2025-05-28 Nr. AB-9436-3-61-3-00574-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1965-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00574-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. (E. G.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25828, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d. (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra Jungtinės Karalystės (toliau – ir JK) ir Rusijos Federacijos pilietis, pradėjęs procesą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, taip pat turi leidimą laikinai gyventi Latvijos Respublikoje. Pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikos bendrovėje, Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6365 neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kurio pareiškėjas neskundė.

3. Pareiškėjas vertino, jog Sprendimas neteisėtas – išvados dėl jo grėsmės valstybės saugumui pagrįstos prielaidomis, o Sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, remiantis jo biografijos faktais, kad pareiškėjas iki karo pradžios dirbo įmonėse „Rosneft“, „Gazprom Energy“ JK, „Gazprom Germania GmbH“ Vokietijoje ir „Lukoil“.

4. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2004 m. dirbo „Rosneft“, su komanda turėjo sukurti pasaulinio lygio finansų, ekonomikos ir planavimo strategiją, tuo metu tai buvo darbas, leidęs pareiškėjui tiesiogiai bendrauti su didžiausiais pasaulio daugianacionaliniais fondais ir įmonėmis. 2010 m. „Rosneft“ valdymo stilius pradėjo drastiškai keistis, 2012 m. įmonė tapo daug labiau kontroliuojama Rusijos valstybės kasdienėje veikloje, dėl ko pareiškėjas savo prašymu nutraukė darbo sutartį su „Rosneft“ dėl principinės priežasties, t. y. nesutiko su nauju valdymo stiliumi, komercine strategija ir stipresne tiesiogine valstybės kontrole. Pareiškėjas 2012 m. įsidarbino „Gazprom Marketing and Trading“ kompanijoje Londone, JK, kuri tuo metu ieškojo strategijos ir (vėliau) verslo plėtros vadovo. „Gazprom Marketing and Trading“ Londone 2012 m. buvo visiškai nepriklausoma nuo „Gazprom“ ir veikė ne pagal Rusijos, o pagal JK įstatymus, veikė Šiaurės Vakarų Europoje ir JK rinkose. Nuo 2018 m. situacija pradėjo keistis, keli darbuotojai buvo atleisti ir pakeisti biurokratais iš Rusijos, kontrolės lygis ir tiesioginis „Gazprom“ įsitraukimas tapo žymiai didesnis. Valdymo ir operacijų stiliaus pasikeitimas lėmė pareiškėjo atsistatydinimą 2019 m. pradžioje. Pareiškėjas 2020–2022 m. su šeima persikėlė į Maskvą ir įsidarbino privačioje naftos ir dujų kompanijoje „Lukoil“. Pasibaigus pandemijai, pareiškėjo sutuoktinė su vaikais grįžo į JK, o pareiškėjas liko Maskvoje. 2022 m. kovo mėn. pareiškėjas turėjo būti paaukštintas į „Lukoil“ vyriausiojo ekonomisto poziciją, tačiau 2022 m. vasario 27 d. pareiškėjas išskrido iš Maskvos į Berlyną, vėliau į Londoną. 2022 m. vasario 28 d. pareiškėjas išsiuntė „Lukoil“ laišką su prašymu nutraukti darbo sutartį dėl dviejų priežasčių: 1) pareiškėjo šeima buvo Londone ir pareiškėjui buvo svarbu būti kartu su šeimos nariais; 2) pareiškėjas ir jo šeima nuo pat pradžių buvo giliai ir fundamentaliai nusistatę prieš Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje.

5. Pareiškėjas pranešė, jog pradėjo procesą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, pažymėjo, kad atsisakius Rusijos pilietybės asmuo netenka teisės į valstybės apsaugą, socialines ir teisines garantijas, negali pasinaudoti teise laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, dirbti be papildomų dokumentų, gydytis, balsuoti, jam taikoma sudėtingesnė įvažiavimo į Rusiją procedūra, o keliaujant reikės vizos. Kai kuriais atvejais atimama teisė kirsti sienas beviziu režimu, o svarbiausia – rizika gauti užsienio agento statusą Rusijoje.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad nepalaiko karo Ukrainoje, smerkia Rusijos agresiją, mano, kad Krymas priklauso Ukrainai, aktyviai viešai komentavo sankcijas prieš Rusiją. Dėl viešų pasisakymų apie Rusijos vykdomą agresiją, pareiškėjui nesaugu vykti į Rusijos Federaciją.

7. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas neatliko individualaus vertinimo, Sprendimą priėmė automatiškai, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, tačiau neatlikus su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių vertinimo. Pareiškėjo darbo patirtis buvo susijusi su darbo santykiais ir jis niekada neatliko valstybės tarnautojo ar tokios įstaigos darbuotojo funkcijų Rusijos valstybės institucijose. Sprendime nebuvo įvertinta su pareiškėju susijusių aplinkybių visuma, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės valstybės saugumui tyrimas, nevertintos aplinkybės, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, taip pat, kad jis su sutuoktine padeda pabėgėliams iš Ukrainos. Departamentas nenurodė jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų VSD išvadą.

8. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o pritaikyta priemonė uždrausti jam atvykti į Lietuvą 5 metams yra neproporcinga, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjo buvusio darbo, kuris nebuvo draudžiamas ir susijęs su Rusijos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir nieko bendro su Lietuvos Respublika neturėjo. Pareiškėjas niekada neturėjo prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijoje.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas daro didelę ir neigiamą įtaką jo asmeniniams ir šeimos interesams. Sprendimu pritaikyta priemonė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metams de facto (lot. faktiškai) reiškia, kad kitos Šengeno valstybės, matydamos faktą, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, gali neišduoti vizų, leidimų laikinai gyventi pareiškėjui ar jo šeimos nariams ar net anuliuoti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi Latvijoje.

10. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas prioritetą suteikė vienos konstitucinės vertybės galimam pažeidimui išvengti, pažeisdamas kitas asmenų konstitucines vertybes, o tai neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamos jurisprudencijos ir teisėtų lūkesčių principo. Departamentas pareiškėjui nesuteikė lengvatų ar kitokios pagalbos kaip JK piliečiui, nepaisant to, kad UTPĮ įtvirtinta teisė JK piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje lengvatine tvarka. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas neatitinka gero administravimo principo. Departamentas 2025 m. sausio 27 d. pasirašytu Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo 2025 m. sausio 26 d. dienos (atbuline data). Pareiškėjas gavo tik pranešimą apie priimtą Sprendimą su metaduomenimis, o paties Sprendimo atsakovas pareiškėjui neatsiuntė.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad 2025 m. sausio 9 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-266 (toliau – ir VSD Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinęs šioje išvadoje išdėstytus argumentus bei individualias su pareiškėju susijusias socialines, ekonomines ir šeimines aplinkybes, taip pat tuo metu egzistavusią geopolitinę situaciją bei remiantis neįrodinėtinomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Departamentas priėmė Sprendimą.

13. Atsakovas pranešė, kad pareiškėjas 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“. Pasak atsakovo, darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, o tai reiškia, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, Departamento vertinimu, tokio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

14. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2004 iki 2022 m. dirbo Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje patvirtina jo lojalumą ir patikimumą Rusijos Federacijos valdžiai ir esant šiandieninei geopolitinei situacijai didina grėsmės galimybę valstybės saugumui. Pagal EŽTT praktiką, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) kelia grėsmę valstybės saugumui.

15. Atsakovas akcentavo, kad priimdamas Sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, neapribojo pareiškėjo teisės laisvai judėti likusioje Šengeno erdvėje. Kiekviena valstybė turi teisę savarankiškai spręsti, kas yra reikalinga jos nacionalinio saugumo užtikrinimui. Aplinkybė, kad pareiškėjas negyvens, o tik lankysis Lietuvos teritorijoje nesuponuoja fakto, kad dėl to pareiškėjas yra mažiau pažeidžiamas ir nebus išnaudotas žvalgybos tarnybų, turinčių interesą veikti per Lietuvoje esančius savo piliečius.

16. Pasak atsakovo, Sprendime įvertintos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai, galimos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas pažymėjo, kad trumpalaikis darbas Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

17. Atsakovas akcentavo, kad įvertinęs su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė sprendimo įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl uždraudimo atvykti.

18. Atsakovas pabrėžė, kad Sprendimas priimtas ir pasirašytas 2025 m. sausio 26 d., 2025 m. sausio 27 d. pasirašytas tik pranešimas dėl priimto Sprendimo.

19. Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl atsakovo nuomone, Sprendimas atitiko UTPĮ, VAĮ bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

21. VSD nurodė, kad Departamento sprendimai yra priimti vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, sprendimai priimti įvertinus visus duomenis apie pareiškėją, jie atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

22. VSD pranešė, kad 2024 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 18-8883 (toliau – ir VSD Raštas) Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (JK ir Rusijos Federacijos pilietis), pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė. Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas I. S.. Nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos Europos Sąjungos (toliau – ir ES), Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) ir daugelio kitų šalių sankcijos. „Gazprom“ – tai didžiausia Rusijos Federacijos bendrovė ir gamtinių dujų tiekėja pasaulyje. „Lukoil“ – tarptautinis Rusijos naftos koncernas, didžiausia Rusijos energetikos bendrovė, palaikanti glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos valdžia. Ši įmonė yra viena didžiausių pasaulyje naftos bendrovių pagal turimus išžvalgytus naftos išteklius ir jos gavybą.

23. VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

24. VSD nurodė, kad Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategijoje, o Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. Remiantis LVAT praktika, nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su minėtomis ir kitomis Rusijos Federacijos įmonėmis, įstaigomis ir tarnybomis yra išnykusi.

25. VSD vertinimu, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

26. VSD akcentavo, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD Išvadoje, kuria pagrįstas Sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis įmonėmis. Tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatyta tvarka nenuginčytu ir nepanaikintu kompetentingos institucijos (Departamento) administraciniu sprendimu atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nėra pagrindo kvestionuoti sprendime atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje faktinių aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atitinkamai, nėra pagrindo vertinti kaip nepagrįstą ir Sprendimą.

27. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 28. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

29. Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra JK ir Rusijos Federacijos pilietis, kuris Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6365 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2025 m. sausio 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus). Sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.

30. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, LVAT ir EŽTT praktika, susijusia su grėsme valstybės saugumui, ir byloje buvusiais įrodymais, konstatavo, atsakovas, įvertinęs nurodytus faktus bei VSD Išvadą, taip pat tai, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo pagrindą priimti ir Sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pagal VSD surinktus duomenis galima spręsti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema, o strateginės reikšmės įmonėse dirbę ar dirbantys asmenys gali būti išnaudojami įvairiais kontržvalgybos tikslais.

31. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas iš esmės neginčijo fakto, kad dirbo strateginę reikšmę Rusijos Federacijai turinčiose įmonėse, užėmė jose aukštas, vadovaujančias pareigas. Pasak teismo, tai iš esmės reiškė ir tai, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai, disponavo jai reikšminga informacija ir duomenimis. Pareiškėjas pripažino ir tai, kad nuo 2010 m. įmonės („Rosneft“) valdymo stilius pradėjo keistis, didėjant Rusijos valdžios kontrolei, jis 2012 m. atsistatydino, todėl teismui buvo akivaizdu, kad pareiškėjas kurį laiką dirbo įmonėje, kurioje Rusijos valdžia buvo reikšmingas faktorius jos valdyme, taigi, dirbdamas joje turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai.

Teismas vertino, kad pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai fakto nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas jau nedirbo, pradėjus dirbti I. S.. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas, užėmęs aukštas ir vadovaujančias pareigas, dirbdamas įmonės strategijos ir verslo plėtros departamento direktoriumi, galėjo turėti kontaktą ir su valdybos nariais bei turėti galimybę susipažinti su informacija, kuri prieinama tik lojaliems Rusijos Federacijai asmenims, kas jį daro pažeidžiamą geopolitiniame kontekste.

Pareiškėjas neneigė ir fakto, kad jam dirbant Londone esančioje „Gazprom Marketing ir Trading“, nuo 2018 m. „Gazprom“ vis labiau įsitraukė į įmonės valdymą, kas sąlygojo jo atsistatydinimą 2019 m., vadinasi ir įmonės Londone valdymas nebuvo be Rusijos strateginės įmonės, jos valdžios įtakos, ir pareiškėjas kurį laiką dirbo joje. Dar vėliau pareiškėjas dirbo Maskvoje „Lukoil“ įmonėje. Taigi, teismas negalėjo nesutikti su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo darbinė veikla yra susijusi su strateginėmis Rusijos įmonėmis, kas sąlygoja, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai.

Teismo vertinimu, atsižvelgus į VSD analizę, tai leido spręsti apie jo pažeidžiamumą, o tokių asmenų buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien tai, kad pareiškėjas nurodė nepalaikantis kontaktų su buvusiais kolegomis ar asmenimis, palaikančiais Rusijos agresiją prieš Ukrainą, nepaneigia išvados dėl jo pažeidžiamumo ir galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad vien jo darbiniai santykiai nepakankami spręsti apie jo grėsmę Lietuvos saugumui.

Pareiškėjo darbiniai santykiai geopolitinės situacijos kontekste, negali būti vertinami paviršutiniškai tik kaip nereikšmingi jo biografijos faktai.

32. Teismas, vertindamas Sprendimo turinį, sprendė, Departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas nustatė, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika buvo išskirtinai ekonominio pobūdžio (norėjo dirbti Lietuvoje), nebuvo duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nebuvo informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, neišdavus leidimo gyventi Lietuvoje, pareiškėjo su Lietuvai nesaisto jokie ryšiai, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas Sprendime neindividualizavo jo situacijos. Teismas, remdamasis LVAT praktika dėl asmens grėsmės vertinimo, sprendė, kad Sprendimas pakankamai individualizuotas.

33. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturėjo priežasčių nesutikti su VSD ir Departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu.

34. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo ir jo šeimos parama Ukrainai, ukrainiečiams, jų nuostatomis Rusijos vykdomo karo atžvilgiu vertintinos, tačiau nelaikytinos kaip atsveriančios grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir išvadą, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per į Lietuvą atvykstančius ar joje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

35. Teismas vertino, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

36. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog VSD ir atsakovo išvados yra grįstos iš esmės prielaidomis ir spėjimais dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ne konkrečiais įrodymais apie konkrečius pareiškėjo veiksmus, keliančius tokią grėsmę, konstatavo, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo laikotarpiu 2004–2022 m. dirbo įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje. Pasak teismo, ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

37. Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas, kad VSD ar Departamentas turėtų nustatyti konkrečius jo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, analogiško pobūdžio bylose LVAT vertinamas kaip nepagrįstas ir pernelyg aukštas, pernelyg rizikingas (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartas. Departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų, nes tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas sprendė, jog nagrinėtu atveju byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvoje ir vertinama, ar ginčijamu Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme.

38. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną ir atsakydamas į privalomos apklausos klausimus, teismo vertinimu nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Rusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus.

39. Nors pareiškėjas nurodė, kad iš Rusijos išvyko 2022 m. vasario 27 d. ir daugiau kilmės valstybėje nebesilankė, tačiau teismo vertinimu, faktas, kad pareiškėjas iš Rusijos išvyko tik prasidėjus karui, suponuoja jo norą išvengti karinio konflikto ir būti kartu su šeima, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas gali bendradarbiauti ar būti išnaudotas specialių operacijų metu kaip lojalus Rusijos Federacijos pilietis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai laikytini gynybine pozicija, siekiant paneigti lojalumą Rusijos valdžiai ir sumenkinti nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

40. Teismas įvertino, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą JK ir 2025 m. kovo 13 d. jam buvo paskirtas vizitas dėl pilietybės atsisakymo, tačiau bylos nagrinėjimo ir Sprendimo priėmimo laikotarpiu Rusijos Federacijos pilietybę pareiškėjas turėjo, tai taip pat nepaneigė pareiškėjo esamų ar buvusių ryšių su Rusijos Federacija.

41. Teismas vertino, kad Sprendimas grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar kitokių socialinių ar ekonominių ryšių, kurie sąlygotą jo buvimą Lietuvoje, teismas sprendė, kad Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nustatytas penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

42. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Spendimu taikytas draudimas kaip nors įtakos pareiškėjo ar jo šeimų narių teisę judėti ir (ar) gyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ar Šengeno erdvėje, teismas sprendė, jog šis pareiškėjo tvirtinimas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėją prašoma įrašyti į nacionalinį sąrašą užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau jo duomenų neteikti Šengeno informacinei sistemai. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė sprendimo įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl uždraudimo atvykti.

43. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, sprendė, jog jame yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas administracinis aktas. Sprendimas individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika.

44. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas priimtas atbuline data: Sprendimas priimtas ir pasirašytas 2025 m. sausio 26 d., o 2026 m. sausio 27 d. pasirašytas tik pranešimas dėl priimto ginčijamo sprendimo.

45. Pasak teismo, tai, kad Sprendimas priimtas remiantis VSD Išvada, kuri teikta sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pareiškėjui išdavimo, nesudarė pagrindo Sprendimą panaikinti, nes atsakovui suteikta diskrecija spręsti dėl draudimo atvykti priėmimo, ji nereiškia, kad sprendimai dėl leidimo neišdavimo ir draudimo atvykti turi būti priimami tuo pačiu metu, taip pat nereiškia, kad laikotarpiu tarp šių sprendimų priėmimo pareiškėjas nekėlė grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

46. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad Lietuvos valstybės teisės aktuose įtvirtintas tam tikras prioritetas JK piliečiams, nesuponuoja jokių teisėtų lūkesčių asmenims, kurie yra ir Rusijos Federacijos piliečiai ir nustatyta jų grėsmė valstybės saugumui, todėl Sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtų lūkesčių principo pažeidimas ar neproporcingas sprendimas vertinant asmens teisę atvykti į Lietuvą.

III. 47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

48. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas iš esmės yra neteisėtas, sprendimo motyvai ir argumentai iš esmės yra itin formalūs, be to, teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

49. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad tikėtina, kad pareiškėjas dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti juo pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

50. Pasak pareiškėjo, teismas atsietai vertino bylos faktines aplinkybes, dėl ko nenustatė tikrosios tiesos – LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

51. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl teisingumo vykdymo, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas iš esmės vertino tik tai, kad pareiškėjas dirbo įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“ ir rėmėsi tikėtinumo kriterijumi, kad pareiškėjas galėjo turėti ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, nors tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos – priešingai, byloje buvo pateiktos faktinės aplinkybės, paneigiančios jo ryšius su Rusijos Federacija, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytas faktines aplinkybes dėl darbo įmonėse „Rosneft“, „Gazprom Marketing and Trading“ ir „Lukoil“. Aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo minėtose įmonėse, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad jam buvo ar gali būti daroma Rusijos valdžios įtaka.

52. Pareiškėjas nurodo, kad turi leidimą laikinai gyventi Latvijos Respublikoje ir JK pilietybę, ilgą laiką gyveno ir dirbo JK, Europoje, su Rusija yra nutraukęs visus ryšius. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo ir jo šeimos parama Ukrainai, ukrainiečiams, jų nuostatomis Rusijos vykdomo karo atžvilgiu vertintinos, tačiau nelaikytinos kaip atsveriančios grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir išvadą, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms. Pareiškėjo veiksmų visuma patvirtina bet kokių ryšių nutraukimą su Rusija, o jo darbo santykiai „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“ įmonėse patys savaime nėra nulemiantys pareiškėjo potencialą būti režimo taikiniu, nesant jokių kitų aplinkybių leidžiančių daryti tokią išvadą. Dėl pareiškėjo viešų pasisakymų apie Rusijos vykdomą agresiją, jam nesaugu ten vykti, kadangi Rusijoje jam gresia baudžiamasis persekiojimas, o jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra JK, ne Rusijos Federacijoje.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo motyvais, kad atsakovas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog Departamentas neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, ko šiuo atveju atsakovas nepadarė, o teismas to neįvertino.

54. Pasak pareiškėjo, teismas ignoravo aplinkybes, kad pareiškėjas niekada nedirbo (netarnavo) Rusijos valstybės institucijose, o dirbo „Rosneft“, kuri yra valstybinė įmonė, bei privataus kapitalo juridiniuose asmenyse įregistruotuose Rusijos Federacijoje ir JK. Tikėtina, kad darbo patirtis valstybinėje institucijoje gali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti tokio asmens pavojingumą valstybei, tačiau pareiškėjo darbo patirtis buvo išimtinai susijusi su darbo santykiais, jis niekada neatliko valstybės tarnautojo ar tokios įstaigos darbuotojo funkcijų Rusijos valstybės institucijose.

55. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Departamentas tinkamai neįvertino jo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, be kita ko, jog jis su sutuoktine padeda pabėgėliams iš Ukrainos (kas pagal Rusijos Federacijos įstatymus prilygsta sunkiam nusikaltimui), nesutinka su Rusijos karo veiksmais Ukrainoje, siekia visapusiškai integruotis ES (dirba Latvijoje, daug metų turi JK pilietybę).

56. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimu toleruojama situacija, kai tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio, kuri gali būti konstatuota bet kuriam asmeniui, taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Vadovaujantis tokiu vertinimo standartu, tektų pripažinti, kad visi asmenys, kurie kažkada dirbo rusiško kapitalo bendrovėse ar lankėsi Rusijoje, kaip galimo verbavimo taikiniai, taip pat kelia grėsmę valstybės saugumui ir jiems turi būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Iš pareiškėjo biografijos matosi, kad jis nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas didelę gyvenimo dalį gyveno JK, Vokietijoje, neturėjo valstybės tarnautojo statuso. Minėtose bendrovėse pareiškėjas dirbo ne dėl ideologinių, o dėl profesinių ir ekonominių priežasčių, dirbo iki Rusijos karinės invazijos Ukrainoje, t. y. kai geopolitinė situacija buvo kokybiškai kitokia, jis pats nusprendė išeiti iš darbo minėtuose ūkio subjektuose ir dabar dirba Latvijoje. Pareiškėjas ir jo šeima laikosi opozicinių pažiūrų, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos politiką. Pareiškėjas sąžiningai, nieko neslėpdamas, atskleidė informaciją apie savo buvusį darbą atsakovui – jeigu jis būtų lojalus Rusijos Federacijos valdžiai arba į Lietuvos Respubliką atvyktų destruktyviai veiklai, jis duomenis apie savo buvusį darbą būtų slėpęs.

57. Pareiškėjas akcentuoja, jog nei Departamentas, nei VSD nenustatė jokių pareiškėjo nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiksmą Lietuvoje, taip pat nenustatė jokių jo motyvų imtis veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, nenustatė, kad jo pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo. Pareiškėjas nurodė, kad nepalaiko karinių Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje ir Krymą laiko teisėta Ukrainos dalimi. Pagal LVAT praktiką, Departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Pareiškėjo vertinimu, teismas nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos, neįvertino to, kad Departamentas neatliko savo vertinimo, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumu, bei nepagrįstai vertino tik mažą dalį faktinių aplinkybių, ignoruodamas svarbias pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, formuojantį praktiką, kai teorinio pobūdžio tikimybės tikimybė gali lemti uždraudimą asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką vien dėl darbo (ne tarnybos) Rusijoje.

58. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas išimtinai rėmėsi tik Departamento argumentais ir neįvertino, kad net jeigu pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jo buvusio darbo, Sprendimu taikoma priemonė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metams turėtų būti pripažinta neteisėta kaip visiškai neproporcinga, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl jo buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas, nėra susijęs su Rusijos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir nieko bendro su Lietuvos Respublika neturi.

59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjas visiškai ir besąlygiškai palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką, taip pat ir poziciją dėl karo Ukrainoje. Pareiškėjas niekada nėra padaręs jokios nusikalstomos veikos, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad jis gali įvykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 ir 119 straipsniuose nustatytus nusikaltimus. Pareiškėjas niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijoje. Pareiškėjas JK gyvena nuo 2012 m., nuo 2018 m. yra šios šalies pilietis (t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2021 m. buvo ES valstybės narės pilietis), turi leidimą laikinai gyventi Latvijoje, turi nekilnojamojo turto Bulgarijoje, jo šeimos nariai nuolat gyvena JK, kur mokosi pareiškėjo vaikai. Vien iš pareiškėjo buvusio darbo tariamai kylanti grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nėra tokio dydžio, laipsnio, realumo ir akivaizdumo, kad pateisintų neigiamą įtaką jo darbui Latvijoje, šeimai, kuri laisvai keliauja po Europos valstybes kaip JK piliečiai. Departamentas ir VSD ilgą laiką (iki 2022 m. pabaigos) Rusijos Federacijos institucijose dirbusių užsieniečių nelaikydavo keliančiais grėsmę valstybės saugumui ir leisdavo jiems teisėtai gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje.

60. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovo sprendimo, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl valstybės saugumo neskundė, manydamas, kad Lietuva įgyvendina ganėtinai griežtą valstybės politiką, bet pareiškėjas negalėjo numatyti, kad Departamentas Sprendimą, kuris gali turėti įtakos jo, kaip JK pilietybę turinčiam asmeniui gauti vizas ar leidimus gyventi kitose ES valstybėse, negu Lietuva.

61. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas netik nesuteikė kokių nors lengvatų ar kitokios pagalbos kaip JK piliečiui, bet ir demonstruoja abejingumą. Nors pagal UTPĮ nuostatas JK piliečiai gauna leidimus laikinai gyventi Lietuvoje lengvatine tvarka, tačiau dėl to, kad pareiškėjas turi ir Rusijos pilietybę (kurios šiuo metu atsisako), Departamentas jam jokių lengvatų netaikė, priešingai – atstūmė ir uždraudė atvykti į Lietuvą 5 metams. Teismas tik formaliai nurodė, kad pareiškėjui Sprendimo priėmimo metu vis dar esant Rusijos piliečiu teisėto lūkesčio principas negali būti taikomas, taip ignoruodamas byloje esančias kitas svarbias ginčui faktines aplinkybes.

62. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

63. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad Sprendimas priimtas atbuline data, nes Sprendimas pasirašytas ne 2025 m. sausio 27 d., kaip teigia pareiškėjas, bet 2025 m. sausio 26 d. – pasirašymo datą įrodo Sprendimo metaduomenys.

64. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad galima grėsmė vertinta formaliai, o tam tikras situacijos prognozavimas, kuris tokiu atveju neišvengiamas, turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu. Departamentas neturi pareigos įrodyti kokius nors pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Pagal LVAT praktiką, Departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Todėl pareiškėjas nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

65. Departamento vertinimu, teismas įstatymų nepažeidė ir tinkamai jais vadovavosi, tinkamai įvertino su pareiškėju susijusias aplinkybes, pagrįstai darė išvadą dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai. Tai, kad pareiškėjas, prasidėjus karui, išvyko iš Rusijos, nepaneigia nei pareiškėjo darbinės veiklos, nei šios veiklos sąlygotos aplinkybės – pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai.

66. Atsakovas teigia, jog teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nedirbo su I. S., nepaneigia jo lojalumo Rusijos valdžiai. Sprendimu įvertinta, jog pareiškėjas paaiškinime taip pat patvirtino, kad I. S. prieš tai užėmė valdybos pirmininko pareigas ir įmonės veikloje dalyvavo kaip valstybės atstovas, todėl, Departamento vertinimu, asmens paaiškinimas savaime nepaneigia fakto, kad asmuo dirbdamas strategijos ir verslo plėtros departamento direktoriumi galimai turėjo kontaktą ir su valdybos nariais, be to, užimant tokias pareigas, turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią.

67. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis nuo pat pradžių yra giliai ir fundamentaliai nusistatęs prieš Rusijos agresiją prieš Ukrainą, prieštarauja pareiškėjo veiksmams: asmuo 2020 m. įsidarbino didžiausioje Rusijos energetikos bendrovėje „Lukoil“, palaikančioje glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos valdžia, nors Rusija nuo 2014 m. yra okupavusi Ukrainos teritorijas – įvertinus asmens paaiškinimą, išsilavinimo lygį ir kompanijose užimtas aukštas ir vadovaujančias pareigas, jis šį faktą turėjo suprasti ir žinoti. Teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo ir jo šeimos parama Ukrainai, ukrainiečiams, jų nuostatomis Rusijos vykdomo karo atžvilgiu vertintinos, tačiau nelaikytinos atsveriančiomis grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir išvadą, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per į Lietuvą atvykstančius ar joje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

68. Departamentas teigia, jog pareiškėjo teiginiai, jog teismas netinkamai sprendė, kad Sprendimas yra individualizuotas, yra nepagrįsti. Sprendime vadovautasi ne tik VSD Išvada, bet ir įvertintos individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės, kaip tai numatyta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), taip pat įvertinti pareiškėjo pateikti paaiškinimai, pagrįstai vertinama VSD Išvada.

69. Pasak atsakovo, nors pareiškėjas nurodo, kad jo darbo patirtis išimtinai buvo susijusi su darbo santykiais ir pareiškėjas niekada neatliko valstybės tarnautojo ar net tokios įstaigos darbuotojo funkcijų Rusijos valstybės institucijose, šis faktas nepaneigia aplinkybių, kad pareiškėjo darbo metu buvo bendradarbiaujama su Rusijos Federacijos valstybinėmis institucijomis, taip pat nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga (ypač atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius asmuo nutraukė palyginti neseniai (2022 m.)), sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, užsieniečio kilmės valstybės žvalgybos tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti užsienietį taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.

70. Departamento teigimu, kompetentingoms valstybės institucijoms turint įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių –baudžiamosios atsakomybės taikymo. Todėl pareiškėjas nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

71. Atsakovo teigimu, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokios aplinkybės nebuvo įvertintos. Tai, kad pareiškėjo netenkina teismo, VSD ar Departamento pateiktas vertinimas, nereiškia, kad toks vertinimas nebuvo atliktas.

72. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas pagrįstai vertino, jog Lietuvos valstybės teisės aktuose įtvirtintas tam tikras prioritetas JK piliečiams nesuponuoja jokių teisėtų lūkesčių asmenims, kurie yra ir Rusijos Federacijos piliečiai ir nustatyta jų grėsmė valstybės saugumui. Jokie teisės aktai nedraudžia JK piliečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kai tokie piliečiai kelią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo turima dviguba pilietybė neatsveria galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Be kita ko, byloje teikiant papildomus dokumentus buvo teigiama, kad pareiškėjas ketina atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau posėdžio metu paaiškėjo, kad pareiškėjas tokių ketinimų neturi (ar nebeturi).

73. Atsakovas pažymi, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar kitokių socialinių ar ekonominių ryšių, kurie sąlygotų jo buvimą Lietuvoje, spręstina, kad Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nustatytas penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

74. Departamentas priėmė Sprendimą vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei VSD Išvada. Sprendime buvo įvertinta ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, vadovautasi LVAT praktika. Priimant Sprendimą nebuvo pažeisti ir bendrieji teisingumo ir proporcingumo, aiškumo, išsamumo principai, tinkamai pritaikytos teisės normos, Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su turimų duomenų visuma, atitinka UTPĮ ir VAĮ reikalavimus, teismų praktiką. Teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus bei pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą sprendimą.

75. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

76. VSD atsiliepime nurodo, jog apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas; teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne Rusijos piliečio teisėms ir interesams. VSD, įvertinęs aplinkybes apie pareiškėją, darė pagrįstą išvadą, jog jis, dirbdamas minėtose Rusijos Federacijos įmonėse ir nuolat užimdamas aukštas ir vadovaujančias pareigas, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD Išvadoje nurodyta, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje esančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

77. VSD pažymi, kad pareiškėjas nėra gimęs Lietuvoje, leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo išduotas, sutuoktinė – Rusijos Federacijos pilietė (kartu su pareiškėju įgijusi JK pilietybę), su vaikais gyvenanti JK, ne Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos ir saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teismas, remdamasis nurodytais duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, dirbdamas strateginę reikšmę Rusijos Federacijai turinčiose įmonėse, užėmęs jose aukštas, vadovaujančias pareigas, turėjo būti lojalus Rusijos valdžiai, galėjo turėti kontaktų su valdybos nariais ir turėti galimybę susipažinti su informacija, kuri prieinama tik lojaliems Rusijos Federacijai asmenims, o tai pareiškėją daro pažeidžiamą geopolitiniame kontekste. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

78. VSD vertinimu, teismas pagrįstai pažymėjo, kad priimant Sprendimą dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis ir tai, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Neįvertinus VSD Išvadoje aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, ir VSD bei Departamento priimami sprendimai neatitiktų Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų.

79. VSD akcentavo, jog tai, kad teismas kitaip, nei to siekė pareiškėjas, vertino bylos duomenis ir aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 80. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 25S25828, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 26 d. iki 2030 m. sausio 25 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

81. Bylos duomenimis:

81.1. pareiškėjui, JK ir Rusijos Federacijos piliečiui, 2024 m. birželio 6 d. pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, VSD 2024 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 18-8883 Departamentui pateikė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui;

81.2. Departamentas 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6365 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui), kurio pareiškėjas neskundė;

81.3. Departamentas 2025 m. sausio 26 d. priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 25S25828, kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi (Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 ir 37 punktais, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) dėl to, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad apie 2025 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 25S25828 Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 9 dalyje ir NAS taisyklių 20 punktu, pareiškėją informavo 2025 m. sausio 27 d. pranešimu, dėl ko pareiškėjo svarstymai apie galimas ginčijamo Sprendimo priėmimo aplinkybes yra nepagrįsti. Sprendimas priimtas įvertinus, kad pareiškėjas, nuo 2024 m. vasario 19 d. įdarbintas Lietuvos įmonėje, nacionalinių vizų ar leidimų laikinai gyventi Lietuvoje neturėjo, duomenų apie jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.

82. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, be kita ko, konstatavęs, kad: pareiškėjo darbiniai santykiai, atsižvelgiant geopolitinės situacijos kontekstą, negali būti vertinami tik kaip nereikšmingi jo biografijos faktai; Departamentas vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius, todėl spręstina, kad ginčijamas sprendimas pakankamai individualizuotas; uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes; konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar kitokių socialinių ar ekonominių ryšių, kurie sąlygotą jo buvimą Lietuvoje, spręstina, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui nustatytas penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

83. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reiškiamą reikalavimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir argumentai yra formalūs, akcentuoja, kad teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

84. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, jog Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.

85. LVAT praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

86. Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

87. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

88. Nagrinėjamo ginčo atveju Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD, atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatė, kad: pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad 2004–2012 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Rosneft“, 2012–2019 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Gazprom“, o 2020–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Lukoil“; viešųjų šaltinių duomenimis, „Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė.

Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas I. S.. Nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos ES, JAV ir daugelio kitų šalių sankcijos. „Gazprom“ tai didžiausia Rusijos Federacijos bendrovė ir gamtinių dujų tiekėja pasaulyje. „Lukoil“ – tarptautinis Rusijos naftos koncernas, didžiausia Rusijos energetikos bendrovė, palaikanti glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos valdžia. Ši įmonė yra viena didžiausių pasaulyje naftos bendrovių pagal turimus išžvalgytus naftos išteklius ir jos gavybą; pareiškėjo, JK ir Rusijos piliečio, darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų.

Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonėse „Rosneft“, „Gazprom“ ir „Lukoil“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą;

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema;

Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose, strateginės reikšmės įmonėse ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami:

1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – ir NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui; Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos.

Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose, strateginės reikšmės įmonėse ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.);

VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis.

Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

89. Taigi, Departamentas, iki priimdamas sprendimus dėl pareiškėjo (nutarties 81.2 ir 81.3 p.), surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir, juos įvertinęs kartu su VSD pateikta Išvada, pagrįstai pripažino, pareiškėjas, atsižvelgiant į jos buvusias darbovietes, ryšių su Lietuvos Respublika pobūdį, yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos jėgos struktūroms, dėl ko jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

90. Įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

91. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (lot. pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.). Pažymėtina, kad Departamento 2025 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. 25S6365, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui), yra galiojantis, pareiškėjas, kuris jo neskundė, nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio administracinio akto neteisėtumą ar akivaizdų jo išvadų nepagrįstumą.

92. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas turėjo pagrindą pripažinti pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui: tokia išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

93. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Aplinkybės, kad pareiškėjas yra JK, kur šiuo metu nuolat gyvena jo šeima, turi leidimą gyventi Latvijos Respublikoje, Departamento klausimyne išreiškė savo poziciją dėl karo Ukrainos Respublikoje ir Krymo priklausomybės klausim, padėjo Ukrainos karo pabėgėliams, turi turto Bulgarijoje ir pan., nepaneigia Departamento padarytų išvadų, kurioms pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas.

94. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovo sprendimai priimti pažeidžiant jo teisėtus lūkesčius, proporcingumo principą, nėra pagrįsti, kadangi visgi kinta tiek geopolitinė padėtis, tiek, atsižvelgiant į didėjantį duomenų apie į šalį atvykusius asmenis iš Rusijos Federacijos ir atliktų vertinimų apimtį, VSD išvados dėl su tokių asmenų gyvenimu šalyje susijusiomis grėsmėmis. Dėl to aplinkybė, kad anksčiau VSD neįžvelgdavo grėsmės nacionaliniam saugumui dėl asmenų, dirbusių Rusijos Federacijos įmonėse, gyvenimo šalyje, nėra reikšminga; byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika, be įsidarbinimo šalies įmonėje, niekas nesieja, todėl pareiškėjo asmeninis interesas naudotis teise atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas; nėra pagrindo teigti, kad ginčo atveju draudimo atvykti terminas nustatytas ilgesnis, nei nustatytinas pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalies ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, ar neatitiktų atsakovo praktikos sprendžiant tokio pobūdžio klausimus.

95. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan