2015-11-10 Nr. BB-4525-1-07-1-00212-2010-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-447-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00212-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

išteisintajam A. K.,

išteisintojo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – A. K. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. K. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai priteista 7000 Lt (2027,34 Eur) proceso išlaidų, patirtų atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) teisės dirbti bankroto administratoriumi atėmimu dvejiems metams; A. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; iš A. K. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybai priteista 7000 Lt (2027,34 Eur) proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu nuteistas, tačiau Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžiu išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, būdamas fiziniu bankroto administratoriumi, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent:

2010 m. balandžio 27 d., apie 12.00 val., bute, Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), siekdamas turtinės naudos, iš bankrutuojančios UAB „R.‘‘ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorės Š. M. pareikalavo sumokėti 7000 Lt atlyginimą už UAB „R.“ bankroto procedūros vykdymą ir bendrovės likvidavimą, skolų iš UAB „R.“ skolininkų išieškojimą ir už tai, kad nesikreiptų į teismą dėl galimos žalos nustatymo bei priteisimo iš Š. M. ir tinkamai nepatikrintų šios bendrovės veiklos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. gegužės 12 d., laikotarpiu nuo 10.14 val. iki 15.02 val., Š. M. automobilyje „Ford Escort“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš jos vėl pareikalavo 7000 Lt; 2010 m. birželio 10 d., apie 18.32 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, prie prekybos centro „Akropolis“, Klaipėdoje, Taikos pr. 61, tame pačiame automobilyje iš Š. M. paėmė 4000 Lt ir išrašė 2010 m. birželio 10 d. pinigų priėmimo kvitą be numerio, jame nurodydamas, jog į UAB „R.“ iš Š. M. priėmė 4000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditoriniams reikalavimams dengti pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – Įmonių bankroto įstatymas), bei jį pasirašė; 2010 m. liepos 27 d., apie 12.45 val., kavinėje „Delano“, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Klaipėdoje, Taikos pr. 61, iš Š. M. paėmė 3000 Lt ir išrašė 2010 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitą be numerio, jame nurodydamas, jog į UAB „R.“ iš Š. M. priėmė 3000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditoriniams reikalavimams dengti pagal Įmonių bankroto įstatymą, bei jį pasirašė.

Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Michailovskis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė nepagrįstą A. K. išteisinimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Šį sprendimą teismas motyvavo iš esmės tuo, kad A. K. turėjo teisę reikalauti iš Š. M., kaip bankrutuojančios įmonės vadovės, padengti įmonės bankroto administravimo išlaidas, nors ir pripažino, kad tokie A. K. veiksmai jokiu įstatymu nebuvo reglamentuoti, tačiau, teismo manymu, jie negali būti vertinami kaip neteisėtas, juo labiau – nusikalstamas piktnaudžiavimas.

Kasatorius, nesutikdamas su išteisinamojo nuosprendžio išvadomis, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią valstybės tarnautojo veiklai negali būti taikomas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“ (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007). Šis principas, anot kasatoriaus, negali būti taikomas ir vertinant bankroto administratoriaus A. K., kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veiksmus. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Įmonių bankroto įstatyme nebuvo numatyta, kaip turi būti atlyginamos bankroto administravimo išlaidos tuo atveju, jeigu įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka, tačiau, kaip nurodė liudytoja D. S., tuo metu administratorių prašymai kompensuoti administravimo išlaidas buvo nagrinėjami vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Taigi A. K. turėjo galimybę teisėtu būdu prisiteisti patirtas administravimo išlaidas. Tai, kad tokia praktika A. K. buvo gerai žinoma ir jis ją taikė, įrodo byloje esantys jo paties pateikti teismų sprendimai. Skundžiamame nuosprendyje teismas neanalizavo ir neatsakė į klausimą, kodėl A. K. šiuo atveju nesiekė prisiteisti administravimo išlaidų vadovaudamasis CK normomis, o naudodamasis bankroto administratoriaus padėtimi, jų tiesiogiai pareikalavo iš bankrutuojančios UAB „R.“ direktorės Š. M., nors jokie teisės aktai tokios teisės jam nesuteikė. Liudytojos Š. M. ir V. V. A. K. veiksmus teisingai suprato kaip galimą kyšio reikalavimą ir dėl to Š. M. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Iš Š. M. parodymų matyti, kad ji nesutiko su A. K. neteisėtu reikalavimu, pateiktu bauginant prisiteisti iš jos turtinę žalą dėl neva jos netinkamo vadovavimo įmonei. Taip pat, pasak kasatoriaus, svarbi yra aplinkybė, kad A. K., reikalaudamas atlygio, suprato ir žinojo, jog bankrutuojanti UAB „R.“ neturi pinigų atlyginimui už administravimą mokėti, todėl ir pasirinko nusikalstamą būdą išgauti pinigus – pareikalavo iš Š. M. 7000 Lt, teigdamas, jog priešingu atveju jis bus priverstas kreiptis į teismą dėl galimos žalos nustatymo ir gerokai didesnės sumos priteisimo. Iš esmės A. K. šioje situacijoje naudojosi savo dominuojančia padėtimi ir tokie veiksmai visiškai pagrįstai ir motyvuotai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti nusikalstamais.

Kasatorius mano, kad nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius įstatymus A. K. pažeidė, todėl esą nepažeidė jokio įstatymo ir veikė teisėtai. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas to negalėjo padaryti, nes joks įstatymas nenustatė bankroto administratoriui įgaliojimų tiesiogiai reikalauti iš bankrutuojančios įmonės direktorės atlyginti administravimo išlaidas. Tai reiškia, jog A. K. veikė be jokio teisėto pagrindo, todėl jo veiksmai turi būti pripažinti neteisėtais.

Kasaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjamoje byloje turi būti laikomasi kasacinio teismo praktikoje (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007) pateiktų išaiškinimų, jog valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte; ne mažiau svarbu įvertinti, ar atlikdamas pareigas jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio; formalus nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, laikymasis neeliminuoja galimybės veikti priešingais tarnybai interesais, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali reikštis tuo, kad kaltininkas iš darbo santykių kylančius įgaliojimus, teises ir pareigas panaudoja priešingai tarnybos interesams, padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas negalėtų daryti arba neatlieka to, ką pagal pareigas turėtų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220/2014). Taigi A. K., skirtingai nei nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, tyčia veikė priešingai tarnybos interesams, t. y. žinodamas, kad nėra jokio įstatymo, kuris suteiktų jam įgaliojimus tiesiogiai reikalauti iš bankrutuojančios įmonės direktorės Š. M. prieš šios valią atlyginti administravimo išlaidas. A. K. savo asmeninius interesus iškėlė aukščiau už viešuosius, nes nesikreipė į teismą dėl išlaidų kompensavimo, o siekdamas turtinės naudos, baugindamas Š. M. civiline ir administracine atsakomybe už netinkamą juridinio asmens atstovavimą, reikalavo, kad ši padengtų išlaidas. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo klausimu padaryta pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir, priešingai nei nuosprendyje nurodo apeliacinės instancijos teismas, nėra deklaratyvi. A. K. reikalavimas yra neteisėtas, prieštarauja valstybės tarnybos interesams; taip jis tyčia padarė didelės žalos valstybei ir sumenkino bankroto administratoriaus, kaip valstybės tarnautojui prilyginamo asmens, autoritetą bei diskreditavo valstybės tarnybos vardą.

Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai, neišsamiai įvertinęs bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių nebuvimą A. K. veiksmuose ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Michailovskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė faktines aplinkybes, kad A. K., kaip bankroto administratorius, iš bankrutuojančios UAB „R.“ direktorės Š. M. tiesiogiai pareikalavo ir paėmė 7000 Lt administravimo išlaidoms ir kreditoriniams reikalavimams padengti; apie priimtas pinigų sumas (3000 ir 4000 Lt) A. K. nurodė išrašytuose bei paties pasirašytuose pinigų priėmimo kvituose (be numerių), be to, šių pinigų gavimo faktą užfiksavo bankroto administratoriaus išlaidų ir pajamų ataskaitoje, svarstytoje kreditorių susirinkime, bankrutuojančios UAB „R.“ likvidavimo akte. Taip pat pagal dokumentus nustatyta, kad išlaidos bankroto procedūroms ir administratoriaus atlyginimui sudarė 8200 Lt, t. y. iš bankrutuojančios bendrovės direktorės gauti 7000 Lt ir 1200 Lt, gautų pardavus bendrovės turtą. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes nesikreipė į teismą su prašymu kompensuoti administravimo išlaidas, o siekdamas turtinės naudos, baugindamas Š. M. gresiančia civiline ar administracine atsakomybe už netinkamą bendrovės atstovavimą, laiku nepradėtą bankroto procedūrą, kreditorių teisių pažeidimą, žadėdamas nesikreipti į teismą, tiesiogiai reikalavo iš jos piniginio atlygio (7000 Lt) už bankroto procedūros vykdymą, kurį ir priėmė. Šį nuosprendį panaikinęs apeliacinės instancijos teismas priimtą naują išteisinamąjį nuosprendį grindė tuo, kad A. K. iš Š. M. gautų pinigų nepasisavino, įtraukė juos į bankrutuojančios bendrovės buhalterinę apskaitą, pateikdamas atitinkamą ataskaitą kreditorių susirinkimui, o priimdamas pinigus turėjo tikslą apmokėti bankroto administravimo išlaidas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad veikos padarymo metu klausimai, susiję su administravimo išlaidų apmokėjimu (išieškojimu), nebuvo teisiškai reglamentuoti – Įmonių bankroto įstatyme tai nebuvo numatyta, nors pagal susiklosčiusią praktiką bankroto administratorių prašymai dėl administravimo išlaidų kompensavimo buvo nagrinėjami teisme, vadovaujantis Civilinio kodekso normomis. Išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. K. nepažeidė galiojusių teisės aktų, jo veiksmai neprieštaravo valstybės tarnybos interesams ir nebuvo padaryta didelė žala valstybei.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. K. veiksmai nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 2 dalį taikyti. BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pagrindinius tarnybos principus, iškraipydamas tarnybinės veikos esmę ir turinį, menkindamas konkrečios institucijos ir pačios valstybės autoritetą. Jei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (nesant kyšininkavimo požymių), atsakomybė kyla pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi būtini padariniai – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (pagal veikos padarymo metu galiojusią 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakciją).

Pažymėtina, kad A. K. buvo inkriminuoti veiksmai, susiję su bankroto procedūra, kurioje pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnį („Administravimo išlaidos“) yra nustatytos (pirmiausia apmokamos) bankroto administravimo išlaidos, kurias jis ir siekė padengti bei gavo iš bankrutuojančios bendrovės direktorės. Byloje nustatyta, kad bankrutuojanti UAB „R.“ neturėjo pakankamai lėšų ar kito turto tokioms išlaidoms padengti (teturėjo 580 Lt ir du automobilius, kurie parduoti už 1200 Lt). Susidariusioje situacijoje A. K., kaip įprasta pagal susiklosčiusią praktiką, nesikreipė į teismą su prašymu priteisti administravimo išlaidas iš bankrutuojančios bendrovės direktorės, o pareikalavo jų tiesiogiai.

Kasatoriaus manymu, vertinant tokius išteisintojo A. K. veiksmus turėtų būti laikomasi nuostatos, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklai netaikomas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-243/2007, 2K-660/2007, 2K-220/2014), kuriose tiek esminės faktinės aplinkybės, tiek konkrečių pareigų teisinis reglamentavimas ir kt. skiriasi. Antai paminėtose bylose buvo sprendžiami antstolių atsakomybės klausimai už veiksmus, susijusius su turtinės naudos gavimu iš šaltinių, kurie prieštarauja išvardytiems atitinkamuose teisės aktuose, arba klausimai dėl valstybės tarnautojos atsakomybės už nusikalstamas veikas, susijusias su piniginio atlygio gavimu paslepiant nusikalstamos veikos pėdsakus, bei, įvedus melagingus duomenis apie atliktą tranzito procedūrą, padedant neteisėtai neišvežti iš Lietuvos Respublikos prekių, už kurias turėjo būti sumokėti muito mokesčiai.

Taigi kiekvienu atveju valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos (ne) teisėtumą parodo ne vien tai, ar jis pažeidė, ar ne konkretų teisės aktais nustatytą draudimą. BK 228 straipsnio prasme svarbu tai, ar kaltininkas vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veikos turinio, kokių tikslų siekė, ar šie tikslai suderinami su tarnybine veikla. A. K. veiksmų teisiniam vertinimui svarbios aplinkybės yra tai, kad gautus iš Š. M. 7000 Lt jis apskaitė, užfiksavo dokumentuose ir panaudojo pagal paskirtį, numatytą Įmonių bankroto įstatyme.

Iš esmės galimybė bankroto administravimo išlaidas kompensuoti iš bankrutuojančios įmonės vadovo lėšų (kai įmonė yra nemoki) yra leistina. Kaip pažymėta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tik nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo Įmonių bankroto įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame šis klausimas (kompensavimo sąlygos ir tvarka) aiškiai reglamentuotas. Pripažinus, kad A. K. pasirinktas būdas tiesiogiai reikalauti bankroto administravimo išlaidų kompensavimo iš bankrutuojančios bendrovės direktorės nebuvo tinkamas, vien to nepakanka išvadai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tai darė siekdamas turtinės naudos.

Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog didelės žalos valstybei padarinių buvimo apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, atskleidžiančios A. K., kaip bankroto administratoriaus, veiksmus, jų esmę, siekiamą tikslą ir konkrečias pasekmes, pagrindžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl jo išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė