tačiau, pasak pareiškėjo, tokia įrodinėjimo pareiga būtų neracionali.

2.5. Pareiškėjas neketina duoti kario priesaikos, todėl tarnyba yra negalima bei tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo teisė į laisvą ir nepriklausomą apsisprendimą ir pareiškėjo įsitikinimus.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Pacifistinių įsitikinimų nurodymas nėra pagrindas tarnybos atidėjimui. Pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dėl alternatyvios tarnybos atlikimo, tačiau pareiškėjas nustatytu terminu ir tvarka tokio prašymo nepateikė. Aplinkybės, kad pareiškėjas neketina duoti kario priesaikos, o dėl savo netradicinės lytinės orientacijos tarnybos atlikimo metu galbūt būtų užgauliojamas ir pan., grindžiamos tik prielaidomis ir subjektyviais svarstymais, o ne faktais. Kariuomenėje užtikrinamos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos teisės ir laisvės bei gerbiami žmogaus įsitikinimai.

3.2. Pareiškėjas skunde rėmėsi 2022 m. birželio 7 d. EŽTT sprendimu, tačiau šis sprendimas negali būti tiesiogiai taikomas pareiškėjo atžvilgiu, nes pareiškėjas nėra pripažintos religinės bendruomenės dvasininkas ir pan.

3.3. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad alternatyvioji karo prievolė nėra galima, todėl pareiškėjas neteikė jokio prašymo. Nesant pareiškėjo prašymo, neįmanoma objektyviai numatyti pareiškėjo siekio atlikti alternatyviąją karo tarnybą. Taip pat nesant pareiškėjo prašymo, nebuvo ir pagrindo leisti atlikti alternatyviąją karo tarnybą, nes neatsirado priežastinis ryšys tarp Tarnybos veiksmų ir pareiškėjo siekio atlikti alternatyviąją karo tarnybą. Tik pareiškėjui suformavus pageidavimą atlikti alternatyviąją karo tarnybą – pareiškėjo valia įgauną objektyvią išraišką ir tik tada ji gali būti įgyvendinta. Nagrinėjamoje situacijoje nei faktinių, nei įstatyminių pagrindų atidėti pareiškėjo tarnybą, nenustatyta.

3.4. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Ministerijos sprendimas yra deklaratyvus ir tuo pažymėjo, kad skundų dėl karo prievolės institucijos priimtų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo stadija apima skundžiamų sprendimų vertinimą teisėtumo (pagrįstumo bei esminių procedūrų laikymosi) aspektu, o ne pareiškėjo prašymo atidėti karo tarnybą nagrinėjimą iš naujo. Skunde ministrui pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Tarnybos sprendimu, nurodydamas analogiškas aplinkybes, kaip ir prašyme atidėti tarnybą. Tarnyba nurodė, kad skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka sprendimams keliamus reikalavimus, t. y. jis priimtas įgalioto asmens, jame nurodytas teisinis pagrindas ir pateikti motyvai atitinka pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Tarnyba tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, išsamus, nurodytos aplinkybės pagrįstai pripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

4.2. Pareiškėjas nesutiko tiek su Tarnybos sprendimu, tiek su Ministerijos sprendimu, iš esmės motyvuodamas tais pačiais argumentais, kuriuos buvo pateikęs skunde Ministerijai, papildomai tik pasisakydamas dėl EŽTT byloje Nr. 51914/19 priimto sprendimo dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos (toliau – ir AKAT) atlikimo Lietuvos karo prievolės sistemoje.

4.3. Komisija įvertino visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad jo nurodytos priežastys ir galima žala nėra tokio masto ir pobūdžio, kad paneigtų pareigą atlikti karo prievolę.

4.4. Dėl pareiškėjo pacifistinių pažiūrų pažymėjo, kad karo prievolininkai dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalintys tarnauti su ginklu, vietoje nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos paskelbus mobilizaciją gali atlikti valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigoje dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. Pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dėl alternatyvios tarnybos atlikimo, tačiau tokio prašymo nepateikė.

4.5. Pareiškėjo nurodytoje EŽTT byloje karo prievolininkas ginčijo alternatyvios tarnybos atlikimą Lietuvos karo prievolės sistemoje dėl religinių įsitikinimų. Vertindamas galimybę atlikti alternatyvią tarnybą, EŽTT nusprendė, kad tokia tarnyba nėra tikra alternatyva, nes ji yra priklausoma nuo kariuomenės kontrolės ir priežiūros. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo atlikti alternatyvią tarnybą nustatyta tvarka ir šioje byloje pareiškėjas ginčijo tarnybos atlikimo neatidėjimą, o ne tarnybos atlikimą / neatlikimą (ir ne dėl religinių įsitikinimų). Be kita ko, pareiškėjo ginčijami Tarnybos ir Ministerijos sprendimai buvo priimti iki EŽTT sprendimo priėmimo.

4.6. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai, kad jis neketina duoti kario priesaikos, taip pat kad mano, jog dėl savo netradicinės orientacijos tarnybos atlikimo metu būtų užgauliojamas ir pan., nes žiniasklaidoje ir kai kurie politikai šiuos žmones neigiamai apibūdina, grindžiamos tik prielaidomis ir subjektyviais svarstymais. Privalomosios pradinės karo tarnybos kariai ir kariūnai – ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kario statuso įgijimo duoda priesaiką. Pareiškėjas priesaiką duotų kariniame dalinyje, kai jis įgytų kario statusą. Būtent tuo metu šis pareiškėjo apsisprendimas būtų įvertintas įstatymų nustatyta tvarka.

4.7. Pareiškėjo ginčijami Tarnybos ir Ministerijos sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais nėra pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

6.1. 2022 m. sausio 5 d. pareiškėjas pateko į nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinių sąrašą.

6.2. 2022 m. balandžio 12 d. Tarnybos Kauno regioninis karo prievolės ir komplektavimo skyrius surašė administracinio nusižengimo protokolą ir paskyrė pareiškėjui baudą, nes pareiškėjas buvo informuotas, jog privalo atvykti į tarnybos vietą 2022 m. kovo 7 d., tačiau nurodytu laiku neatvyko.

6.3. Tarnybos Kauno regioninio kario ir komplektavimo skyriaus Kauno regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Kauno poskyris 2022 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 9649 nurodė pareiškėjui atvykti adresu: (duomenys neskelbtini), 2022 m. gegužės 31 d.

6.4. Tarnybos Kauno skyriuje 2022 m. gegužės 23 d. gautas pareiškėjo prašymas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjas nurodė, kad atlikus jo medicininę apžiūrą, nebuvo tinkamai nustatyta pareiškėjo psichinė ir psichologinė būklė ir sveikata. Kadangi pareiškėjas yra netradicinės lytinės orientacijos asmuo, jam atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą gali kilti didelė grėsmė, kadangi visuomenėje tokios orientacijos asmenys yra skriaudžiami. Be kita ko, pareiškėjas pasisako prieš karą, prieš žmonių žudymą ir prievartą bei ginklų naudojimą, t. y. jo nuostatos yra griežtai antikarinės ir pacifistinės. Taip pat pabrėžė, kad yra susiplanavęs poilsinę kelionę, kuri buvo užsakyta iš anksto, ir neišvykus į ją pareiškėjas patirs nuostolių.

6.5. Tarnyba 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu atsakė į pareiškėjo argumentus ir priėmė sprendimą neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos, nes jos neatidėjimas nesąlygos neproporcingai didelės žalos pareiškėjui atsiradimo.

6.6. 2022 m. birželio 28 d. Tarnybos Kauno skyrius nutarimu paskyrė pareiškėjui baudą, nes pareiškėjas pakartotinai neatvyko į privalomąją pradinę karo tarnybą.

6.7. Ministerija 2022 m. liepos 4 d. sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą ir Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą, konstatuodama, kad pacifistinių įsitikimų nurodymas nėra pagrindas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimui pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, o pareiškėjo įsitikinimas, kad tarnybos atlikimo metu dėl jo netradicinės lytinės orientacijos galimai jis patirs užgauliojimus, grindžiamas tik spėlionėmis. Dėl to padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai nepatvirtina tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė nei Konstitucijoje numatyta pareiga atlikti karo tarnybą.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (139 str.), Karo prievolės įstatymo (2, 15, str.) nuostatas, taip pat Konstitucinio Teismo praktiką, pažymėjo, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi aiškiai nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir, be kita ko, įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Tarnybai.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Tarnybos atidėjimo, pažymėjo, kad pacifistiniai įsitikinimai (pažiūros) nėra pagrindas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Esant situacijai, kai asmuo dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, jis turi teisę karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos institucijai pateikti prašymą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo (valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdamas visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu) (17 straipsnio 1 dalis). Atsakovo teigimu, pareiškėjas nustatytu terminu ir tvarka tokio prašymo nepateikė, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas siekė neatlikti Konstitucijoje numatytos pareigos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas net 2 kartus buvo baustas administracine nuobauda dėl to, kad kviečiamas laiku neatvyko į tarnybos vietą. Tai, teismo teigimu, lemia, kad pareiškėjas vengia tarnybos atlikimo. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė – jo netradicinė lytinė orientacija, dėl kurios jis tarnybos metu galbūt būtų užgauliojamas, teismo teigimu, nepagrįsta jokiais įrodymais. Šiuos teiginius teismas laikė prielaida (pareiškėjo pasvarstymu), tačiau, teismo vertinimu, neteisinga daryti tokią išankstinę išvadą, nesant tai pagrindžiančių faktinių duomenų.

9. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išvadomis, kad atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą pareiškėjas gali patirti praradimų (taip pat ir finansinių dėl neįvykusios kelionės), tačiau šie nepatogumai ir patiriama žala turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolės pareigą, valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams. Teismas pritarė institucijų vertinimui, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, jog privalomosios karo tarnybos atlikimas jam sukeltų tokio masto žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų pagrindu atidėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

10. Pareiškėjo argumentą, kad jis neketina duoti priesaikos, teismas laikė nereikšmingu, nes pareiškėjas yra Lietuvos pilietis ir jis pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį privalo atlikti karo tarnybą. Be to, kario priesaika duodama jau esant kariniame dalinyje, kai asmuo įgyja kario statusą.

11. Pareiškėjo vertinimas, kad sprendžiant kilusį ginčą būtina atsižvelgti į jau suformuotą EŽTT praktiką ir įvertinti bylą Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19), kurioje buvo konstatuotas Konvencijos 9 straipsnio pažeidimas, teismo vertinimu, yra nepagrįstas. Pareiškėjo minėtoje EŽTT byloje karo prievolininkas ginčijo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimą Lietuvos karo prievolės sistemoje dėl religinių įsitikinimų, t. y. Jehovos liudytojo neatleidus nuo karo tarnybos ir nesudarius galimybių atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. EŽTT konstatavo, kad Lietuvos institucijų sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą dėl jo religinių įsitikinimų atleisti jį nuo karo tarnybos yra įsikišimas į pareiškėjo teisę į minties ir sąžinės laisvę, saugomą Konvencijos 9 straipsnyje. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas ginčijo privalomosios karo tarnybos atlikimą (neatidėjimą), todėl teismas sprendė, kad EŽTT bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.

12. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo išvadai, jog privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjo interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo nurodytas priežastis bei pateiktus įrodymus įvertino tinkamai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Tarnybos ir Ministerijos sprendimai, teismo vertinimu, taip pat priimti tinkamų subjektų pagal savo kompetenciją, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

III. 13. Pareiškėjas patikslintame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Ministerija ir Tarnyba, neatsižvelgdamos ir netinkamai nagrinėdamos pareiškėjo atsisakymą duoti priesaiką, prievarta verčia pareiškėją vykdyti sprendimus prieš jo įsitikinimus. Nepaisoma pareiškėjo teisių laisvai ir nepriklausomai rinktis alternatyvą, taip pat pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir laisvės. Pareiškėjas nurodo, kad neketina duoti kario priesaikos, todėl tarnyba yra negalima.

14.2. Pareiškėjas taip pat pakartoja aplinkybes dėl savo lytinės orientacijos ir pažymi, kad ši aplinkybė medicininės ar kitos apžiūros metu nebuvo nustatoma, o įrodinėjimo našta tampa neracionali. Ministerija neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

14.3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, neįvertino pareiškėjo argumentų ir jo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjui tarnaujant gali kilti pavojus jo saugumui, sveikatai ir laisvei, gali būti patirta neatitaisoma neproporcingai didelė žala pareiškėjui. Karo medicinos apžiūros metu nebuvo stengiamasi įsigilinti į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl, be kita ko, jo lytinės orientacijos, jo požiūrio į karinę tarnybą, į šaunamuosius ir kitokius ginklus, todėl buvo vadovaujamasi neteisinga apžiūros ekspertizės išvada.

14.4. Pareiškėjo nurodytoje byloje EŽTT įvertino ne tik skundą pateikusio religines pažiūras išpažįstančio asmens nurodytas aplinkybes, tačiau ir pasisakė apie privalomą karo tarnybą bei alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, teismas nurodė, jog ji negali atitikti pacifistinių pažiūrų asmenų įsitikinimų. Aptariama byla patvirtina, kad Lietuvos karo prievolė yra perteklinė ir įgyvendinama netinkamai.

14.5. Pareiškėjas nevengė atsakomybės, pats atvyko medicininei apžiūrai ir pateikė prašymus dėl tarnybos atidėjimo dėl svarbių priežasčių, aktyviai dalyvavo jų nagrinėjimo procese, o Tarnyba netinkamai įvertino situaciją ir pateikė nepagrįstus faktus.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Tarnyba pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Atsakovas sutinka, kad tarnybos atlikimas sukelia tam tikrų nepatogumų ir apribojimų bei daro žalą pareiškėjo asmeniniams interesams, tačiau ši žala vertinama atsižvelgiant į konstitucinę pareigą, valstybės interesus ir grėsmės šiems interesams kontekste. Ginti šalį – kiekvieno piliečio pareiga. Atsakovas pažymi, kad karo prievolininkai, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalintys tarnauti su ginklu, vietoje nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos paskelbus mobilizaciją gali atlikti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose, dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ar prievartos naudojimu. Tačiau pacifistinių įsitikinimų nurodymas nėra pagrindas atidėti tarnybą, pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dėl AKAT atlikimo, tačiau nustatytu terminu ir tvarka to neatliko. Pareiškėjo nurodyti argumentai pagrįsti spėlionėmis, o ne faktais. Lietuvos kariuomenėje yra užtikrinamos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose nustatytos žmogaus teisės ir laisvės, gerbiami asmenų įsitikinimai.

15.2. Šaukimai atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir NPPKT) atnaujinti 2015 m., todėl pareiškėjas galėjo numatyti, kad 2022 m. bus pašauktas atlikti NPPKT. Pareiškėjas, planuodamas darbinę karjerą ir siekdamas atlikti AKAT jam palankiu laiku, turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus. Pareiškėjas žinojo apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo pareigą ir galėjo pasinaudoti galimybe savanoriškai atlikti NPPKT pasirenkant tarnybos vietą, būdą ir laiką. Pats pareiškėjas prisiėmė riziką, dėl, jo manymu, netikėto šaukimo atlikti NPPKT.

15.3. Pareiškėjo nurodyta EŽTT byla nagrinėjamu atveju yra neaktuali, kadangi pareiškėjas nėra pripažintas religinės bendruomenės dvasininku ir pan.

15.4. Pareiškėjas teigia, kad AKAT nėra galima, todėl pareiškėjas neteikė prašymo, tačiau nesant pareiškėjo prašymo, net neįmanoma objektyviai numatyti pareiškėjo siekio atlikti alternatyvią karo tarnybą.

15.5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų dėl jo lytinės orientacijos, apie tai nepasakė psichologui, bei į tai, kad nėra pagrindo atleisti jį nuo NPPKT, argumentas, kad pareiškėjas yra netradicinės lytinės orientacijos, atmestinas. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo lytinę orientaciją nei lankydamasis pas psichologą, nei pas bendrosios praktikos gydytoją, jam nėra atliekama lyties keitimo ar hormonų terapija.

15.6. Kariuomenėje, vadovaujantis aktualiais įstatymais, yra užtikrinamos asmenų teisės ir laisvės, o pareiškėjas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, turi įstatymu reglamentuotą teisę skųstis.

15.7. Ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus aktualias aplinkybes ir teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas, manydamas, kad NPPKT sukels jam neproporcingai didelę žalą, turėjo pateikti pagrįstą prašymą ir žalą patvirtinančius įrodymus.

15.8. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, dėl kurių turėtų būti panaikinti skundžiami sprendimai, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ministerijos ir Tarnybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sprendimas, kuriuo Ministerija konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nesudarė pagrindo jam atidėti privalomąją karo tarnybą, kaip pagrįstai nurodė Tarnyba sprendime, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pareiškėjo nurodytus argumentus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais ir argumentais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

21. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (lot. be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

22. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 skyriaus 2 skirsnio nuostatose. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje.

23. Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 5 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Aprašo 6 p.). Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad prašymus ir pranešimus nagrinėja Tarnybos Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

24. Taigi, karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 23 d. Tarnybai pateikė prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą dėl pareiškėjo pacifistinių pažiūrų, jo lytinės orientacijos (dėl to teigė, kad patirs neigiamų išgyvenimų, patyčių, diskriminaciją), ir dėl suplanuotos poilsinės kelionės, kurios vertė – 980 Eur. Tarnybą, išnagrinėjusi šį prašymą, 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu netenkino minėto prašymo ir nurodė, kad tarnybos atlikimo neatidėjimas nesąlygos pareiškėjui neproporcingai didelės žalos. Pareiškėjas 2022 m. birželio 8 d. Ministerijai pateikė skundą, prašydamas panaikinti minėtą Tarnybos sprendimą, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos, pavojaus dėl pareiškėjo lytinės orientacijos ir dėl jo pacifistinių pažiūrų bei nenoro dalyvauti kariniuose mokymuose. Ministerija 2022 m. liepos 4 d. sprendimu paliko Tarnybos sprendimą nepakeistą. Ministerija vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti dokumentai nepatvirtina tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už konstitucinę pareigą atlikti karo tarnybą ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas NPPKT atliktų kitu metu. Tarnyba tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, Tarnybos sprendimas, Ministerijos vertinimu, yra pakankamai motyvuotas, išsamus, nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė, jog privalomosios karo tarnybos atlikimas jam sukeltų tokio masto žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų pagrindu atidėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl jo turimų pacifistinių pažiūrų, kaip pagrindo atidėti NPPKT. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Karo prievolės įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintos alternatyvios krašto apsaugos tarnybos atlikimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atliekama vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atliekama vietoj privalomosios karo tarnybos paskelbus mobilizaciją, trunka tol, kol paskelbiama demobilizacija. Taip pat aptariamo straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolininkai atlieka valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą. Karo prievolininkai skiriami atlikti darbų, nesusijusių su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pagal Karo prievolės įstatymo 17 straipsnį alternatyvią krašto apsaugos tarnybą pageidaujantys atlikti karo prievolininkai pateikia prašymą karo prievolę administruojančiai krašto apsaugos sistemos institucijai. Pažymėtina, kad šis prašymas turi būti grindžiamas religiniais arba pacifistiniais įsitikinimais, neleidžiančiais tarnauti su ginklu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs minėtą prašymą, nors apie tokią galimybę buvo informuotas tiek Tarnybos, tiek Ministerijos sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo teiginius, todėl teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini.

28. Pareiškėjas taip pat rėmėsi EŽTT išaiškinimais byloje Teliatnikov prieš Lietuvą (Nr. 51914/19), tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Pažymėtina, kad minėtoje byloje, priešingai, nei nustatyta nagrinėjamoje byloje, karo prievolininkas ginčijo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimą Lietuvos karo prievolės sistemoje dėl religinių įsitikinimų, t. y. Jehovos liudytojo neatleidus nuo karo tarnybos ir nesudarius galimybių atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Todėl aptariami argumentai vertintini kritiškai ir atmestini, pripažinus, kad minėtos EŽTT bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), nesutampa.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl galimos diskriminacijos ir galimo pareiškėjo teisių pažeidimo dėl pareiškėjo lytinės orientacijos, juos vertina kritiškai. Pažymėtina, kad šie argumentai yra paremti hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar pagrįstų bei motyvuotų argumentų, patvirtinančių jo nurodytus teiginius. Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba nurodė, jog Lietuvos kariuomenėje yra užtikrinamos asmenų teisės, o NPPKT kariai turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves, neatsižvelgiant į jo lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, lytinę orientaciją ir kitas aplinkybes. Pareiškėjas šių argumentų nepaneigė, rėmėsi bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurias tinkamai ir visapusiškai įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl aptariami argumentai atmestini.

30. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

31. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus (dėl atsisakymo duoti priesaiką, galbūt pažeistų pareiškėjo teisių ir laisvių, taip pat dėl galbūt nepagrįstos apžiūros ekspertizės), pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

32. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjo interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu, todėl skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė