2013-12-19 Nr. AB-10512-3-65-3-00033-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1275/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00033-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. T. bei L. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. T. bei L. R. skundus Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo skirti tarnybines nuobaudas panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą, kuriuo jam, remiantis 2011 m. gruodžio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-274 (toliau – ir Išvada), paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įsakymo 1.1 punktą, kuriuo jam, remiantis Išvada, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai: E. T. dirba Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio miesto PK) Viešosios tvarkos skyriaus vyresniuoju postiniu, L. R. dirba Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus specialistu.

Teigė, kad tarnybinės nuobaudos jiems paskirtos neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi neteisėta ir nepagrįsta yra pati Išvada, kuria remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas. Nurodė, kad Išvadoje konstatuota, jog E. T. ir L. R. neinformavo Panevėžio apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir OVS) budėtojų apie tai, kad E. R. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpose vartojo fizinį smurtą prieš G. A. (iki pavardės pakeitimo – K.), taip pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat, kad pareiškėjai, pradėdami darbą, neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys, taip pažeisdami Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 50-V-258 patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24.2 punkto reikalavimus.

Nurodė, kad pastaroji teisės norma yra abstrakti, nekonkreti, nenumatanti apibrėžtų elgesio taisyklių. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą nustatytas bendrojo pobūdžio formuluotės pažeidimas savaime negali būti laikomas pareigūno netinkamu pareigų vykdymu arba jų nevykdymu. Tvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkti visi įrodymai, nenustatytos visos aplinkybės, galinčios patvirtinti ar paneigti tarnybinio nusižengimo padarymo faktą. Nurodė, kad, atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo pažeisti Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) principai ir tarnybinio patikrinimo procedūros procesiniai reikalavimai, suvaržytos pareiškėjų teisės į gynybą, kadangi iš jų paaiškinimai buvo gauti anksčiau nei įteikti pranešimai dėl tarnybinių nusižengimų. Pažymėjo, kad nei Išvadoje, nei Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių medicinos įstaigų duomenų apie G. A. būklę. Tai, pareiškėjų nurodymu, būtų leidę objektyviai nustatyti, ar nurodytas asmuo 2011 m. spalio 23 d. buvo sužalotas.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pareiškėjams tarnybinės nuobaudos už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Taisyklių 24.2 punkto reikalavimų pažeidimus paskirtos pagrįstai. Nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, jog L. R. ir E. T., būdami įvykio liudininkais, t. y. matydami, kad Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK laikino sulaikymo patalpoje E. R. vartojo fizinį smurtą prieš G. A., nors ir ėmėsi neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, neapsaugojo įvykio vietos, apie įvykį neinformavo Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojų. Taip pat pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad L. R., būdamas atsakingas už pamainos darbo organizavimą, tvarką ir drausmę, bei E. T. nesilaikė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimų ir 2011 m. spalio 23 d., pradėdami darbą, neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino ir panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 1.1 punktą, kuriuo L. R. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, ir 1.2 punktą, kuriuo E. T. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 3, 4.2, 20 punktais.

Nustatė, kad atsakovas nuo 2011 m. gruodžio 21 d., kai buvo gauti paskutiniai Tarnybinio patikrinimo medžiagos dokumentai, iki 2011 m. gruodžio 27 d., kai buvo pradėta rengti Išvada, naujo turinio pranešimų dėl tarnybinių nusižengimų, kuriuose būtų nurodyta, jog pareiškėjai pažeidė Taisyklių 2.4 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, E. T. ir L. R. nepateikė, iš pareiškėjų paaiškinimų dėl šių teisės normų reikalavimų pažeidimų nepareikalavo. Teismas darė išvadą, kad paminėti pažeidimai yra esminiai, o ne formalūs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai. Šiais pažeidimais buvo suvaržyta E. T. ir L. R. teisė į gynybą, kadangi pareiškėjams nebuvo žinoma, kad jiems tarnybinės nuobaudos bus skiriamos už Taisyklių 2.4 punkto ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, jie neturėjo galimybės dėl šių pažeidimų pasiaiškinti, teikti savo prašymus ir įrodymus. Be to, nustatytais procedūriniais pažeidimais buvo užkirstas kelias objektyviai ir visapusiškai ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių visumą, priimti pagrįstą sprendimą, kadangi tarnybinio patikrinimo metu iš esmės buvo tiriama, ar pareiškėjų veikose yra Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo sudėtis.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, pareiškėjų E. T. ir L. R. skundus atmesti. Apeliaciniame skunde buvo išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Vadovaudamasis liudytojo Panevėžio apskrities VPK Ryšių ir informatikos skyriaus vedėjo K. Š. 2012 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad pareigūnai negalėjo pamatyti monitoriuje, jog nevyksta įrašas, pripažįsta, kad pagal Taisyklių 24.2 punktą pareigūnai neturėjo būti nubausti.

2) Taisyklių 69 punkte yra nustatyta, kad apie ypatingus įvykius laikinojo sulaikymo patalpose specialistas ar vyriausias postinis (postinis) nedelsdamas informuoja Panevėžio apskrities VPK budėtoją, Panevėžio miesto PK viršininką. Teigia, kad muštynės kameroje yra ypatingas įvykis, todėl pareiškėjai turėjo surašyti tarnybinius pranešimus, informuoti budėtoją. Pažymi, jog, nors pareiškėjai ir neigia, kad 2011 m. spalio 23 d. naktį laikinojo sulaikymo kameroje kito sulaikytojo E. R. buvo sumuštas G. A. – sumušimo faktą įrodo pačių pareiškėjų paaiškinimai, R. B. ir S. L. parodymai. Teigia, kad L. R. parodymai nenuoseklūs, o teismas patikėjo suinteresuotų pareiškėjų aiškinimais ir visai neatsižvelgė į liudytojų pareigūnų R. B. ir S. L. parodymus.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą

tenkino iš dalies – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme teikė prašymą iškviesti į teismo posėdį R. B. ir S. L., tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo (b. l. 126). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šie asmenys buvo apklausti atliekant ikiteisminį tyrimą, o prokurorė, prieš apklausdama šiuos asmenis, yra įspėjusi juos dėl atsakomybės už melagingai žinomų parodymų davimą, ir dėl to rašytiniais liudytojų protokolais yra galimybė vadovautis ir remtis administracinėje byloje. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija šioje administracinėje byloje nesutiktina, nes iš ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotų parodymų matyti, kad jiems nebuvo užduodami konkretūs klausimai, susiję su pareiškėjų nurodomais atliktais veiksmais 2011 m. spalio 23 d., t. y. klausimai, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp pareiškėjų ir liudytojų parodymų (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 99-102).

Nagrinėjamu atveju turėjo būti pašalinti esantys prieštaravimai tarp pareiškėjų ir minėtų asmenų (R. B. ir S. L.) nurodomų aplinkybių apie laikinojo sulaikymo kameroje įvykusias muštynes, apie tai, kad buvo sužalotas G. A., sudarytos galimybės atsakovui teikti įrodymus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas ABTĮ 81 straipsnis (pvz., 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės atsakovui teikti įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie vertinami, į šių įrodymų pobūdį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą 2013 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundų netenkino – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 1.1 punktą, kuriuo L. R. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, ir 1.2 punktą, kuriuo E. T. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, paliko nepakeistus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai dėl objektyvių, ne nuo jų valios priklausančių priežasčių 2011 m. spalio 23 d. negalėjo įsitikinti, ar veikia Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys. Esant nurodytoms aplinkybėms, Panevėžio AVPK nebuvo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai neįvykdė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimo, padarė pažeidimą ir skirti jiems tarnybines nuobaudas.

Vertindamas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su tarnybinio patikinimo procedūromis, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu, prie šių normų priskirtini nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą.

Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–736/2004; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir ar tai galėjo lemti nepagrįsto įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimą. Taigi, esminę reikšmę nustatant, ar buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, turi tai, ar nebuvo pabloginta pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, teisinė padėtis; ar nebuvo suvaržytos jam Tvarkos 16 punkte garantuojamos teisės (teisė teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus; baigus tarnybinį patikrinimą, susipažinti su tarnybinio tikrinimo išvada bei tyrimo metu surinkta medžiaga; tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą ir kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, kad tarnybinio patikrinimo tvarką reglamentuojančios teisės normomis yra siekiama užtikrinti, jog pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, aiškiai suvoktų, kuo jis kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą.

Tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenimis, 2011 m. lapkričio 11 d. parengti pranešimai dėl tarnybinių nusižengimų buvo įteikti E. T. – 2011 m. lapkričio 11 d. , L. R. – 2011 m. lapkričio 12 d. Šiuose pranešimuose atsakovas nurodė, turintis duomenų, jog pareiškėjai tarnybos metu 2011 m. spalio 23 d. nuo 21 val.30 min. iki 23 val. 30 min., Panevėžio miesto PK patalpose neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš G. A. ir tokiais veiksmais pareiškėjai gali būti pažeidę Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus policijos veiklos principus bei nevykdę to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų policijos pareigūno pareigų, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 3 punkte įtvirtintus principus ir šio kodekso reikalavimus (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 7, 16). Pranešimuose dėl tarnybinių nusižengimų pareiškėjams buvo nurodyta, kad jie paaiškinimus dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų gali pateikti iki 2011 m. lapkričio 11 d. Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiajam tyrėjui R. V. pareiškėjas E. T. paaiškinimą pateikė 2011 m. lapkričio 6 d. o L. R. – 2011 m. lapkričio 9 d. (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 8, 17-19). Išanalizavus šiuos paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjai teikė paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su G. A. pristatymu į Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpas, ir dėl fizinės prievartos panaudojimo prieš G. A.. Nustatyta, kad atsakovas nuo 2011 m. gruodžio 21 d., kai buvo gauti paskutiniai Tarnybinio patikrinimo medžiagos dokumentai, iki 2011 m. gruodžio 27 d., kai buvo pradėta rengti Išvada, naujo turinio pranešimų dėl tarnybinių nusižengimų, kuriuose būtų nurodyta, jog pareiškėjai pažeidė Taisyklių 2.4 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, E. T. ir L. R. nepateikė. Pareiškėjai papildomų paaiškinimų dėl šių teisės normų reikalavimų pažeidimų neteikė. Atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, surašydamas išvadą, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo, įvertino ir nustatė pareiškėjų neteisėtus veiksmus.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad paminėti pažeidimai nėra esminiai. Šiais pažeidimais nebuvo suvaržyta E. T. ir L. R. teisė į gynybą, jie turėjo galimybę dėl šių pažeidimų pasiaiškinti, teikti savo prašymus ir įrodymus. Be to, nustatytais procedūriniais pažeidimais nebuvo užkirstas kelias objektyviam ir visapusiškam faktinių aplinkybių visumos ištyrimui ir įvertinimui bei teisingam sprendimo priėmimui.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, konstatavo, kad pareiškėjai nepažeidė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimų, tačiau savo veiksmais ( neveikimu) pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl ginčijamo Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktai, kuriais L. R. ir E. T. už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nevykdymą paskirtos tarnybinės nuobaudos, yra pagrįsti ir teisėti, paskirtos tarnybinės nuobaudos yra adekvačios padarytam nusižengimui, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas E. T. su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu nesutinka. Apeliacinį skundą (I t. b. l. 183-187) iš esmės grindžia argumentais, teiktais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko neginčijamų duomenų, kad buvo objektyvių faktinių aplinkybių, leidusių pagrįstai daryti išvadą, jog 2011 m. spalio 23 d. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo Patalpoje E. R. prieš G. A. vartojo fizinį smurtą. Pareiškėjas teigia nesuprantąs, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jis neatliko savo pareigų, jei akivaizdu, jog surinkti duomenys yra prieštaringi. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktų įrodymų visetą, rėmėsi vienintelio asmens (R. B.) parodymais.

Pažymi, kad 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras įsakymu Nr. 1V-308 patvirtino Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką, kurios 17 punkte nustatyta, kad tarnybinį patikrinimą atliekantis pareigūnas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios surašo pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises ir pateikia jam turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą. Tiek pranešimas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, tiek pateikiama pirminė medžiaga apie galimą tarnybinį nusižengimą yra labai svarbi tam, kad pareigūnas galėtų pateikti išsamų paaiškinimą dėl pirminėje informacijoje nurodytų teiginių apie galimai neteisėtus pareigūno veiksmus, taip realizuodamas savo konstitucinę teisę į gynybą. Atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas R. V. pasiaiškinti prašė bei surašė pareiškėjo pateiktą informaciją kaip paaiškinimą 2011 m. lapkričio 6 d., t. y. jau tuomet, kai buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas (tarnybinis patikrinimas pradėtas b2011 m. spalio 27 d.), o supažindintas su pranešimu apie pradėtą tarnybinį patikrinimą buvo tik 2011 m. lapkričio 11 d. Mano, kad tai, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo prašoma pasiaiškinti nepateikus informacijos apie mano atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą bei nesupažindinus su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, pažeidė tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros procesinius reikalavimus. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai realizuoti teisę į gynybą.

Pareiškėjas L. R. apeliacinį skundą (I t. b. l. 189-193) iš esmės grindžia analogiškais argumentais, papildomai nurodo, kad Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiasis tyrėjas R. V. pasiaiškinti prašė bei surašė pareiškėjo pateiktą informaciją kaip paaiškinimą 2011 m. lapkričio 9 d., t. y. jau tuomet, kai buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas (tarnybinis patikrinimas pradėtas 2011 m. spalio 27 d.), o supažindintas su pranešimu apie pradėtą tarnybinį patikrinimą buvo tik 2011 m. lapkričio 12 d. Mano, kad tai, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo prašoma pasiaiškinti nepateikus informacijos apie mano atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą bei nesupažindinus su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, pažeidė tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros procesinius reikalavimus. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai realizuoti teisę į gynybą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus (II t. b. l. 1-4) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniuose skunduose neteisingai teigia, kad jiems nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti dėl inkriminuojamo Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Tai, kad muštynės laikinojo sulaikymo patalpoje tikrai buvo, įrodo ne tik administracinėje byloje surinkti duomenys, bet ir 2013 m. sausio 4 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo už G. A. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą nuteistas E. R.. Taigi pareiškėjai pažeisdami Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, būdami įvykio liudininkais, t. y. matydami, kad laikinojo sulaikymo patalpoje E. R. vartojo fizinį smurtą prieš A. A., nors ir ėmėsi neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, tačiau neapsaugojo įvykio vietos, apie muštynes neinformavo Panevėžio apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ kuriuo pareiškėjui L. R. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, o pareiškėjui E. T. - pastaba.

Tarnybinės nuobaudos pareiškėjams buvo paskirtos už tai, kad E. T. (Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus vyresnysis postinis) ir L. R. (Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus specialistas), elgdamiesi aplaidžiai, o L. R. – ir būdamas atsakingas už pamainos darbo organizavimą, tvarką ir drausmę, 2011 m. spalio 23 d. neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys, taip pažeisdami Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 50-V-258 patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklių 24.2 punkto reikalavimus. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjai, pažeisdami Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojų neinformavo, jog E. R. Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje vartojo fizinį smurtą prieš G. A. (buvusi pavardė – K.) bei nesiėmė reikiamų priemonių įvykio vietai ir įrodymams išsaugoti.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjams inkriminuoto kaltinimo pašalino Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 50-V-258 patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklių 24.2 punkto pažeidimą, konstatuodamas, jog pareiškėjai dėl objektyvių, ne nuo jų valios priklausančių priežasčių 2011 m. spalio 23 d. negalėjo įsitikinti, ar veikia Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys.

Tačiau pripažino, kad pareiškėjai už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nevykdymą drausmine tvarka yra nubausti pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjai apeliaciniais skundais ginčija tik šią teismo sprendimo dalį, kuria pasisakyta dėl jų tarnybinės atsakomybės, pažeidus Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalį „Tarnybinis nusižengimas - šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.“

Iš šio tarnybinio nusižengimo apibrėžimo matyti, kad tarnybinė atsakomybė atsiranda kai asmuo veikimu arba neveikimu padaro priešingą teisei veiką, t. y., kai šia veika yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, kurie nustato vidaus tarnybos pareigūno funkcijas, kompetenciją bei pareigas jam priskirtoje valstybės tarnybos srityje.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant tarnybinės atsakomybės nuostatas yra konstatuota, kad tarnybinė atsakomybė už padarytą veiką gali kilti tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant ar valstybės tarnautojas padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-438-186/2011; Nr. A438-1446/2011).

Pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti.

Iš šios teisės normos matyti, kad pareiga policijos pareigūnui, apsaugoti įvykio vietą, įrodymus bei pranešti policijos įstaigai apie daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, suformuluota imperatyviai, įpareigojant šiuos veiksmus atlikti neatidėliojant.

Iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, jog Panevėžio miesto apylinkės teisme 2013 m. sausio 4 d. buvo priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-184/2013, kuriuo E. R. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. spalio 23 d., apie 23 val., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato, esančio Smetonos g. 35, Panevėžyje, laikinojo sulaikymo kameroje, sudavė ne mažiau kaip du smūgius G. K. į galvą, tuo padarydamas jam galvos smegenų sumušimą, poodinę kraujosruvą kairės akies srityje, odos nubrozdinimą pakaušyje, t.y. nesunkiai sutrikdė G. K. sveikatą. Šis teismo nuosprendis šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Šios teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina tą teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjų tarnybos metu, jų tarnybos vietoje buvo įvykdyta nusikalstama veika, nuo kurios padarymo momento pareiškėjams atsirado pareiga veikti pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Tai, kad pareiškėjams buvo žinoma apie padarytą šią nusikalstamą veiką parodė liudytojai R. B. ir S. L. iš kurių parodymų matyti, kad jie kartu su pareiškėjais išgirdo triukšmą kameroje, kurioje buvo laikomi E. R. ir G. A. (K.) bei stebėjimo kameros monitoriuje pamatė kaip vienas vyriškis kameroje spardo kitą. Kameroje juos išskyrė bei po to nukentėjusiam G. A. (K.) pasiskundus sutrikusia sveikata, jam iškvietė greitosios medicinos pagalbos tarnybą.

Šiuos minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kitos faktinės bylos aplinkybės: netrukus po įvykio į įvykio vietą buvo iškviesta greitosios medicinos pagalbos tarnyba tikslu suteikti medicininę pagalbą G. A. (K.), kuriam buvo nustatyti ir atitinkami tiek išoriniai, tiek vidiniai sužalojimai.

Įrodymų vertinimo prasme pirmosios instancijos teismo išvada, vertinant bylos aplinkybes, remtis minėtais liudytojų R. B. ir S. L. parodymais, jų pagrindu paneigiant pareiškėjų parodymus, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus, numatytus Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjai žinodami apie padarytą nusikalstamą veiką bei galėdami nustatyta tvarka apie tai pranešti, to nepadarę, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad skiriant pareiškėjams tarnybines nuobaudas esminių procedūrinių pažeidimų, kuriais būtų apribota pareiškėjų teisė žinoti kuo yra kaltinami, duoti paaiškinimus, susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga ir pan., nenustatyta. Iš esmės tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjai.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, kad pranešimuose dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjams buvo nurodyta, jog jie galimai įvykdė kitokio pobūdžio nusižengimą nei buvo galutinai nustatyta atlikus tarnybinį patikrinimą, tai pažymėtina, kad tarnybiniai patikrinimai pradedami gavus pirminę informaciją apie galimai padarytą nusižengimą (Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 6 punktas), o galutinis faktinių aplinkybių nustatymas bei jų teisinis įvertinimas, atliekamas surašant tarnybinio patikrinimo išvadą (Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 20 punktas).

Dėl ko pirminių pranešimų dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ir galutinių tarnybinių patikrinimų išvadų rezultatai gali skirtis ir toks skirtumas nelaikomas, asmenų, padariusių tarnybinius nusižengimus, esminių teisių pažeidimu.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų E. T. bei L. R. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas