2017-07-28 Nr. AB-14650-3-61-3-01604-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4300-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01604-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. (G. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–4), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-387(00237), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. lapkričio 5 d. (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. lapkričio 6 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UAB (duomenys neskelbtini) dar prieš pareiškėjui pateikiant prašymą vykdė veiklą, susijusią su rangos darbais. Pateikdamas prašymą pareiškėjas buvo sąžiningas ir nurodė savo planus atidaryti kavinę ir konditerijos cechą, tačiau veiklos planai pasikeitė, nusprendus, kad rangos darbų vykdymo veikla turi kur kas didesnį potencialą, be to, pats pareiškėjas turi patirties šioje srityje, nes yra dirbęs dažytoju. Pareiškėjo nuomone, nėra teisinga manipuliuoti sąžiningu jo planų atskleidimu atsakovui ir jų neįgyvendinimą paversti tariamai fiktyvios veiklos įrodymu, be to, Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia užsiimti bet kokia įstatymo neuždrausta veikla.

Nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 18 d. dėl šeimyninių priežasčių buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nes mirė pareiškėjo sutuoktinės tėvas. Be to, sutuoktinė turėjo sveikatos problemų, į Lietuvą grįžo tik 2016 m. kovo 6 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo priverstinai išvykęs iš Lietuvos ir žiemos metu sumažėja rangos darbų poreikis rinkoje, pagrindinė veikla šiuo laikotarpiu buvo klientų paieška, ką darė tiek pats pareiškėjas nuotoliniu būdu, tiek jo asistentė, buvo ieškoma darbuotojų darbams vykdyti. Pareiškėjas buvo atitrūkęs nuo įmonės vidinių reikalų, todėl galėjo neteisingai nurodyti kai kurias organizacinio pobūdžio aplinkybes. Be to, atsakovas neuždavė pareiškėjui konkretaus klausimo, todėl savo paaiškinimuose jis nenurodė konkrečių asmenų, per kuriuos vykdo klientų paiešką.

Paaiškino, kad bendrovė atleido ne visus darbuotojus, o tik du bendrovės darbuotojus: 2015 m. lapkričio 27 d. A. H. ir 2016 m. sausio 31 d. T. B.. T. B. atleidimo datos negalima susieti su leidimo išdavimu – ji atleista kur kas vėliau. Šie atleidimai yra paaiškinami įmonės veiklos apimties sumažėjimu dėl jos sezoninio pobūdžio. M. G. ir L. C. buvo ir tebėra bendrovės darbuotojos. Atitinkamai, atsakovo išvada, kad visi darbuotojai buvo priimti prieš prašymo leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimą ir po to atleisti, yra nepagrista.

Pareiškėjas iš dalies sutiko, kad viso savo buvimo Lietuvoje metu pareigingai negyveno deklaruotos vietos adresu – tiek savo, tiek gyvenančios S. šeimos labui (kad netrukdyti) apsistodavo ir kitose vietose, tačiau tą darė nesuvokdamas, kad daro pažeidimą. Pareiškėjas taip pat sutiko, kad neinformavo atsakovo apie darbuotojų kaitą ir laikiną savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, kad ūkinę veiklą vykdantis asmuo, turintis laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo periodiškai pateikti detalias ataskaitas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 47–52) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad jis prašė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus, praėjus 4–6 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi išdavimo minėtam užsieniečiui, patikrinti, ar tikrai UAB (duomenys neskelbtini) visą darbo laiką dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ar ši bendrovė vykdo veiklą. Atlikus patikrinimą dėl pareiškėjo deklaruojamos veiklos vykdymo ir gyvenimo fakto Lietuvoje ir nustačius, kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, jo asmens byla 2016 m. vasario 22 d. lydraščiu Nr. 20-S-29483 buvo atsiųsta Migracijos departamentui sprendimui dėl pareiškėjo turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Migracijos departamentas, įvertinęs visus byloje surinktus dokumentus, taip pat iškvietęs pareiškėją ir gavęs jo papildomus paaiškinimus ir dokumentus, bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik tai, kad pareiškėjas negali nurodyti savo ir kitų įmonės darbuotojų gaunamo atlyginimo dydžio, nežino savo įmonės darbuotojų pavardžių, bet ir išnagrinėjus kitas reikšmingas aplinkybes.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, ginčijamu sprendimu nustatė, kad yra ne vienas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 100 punkte nurodytas veiksnys. Pareiškėjas, 2016 m. kovo 14 d. atvykęs į Migracijos departamentą, kaip jo įmonės veiklą patvirtinančius dokumentus, pateikė 2016 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą ir 2016 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą, pagal kuriuos pareiškėjo įmonė UAB (duomenys neskelbtini) atliko remonto ir kitus darbus UAB (duomenys neskelbtini) kitų dokumentų, patvirtinančių UAB (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo tą pačią dieną pateikti UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašai laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 8 d. taip pat nepatvirtina, kad ši įmonė vykdo kokią nors veiklą. 2016 m. kovo 24 d. atlikus pareiškėjo apklausą dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir dėl jo įmonės veiklos buvo nustatyta, kad į klausimus jis atsako abstrakčiai ir neišsamiai.

Pažymėjo, kad, pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi, du jo įmonės darbuotojai buvo atleisti iš darbo, t. y. jo įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurią turi atitikti visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, be to, 2016 m. kovo 16 d. (po pareiškėjo apsilankymo Migracijos departamente) įmonėje buvo įdarbinti du nauji darbuotojai. Taigi naujų darbuotojų įdarbinimą vertintinas kaip siekis formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Pabrėžė, jog tinkamos gyvenamosios vietos turėjimas, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio nuostatomis, yra būtina sąlyga leidimui laikinai gyventi gauti. Pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. paaiškinime nurodė, kad gyvena pas savo giminaitę, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, tačiau 2016 m. kovo 24 d. apklausos metu jau nurodė, kad ketina gyventi adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, nors ir yra deklaruota pareiškėjo gyvenamoji vieta, tačiau, kaip matyti iš Migracijos skyriaus 2016 m. vasario 19 d. pažymos Nr. 20-IL-15801, jis šiuo adresu negyvena (bute gyvenanti A. S. paaiškino, kad pareiškėją pažįsta, tačiau jos teigimu, jis Lietuvoje negyvena, tik kartais atvyksta į Lietuvą). Sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, Lietuvos Respublikoje negyvena jo šeimos nariai (pareiškėjo du nepilnamečiai vaikai buvo pateikę prašymus dėl vizos išdavimo, tačiau 2016 m. vasario 3 d. sprendimais jiems buvo atsisakyta išduoti vizas dėl galimos nelegalios migracijos).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 171–177) pareiškėjo G. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas, ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių ir pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog jis yra dalyvis UAB (duomenys neskelbtini) kuri ne mažiau kaip pastaruosius šešis mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šis pareiškėjo prašymas su visa medžiaga buvo persiųstas į Migracijos departamentą. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs minėto užsieniečio pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. lapkričio 5 d.

Kilus įtarimams, Migracijos departamentas 2015 m. lapkričio 11 d. raštu išsiuntė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pareiškėjo, kuriam nuspręsta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bylą, su prašymu, praėjus 4–6 mėnesiams po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo minėtam užsieniečiui, patikrinti, ar tikrai UAB (duomenys neskelbtini) visą darbo laiką dirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ar ši bendrovė vykdo veiklą. Šis skyrius, siekdamas įsitikinti, ar UAB (duomenys neskelbtini) vykdo veiklą, 2016 m. vasario 10 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą, prašydamas patikrinti, ar Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Vilniaus Migracijos valdyba informavo, kad šiuo adresu įsikūrusi advokatų profesinė bendrija InJure. Migracijos valdybos darbuotojai bendravo su advokatu D. A., kuris paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbtini) registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jokios veiklos nevykdo. Įmonė nurodytu adresu buvo įregistruota teikti buhalterines paslaugas, tačiau bendradarbiavimas taip ir nebuvo pradėtas, nurodytu adresu jokia įmonės veikla nebuvo vykdyta. Atlikus patikrinimą dėl pareiškėjo deklaruojamos veiklos vykdymo ir gyvenimo fakto Lietuvos Respublikoje patvirtinimo, 2016 m. vasario 19 d. buvo parengta pažyma, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, negyvena, pareiškėjo bendrovėje UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų įdarbinimas buvo fiktyvus. Visa surinkta medžiaga buvo perduota Migracijos departamentui sprendimui priimti. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, išklausęs pareiškėjo paaiškinimų, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu, ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. lapkričio 5 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažymėjo, jog išnagrinėjus dokumentus ir įvertinus pareiškėjo paaiškinimus dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, nustatyta, kad pareiškėjas negali nurodyti, kokį darbo užmokestį gauna jis pats ir jo darbuotojai, tvirtina, kad bendrovė vykdo statybos darbus, remontuoja butus (nors pateikdamas veiklos aprašymą Migracijos skyriui teigė, kad atidarys kavinę), pareiškėjas klientų ieško telefonu pats arba per pažįstamus, iš draugų ir pažįstamų nurodo tik Hamletą (pavardės nenurodo), pas kurį gyvena Kaune, (duomenys neskelbtini), nors buto bendraturčiai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Deklaruotu gyvenamosios vietos adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nerastas, pateikus jo nuotrauką A. S., ji patvirtino, kad pažįsta pareiškėją, tačiau jis tik retkarčiais apsistoja 32 bute, o 33 buto kaimynė patvirtino, kad pareiškėjo niekad nėra mačiusi, nors čia gyvena apie 6–7 metus. Atsakovas sprendė, jog UAB (duomenys neskelbtini), kurios vadovas yra pareiškėjas, yra fiktyvi, t. y. ši įmonė atitinka fiktyvios įmonės veiksnius, o pagal Įstatymo 50 straipsnio nuostatas buvo pagrindas leidimui panaikinti, nes pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktus, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su tokiu atsakovo vertinimu, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas atitinkamų įrodymų nepateikė ir teismui. Teismas liudytojo H. S. (H. S.) paaiškinimus vertino kritiškai, nurodęs, kad jis nėra buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), savininkas, asmeniškai palaiko santykius su pareiškėju.

Teismas akcentavo, jog, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi) konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, ar ieškojo užsakovų ir darbuotojų veiklai vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas, teigdamas, jog buvo atitrūkęs nuo įmonės vidinių reikalų ir galėjo neteisingai nurodyti kai kurias organizacinio pobūdžio aplinkybes, atsakovui ir teismui nepateikė šios įmonės veiklos aplinkybių ar įrodymų. Priešingai, atsakovas pateikė informaciją, kad įmonė turi įsiskolinimą, be to, pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi, du jo įmonės darbuotojai buvo atleisti iš darbo, t. y. jo įmonė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurią turi atitikti visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, taigi Migracijos departamentas darbuotojų įdarbinimą vertino kaip siekį formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Atitinkamai, teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai abejoja, ar pareiškėjas vykdo teisėtą veiklą, ar turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, jog pareiškėjas neturi tinkamos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, yra dar vienas pagrindas panaikinti jo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 6 p., 50 str. 1 d.). Teismas taip pat pastebėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo socialinius, šeiminius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, Lietuvos Respublikoje negyvena jo šeimos nariai (pareiškėjo du nepilnamečiai vaikai buvo pateikę prašymus dėl vizos išdavimo, tačiau 2016 m. vasario 3 d. sprendimais jiems buvo atsisakyta išduoti vizas dėl galimos nelegalios migracijos).

Teismas akcentavo, jog nors UAB (duomenys neskelbtini) registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau nurodytu adresu veiklos vykdymo nebuvo rasta, pakartotinai patikrinus bendrovės duomenis buvo nustatyta, kad bendrovės darbuotojai, kurių darbo sutartis užsienietis pateikė kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo įdarbinti 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. prieš pareiškėjui pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, o A. H. (vairuotojas) atleistas 2015 m. lapkričio 27 d., T. B. ((duomenys neskelbtini)) – 2016 m. sausio 31 d. 2016 m. kovo 16 d. įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai R. Č. ir M. Č.. Visi bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai ir leidimą nuolat gyventi turintis užsienietis buvo įdarbinti prieš pateikiant užsieniečiui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o atleisti tuomet, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Taigi bendrovė, kurios dalyvis ir vadovas yra pareiškėjas, nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, o užsieniečio pagrindinis tikslas buvo atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas papildomų paaiškinimų ar dokumentų apie bendrovės veiklą nepateikė, įsigydamas bendrovę siekė tik formaliai įgyvendinti prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytą tikslą – dirbti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje ir užsiimti teisėta veikla. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl susiklosčiusios situacijos ir išimtinai vadovavosi atsakovo pozicija ir pateiktais argumentais.

2. UAB (duomenys neskelbtini) dar prieš pareiškėjui pateikiant prašymą vykdė veiklą, susijusią su rangos darbais, taigi pateikdamas prašymą pareiškėjas buvo sąžiningas ir nurodė savo planus atidaryti kavinę ir konditerijos cechą, tačiau šie veiklos planai pasikeitė, nusprendus, kad rangos darbų vykdymo veikla turi kur kas didesnį potencialą. Pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, be to, žiemos metu sumažėja rangos darbų poreikis rinkoje, todėl pareiškėjo pagrindinė veikla šiuo laikotarpiu buvo klientų bei darbuotojų paieška ir tai pareiškėjas darė nuotoliniu būdu. Šią paiešką vykdė ir jo asistentė L. C.. Pareiškėjas buvo atitolęs nuo vidinių bendrovės reikalų, be to, bendrovė veiklą vykdė neilgą laiko tarpą, todėl jis negalėjo teisingai nurodyti kai kurias organizacinio pobūdžio aplinkybes.

3. Pareiškėjas tiek savo, tiek L. C. mėnesinį darbo užmokestį nurodė neteisingai, nes dėl objektyvių aplinkybių buvo priverstas laikinai išvykti iš Lietuvos. Laikinas atotrūkis nuo bendrovės veiklos nulėmė tai, kad pareiškėjas klaidingai nurodė darbo užmokestį, neįvertinęs pasikeitusios minimalios mėnesinės algos. M. G. neteisingai nurodytas darbo užmokestis yra klaida. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad bendrovės veikla yra fiktyvi.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtos veiklos UAB „Tigranika“ vykdymo pagrindu pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taigi leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjo įmonė turėjo vykdyti teisėtą veiklą. Teismas, Migracijos departamentas priimdami sprendimus vertino aplinkybes, atsiradusias iki ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo, ir nebuvo pagrindų teigti, kad vykdoma reali veikla.

2. Atsakovo teigimu, pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingo savo ir kitų įmonės darbuotojų nurodytų atlyginimų vertintini kritiškai. Pareiškėjas aplinkybes apie darbo užmokestį neteisingai nurodė tiek 2016 m. kovo 14 d. paaiškinime, tiek 2016 m. kovo 24 d. apklausos metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje panašioje administracinėje byloje buvo nurodęs, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla ir dėl šios priežasties šis leidimas jam ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad jis nėra įpareigotas rūpintis šios įmonės veikla, prieštarauja jo prašyme dėl leidimo išdavimo nurodytoms aplinkybėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017). Atitinkamai, šis išaiškinimas yra aktualus ir šiuo atveju.

3. Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik tai, kad pareiškėjas negali nurodyti savo ir kitų įmonės darbuotojų gaunamo atlyginimo dydžio, nežino savo įmonės darbuotojų pavardžių, bet ir išnagrinėjus kitas reikšmingas aplinkybes. Remiasi Aprašo 100 punktu ir nurodo, jog pareiškėjas, 2016 m. kovo 14 d. atvykęs į Migracijos departamentą, kaip jo įmonės veiklą patvirtinančius dokumentus pateikė 2016 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą, 2016 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą, pagal kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) atliko remonto ir kitus darbus UAB (duomenys neskelbtini), kitų dokumentų, patvirtinančių UAB (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą, pareiškėjas nepateikė.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo tą pačią dieną pateikti UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašai laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 8 d. taip pat nepatvirtina, kad ši įmonė vykdo kokią nors veiklą. Kaip matyti iš pateiktų išrašų, visas įplaukas buvo atlikęs pats pareiškėjas arba jo įmonėje įdarbinta buhalterė M. G.. Migracijos departamento 2016 m. kovo 4 d. pranešime, kuriuo pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Migracijos departamentą, buvo nurodyta, kad jis turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2014, 2015 metais vykdė ūkinę-komercinę veiklą, ir dokumentus, patvirtinančius jų įgyvendinimą.

Taigi pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti jo įmonės veiklą liudijančius dokumentus, tačiau pats šia galimybe nepasinaudojo. Be to, pareiškėjas, 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tokius jo įmonės veiklą liudijančius dokumentus: 2015 m. rugpjūčio 6 d. sutartį Nr. 3, sudarytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir M. G. (tuo metu ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini)), dėl statybos remonto darbų atlikimo (taip pat pateikta 2015 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaita faktūra bei kasos pajamų orderis); 2015 m. rugpjūčio 7 d. sutartį Nr. 4, sudarytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G.

A., dėl tinkavimo darbų atlikimo (taip pat pateikta 2015 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaita faktūra bei kasos pajamų orderis). Taigi išskyrus nurodytus dokumentus, Migracijos departamentas neturėjo duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą, nors aktyviai bendradarbiavo su pareiškėju, suteikė jam visas galimybes tokius dokumentus pateikti.

4. Migracijos departamentas pakartotinai prašė atvykti pareiškėją ir pateikti jo įmonės veiklą patvirtinančius dokumentus, tačiau, 2016 m. kovo 24 d. atvykęs į Migracijos departamentą, pareiškėjas jo įmonės veiklą patvirtinančių dokumentų nepateikė, o su savimi atsinešė baltos spalvos polietileno maišelį, kuriame kaip jis pats pasakė, buvo armėniškas konjakas ir saldainiai (2016 m. kovo 24 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės J. T. tarnybinis pranešimas). 2016 m. kovo 24 d. atlikus pareiškėjo apklausą dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir dėl jo įmonės veiklos, buvo nustatyta, kad į klausimus jis atsako abstrakčiai ir neišsamiai.

5. Leidimas laikinai gyventi yra išduodamas užsieniečiui gyvenimui Lietuvos Respublikoje, bet ne laikiniems atvykimams, tuo tarpu pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2016 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikoje išbuvo tik 137 dienas ir Migracijos departamentui kilo pagrįstų abejonių, kad tikrieji pareiškėjo tikslai yra ne teisėtos veiklos vykdymas, o tik leidimo laikinai gyventi gavimas.

6. Atvejai, kai pateikiamos paslaugų teikimo sutartys, sudarytos taip įmonių, turinčių rimtų sąsajų ir, išskyrus kelis itin lakoniškus paslaugų priėmimo-perdavimo aktus ir išrašus iš banko sąskaitos, nėra pateikiama sutarčių vykdymą patvirtinančių įrodymų, leidžia daryti išvadą, kad įmonė tik imituoja jos steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje ir laikoma, kad Migracijos departamentui kyla pagrįstos abejonės dėl pateiktų dokumentų patikimumo ir paaiškinimų apie bendrovės veiklą atitikimo tikrovei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3296-662/2017, 2016 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-324-624/2016).

7. Migracijos departamentas nebuvo konstatavęs, kad pareiškėjo įmonė ginčijamo sprendimo priėmimo metu neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų, o naujų darbuotojų įdarbinimą vertino kaip siekį formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnyje nustatytas sąlygas. Šiuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 pateiktus išaiškinimus. Priimant ginčijamą sprendimą buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas jokios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, t. y. jo įmonė yra fiktyvi, todėl yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

8. Tinkamos gyvenamosios vietos turėjimas, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio nuostatomis, yra būtina sąlyga leidimui laikinai gyventi gauti. Pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. paaiškinime nurodė, kad gyvena pas savo giminaitę, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau 2016 m. kovo 24 d. apklausos metu jau nurodė, kad ketina gyventi adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nors ir yra deklaruota pareiškėjo gyvenamoji vieta, tačiau jis šiuo adresu negyvena (bute gyvenanti A. S. paaiškino, kad pareiškėją pažįsta, tačiau, jos teigimu, jis Lietuvoje negyvena, tik kartais atvyksta į Lietuvą). Migracijos departamento sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas, nors ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau šis butas 2015 m. spalio 13 d. buvo parduotas kitiems asmenims, o naujų buto bendraturčių sutikimo aprūpinti gyvenamuoju plotu pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Tai, kad jis gyvena Kaune, (duomenys neskelbtini), pas giminaitę, irgi sukėlė rimtų abejonių, nes nei buto savininkė, nei jos sutuoktinis, kiti giminės nėra armėnų kilmės ar kitais giminystės ryšiais susiję asmenys. Be to, Migracijos departamento 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, siųstas pranešimas apie ginčijamo sprendimo priėmimą buvo grąžintas Migracijos departamentui, kadangi pareiškėjas jo neatsiėmė pašte. Migracijos departamento vertinimu, visos nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, todėl yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Aplinkybės, kad pareiškėjas negyvena nei adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nei adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, jis neginčija ir nenurodo duomenų apie savo tikrąją gyvenamąją vietą.

9. Ginčijamamo sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, Lietuvos Respublikoje negyvena jo šeimos nariai. Migracijos departamentas, be visų surinktų duomenų, įvertino ir tai, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) 2014 m. kovo 3 d. buvo priėmusi sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vienkartinę vizą, turint pakankamą pagrindą išvadai, kad minėtas užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. 2014 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-7355-244/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

10. Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie yra vieši, 2017 m. birželio 29 d. UAB (duomenys neskelbtini) buvo atleisti visi darbuotojai, o skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė (duomenys neskelbtini) Eur. Remiantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos viešai prieinama informacija, UAB (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 20 d. buvo iškelta bankroto byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-387(00237), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės konstatavęs, jog ginčui aktualiu laiktarpiu ir bylos nagrinėjimo metu įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas jokios veiklos jos nurodytu adresu nevykdė; pareiškėjas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyveno; pareiškėjas atsakovui ir pirmosios instancijos teismui nepateikė UAB (duomenys neskelbtini) realios ūkinės veiklos įrodymų; pareiškėjui pakeitus leidimą gyventi du jo įmonės darbuotojai buvo atleisti iš darbo, vėliau priimti du kiti darbuotojai; pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos.

Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punktas – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas fiktyvios įmonės apibrėžimas, nurodant, kad tai Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, (toliau – dalyvis), vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Be to pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 100 punktą, veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, yra: pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (100.4 p.);

įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, o dokumentas, kuriame nurodytas kitas įmonės adresas, kuriuo vykdoma pateiktuose dokumentuose nurodyta įmonės veikla Lietuvos Respublikoje, nepateiktas (pavyzdžiui, patalpų nuomos sutartis) (100.5 p.); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis) (100.6 p.);

įmonė nemoka Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto ir kt.) ir jų nedeklaruoja (100.8 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (100.9 p.); įmonė, kurios pateiktuose jos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodyta, kad pagrindinė šios įmonės veikla – prekyba ar paslaugų teikimas, pastaruosius 2 metus deklaruoja įmonės veiklos nuostolius (išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl investuotų lėšų į įmonės veiklą) arba iš savo vykdomos veiklos negauna pajamų (įplaukų) ar pelno (100.10 p.); yra įrodymų, kad užsienietis praeityje buvo fiktyvios įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys (100.11 p.); yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (100.12 p.).

Iš ginčijamo sprendimo (t. I, b.l. 30-35) matyti, kad atsakovas be kita ko konstatavo, jog pareiškėjas deklaruotu gyvenamosios vietos adresu negyvena, apie pasikeitusią gyvenamąją vietą atitinkamai įstaigai nepranešė; du darbuotojai išdavus pareiškėjui leidimą gyventi buvo atleisti, tačiau po kurio laiku įdarbinti kiti du darbuotojai; pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kokį atlyginimą moka darbuotojams; įmonė nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) atitinka fiktyvios įmonės požymius ir, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas laikomasi nuostatos, jog būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017), turi būti įrodyta, kad įmonė veiklą vykdė realiai, kokios paslaugos buvo teiktos ar prekės parduotos, pateikti tai patvirtinantys įrodymai (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3296-662/2017).

Iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad kurį laiką buvo atitolęs nuo įmonės veiklos, neteisingai atsakovui nurodė mokamų atlyginimų dydį. Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad UAB (duomenys neskelbtini) buveinės registracijos adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) veiklos nevykdo (t. I, b.l. 101; t. II, b.l. 21). Nors 2016 m. kovo 23 d. apklausos lape (t. II, b.l. 117) pareiškėjas nurodė, kad įmonė veiklą vykdo pusantrų metų, iš byloje esančio UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo 2015 m. vasario 10 d.

– 2015 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiui (t. I, b.l. 87-90) matyti, kad ši įmonė įplaukas gaudavo arba iš pareiškėjo, arba iš G. M., kuri su šia įmone buvo susijusi darbo santykiais (t. I, b.l. 113). Byloje taip pat pateiktos dvi sutartys ir dvi PVM sąskaitos faktūros tinkavimo darbams (t. I, b.l. 91-94), viena iš šių sutarčių sudaryta su M. G., kuri, kaip minėta, su UAB (duomenys neskelbtini) ginčui aktualiu metu buvo susijusi darbo santykiais. Atsakovui paprašius pareiškėją pateikti dokumentus, patvirtinančius UAB (duomenys neskelbtini) 2014-2015 m. vykdytą veiklą (t.

I, b.l. 124-125), pareiškėjas pateikė 2016 m. sausio – vasario mėn. UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas 2 PVM sąskaitas faktūras (t. I, b.l. 136 ir 139) bei du kasos pajamų orderius (t. I, b.l. 137-138). Iš pateikto UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašo 2015 m. vasario 10 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui (t. I, b.l. 142-149) matyti, kad ši įmonė įplaukas gaudavo arba iš pareiškėjo, arba iš G. M.. Ginčo nėra dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas buvo įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi (t.

I, b.l. 73-74), A. H. - vairuotoju (t. I, b.l. 75-76), T. B. – buhaltere (t. I, b.l. 77-78), L. C. – vadybininke (t. I, b.l. 79-80), M. G. – vyr. buhaltere (t. I, b.l. 81-82). Be to, iš Sodros duomenų bazės išrašo (t. II, b.l.

51) matyti, kad T. B. minėtoje įmonėje buvo įdarbinta nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. sausio 31 d., o A. H. – nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) atlieka statybos (rangos) darbus, įvertinus pirmiau minėtus duomenis darytuba išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog UAB (duomenys neskelbtini) ginčui aktualiu laiku turėjo darbuotojų, kurie galėtų dirbti tokio pobūdžio darbą. Nors 2016 m. kovo 23 d. apklausos lape (t. II, b.l. 116, 147) pareiškėjas statybininkais įvardijo R. ir M., iš pirmiau minėto Sodros duomenų bazės išrašo matyti, kad R. Č. ir M. Č. UAB (duomenys neskelbtini) įdarbinti tik 2016 m. kovo 16 d., t. y. atsakovui pradėjus tirti šios įmonės veiklą.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nepateikė įrodymų apie tai, kad bylos nagrinėjimo metu bendrovė vykdo veiklą, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas vertino faktinių aplinkybių visumą, įskaitant ir tai, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog UAB (duomenys neskelbtini) laikytina fiktyvia įmone Įstatymo prasme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija atsakovo padarytos išvados, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar šeimos ryšių.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. A. (G. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas