2026-01-07 Nr. AB-427-3-65-3-00328-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-38-968/2026

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00328-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Visagino savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Visagino savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras”) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Visagino savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir Administracija) 2023 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (4.13 Mr) 1-1430 „Dėl A. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją išnagrinėti A. P. prašymą dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1983 metų. Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo ir turi (duomenys neskelbtini) pilietybę. Jam 1994 m. rugpjūčio 25 d. buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Leidimo gyventi Lietuvoje terminas baigėsi 2015 m. vasario 18 d., tačiau leidimo termino neprasitęsė, nes atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. PE_SP1-17524 jam buvo paskirta senatvės pensija.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (15/5-5)24U-14/1U-13/4U-240 panaikino leidimą gyventi Lietuvoje ir, atlikus bausmę pagal Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, pareiškėją nutarė išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Administracijos 2018 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (10.1)S-29092 buvo pranešta, kad jis nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje ar įtrauktas į gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravusių asmenų apskaitą, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų ir todėl senatvės pensijos mokėjimas sustabdomas nuo 2018 m. gegužės 1 d.

Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu, tačiau 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)1-6517 pareiškėjo skundas buvo atmestas. Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir leidimo gyventi išdavimo 2019 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, tačiau 2019 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 89-S-3556 buvo informuotas, jog jam leidimas gyventi Lietuvoje nebus išduotas, nes Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendimu toks leidimas yra panaikintas.

Pareiškėjas 2021 m. vasario 2 d. su prašymu dėl gyvenamosios vietos deklaravimo kreipėsi į Administraciją, tačiau Administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyrius 2021 m. vasario 11 d. atsakyme Nr. (20.22)- 3C-35 nurodė, kad nėra galimybės įtraukti pareiškėjo į gyvenamąją vietą neturinčių asmenų apskaitą, kadangi nėra galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 1 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu atnaujinti senatvės pensijos mokėjimą. VSDFV Kauno skyriaus 2021 m. balandžio 9 d. raštu buvo informuotas, jog VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į VSDFV dėl galimybės atnaujinti pensijos mokėjimą ir, gavus atsakymą, informuos papildomai.

Vėliau buvo informuotas, kad senatvės pensijos mokėjimas nebus atnaujintas, kadangi jis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje ir nėra įtrauktas į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų sąrašą. Pareiškėjas 2021 m. birželio 16 d. su skundu kreipėsi į VSDFV. VSDFV skundą atmetė. VSDFV sprendimas buvo apskųstas teismui. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies – panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (10.34) DV_S-23397 ir VSDFV 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4804 bei įpareigojo VSDFV Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti A.

P. 2021 m. balandžio 1 d. prašymą dėl senatvės pensijos išmokėjimo ir teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus atitinkantį individualų administracinį aktą. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartimi VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmetė. Visagino savivaldybės administracijai 2023 m. kovo 21 d. buvo išsiųsti du prašymai – deklaruoti asmens gyvenamąją vietą arba įtraukti į nedeklaravusių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą.

Buvo gautas Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti prašymą. Sprendimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris apibrėžia pareiškėjo dabartinę situaciją – nors jam ir panaikinta teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo metu jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, ir Lietuvos Respublika, po to, kai panaikino teisę gyventi šalyje, nesiėmė priemonių jį išsiųsti į (duomenys neskelbtini), tai yra nepasinaudojo Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) 2001 m. birželio 25 d. sutartimi „Dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti“ nustatytos teisės perduoti pareiškėją tolimesnei bausmei atlikti į (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas neturi dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jis negali būti įtraukiamas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje bei jo gyvenamoji vieta Visagino savivaldybėje negali būti deklaruota.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą išnagrinėti teismo nuožiūra, atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui nėra išduotas dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl tai yra esminė aplinkybė, trukdanti pareiškėjui deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar būti įrašytam į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu panaikino leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos pareiškėjui nebuvo išduotas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Administracijos 2023 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (4.13 Mr) 1-1430 ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti A. P. 2023 m. kovo 21 d. gautus prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 straipsnio 10 dalies 5 punktu, 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 5 dalimi, VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. v-12 patvirtintų Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 4.4 punktais. Jis pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas nuo bausmės pradžios 2013 m. gegužės 12 d. iš Lietuvos Respublikos išvykęs nebuvo ir nėra duomenų, jog iš Lietuvos Respublikoje esančių pataisos namų išvyks anksčiau negu 2024 m. gegužės 12 d. (galima bausmės pabaiga). Taip pat Administracija faktiškai pripažįsta aplinkybę, kad dėl formalių priežasčių nuo 2018 m. kovo 16 d. buvo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys (duomenys neskelbtini) mieste – dėl to, jog Migracijos departamentas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (155-5)24U-14/1U-13/4U-240 panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, dėl ko pareiškėjas taip pat neįtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Be to, pats pareiškėjas nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie užkirstų kelią jam deklaruoti gyvenamąją vietą ar būti įtrauktam į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą – jis nėra perleidęs nuosavybės teise turimos gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) mieste, nėra savanoriškai atsisakęs deklaruoti gyvenamąją vietą, yra kreipęsis į Administraciją, kad būtų įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

7. Teismas darė išvadą, kad formaliai pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu negalėjo deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir negalėjo būti įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, tačiau atsakovas susidariusią situaciją įvertino labai formaliai, detaliai neįsigilinęs į faktines aplinkybes ir iš dalies nestandartinę pareiškėjo padėtį (Migracijos departamentas 2018 metais avansu (kai atliks 11 metų laisvės atėmimo bausmę) priėmė sprendimą pareiškėją ateityje išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)).

8. Teismas pažymėjo, kad šios bylos ginčas yra, be kita ko, susijęs su pareiškėjo socialinėmis teisėmis ir socialinėmis garantijomis, nes nuo galimybės deklaruoti gyvenamąją vietą ar būti įtrauktam į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą priklauso pareiškėjo teisės į senatvės pensiją užtikrinimas, todėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimui turi būti suteiktas prioritetas. Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjo detaliai neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Įvertinęs Įstatymo ir Taisyklių nuostatas, teismas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra tiksliai įvykdęs savo konstitucinės pareigos nustatyti tvarką ir sąlygas dėl Lietuvos Respublikoje sąlyginai ilgą laiką esantiems kitos valstybės piliečiams galimybės deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar būti įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, kai Migracijos departamentas jų atžvilgiu panaikina leidimą gyventi Lietuvoje ir nusprendžia išsiųsti tokį asmenį iš Lietuvos Respublikos tik ateityje (ginčo atveju, atlikus ilgalaikę terminuoto laisvės atėmimo bausmę). Teismas pažymėjo, kad tarpvalstybiniuose susitarimuose tarp Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) tokia situacija taip pat nebuvo aptarta. Todėl šiuo atveju įstatymo ar teisės spragą turi pašalinti teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą.

9. Teismas nurodė, kad Įstatymo ir Taisyklių sisteminė nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, jog šiuo metu pareiškėjas teisėtai negali deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba būti įtrauktas į Asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą dėl objektyvių priežasčių (juridiškai galioja Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendimas dėl leidimo panaikinimo ir pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos). Teismas konstatavo, jog atsakovo priimtame individualiame administraciniame akte įtvirtintas atsisakymo deklaruoti savo gyvenamąją vietą ar būti įtrauktam į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą pagrindas yra per daug formalus ir nepakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis bei sisteminiu ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu. Teismas nurodė, kad sisteminis VAĮ nuostatų aiškinimas patvirtina išvadą, jog viešojo administravimo subjektas (atsakovas) ginčijamame akte privalėjo detaliau įvertinti logiškai susijusias su ginčo situacija teisiškai reikšmingas aplinkybes (kad pareiškėjas nuo 1994 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. vasario 18 d. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tik 2018 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (155-5)24U-14/1U-13/4U-240 Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini), atlikus jam Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę; objektyviai dėl teisinio reglamentavimo ir 2018 m. kovo 2 d. Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas negali įvykdyti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių 3 punkto reikalavimų; pareiškėjas realiai nuo 1994 metų yra ir galimai iki 2024 m. gegužės 12 d. dar bus Lietuvos Respublikoje). Teismas konstatavo, kad skundžiamo individualaus administracinio akto turinys nevisiškai atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d.), jis yra iš esmės neteisėtas ir priimtas neįvertinus visų objektyvų aplinkybių, todėl naikintinas, o Administracija įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

III. 10. Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Vadovaujantis Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintų „Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių“ (toliau – Deklaravimo taisyklės) 30, 68 punktais, ginčas turėjo kilti dėl Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo faktiškai Lietuvoje, įkalinimo įstaigoje, gyvenantis užsienietis paliktas be jokio asmens dokumento, leidžiančio jam gyventi / būti Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Užsienietis, neturintis dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, negali deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar būti įtraukiamas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą.

11.2. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismus, siekė ir siekia pakeisti / pašalinti teisėtai atsiradusias teisines pasekmes, kurios kilo dėl paties pareiškėjo neveikimo, t. y. pasibaigus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui nepasikeičiant leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje į naują daugiau kaip trejus metus. Teismas pripažįsta, jog formaliai, atsižvelgiant į šio klausimo teisinį reglamentavimą, pareiškėjas neturėjo teisės deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir negalėjo būti įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. VSDFV Kauno skyrius sustabdė senatvės pensijos mokėjimą, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas jos negaus, be to, pareiškėjas šiuo metu atlieka teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, todėl visi jo būtinieji poreikiai yra tenkinami.

11.3. Atsakovas pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą vadovausis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, todėl tikėtina priims tokį patį sprendimą kaip anksčiau. Teisės aktai Administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikia teisės ir galių šalint įstatymo ar teisės spragas, Administracija yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo vadovautis principinėmis VAĮ nuostatomis. Administracija, priimdama Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas įstatymo ar teisės spragos nepašalino, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, ir pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą privalės vadovausis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, teisės aktai Administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikia teisės ir galių šalinti įstatymo ar teisės spragas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Visagino savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus (Administracija) 2023 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (4.13 Mr) 1-1430 „Dėl A. P.“ (Sprendimas), kuriuo Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą deklaruoti jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), arba jį įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei reikalavimo įpareigoti Administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Administracija turėjo teisinį ir faktinį pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymų, tačiau teismas užpildydamas spragą turi įvykdyti neformalų teisingumą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo turinys nevisiškai atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d.), jis yra iš esmės neteisėtas ir priimtas neįvertinus visų objektyvių aplinkybių, todėl naikintinas, o Administracija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

15. Atsakovas Administracija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, mano, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

16. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl faktinių aplinkybių ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

17. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis nuo 1994 m. rugpjūčio 25 iki 2015 m. vasario 18 d. turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-51-350/2014 pareiškėjas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio „Nužudymas“ 1 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausme 11 metų (bausmės pradžia 2013 m. gegužės 12 d., pabaiga – 2024 m. gegužės 17 d.). Iš pareiškėjo advokato 2025 m. gruodžio 8 d. pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas jam paskirtą bausmę yra atlikęs ir 2025 m. balandžio mėnesį jis buvo deportuotas į (duomenys neskelbtini).

18. Bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. PE SP-17524 pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 12 d. iki gyvos galvos buvo paskirta senatvės pensija. Migracijos departamentui 2018 m. kovo 2 d. sprendimu panaikinus pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nusprendus pareiškėją, pasibaigus bausmės atlikimo laikui išsiųsti į (duomenys neskelbtini), Administracija 2018 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. ĮDK-27 panaikino pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (duomenys neskelbtini) mieste. VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lietuvoje nedeklaravo gyvenamosios vietos ir nėra įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, 2018 m. gegužės 3 d. priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos mokėjimą nuo 2018 m. gegužės 1 d. Vėlesniais VSDFV sprendimais, kurie įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, atsisakyta tenkinti 2021 balandžio 1 d. prašymą mokėti senatvės pensiją iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kai atliks terminuoto laivės atėmimo bausmę Lietuvoje.

19. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. sprendimas nutraukti pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos mokėjimą nuo 2018 m. gegužės 1 d. yra galiojantis, jo teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrintas tiek teisės aktuose nustatyta ikiteismine tvarka tiek įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais. Taip pat pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais neapskundė Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendimo panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir, pasibaigus bausmės atlikimo laikui, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), bei Administracijos 2018 m. kovo 16 d. sprendimo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (duomenys neskelbtini) mieste. Todėl visi paminėti administraciniai sprendimai (t. y. teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei; VAĮ 2 str. 5 d.) yra privalomi tiek pareiškėjui, tiek juos įgyvendinančioms institucijoms, tiek teismui.

20. Siekdamas, kad jam būtų mokama paskirtoji senatvės pensija, kurios mokėjimas nuo 2018 m. gegužės 1 d. buvo sustabdytas, pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. kreipėsi į Administracija su prašymu arba deklaruoti asmens gyvenamąją vietą, arba įtraukti į nedeklaravusių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą. Administracija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, 2023 m. balandžio 5 d. priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė.

21. Taigi nagrinėjamos bylos dalykas – Administracijos Sprendimo, kuriuo Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą deklaruoti jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), arba jį įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje, teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčijamu Sprendimu nebuvo sprendžiami kiti pareiškėjui svarbūs klausimai, įskaitant klausimus, susijusius su leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimu ir (arba) panaikinimu, pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos mokėjimu ir (arba) mokėjimo sustabdymu, todėl pastarieji klausimai šioje byloje nevertinami.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

22. Nustatyta, kad Administracija Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą deklaruoti jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), arba jį įtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje. Administracija konstatavo, kad (i) pareiškėjas neturi dokumento suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), negali būti deklaruota (Įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., Deklaravimo taisyklių 17, 17.5 p. (Sprendime nurodytas Deklaravimo taisyklių 17.2 p. laikytinas rašymo apsirikimu)), ir kad (ii) pareiškėjas negali būti įtraukiamas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje, nepaisant to, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes jis neturi dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 6 str. 3 d., Taisyklių 3 p.).

23. Minėta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (t. y. užsienietis), neturintis leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad gyvenamąją vietą deklaruoja užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės (toliau – užsieniečiai) (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečius ir jų šeimos narius, atvykusius gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 3 mėnesiams per pusę metų ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka įgijusius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ar keičiančius gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje) ir kuriems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka yra išduotas dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Deklaravimo taisyklių 17 ir 17.5 punktuose nustatyta, kad asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą ar išvykimą iš Lietuvos Respublikos, deklaravimo įstaigai be kita ko pateikia leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę ar Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, – kai gyvenamąją vietą deklaruoja užsienio valstybių, ne Europos Sąjungos valstybių narių ar ne Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiai bei asmenys be pilietybės.

25. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą gali būti įtraukiami Lietuvos Respublikos piliečiai arba užsieniečiai, turintys dokumentą, patvirtinantį ar suteikiantį teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat šio straipsnio 1 dalies 5 punkte (užsieniečiai, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, Lietuvos valstybės paramos integracijai teikimo laikotarpiu – pagal savivaldybę, kurios teritorijoje jie gyvena) nurodyti užsieniečiai, turintys dokumentą, suteikiantį teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

26. Taigi Sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis), kuris neturi dokumento suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo nei deklaruoti gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nei būti įtrauktas į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Visagino savivaldybėje. Todėl nėra jokio pagrindo Administracijos sprendimą naikinti nei kaip neteisėtą, nei kaip nepagrįstą.

Dėl poreikio vykdyti neformalų teisingumą šioje byloje ir bylos baigties

27. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios bylos ginčas yra, be kita ko, susijęs su pareiškėjo socialinėmis teisėmis ir socialinėmis garantijomis, nes nuo galimybės deklaruoti gyvenamąją vietą ar būti įtrauktam į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą priklauso pareiškėjo teisės į senatvės pensiją užtikrinimas, todėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų gynimui turi būti suteiktas prioritetas. Teismas konstatavęs, kad šiuo atveju įstatymo ar teisės spragą turi pašalinti teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą, padarė išvadą, jog Sprendimo turinys nevisiškai atitinka teisės normų reikalavimus (VAĮ 10 str. 5 d.), jis yra iš esmės neteisėtas ir priimtas neįvertinus visų objektyvių aplinkybių, todėl Sprendimą panaikino. Taip pat teismas įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą.

28. Atsakovas teigia, kad teisės aktai Administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikia teisės ir galių šalint įstatymo ar teisės spragas, todėl pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atsakovas vadovausis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais ir tikėtina priims tokį patį sprendimą kaip anksčiau.

29. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; pagal Konstituciją teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr. 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą ir jame paminėtus kitus nutarimus).

30. Atsižvelgiant į paminėtas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė teismo pareigą priimti teisingus sprendimus, o ne vykdyti formalų, nominalų teisingumą. Taip pat tikrinamame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad vykdydamas teisingumą konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi pareigą pašalinti įstatymo ar teisės spragą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota ir tai, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1370-575/2015).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi tikrinamo teismo sprendimo motyvus pastaruoju aspektu, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog Administracija ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei Sprendimo priėmimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, tikrinamu teismo sprendimu, vis tiek tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Sprendimą kaip nepakankamai motyvuotą bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. gautus prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą, paliko esminių neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta ir sukeliančia naujus teisinius ginčus tarp šalių, dėl kurių realiai tikėtinas papildomas teisminis įsikišimas.

32. Teisėjų kolegija negali nesutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą vadovausis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, todėl tikėtina priims tokį patį sprendimą kaip anksčiau ir kad teisės aktai Administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikia teisės ir galių šalinti įstatymo ar teisės spragas, Administracija yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo vadovautis principinėmis VAĮ nuostatomis. Dėl šios priežasties ginčijamo Sprendimo panaikinimas ir įpareigojimas Administracijai iš naujo išnagrinėti jai pateiktą pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. prašymą neišsprendžia pirmosios instancijos teismo paminėtų klausimų, susijusių su pareiškėjo teisės į senatvės pensiją užtikrinimu.

33. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo pasirinktas būdas pašalinti galimai esančią įstatymo ar teisės spragą panaikinant galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą Sprendimą (viešojo administravimo sprendimą) jį panaikinat kaip nemotyvuotą ir grąžinant viešojo administravimo institucijai pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, nėra tinkamas būdas tokio pobūdžio įstatymo ar teisės spragos pašalinimui.

34. Kartu akcentuotina, tai, kad, kaip minėta, pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) nebuvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, jam paskirtą bausmę jis jau yra atlikęs (bausmės pabaiga 2024 m. gegužės 17 d.) ir 2025 m. balandžio mėnesį buvo deportuotas į (duomenys neskelbtini), kurios pilietis jis ir yra. Dėl pastarosios aplinkybės pareiškėjo pensinis aprūpinimas (taigi ir pareiškėjo minimi klausimai susiję su jam paskirtos senatvės pensijos mokėjimu) reglamentuojamas 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybės susitarimu dėl pensinio aprūpinimo, kurios 7 straipsnyje nustatyta, kad „Pensininkui išsikėlus nuolat gyventi iš vienos Šalies valstybės teritorijos į kitos Šalies valstybės teritoriją pensijos mokėjimas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje nutraukiamas nuo pirmos dienos mėnesio, einančio po mėnesio, kurį jis išsikėlė“ (1 pastraipa); „Šalies, į kurios valstybės teritoriją atsikėlė pensininkas, kompetentinga įstaiga (organas) atsikėlusiam pensininkui pagal tos Šalies valstybės teisės aktus moka pensiją ir padengia mokėjimo išlaidas nuo tos dienos, nuo kurios pensijos mokėjimas jam buvo nutrauktas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje“ (2 pastraipa); „Asmenims, kuriems vienos Šalies valstybės teritorijoje buvo paskirta pensija pagal pagrindus, kurie nenumatyti kitos Šalies valstybės teisės aktais, pensiją moka ją paskyrusi Šalis iki tol, kol įgyjama teisė į pensinį aprūpinimą pagal tos kitos Šalies valstybės teisės aktus“ (3 pastraipa). Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai, ypač atsižvelgiant į šioje byloje reiškiamų reikalavimų turinį (pareiškėjas prašo panaikinti Administracijos Sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą, kuris buvo pateiktas pareiškėjui būnant laisvės atėmimo įstaigoje), lemia, kad šioje byloje nebėra nei teisinio, nei faktinio poreikio vykdyti neformalų teisingumą.

35. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame teismo sprendime nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Administracijos Sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. kovo 21 d. gautus prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ir dėl įtraukimo į asmenų, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, apskaitą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Visagino savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis